Laimės valanda žvaigždžių gerbėjams

Belaukiant Kalėdų, afišų margumyne akys pagauna daugybę pasiūlymų šventiškai ir džiugiai praleisti vakarą. Tarp tokių kvietimų ypač išreklamuoti buvo Nomedos Kazlaus ir Montserrat Marti gala koncertai gruodžio 11-12 d. Nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru ir dirigentu Ricardo Estrada. Afiša skelbė, jog tai bus nuotaikinga ir žaisminga programa iš publikos mėgstamiausių kūrinių – įvairių operų, operečių ir sarsuelų arijos, duetai, uvertiūros ir intermeco.

Pirmoji koncerto dalis žanriškai buvo rimtesnė – skambėjo vokaliniai ir instrumentiniai numeriai iš operų. Wolfgango Amadeuso Mozarto Don Giovanni uvertiūra pakiliai pradėjo vakarą – ypač energingai ir išartikuliuotai nuskambėjo greitoji padala, o lėtoji įžanga pasirodė kiek pernelyg sulėtinta ir apsunkusi. Užbėgant į priekį, verta pastebėti, jog tolesnėje vakaro eigoje orkestras suskambo išties puikiai – ypač Gaetano Donizetti Don Pasquale ir Georges Bizet Karmen uvertiūros; pastaroji buvo atlikta ypač ugningai, temperamentingai ir tiksliai.

Nomeda Kazlaus (sopranas), sukūrusi daugybę įsimintinų stiprių moterų vaidmenų, ypač sužiba Richardo Wagnerio operose dėl reikalingo stipraus vokalo, dramatiško tembro ir muzikinės bei vaidybinės ekspresijos. Kad solistės balsas išties išskirtinai skambus ir tvirtas, galėjome įsitikinti nuo pirmųjų jos atliekamų numerių. Ypač įsiminė Varvaros arija iš Rodiono Ščedrino operos Ne vien dėl meilės. Ši muzika, sodri ir tamsi, dramatiška ir ekspresyvi, puikiai atskleidė tai, už ką liaupsinama N. Kazlaus – arija suskambėjo vokaliai itin išraiškingai, tvirtu ir galingu balsu ir emociškai įtaigiai, su didžiule klausytoją magnetizuojančia dramatine jėga.

Montserrat Marti (sopranas) galima pristatyti taip: legendinės primadonos Montserrat Caballé dukra. Bet galima žiūrėti į ją kaip į nepriklausomą, savarankišką karjerą kuriančią solistę. Spaudoje pirmasis atvejis neabejotinai populiaresnis – ir reikia pripažinti, kad šiame koncerte viešieji ryšiai suveikė puikiai: salė pilnutėlė žmonių, kurių dalis veikiausiai čia atėjo vedini noro pasipuikuoti, kad dalyvavo “prestižiniame kultūros renginyje” ir prieš fotoaparatus pademonstruoti prabangius ir akį traukiančius rūbus. Nesakau, kad tai visiškai smerktina – džiugu, kad bent iš snobizmo lankomasi ir susipažįstama su kultūriniu gyvenimu. Tačiau įdomu, kiek pačiai M. Marti malonus toks šleifas? Viena vertus, “Caballé dukters” etiketė uždeda tarytum kokią aureolę, neva garantuojančią bent dalį motinos gabumų, kita vertus, man regis, kiekvieno žmogaus natūralus noras ir savivertei nemažai įtakos turintis dalykas yra savo, savarankiško gyvenimo ir karjeros modeliavimas; stipriai asmenybei nepatiktų mintis, kad yra vertinama už kažką, ko nuopelnai jai nepriklauso.

