Kultūros politika ir strategija. Investicijos į infrastruktūrą: kas ir kaip

Neatsiejama kultūros politikos dalis yra valstybės investicijos į kultūros objektų infrastruktūrą (kitaip tariant – „kietoji“ dalis) bei šių investicijų prioritetai. Todėl tęsdamas straipsnių ciklą apie kultūros politiką pamaniau, kad verta pasigilinti ir į šią temą, juolab pasidairyti, kaip šiuo požiūriu tvarkosi mūsų artimiausi kaimynai, t. y. panašaus ekonominio ir socialinio išsivystymo valstybė Latvija.

Taigi, ar broliai latviai mus jau aplenkė?

Ventspilis, Cėsys, Liepoja, Rėzeknė – tai tie Latvijos miestai ir miesteliai, kuriuose per pastaruosius 30 metų buvo pastatytos visiškai naujos, ultramodernios, daugiafunkcės, o svarbiausia – puikios akustikos koncertų salės.

Rytiniame Latvijos pakraštyje esanti Rėzeknė buvo pirmas Latvijos miestas, kuriame duris atvėrė moderni koncertų salė „Gors“, tiksliau, daugiafunkcis kompleksas, pastatytas pagal latvių architektų Uldžio Balodžio ir Daigos Bikšės projektą, dar 2008 metais laimėjusį architektūrinį konkursą. Statyba buvo baigta 2013-ųjų rudenį. Rėzeknės kompleksą sudaro didžioji salė, kurioje telpa 1000 klausytojų, ir mažoji 220 vietų salė. Be to, įrengtos modernios patalpos artistams, erdvios fojė ir kitos būtinos erdvės. Komplekso kaina – 12,84 mln. latų (be PVM), taigi išvertus į eurus ir pridėjus 21 proc. PVM galutinė kaina būtų apie 22,20 mln. eurų. Beje, per 30 metų Latvija nuo emigracijos nukentėjo ne mažiau už Lietuvą – Rėzeknės gyventojų skaičius nuo 42 tūkst. sumažėjo iki maždaug 27 tūkst. (2019 m. duomenys).

Jau po metų, 2014-ųjų gegužę, duris atvėrė dar viena moderni koncertų salė – Vidžemės „Cēsis“, 17 tūkst. gyventojų turinčiame Latvijos Vidžemės regiono mieste Cėsiuose. Kompleksas įsikūrė pagal latvių architekto Jurio Progos projektą rekonstravus prieš šimtmetį statytą miesto kurhauzą. Naująjį kompleksą sudaro 800 vietų didžioji salė, kamerinė ir vargonų, kino ir parodų salės. Čia veikia ir Muzikos mokykla bei Vidžemės kamerinis orkestras. Kompleksas atsiėjo 13,857 mln. eurų.

„Didžiojo gintaro“ stebuklas

Latvijos uostamiestyje Liepojoje gyvena apie 68 tūkst. gyventojų. Naujos koncertų salės idėja mieste gimė dar 2003-iaisais, kai tuometinio Liepojos simfoninio orkestro meno vadovo Imanto Resnio iniciatyva buvo surengtas tarptautinis koncertų salės koncepcinio projekto konkursas. Jį laimėjo garsus austrų architektas Volkeris Giencke. Projektavimo, teritorijos planavimo darbai, finansų telkimas ir viešieji pirkimai prasidėjo netrukus po konkurso. Pagal pirminę idėją buvo ketinta statyti apie 17 tūkst. m2 ploto pastatą už maždaug 50 mln. eurų, tačiau 2008–2009 metų Latvijos ūkio nuosmukis ir finansinė krizė gerokai pakoregavo planus, o ypač biudžetą. Pagaliau 2013 m. prasidėjo statyba, kuri truko 726 dienas nuo kapsulės įmūrijimo į pamatus iki pastato atidavimo eksploatuoti, o duris publikai naujasis kompleksas atvėrė 2015 m. lapkričio 6 d. įspūdingu atidarymo koncertu.

