Kuriant premjerą šokio teatre „Aura“, rankomis sukirto geriausieji

Sausio 26 ir 27 dienomis Kauno šokio teatras „Aura“ kviečia į pirmąją šių metų premjerą. Prie spektaklio „Sprendimas“ kūrybinės komandos – choreografės Birutės Letukaitės, kompozitoriaus Antano Jasenkos ir šviesų dailininko Vladimiro Šerstabojevo – prisijungė ir garsi Nyderlandų menininkė Guda Koster, sukūrusi spektakliui neįprastus šokio spektakliui kostiumus – skulptūras. Apie būsimą spektaklį kalbamės su B.Letukaite ir A.Jasenka.

Choreografė Birute Letukaitė

Nyderlandų menininkės Gudos Koster kostiumai – skulptūros – šokio spektaklyje. Kaip tai nutiko?

Prieš trejetą metų, vykstant Kauno bienalei, buvusiame „Drobės“ fabrike Guda Koster sukūrė instaliaciją „Pagaminta Kaune“. Prie šio projekto prisijungti buvo pakviesta ir „Aura“. Šokėjai, vilkėdami menininkės sukurtus kostiumus, publikai pristatė įsimintiną performansą.

Šį menininkė nepaprastai savita ir įdomi. Žiūrėdama į jos darbus pagalvojau, kad įprastai šiuolaikiniame šokyje scena būna tuščia, tad jos sukurti kostiumai galėtų tapti savotiška scenografija.

G. Koster kostiumus ar objektus eksponuoja skirtingose erdvėse, fiksuoja fotografijose. Man kilo idėja jos sukurtus kostiumus išjudinti, pasitelkiant šokį. Gudai ši mintis patiko ir taip prasidėjo mūsų bendradarbiavimas.

„Sprendimas“. Kas slepiasi po spektaklio pavadinimu?

Kaip visuomet, turėjome keletą idėjų, tačiau galiausiai apsistojome ties laisvės tema. Laisvės ne tik politine, bet ir žmogiškąja prasme. Spektaklyje kalbėsime apie laisvę iš esmės.

Mane labai nustebino ir įkvėpė netikėta Gudos mintis, kad Vakarų žmones laisvė suvaržė. Lietuvoje – priešingai. Mūsų atkovota laisvė virsta į anarchiją, kuomet žodžiu „demokratija“ galima pridengti bet kokius veiksmus.

Visi kaip išprotėję puolėme prie to uždrausto „Vakarų vaisiaus“, kurio troškome gyvendami sovietmečiu. Norime būti tokie, kokie nebuvome, nebežinome ką su laisve daryti. Kartu su tomis gėrybėmis iš Vakarų atplūdo ir purvas: tarsi po cunamio ar audros, kuri viską sumaišo ir po savęs palieka šiukšles. Tikiu, kad tas paviršinis „gėris“, kuris suputojo, nusistovės, viskas išskaidrės. Reikia laiko.

Kaip kostiumai pasitarnauja šioms mintims?

Kostiumai tapo impulsu kurti choreografiją. Suvaržymą, kurį išgyveno mūsų visuomenė, tie didžiuliai kostiumai puikiai atspindi. Jie apriboja šokėjų judesius visomis prasmėmis. Tai ir fizinis, ir mentalinis apribojimas.

Tačiau žmogaus viduje visuomet buvo toji laisvės dvasia ir noras išsiveržti iš mus sukausčiusios sistemos. Spektaklyje šokėjai po truputį stengiasi išsilukštenti iš kostiumo. Buvo labai įdomus kūrybinis procesas, mąstant, kaip dar tas formas galima transformuoti per judesį, kuomet pradedant nuo išlaisvintų akių ir matymo, nukeliaujama iki visiško išsilaisvinimo.

Suprantu, kad kostiumai pakoregavo ir jūsų choreografinių priemonių arsenalą?

