Kostas Smoriginas – apie šuns apkandžiotą Eskamilją ir neišsiblaivančią Karmen

Publikuota: 2019-01-08 Autorius: Renata Baltrušaitytė 
Kostas Smoriginas – apie šuns apkandžiotą Eskamilją ir neišsiblaivančią Karmen

Geriau vėliau, negu niekad: praėjus dešimčiai metų po debiuto Europoje (pirmą kartą Eskamiljo partiją solistas 2009-aisiais atliko Berlyno „Staatsoper unter den Linden“ scenoje) Kostas Smoriginas pagaliau pasirodys „Karmen“ spektaklyje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre.

Nors koncertuose K. Smorigino atliekamą Toreadoro ariją esame girdėję ne sykį, Georges Bizet operos „Karmen“ spektaklyje Vilniuje šią savaitę (sausio 9 ir 10 dienomis) garsiausias nūdienos lietuvių baritonas dainuos pirmąkart. Prieš pasirodymą kalbėjomės apie tai, ką solisto atmintyje paliko su populiariausia pasaulio opera praleistas dešimtmetis.

Jūsų Eskamiljo debiutas Vilniuje turėjo įvykti gerokai anksčiau: 2017-ųjų rudenį planuotą pasirodymą privertė atidėti liga...

Būtent „Karmen“ pastatyme 2012 m. Zalcburgo festivalyje gavau pamoką, kurią išmokau visam gyvenimui: sirgdamas scenoje verčiau nesirodyk. Aš tuomet buvau dar jaunas ir pernelyg pasitikėjau savo jėgomis: maniau, kažkaip „praslysiu“, kaip nors padainuosiu. Tačiau kilo nemalonus skandalas: žiūrovai ir kritikai piktinosi tokio lygio festivalyje verčiami klausytis užkimusio Eskamiljo.

Nuo tada, pajutęs ligos simptomus, dainuoti visuomet atsisakau. Ir nesvarbu, ar spektaklis turėtų vykti užsienio scenoje, ar čia, Lietuvoje. Publiką visur gerbiu vienodai.

Esate tradicinių „Karmen“ pastatymų šalininkas. Papasakokite apie Jums labiausiai patikusius ir priešingai – labiausiai nuvylusius G.Bizet operos pastatymus, kuriuose teko dalyvauti per dešimtmetį.

Gerasis pavyzdys būtų dano Kaspero Holteno režisuotas „Karmen“, pernai vasarą rodytas Brėgenco festivalyje Austrijoje: jame buvo šiuolaikinio gyvenimo detalių, tačiau nuo tradicijos toli nebuvo pabėgta.

Bet esu dainavęs ir pastatymuose, kurie man visiškai nepatiko: su apsinuoginimais, tatuiruotėmis, šliaužiojimu ant smėlio. Britų „Opera North“ spektaklyje Eskamiljas buvo ne toreadoras, o narkotikų kartelio baronas, kuris vedžiojosi kovinį šunį. Šuo savo vaidmens turbūt irgi iki galo nesuprato, nes kartą ėmė ir apkandžiojo rankas savo „šeimininkui“...

Žymiai labiau man patiko amerikiečių režisierės Francescos Zambello „Karmen“ pastatymas Londono Karališkojoje operoje, kur Eskamiljas į sceną įjodavo ant gyvo žirgo. Nors apie mane britų kritikai tuomet atsiliepė palankiai, kitas solistas, tame pastatyme dainavęs Eskamiljo partiją, susilaukė replikos, jog arklys Toreadoro ariją būtų sudainavęs geriau...

Kitame pastatyme Eskamiljo personažas režisieriaus sumanymu turėjo atrodyti girtas. Repetuoti buvo smagu ir juokinga, bet vos prasidėjus spektaklių serijai tapo aišku, kad sprendimas visiškai nepasiteisina. Ir dainuoti tame pastatyme pasidarė kančia.

Nebuvo lengva ir naujausiame režisieriaus Barrie Kosky „Karmen“ pastatyme Londono Karališkojoje operoje: dinamiškas spektaklio veiksmas vystomas ant plačių laiptų, personažai dainuoja šokdami, gulėdami, nešiojami ant rankų... Judesio tiek, kad režisūrinis sprendimas neišvengiamai atsiliepė vokalo kokybei. Todėl labai nenustebau prieš keletą savaičių vėl sulaukęs skambučio iš Londono: trupės vadovas teiravosi, ar nesutikčiau vėl dainuoti šiame pastatyme „Covent Garden“ teatre. Pasirodo, Eskamiljo partijos atlikėjas, įvertinęs savo galimybes, paskutinę savaitę nusprendė pasitraukti iš komandos (tiesa, apsigalvojęs visgi sugrįžo). Supratingi kritikai rašė, jog šiame spektaklyje solistai dainuoja ne taip, kaip jie iš tikrųjų sugeba, o taip, kaip įstengia tose aplinkybėse, kurias jiems sukūrė režisierius.