„Lielais dzintars“ (Didysis gintaras) – taip buvo pavadintas naujasis kompleksas, nes jis iš tiesų primena milžinišką netaisyklingos cilindro formos šlifuotą rausvo gintaro gabalą. Pastatas pasižymi novatoriškomis technologijomis bei progresyviais inžineriniais sprendimais, visą statinį gaubia dvigubas fasadas, leidžiantis viduje sukurti optimalų mikroklimatą ir minimizuoti jo palaikymo sąnaudas. Rausvo stiklo išorinis fasadas gražiai dera su aplinkiniais uosto teritorijoje esančiais senaisiais raudonų plytų pastatais, tačiau priklausomai nuo paros apšvietimo fasado spalva gali kisti nuo gelsvai rausvos iki ryškiai raudonos arba įgauti dangaus žydrynės atspalvį. Visą fasadą laiko nerūdijančio plieno karkasas, garantuojantis pastato saugumą pučiant atšiauriems Baltijos vėjams. Statinio sąmata – 1724 eurų už m2, 8 aukštų komplekso bendras plotas – apie 15000 m2, taigi bendra pastato kaina būtų apie 25,860 mln. eurų. Architektūrinės koncepcijos konkursą organizavo Liepojos miestas, projektą jis finansavo kartu su Latvijos Respublikos kultūros ministerija.

Liepojos „Lielais dzintars“ išsiskiria ne tik savo įstabia architektūra ir novatoriškais inžineriniais, technologiniais sprendimais, bet ir galimybėmis racionaliai išnaudoti visą infrastruktūrą. Komplekso didžiojoje salėje telpa 991 žiūrovas, kamerinėje – 180. Dar yra 120 vietų salė su eksperimentine scena, dvi meno galerijos, trys ekspozicijų erdvės, restoranas su baru, erdvios fojė ir ištaigingi laiptai, jaukūs ir patogūs artistų kambariai. Po komplekso stogu įsikūrė ir Liepojos simfoninis orkestras, Vidurinė muzikos, meno ir dizaino mokykla. Didžioji salė gali būti naudojama ir kaip moderni 32 garso kanalų įrašų studija, kompleksas turi mobilią 8 garso kanalų įrašų studiją. Didžioji salė yra viena iš nedaugelio pasaulyje, kuri dienos metu natūraliai apšviečiama per vertikalius reflektorinius apšvietimo tunelius, įrengtus virš scenos. Salių akustiką projektavo vieni garsiausių pasaulyje šios srities meistrų – prof. Karlheinzas Müleris iš Vokietijos ir prof. Christianas Bartenbachas iš Austrijos. Salėse sumontuotos specialios akustinės lubos, o didžiojoje salėje jų aukštis gali būti reguliuojamas atsižvelgiant į atlikėjų ir žiūrovų skaičių bei atliekamos muzikos žanrą. Labai atsakingai galiu paliudyti, kad abiejų salių akustika yra nepriekaištinga.

Didžiosios salės scenos ir žiūrovų dalies grindų plokštumos lengvai transformuojamos taip, kad prieš sceną gali būti suformuojama orkestro duobė (operai ar muzikiniam spektakliui), scena pakeliama arba nuleidžiama, visos salės grindys sulyginamos, o žiūrovų kėdės pašalinamos, jei to reikia, pavyzdžiui, dideliam šventiniam renginiui. Apibendrinant galima pasakyti, kad Liepojos miestas sukūrė „Didžiojo gintaro“ stebuklą net ir krizės sąlygomis, su sumažintu biudžetu (25 mln. vietoje planuotų 50 mln.), bet kokybiškomis medžiagomis, ir tuo gali pagrįstai didžiuotis.

Ventspilio „Latvija“ – su unikaliais vargonais ir unikaliu pianinu

2019-ųjų vasarą dar vienas visiškai naujas ir ne ką mažiau modernus kultūros kompleksas atidarytas per 100 km į šiaurę nuo Liepojos esančiame kitame svarbiame Latvijos uostamiestyje Ventspilyje. Jame – apie 34300 gyventojų.