„Auros“ spektakliams būdingas fiziškumas, platus judesys. Iki šiol šokėjų kūnas būdavo mano dispozicijoje, kuriant choreografiją, kombinacijas. O dabar?.. Apribotas šokėjų matymas, kojos pakelti negali, taigi, lieka tik rankos ir kažkoks judėjimas erdvėje. Koks? Mažiukais žingsneliais, kaip plaukimas.

Tuomet man kilo asociacija su žuvimis, kurios plaukioja kolonijomis, būriais. Visuomet yra vedlys, lyderis, kurį žuvys seka. Bet kažkas atsiskiria, pasuka į kitą pusę. Tuomet kiti galvoja: „O gal ir man sekti paskui tą kitą?“ Žmonėse daug pasimetimo. Nežino prie ko pulti.

Ar spektaklyje visgi išvysime „Auros“ šokėjų prakaitą?

Spektaklis bus sąlyginai dviejų dalių, nors ir be pertraukos. Antrojoje dalyje šokėjai išsilaisvina iš kostiumo narvo, tad kūnas jau bus panaudojamas visiškai kitaip.

„Auroje“ šokantis niujorkietis sykį per repeticiją užleido house stiliaus muziką ir man netikėtai kilo mintis šį stilių panaudoti spektaklyje. House muzika savyje turi paslėptą žinutę. Tai buvo afroamerikiečių ir „neformatų“ būdas išsikalbėti per judesį.

Taigi, tai taip pat kalba apie laisvę, dar vieną laisvės spalvą. Be to, ir „Auros“ šokėjai niekada nejudėjo tokiame stiliuje. Antroji spektaklio dalis choreografiškai turi panašią struktūrą kaip pirmoji, tačiau energija ir nuotaika jau visai kita.

Kompozitorius Antanas Jasenka

Esate scenos vilkas, dirbantis Europos teatruose, šiuo metu – su Eimuntu Nekrošiumi, taip pat kuriate muziką ir šokio spektakliams. Ar tai labai skirtingos patirtys?

Ir vienu, ir kitu atveju, muzika dirba savo darbą ir padeda išskleisti spektaklio idėją. Ji nukreipia žiūrovą norima linkme, pastiprina potekstes, pasitarnauja kaip nuoroda į personažo emocines būsenas, sukuria nuojautas, atmosferą ir panašiai. Dramos spektaklyje žmogus gali ir negirdėti muzikos, tačiau ji slapčia atlieka didžiulį darbą, žiūrovas ja kvėpuoja tarsi oru, ir ji pasąmoniniai jį veikia.

Šokyje muzika atlieka aktyvų vaidmenį. Žiūrovas ją praktiškai visuomet girdi. Tyla – čia taip pat muzika. Muzika gali būti kaip nepriklausomas reiškinys, scenoje vykstantis lygiagrečiai su šokiu ir gyvenanti savo gyvenimą.

Spektaklyje viskas persipina. Kaip žiūrovas priims kostiumą ar judesį, gali būti, kad pasitarnavo muzika, o gal atvirkščiai? Kas kam tarnauja, labai sunku pasakyti. Mene dažnai nutinka taip, kad žiūrovas pasiima visai kitus dalykus, nei tu manai.

Spektaklyje grosite gyvai. Ar tai reiškia, kad galima tikėtis improvizacijų, ar viskas jau sustyguota iki galo?

Man patinka neišbaigti muzikos, palikti erdvės šokėjui. Žinoma, yra karkasas, formulės, bet spektaklio metu gali būti visokių niuansų, gali šokėjas kažkaip kitaip elgtis, tuomet kaip kompozitorius reaguoju, nes muziką atlieku pats.

Muzika teatre atlieka ne tik taikomojo pobūdžio funkciją. Joje sudėti spektaklio kodai, per muziką išryškėja ir vedančioji spektaklio linija. Šokio spektaklyje idėją verbalizuoju garsais ar muzika.

