Kristinos Vasiliauskaitės jubiliejinis koncertas

Viena ryškiausių ir produktyviausių lietuvių kompozitorių, E. Balsio mokinė Kristina Vasiliauskaitė (g. 1956 m. kovo 13 d.) švenčia 60-mečio sukaktį, nors žvelgiant į jos jaunyste trykštantį besišypsantį veidą ir klausantis gyvenimo džiaugsmą teigiančios muzikos to niekada nepasakytum. Balandžio 10 d. Taikomosios dailės muziejuje įvyko šiai sukakčiai skirtas autorinis jubiliejinis vakaras, kuriame dalyvavo daug žinomų ir artimai su kompozitore bendradarbiaujančių kolektyvų: Valstybinis Vilniaus kvartetas (prof. Audronės Vainiūnaitės kamerinio muzikavimo klasės mokinė M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir pirmojo smuiko kvartete perėmėja Dalia Kuznecovaitė, Artūras Šilalė, Girdutis Jakaitis, Augustinas Vasiliauskas), Fortepijoninis trio „Kaskados“ (Albina Šikšniūtė, Rusnė Mataitytė, Edmundas Kulikauskas), Giedrius Gelgotas (fleita), Justė Gelgotaitė (obojus), Giedrius Labanauskas (trimitas), Arnoldas Gurinavičius (kontrabosas), choras „Aidija“ (vad. Romualdas Gražinis) ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro grupė (chormeisterė Gitana Trimirkaitė). Koncerto partneris – Lietuvos kompozitorių sąjunga.

Kaip pažymėjo koncertą vedusi muzikologė Laimutė Ligeikaitė, programoje atsispindėjo kūrybinis kelias nuo 1986 metų iki šių dienų – mylimi žanrai (išskyrus muziką vaikams). Pasak muzikologės, K. Vasiliauskaitės kūrybos kryptys – bažnytinė-liturginė muzika (vokalinė ir vargonams), dainos chorams (mišriems ir lygių balsų, a capella ir su pritarimu), solinės dainos, simfoninė, kamerinė instrumentinė, muzika vaikams. Jos kūriniai nuolat skamba Lietuvoje ir užsienyje įvairiuose festivaliuose, koncertuose ir įrašomi į kompaktines plokšteles. K.Vasiliauskaitės kūrinius girdėjo Latvijos, Estijos, Lenkijos, Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Prancūzijos, Ispanijos, Švedijos, Danijos, Austrijos, Belgijos, Kanados klausytojai. Ypač mylima ir atliekama yra jos kūryba JAV. O Lietuvoje dvasiškai artimiausias, puikiai šios muzikos esmę perpratęs yra vakare dirigavęs R. Gražinis, grigališkojo choralo judėjimo šalyje pradininkas, „Cantores chorales cappellae S. Casimiri“ Vilniaus arkikatedroje vienas įkūrėjų, Vilniaus universiteto giedojimo mokyklos „Schola Cantorum Vilnensis“ pagrindinis dirigentas ir vienas iš steigėjų.  Šia proga būtina pasakyti, kad tokių specialistų ir entuziastų dėka, kaip R. Gražinis, Lietuvos bažnyčiose pagaliau skamba profesionaliai atliekama bažnytinė liturginė ir sakralinė muzika, pakeitusi mėgėjiškus giedorius. Jų išugdyti giedotojai, chorai tapo ir ištikimiausiais pagalbininkais kompozitoriams, pasirinkusiems šiais laikais elitiniu, retu tapusį sakralinės muzikos žanrą.