Žinoma, tuo tikrai nenoriu pasakyti, jog M. Marti nenusipelno gražių žodžių. Komplimentų išties vertas jos balsas, stiprus ir skambus. Tiesa, lyginant su N. Kazlaus, šių dainininkių tembrai yra itin skirtingi: jei pastaroji turi labiau gilų, sodrų, tamsesnį balsą, puikiai tinkantį dramatinio soprano vaidmenims, tai M. Marti tembras – skardesnis ir plokštesnis. Tačiau jis turi savų privalumų – dera partijoms, reikalaujančioms daugiau lengvumo, žaismingumo ir aiškios artikuliacijos. Dėl to ši solistė labiau sužavėjo antrojoje koncerto dalyje, dedikuotoje lengvesniems žanrams – operetei ir sarsuelai. Labai efektingai ir temperamentingai nuskambėjo “La Tarantula” iš Gerónimo Giménezo sarsuelos La Tempranica: itin gyvame tempe smulkių natų ir teksto ištarmė buvo pasigėrėtinai aiški, o muzika liejosi laisvai ir lengvai, tarytum be pastangų. Solistės gimtojo krašto muzika išties leido atlikėjai sužibėti. “Meine lippen sie küssen so heiss” iš Franzo Leháro operetės Giuditta buvo atlikta artistiškai ir emociškai spalvingai. Ispaniškos dvasios įnešė Manuelio Penellos “Habanera” iš Don Gil de Alcala, atlikta duetu su N. Kazlaus - tai dar vienas M. Marti ispanišką temperamentą sėkmingai atskleidęs numeris.

Visa tai atmintyje įstrigo kaip malonūs įspūdžiai. Tačiau būta ir tokių momentų, kurie sukėlė klausimų. Pavyzdžiui: visa salė įnirtingai ploja su ovacijomis – o kas, jei man nekyla egzaltuotas susižavėjimas? Žinoma, skonis – subjektyvus dalykas, bet manau, jog visuomet verta kvestionuoti ir atlikėjų, pristatomų kaip tarptautinių žvaigždžių, pasirodymus – kad vertinime nebūtų inercijos ir nesiformuotų “žvaigždės neliečiamumo” statusas. Tiesą sakant, abiejų solisčių dainavime būta trikdžiusių aspektų. Pirmiausia suklusti privertė N. Kazlaus atlikta arija “Pace, pace mio Dio” iš Giuseppe Verdi operos Likimo galia: nors muzika ir tekstas kalba apie ramybę (nors ir su dramatiniais intarpais), tačiau šiuo atveju arijoje jos gerokai trūko, kaip ir subtilumo, įsiklausymo. Gana nesaikingas pasirodė ir vibrato, kurio intensyvumas - nors pats savaime įspūdingas – net neleido suprasti skambančių tonų aukščio.  Balso galimybių savitikslio demonstravimo neišvengė ir M. Marti, kulminacinėse arijų vietose akivaizdžiai bravūriškai užtęsusi itin stipraus garso natas. Bereikalingai garsūs proveržiai ypač užkliuvo beklausant Džiuljetos valso “Je veux vivre” iš Charleso Gounod Fausto.

N. Kazlaus ir M. Marti – draugės ir scenoje, ir gyvenime. Todėl joms turi būti neabejotinai malonu kūrybiškai bendradarbiauti atliekant duetus. Deja, dainininkių tembrų skirtingumas lėmė, jog šie numeriai ne visuomet skambėjo darniai. Jacqueso Offenbacho “Barkarolėje” iš Hofmano pasakų truputį pristigo švelnumo – svajinga muzika vietomis skambėjo kiek grubokai. Subtilesnį įspūdį paliko “Gėlių duetas” iš Léo Delibeso operos Lakmė, o jau minėta Habanera iš sarsuelos Don Gil de Alcala buvo bene maloniausias duetinis numeris. Koncerto finale girdėjome Vangelis dainą “March with me”, popsiškai užbaigusią visą vakarą. Popso kupini buvo ir N. Kazlaus pasirodymai antroje koncerto dalyje, atliekant ištraukas iš Victoro Herberto operečių (“Art is calling for me” iš Kerėtoja bei “Italų gatvės daina” iš Išdykusi Marieta). Žaismingai skambėjusį vokalą nemaloniai nustelbė neskoninga, pigiai atrodžiusi vaidyba, galbūt turėjusi pademonstruoti atlikėjos artistiškumą ir įsijautimą į vaidmenį, tačiau tai veikiau atrodė kaip besaikis maivymasis, galbūt atrodęs patraukliai koncerte labiau vertinantiems ne muziką, o šou. Šiuo požiūriu M. Marti verta komplimentų už natūralų artistiškumą ir subtilumą.

Vis dėlto neabejoju, jog didelei daliai klausytojų koncertas buvo maloni patirtis, dovanojusi nuotaikingų akimirkų, prisidėjusių prie šventiško Kalėdų laukimo. Bet kokiu atveju, visuomet smalsu patiems išgirsti ir susidaryti įspūdį apie sėkmingą karjerą svetur darančius tautiečius ir svečius iš užsienio.