Su garsu šokyje galimi nepaprastai įdomūs žaidimai. Tarkime, po dinaminės vietos stoja tyla. Ir tai yra muzika, kuomet girdisi, kaip skamba kūnas, kaip šokėjas alsuoja, lankstosi. Užtenka vieno garso, kad surezonuotų žiūrovą.

Šokio spektaklyje „Sprendimas“ šokėja prabyla prancūzų kalba – jau asociacija. Kalba moteris – vėl spalva, kalbos ir kūno šarmas scenoje. Tai komponentai, kurie stiprina, papildo šokio raišką. Garsas, judesys, šviesa, kostiumas – mūsų kuriamo spektaklio įrankiai.

Spektaklyje išgirsime ir vyrišką balsą...

Norėjosi išbandyti, kas dar nebandyta. Spektaklyje dalyvaus grupės „Royce“ vokalistas Ilja Gun. Jis turi nepaprastai gražų balso tembrą. Tai paprastas įvedantis į spektaklį ir išvedantis iš jo komponentas.

Iš žodžių, judesio, balso tembro, visų mažyčių detalių, perliukų žėrėjimas ir sukuria „meta“ arba „virš“ tikrovę – tą, kur yra Dievas.

Žemas vyriškas balsas. Čia juk taip pat dramaturgija. Jis – kaip Dievas, kaip velnias, kaip stebėtojas, gundytojas, išteisintojas. Dievas ir velnias, forma ir ne forma, juoda ir balta, šokame ir dainuojame...

Šokio kritikai itin akcentuoja naujumą, kaip pridėtinę spektaklio vertę kuriantį komponentą. Ką jūs apie tai manote?

Kas yra nauja? Pamiršta sena... Kiekvienas menininkas turi savo braižą. J.S. Bachą ir A. Mocartą mes atpažįstame iš tik jiems būdingo muzikinio stiliaus. Taip pat ir šiame spektaklyje atpažįstamas Birutės Letukaitės braižas. Ir tai yra gerai.

Nesvarbu kokia tema – socialinė, filosofinė, gyvename pasaulyje, kuriame daug dviprasmybių, nesusipratimų, kontrastų, scenoje reikia tikrumo, o ne naujumo. Žiūrovą gali sujaudinti į scenos priekį išėjusi trapi mergaitė labiau, nei tobulai sukaltas įmantrus šimto šokėjų choreografinis derinys.

Kokia kalba kalbasi spektaklio choreografė ir kompozitorius?

Su B. Letukaite jau dirbame daug metų, tad esame kūrybiškai „susistygavę“. Mes suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio ar žodžio. Kai yra kūrybinis pasitikėjimas, tada ir klaidų tikimybė sumažėja praktiškai iki nulio. Labai svarbus dalykas dirbant, išlaikyti savo veidą, tačiau atliepti ir kitą.

Birutė puikiai jaučia ir supranta muziką. Mano kaip kompozitoriaus užduotis teatre – tarsi matyti garsais. Kartais girdėjimas yra svarbiau nei matymas, nes matome ausimis. Dažnu atveju taip ir kuriamas šokis.

Dirbant ties šia premjera, vyko tikra kūrybinė partnerystė, kuomet galima keisti garsyną, jei tai padeda šokiui, ir atvirkščiai. Visi spektaklyje turi būti kūrėjai ir tik tuomet, kai visi pasijungia, prasideda magija.

Premjera!
Šokio spektaklis SPRENDIMAS (chor. Birutė Letukaitė, kostiumų dailininkė Guda Koster)
Kada: Sausio 26 d. 19 val.
Sausio 27 d. 18 val.

Kur:
Verslo lyderių centras „BLC“ (K. Donelaičio g. 62 / V. Putvinskio g. 53, Kaunas)

Bilietus platina tiketa.lt ir Kauno šokio teatras „Aura“