Laudacija Linai Navickaitei-Martinelli Vytauto Landsbergio premijos suteikimo proga
Muzika yra daugiadimensinis menas, todėl galimas tyrinėti iš įvairių perspektyvų. Dažniausiai muzikologai imasi tyrinėti partitūras, muzikos kūrimo technikas, kiti domisi istorija, retesniais atvejais – ideologiniais kontekstais. Muzikos atlikimas ilgą laiką glūdėjo paminėtų muzikologinių tyrinėjimų šešėlyje. Tačiau akivaizdu, kad būtent atlikimas yra fasadinė muzikos pusė, pasiekiama ne tik profesionalams, sukviečianti į viešąsias erdves ir paverčianti muziką reikšmingu socialiniu įvykiu. Tenka pripažinti, kad muzika ir rašoma būtent atlikimui, todėl kompozitoriaus autonomija galėtų būti rimtai kvestionuojama. Skaitant kompozitoriaus tekstą (partitūrą) iškyla ir atlikėjo tekstas (interpretacija). Kompozitoriaus tekstas užrašytas; tačiau ar įmanoma perskaityti atlikėjo tekstą? Ar įmanoma sistemiškai kalbėti apie tai, kas partitūroje neužrašyta? Ar įmanoma aprašyti sferą, kurioje tapatybes, atrodytų, sąlygoja tik vos pastebimi niuansai? Ar atlikėjo subjektyvūs pasirinkimai gali būti nuspėjami? Nenuostabu, kad šia iš rankų slystančia sritimi iki šiol domėjosi nedaugelis, o Lietuvoje Linos monografija, regis, yra vienas pirmųjų sistemiškų darbų apie atlikimo meną, ir tikrai pirmas sistemiškas darbas apie fortepijono atlikimo meną. Tačiau savo įžvalgomis ir išsamumu, manyčiau, tai vienas iškiliausių šios srities darbų ir pasauliniu mastu.
Įprastai atlikimas yra vertinamas per poetinės sugestijos, techninio pajėgumo, ištikimybės arba neištikimybės partitūrai prizmes. Linos fortepijoninio atlikimo menui skirtame darbe daugybė prizmių yra integruojamos per semiotinę perspektyvą, todėl darbas vadinasi „Fortepijoninis atlikimas semiotine tonacija“ (nelengva elegantiškai išversti šį pavadinimą į lietuvių kalbą). Kita vertus, šią formuluotę galima suprasti ir kaip fortepijoninio atlikimo meno atrakinimą semiotikos raktu.
Semiotinė perspektyva suponuoja visų pirma sisteminį žvilgsnį į bet kokį ženklą, reikšmę, tapatybę. Semiotinės struktūros, tokios kaip dažnai pasitelkiamas semiotinis kvadratas („išrastas“ mūsų tėvynainio A. J. Greimo), nusako diferencinių mechanizmų veikimą, kuris būdingas ir žmogaus kognityviniams procesams, ir tekstų organizacijai, ir kultūriniams kosmosams. Adoracinėje muzikologijoje ar muzikos žurnalistikoje vis dar gaji romantinių idealų paveikta autonomiško genijaus, kuriančio ar interpretuojančio iš savęs ir sau, koncepcija, kuri, kaip Lina pastebi, puikiai panaudojama ir reklaminiams tikslams. Linos darbe subjektas yra patalpinamas semiotinėje sistemoje ir integruojamas į toli gražu ne tik subjektyvių veiksnių lauką. Manau, nesuklysiu teigdamas, kad vieni svarbiausių Linos tyrinėjimo klausimų galėtų būti parafrazuoti šitaip: 1) ką reiškia būti atlikėju sistemoje, kurioje veikia „privalėjimo daryti tam tikru būdu“, „žinojimo, kaip daryti ir ko laukiama“, „galėjimo daryti būtent reikiamu būdu“ ir „norėjimo daryti tam tikru būdu“ veiksniai (modalumai); 2) kaip šiuos veiksnius subalansuoti, kad būtum priimtas į kultūrinę sistemą; kaip artikuliuoti savąją subjektyvybę, išsiskiriant (nes tai yra iki šiol besitęsiančios romantinės kultūros imperatyvas), bet tuo pačiu ir korektiškai išliekant kultūrinės sistemos ribose.
Taigi atlikėjas, žvelgiant semiotiškai, nėra uždara monada. Ne „nuoširdi“ ir „prigimtinė“ savastis, tačiau būtent semiotinė savastis, anot autorės, yra platesnė sąvoka (p. 110). Tai savastis, pasireiškianti kaip daugialypio ženklų kontinuumo fokusas, kaip daugiadimensinis tekstas, kuriame labai sunku atskirti, kas „autentiškai“ yra mano, o kas ne.