Šalies vardu pavadintame komplekse yra dvi koncertų salės (600 ir 200 vietų), veikia Muzikos mokykla ir Muzikos biblioteka, dirba trys profesionalūs kolektyvai – Ventspilio mišrus choras, Ventspilio kamerinis orkestras ir Ventspilio bigbendas. Kompleksą projektavo vokiečių firma „Haascookzemmrich Studio 2050“, architektas Davidas Cookas. Pastato statybai naudotos šiuolaikiškos, aplinką tausojančios medžiagos ir technologijos, įrengta 13 diversifikuotų šildymo ir vėdinimo sistemų, padedančių taupyti eksploatavimo išlaidas. Salės išsiskiria puikia natūralia akustika. Garso izoliacija tokia, kad koncertai ar kiti renginiai tuo pačiu metu gali vykti abiejose salėse. Kompleksas kainavo apie 34 mln. eurų.

Viena geriausių pasaulyje Vokietijos vargonų firma „Johannes Klais Orgelbau GmbH & Co“, bendradarbiaudama su žinoma latvių vargonininke Iveta Apkalna (ji dalyvavo ir salės atidarymo koncerte), specialiai Didžiajai salei pagamino ir pastatė unikalius koncertinius 4 manualų su pedalais, 93 registrų vargonus. Šis instrumentas unikalus tuo, kad skirtas ne tik koncertams, bet ir mokomiesiems tikslams. Nors vargonai turi mechaninę traktūra, tačiau yra ir papildoma elektromagnetinė griežykla, kuri prireikus pastatoma scenos viduryje. Vargonų koncepcija orientuota į universalumą, kurio pagrindą sudaro ne tik vokiečių, bet ir prancūzų vargonų konstravimo tradicijos, kas leidžia visavertiškai atlikti įvairiausios stilistikos muziką. Vargonai išsiskiria plačiomis valdymo galimybėmis, antai III manualo žaliuzės atsidaro į visas keturias puses, diferencijuotas oro slėgio reguliavimas ir dinaminis oro srauto valdymas instrumentui suteikia dar daugiau tembrinių ir dinaminių galimybių. Toks instrumentas gali tapti įkvėpimo šaltiniu ir šiandienos kompozitoriams.

Dar vienas unikalus salės instrumentas – latvių kilmės fortepijonų meistro Dāvidsʹo Kļaviņšʹo specialiai šiai salei sukonstruotas dviejų aukštų namo dydžio koncertinis pianinas. Taip, aš nesuklydau – ne fortepijonas, bet pianinas, nes jo stygos kaip ir pianine ištemptos vertikaliai, tik ilgis siekia 4 metrus, o instrumento bosinio registro tembras primena varpų skambesį. D. Kļaviņš, šiuo metu įsikūręs Vengrijoje, yra vienintelis pasaulyje tokių netradicinių instrumentų gamintojas.

Naujasis Ventspilio kompleksas išaugo pažymint Latvijos valstybės šimtmečio jubiliejų šimtamečių liepų apsuptoje Didžiojoje aikštėje (Lielais laukums), kurioje sovietų okupacijos metais stovėjo bolševikų vado Lenino statula.

O tuo metu Lietuvoje...

Lietuva per šį laikotarpį pastatė nemažai didelių arenų („Siemens“, „Žalgirio“, „Cido“, SEB...), kurios iš esmės tinka tik sporto renginiams ir elektroniškai įgarsinamiems popkoncertams. Nežinau, ką galvojo mūsų kultūros ministrai tuo metu, kai gimė Liepojos koncertų salės idėja (2003-iaisiais), tačiau dabar jau akivaizdu, kad šiuo aspektu broliukai latviai mus aplenkė mažiausiai dviem dešimtmečiais. Nors Lietuva aukšto lygio profesionalių muzikos kolektyvų ir muzikų turėjo ir turi ne mažiau nei Latvija, nė viena nauja koncertų salė, kuri pasižymėtų kokybiška akustika, pas mus nebuvo pastatyta, neskaitant renovuotos Klaipėdos koncertų salės.