Per dešimt metų įvairiuose „Karmen“ pastatymuose esate sutikęs daug Karmen ir Don Chozė partijų atlikėjų. Kurie iš jų įsiminė labiausiai?

Džiaugiuosi, kad LNOBT kaip Eskamiljas pirmą kartą pasirodysiu spektaklyje, kuriame Karmen partiją dainuos garsus mecosopranas iš Baltarusijos Oksana Volkova. Šią solistę pažįstu jau seniai: buvome susitikę „Karmen“ spektakliuose Latvijos nacionalinėje operoje bei Maskvos Didžiajame teatre. Būtent O. Volkovą vadinčiau įspūdingiausia savo sutikta Karmen, kurių per dešimtmetį teko regėti išties nemažai. Oksana – itin stabili ir kartu gerą energiją skleidžianti atlikėja. Puiki ta Karmen, kuri gali trumpam išprotėti scenoje ir moka po to „sugrįžti į vėžes“. Oksana tai sugeba.

Gerai pasirodė ir izraelietė Rinat Shaham, su kuria „Karmen“ kartu dainavome Berlyne. Taip pat britė Christine Rice, kurią sutikau Londone. Pernai B. Kosky pastatyme dainavau kartu su ruse Anna Goryachova... Visos jos labai skirtingos, bet kartu - stiprios scenos asmenybės.

Tik kartą scenoje buvau susidūręs su Karmen, kuri tokiam vaidmeniui buvo gerokai per jauna ir nelabai suprato, ką dainuoja. O vaidino taip, kad į ją žiūrint buvo sunku susilaikyti nekvatojus... Neapolio San Karlo teatre mačiau priešingą atvejį – scenos karjerą bebaigiančią, gerokai nuvargusią Karmen. Pirmosios dalies pabaigoje atrodė, kad jai tiesiog pritrūks jėgų užbaigti spektaklį – nors imk ir paprašyk Don Chozė, kad pasigailėjęs nudurtų ją anksčiau...

„Opera North“ teatre dainavau kartu su soliste, kuri į kiekvieną spektaklį ateidavo smarkiai įkaušusi. Gal žmogus problemą turėjo, o gal tiesiog manė, kad girtumas tinka Karmen personažui. Įdomiausia, kad tokios būklės ji visą savo partiją sudainuodavo, ir netgi visai neblogai.

O ryškiausias Don Chozė, su kuriuo du kartus teko stovėti vienoje scenoje Zalcburge – be abejonės, vokietis Jonas Kaufmannas. Tada buvau jaunas, tarptautinę karjerą tik pradedantis atlikėjas, ir dainuojant šalia tokio meistro nejučiomis norėdavosi „pasistiebti“ iki jo lygio. Buvo akivaizdu, kad jis viską supranta kitaip, negu aš tuo metu pajėgiau suprasti. Sužavėjo J. Kaufmanno vidinė kultūra, nuostabi prancūzų kalba ir tai, kaip jis geba įprasminti kiekvieną scenoje ištartą frazę.

Būti šalia tokių solistų scenoje yra palaima. Ir atvirkščiai – prastas partneris tave „skandina“. Kartais galvojama, kad šalia silpnesnio solisto pats gali pasirodyti stipresnis. Nieko panašaus: tikėtina, kad abu atrodysite kaip vidutinybės.

Gyvūnų teisių aktyvistai vis labiau spaudžia ispanus atsisakyti koridos kaip kruvinos pramogos. Kanarų salose bei Katalonijoje koridą jau draudžia įstatymai, tačiau kiti Ispanijos regionai, nepaisydami dažnų incidentų arenose, nenusiteikę atsisakyti šios nacionalinio kultūrinio paveldo dalies. Kurią stovyklą pozicijų dvikovoje palaikytų „toreadoras“ K. Smoriginas?

Kaip žmogus koridos „spektaklių“, kuriuose žudomi buliai, netoleruoju. Bet kokių gyvų padarų žudymas pramogai, šou vardan demonstruoja žmonių menkybę. Vaizdo įrašai, įamžinę arenoje persmeigtus ar sutryptus matadorus, man niekada nesukeldavo gailesčio jausmo, nes manau, kad tai – pelnytas atpildas už tyčiojimąsi iš kitos gyvybės. Žinoma, ispanai su manimi nesutiktų. Jiems korida – tokia pat natūrali, kaip banginių žudymas japonams.

 

 

Komentarai