Didžioji Linos darbo dalis yra skirta įvairiausių veiksnių, sąlygojančių atlikėjo interpretacinius pasirinkimus analizėms. Kūrybingai pasitelkiant Stefani, Greimo, Tarasti, Peirce’o, Jakobsono teorijas, mėginama sukurti teorinį modelį, klasifikuojantį atlikėjo siunčiamus ženklus, jo(s) santykį su publika ir kultūriniu kontekstu bei santykį su kūriniu. Keliamas klausimas, kas yra autentiškas atlikimas, ir pasitelkiant įvairias atlikėjų bei muzikologų nuomones, pateikiamas platus šios sąvokos apibrėžimų spektras. Nagrinėjamas įrašų industrijos poveikis atlikimo menui; paaiškėja, kad visiems pasiekiamų autoritetingų atlikimų svoris sąlygoja standartizaciją – „privalėjimas“ interpretuoti kaip tai daro tam tikras autoritetas ir pasiekti kuo platesnes auditorijas tampa dominuojantis. Lina pateikia daugybę pavyzdžių iš fortepijoninio atlikimo meno istorijos ir pastebi, kad charizmatiškiausi XIX amžiaus atlikėjai vargu ar sugebėtų išlaikyti baigiamuosius dabartinių standartizuotų muzikos akademijų egzaminus. Atlikėjo tapatybės klausimas nagrinėjamas ir nacionalinių fortepijono atlikimo mokyklų kontekste. Reflektuojant apie tai, kas yra universalu, o kas savita tam tikram regionui, iškeliamas ir Lietuvos pianistų tapatybės bei mokyklos genezės klausimas.
Trečiosios dalies pradžioje keliamas iki šiol dominuojančios atlikimo estetikos ištakų klausimas, nuvedantis mus prie šlovingojo XIX amžiaus, kuriame atsirado menininko išaukštinimo paradigma, siejama visų pirma su herojiška Bethoveno figūra. Pasitelkiant įvairiausius muzikologinius šaltinius aptariama Bethoveno kūrybos recepcijos, mito iškilimo bei dominavimo koncertų programose istorija. Bethoveno fortepijoniniai kūriniai, ypač sonatos, kaip pastebi autorė, tapo tarsi šventas tekstas privalomas kiekvienam pianistui, o jo egzegezės nusako ir nacionalinius mokyklų savitumus. Nagrinėdama įvairius Bethoveno op. 31 Nr. 2 sonatos įrašus, autorė bando nusakyti skirtingoms pianistų kartoms būdingas interpretavimo tendencijas. Ypač intriguojantis pasirodo tolesnis skyrius, skirtas Bethoveno muzikos recepcijai iš socialistinio realizmo perspektyvos ir ekscentriškiems rusų pianistams.
Paskutinėje dalyje nagrinėjama aktuali šiems laikams pianistų pasirodymo virtualiosiose medijose tema. Žvelgiant į vienuolikos Lietuvos pianistų internetinius puslapius, aptariami vizualiniai, lingvistiniai, garsiniai ir videografiniai aspektai. Atidžiu semiotikės žvilgsniu žvelgdama į spalvas, vizualinius gestus ir dimensijas, repertuarą, nacionalinio identiteto iškėlimą ar nenusakymą, veido išraiškas bei pozas autorė klausia, kokią tapatybę nori medijuoti pianistai, į kokį sociokultūrinį kontekstą jie kreipiasi.
Sugrįžtama į ten, nuo ko pradėta, į klausimą „ar garsai yra vienintelė atlikėjo komunikacijos priemonė; ar atlikėjas tėra tik kompozitoriaus siunčiamų ženklų mediumas?“ (p. 290). Daugybėje vietų autorės tekste įžvelgiu įsigalėjusią meno ir menininko koncepciją kvestionuojantį subtekstą. Būdami kultūrinio kosmoso dalimi atlikėjai dalyvauja simbolinėje kovoje už buvimą pastebėtiems ir įvertintiems. Todėl riba tarp „meno dėl meno“ ir meno dėl realaus ar simbolinio kapitalo išties yra sunkiai nubrėžiama.
Akivaizdu, kad ši knyga paskatins atlikėjus sąmoningiau ir galbūt kritiškiau pamąstyti apie savo veiklą, taip pat padės rasti svarių argumentų, grindžiančių vienokį ar kitokį interpretacinį pasirinkimą. Žvelgiant ypač pragmatiškai, galbūt kažkam pasiūlys ir rinkodaros strategijų. Tuo tarpu žvelgiant į šį darbą filosofiškiau, iškiltų semiotinis sąmoningumas – suvokimas, kad ir kokia bebūtų tapatybė, ji niekada neegzistuoja monadišku iš savęs ir sau modusu, tik santykiu su kitu ir per kitą. Tokios perspektyvos galėtų būti neišleidžiamos iš akių reflektuojant mūsų kaip atlikėjų, kompozitorių ar muzikologų veiklą.
Vytauto Landsbergio premija skiriama už nuopelnus fundamentaliojoje muzikologijoje. Sistemiškumas, išsamumas ir aktualumas yra fundamentalumo sąvokos atributai. Šalia šių, Linos knyga dar pasižymi ypatingai elegantiška anglų kalba, puikia organizacija bei tematikos punktuacija, minties skaidrumu ir sugestyviu, skaitytoją įtraukiančiu pasakojimu. Manau, dar ilgai „Fortepijoninis atlikimas semiotine tonacija“ figūruos kaip vienas iškiliausių darbų šia tema ne tik Lietuvos, bet ir pasauliniame kontekste. Nuoširdžiai sveikiname Liną! Didžiuojamės šia įžvalgia mokslininke! Norime tikėtis, kad pailsėjus po šio ilgamečio įvairias patirtis integravusio darbo, sulauksime ir daugiau intriguojančių studijų.
Susiję nariai
Lina Navickaitė-Martinelli
Muzikologė