Šį vakarą – pradžioje ir pabaigoje skambėjo choriniai kūriniai B. Brazdžionio eilėmis: „Begalinis viešpačio pasaulis“ ir „Mano protėvių giesmė“ (a capella). Šio poeto eiles pasirinkusi dėl eilių muzikalumo, kompozitorė pastarąjį kūrinį specialiai šiam vakarui atnaujino pridurdama instrumentuotę, tad jis pirmą kartą suskambėjo su Vilniaus kvarteto pritarimu. Dėmesys lietuviškajam paveldui, lietuviška dvasia, kuris pasireiškia pirmiausia santūrumu, skoningumu, intonaciniu lauku, lieka kompozitorės dėmesio lauke šalia universalesnio pobūdžio kūrybos, ką liudijo ir vakaro metu atliktas vienas pirmųjų kūrinių „Trys lietuvių liaudies dainos“   (1986 m., atliko Valstybinis Vilniaus kvartetas) ir vienas paskutiniųjų – „Gamtos atspindžiai“ (2015 m., „Kaskados“). Šis kūrinys, atliktas pradžioje, pirmą kartą skambėjo festivalyje „Iš arti“ Kaune. Anot kompozitorės, „tai bandymas perteikti keturių metų laikų grožį ir padėkoti Aukščiausiajam už tai, kad turime juos visus keturis“.  „Kaskados“ tapė giedrą, ramų gamtos peizažą, kuris ketvirtojoje dalyje perėjo į gyvą, judrų tempą. Trio interpretacija žavėjo paprastumu, klasišku pastorališkumu, tarsi įkūnytų šv. Pranciškaus nekaltą dvasią ir jo artumą gamtai, itin artimą lietuvio sakraliai pasaulėjautai.  „Trys lietuvių liaudies dainos“, inspiruotos Vilniaus kvarteto, paimtos iš J. Čiurlionytės rinkinio „Lietuvių liaudies melodijos“  („Uliuok uliuok mergele, kolei tavo valelė“, „Oi kūliau kūliau šiaudus be grūdų“ ir „Apynėli žaliasis, puronėli gražusis“) buvo sukurtos minimaliomis priemonėmis ir perteikė liaudies dainų koloritą, būdingas nuotaikas.

Du kiti stambios formos kūriniai, – „Šv. Pranciškaus „Saulės giesmė“ (1995-1996) bei „Magnificat“(2005) chorui ir kameriniam ansambliui parodė kitą K. Vasiliauskaitės kūrybos versmę. „Saulės giesmės“ tekstas parašytas Umbrijos tarme ir yra laikomas seniausiu eilėraščiu italų kalba. Kūrinys artimas kantatos žanrui, pelnęs apdovanojimų. „Aidija“ buvo pirmasis atlikėjas. Kūrinį prieš metus yra dirigavusi ir talentingoji Mirga Gražinytė. Tai skaidrios faktūros, aukštyn mintis keliantis mažorinis veikalas, nestokojantis specifinių bažnytinei muzikai būdingų sąskambių. „Magnificat“ –  5 dalių neliturginė sakralinės muzikos kompozicija mišriam chorui, fleitai, obojui, trimitui ir vargonams pagal liturginį lotynišką tekstą „Mano siela garbina Viešpatį“ (šv. Mergelės Marijos giesmė).

„Magnificat“ pagrindinė idėja – Šventė ir Džiaugsmas – lydėjo tiek jubiliejinį vakarą, tiek atskleidė esmingą kompozitorės vidinį pasaulėjautos klodą. Jos optimistiška, aiškios struktūros, universali emocinė kalba (pridurkime, būdinga ne tiek įtemptam dabartiniam pomoderniam pasauliui, kiek jo oazėms, išsilaikančioms būtent sakralių žanrų ir erdvių pavidalu) yra suprantama visiems klausytojams nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ar geografijos, o kartu – savita. Joje nėra nesuprantamų galvosūkių, manierizmo, išraiškos priemonės pasirenkamos taupios ir tikslios idant nukreiptų žmogaus mintis į Kūrėją ir garsais perteiktų tokias svarbiausias jo Kūrinijos savybes, kaip darna, grožis, tikėjimas, šviesa, dėkingumas ir meilė. Dėl to kūryboje vyrauja vidutiniai žingsnio tempai, ilgos natos, gryni intervalai, diatoninės dermės, kompaktiškos formos, išbandytos amžių ir modernų žmogų veikiančios lygiai taip pat, kaip prieš tūkstantmečius – harmonizuojančiai ir sielas gydančiai.  O šiaias laikais būti ištikimam antlaikinėms vertybėms, gebėti literatūrinį tekstą organiškai sujungti su muzika – Dievo dovana ir savotiškas iššūkis laikmečiui, kurį Kristina Vasiliauskaitė laimi ištikimybe savo gyvenimo credo. K. Vasiliauskaitei buvo įteiktas LRKM padėkos raštas už kūrybinę veiklą, sakralinės muzikos chorui, vargonams ir vokalinės muzikos vaikams kūrybą, Lietuvos vardo garsinimą ir nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai 60 metų sukakties proga (įteikė Kompozitorių sąjungos pirmininkė Zita Bružaitė).