Stebina dar vienas dalykas, kuriuo latviai mus neabejotinai lenkia, – tai racionalus ir skaidrus viešųjų finansų naudojimas investuojant į kultūros infrastruktūrą.

Kaip priešingą pavyzdį galiu priminti liūdnoką Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcijos istoriją.

2019 metais buvo skelbta, kad Klaipėdos muzikinio teatro rekonstrukcija (kuri prasidėjo 2018 m. ir planuojama užbaigti 2022 m.) mokesčių mokėtojams atsieis beveik 30 mln. eurų. Priminsiu – visiškai naujas, labai modernus Liepojos kompleksas „Lielais dzintars“ nuo projekto, pamatų duobės iki fortepijono salėje kainavo tik apie 25 mln., buvo pastatytas per mažiau kaip dvejus metus.

Tačiau priminsiu ir tai, kad dar 2008 metais tuometinės Klaipėdos muzikinio teatro vadovės Audronės Nekrošienės iniciatyva buvo parengta koncepciškai naujo teatro galimybių studija ir preliminarus projektas. Pagal šią idėją turėjo iškilti visiškai naujas teatro pastatas ant valstybei priklausančios žemės, kurią dar 1988 metais parinko legendinis Klaipėdos miesto vadovas Alfonsas Žalys. Pastatas būtų sujungęs Jono kalnelyje įkurdintą vasaros sceną ant vandens ir kitame krante esančius istorinius laivų statyklos kanalus. Klaipėdos teatras galėjo tapti nepakartojamu statiniu, kuriame istorinė praeitis būtų derėjusi su moderniausiomis šiandienos technologijomis. Buvo apskaičiuota ir teatro pastato sąmatinė vertė – apie 30 mln. eurų...

Deja, tam tikri įtakingi politikai bei valdininkai tuometinėje Vyriausybėje ir Kultūros ministerijoje padarė viską, kad ši idėja būtų numarinta. Matyt, saldus valstybinės žemės kampelis jau buvo pažadėtas kokiems „neeiliniams vystytojams“, o ir projektas veikiausiai pasirodė per pigus (per maži otkatai...).

Tad bendras klausimas visiems buvusiems kultūros ministrams, taip pat ir dabartiniam (Sauliui Šalteniui, Arūnui Bėkštai, Gintautui Kėvišui, Romai Žakaitienei, Vladimirui Prudnikovui, Jonui Jučui, Remigijui Vilkaičiui, Arūnui Gelūnui, Šarūnui Biručiui, Lianai Ruokytei-Jonsson, Mindaugui Kvietkauskui): kaip čia nutiko, kad nutiko taip, kaip nutiko?

Klausimas tikrai ne vien apie Klaipėdos atvejį.

Supraskite, gerbiamieji, mane teisingai. Gink Dieve, nieko nekaltinu, net minties tokios nebuvo! Bet man, kaip eiliniam piliečiui, kuriam dar rūpi šita valstybė ir kuris nesusikrovė lagaminų svetur laimės ieškoti, tiesiog skauda ir graužia lengvas pavydas. Nes kol žvalgėmės į estus, aplenkė mus latviai, prieš kuriuos mėgdavome pasipuikuoti geresniais keliais... Kaip čia yra – ar latviai gudresni ir gabesni, o gal jie tiesiog labiau solidarūs? Gal jų verslininkai užsiima verslu, o politikai – politika, bet ne atvirkščiai?

Tad brangieji buvusieji ministrai ir esamasis ministre, jei nutiktų toks stebuklas, kad perskaitytumėte šį rašinėlį ir jums kiltų minčių, jūsų autentiškomis įžvalgomis ir pamąstymais tikrai norėčiau pasidalinti viešai kitame straipsnyje. Manau, kad atskiro aptarimo (nepaisant įvykusio architektūrinio konkurso) verti ir Nacionalinės koncertų salės (Tautos namų) ant Tauro kalno statybos planai.

Bus daugiau

Straipsnio autorius yra Lietuvos kultūros tarybos stipendininkas (stipendija publicistinei veiklai)