Martynos Jatkauskaitės svajonių skrydis

Vasariniam „Muzikos barų“ numeriui norėjau ko nors lengvo, šviesaus, galbūt kvepiančio vaikyste. Ir ši mintis mane atvedė iki vaikų darželio laikotarpio, kada pirmuosius žingsnius svajonių link pradėjome žengti kartu su Martyna Jatkauskaite, dabar žinoma pianiste užsienyje, bet ne taip gerai pažįstama Lietuvos melomanams.

Martyna Jatkauskaitė 2003 m. baigė Kauno Juozo Naujalio menų gimnaziją, vėliau tęsė studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. V. Vitaitės fortepijono klasėje. 2005 metais pianistė išvyko į Londoną, Guildhallo muzikos ir teatro mokyklą, ten įgijo bakalauro (2007) ir magistro (2009) diplomus. Studijų metais Martyna jau koncertavo prestižinėse Londono salėse. 2011 m. pianistė laimėjo Giorgio Thymiso tarptautinį konkursą Graikijoje ir išleido pirmąją solinę kompaktinę plokštelę su R. Schumanno, S. Prokofjevo, P. Čaikovskio ir S. Rachmaninovo kūriniais.

– Martyna, Tavo muzikinis kelias prasidėjo labai anksti.

– Taip, pirmos fortepijono pamokos mano gyvenime atsirado labai anksti – kai buvau penkerių.

– Disciplina, atsisakymas kai kurių nerūpestingos vaikystės malonumų... Kiek prisimenu, penkios valandos grojimo per dieną. Ar nepavargdavai, ar nekildavo noras viską mesti?

– Mokymasis groti iš tikro reikalauja labai daug disciplinos. Aš dažnai muzikantų gyvenimą lyginu su sportininkų – reikia daug pasiryžimo, nuoseklumo. Penkias valandas per dieną grodavau jau būdama studente, bet vaikui net ir dvi valandos grojimo, kai turi eiti į mokyklą, ruošti pamokas, – nemažas krūvis. Bet neatsimenu, kad kada būčiau jautusi nuovargį ar abejonę dėl pasirinkto kelio. Kol buvau maža, man atrodė, kad visi mokosi groti ir kitaip net būti negali.

– Kaip prisimeni vaikystę, pačią savo muzikinio gyvenimo pradžią?

– Buvo nuostabus laikas. Su mokytoja B. Kumpikiene ruošdavomės konkursams: išsirinkdavome kūrinius, juos šlifuodavome, tada jau keliaudavome į užsienį parodyti rezultatų. Aš nuo pat mažens buvau labai ambicinga, ir konkursai man labai patiko. Taip ir prisimenu savo vaikystę – nuo konkurso iki konkurso...

– Ar nuo mažens pati norėjai groti ir ruoštis profesionalo keliui, ar tai daugiau buvo mamos svajonė?

– Mama nebuvo ypač užsidegusi, ji man sakė, kad aš pati labai domėjausi muzika, žiūrėdavau, kaip mama skambina, mėgindavau pasiekti pianino klavišus, paspausti juos, išgirsti garsus. Matydama mano dideli norą, ji leido mane į muzikos mokyklą. Manau, kad tai buvo mūsų abiejų pasirinkimas, kuris vėliau išaugo į mano sąmoningą apsisprendimą.

– Kas Tave įkvėpdavo sistemingai dirbti, kaip su amžiumi keitėsi motyvacija?

– Mano motyvacija buvo meilė kūriniams, kuriuos pasirinkdavau groti. Pats procesas – muzikinio teksto mokymasis girdint, kaip kūrinys po truputį atsiskleidžia, tarsi įeina į tavo pirštus, interpretacijos ieškojimas man teikė ir vis dar teikia didelį malonumą. Taip pat scena ir koncertai. Didelis džiaugsmas išeiti į sceną ir dalintis muzika su publika.

– Kaip keitėsi tavo požiūris į profesiją?

– Negaliu pasakyti, kad mano požiūris į tai, ką darau, labai pasikeitė. Muzika – neatsiejama mano gyvenimo dalis.

– Ar būdama maža svajojai apie tokią save užaugusią?

– Nuo pat mažens mano tikslas buvo vienintelis, nebuvo jokių abejonių, kuo noriu tapti. Žinoma, pasitaikydavo ir sunkumų, kai man nepatikdavo tai, ką darau. Tuomet leisdavau sau pailsėti ir jau po trijų dienų pradėdavau galvoti apie kūrinius ir tas vietas, kurias norėtųsi tobulinti.

– Nuo mokyklos laikų prisimenu, kaip Tau patiko kompozitorių S. Prokofjevo ir S. Rachmaninovo kūryba. Ar jie svarbūs dabartiniame Tavo repertuare?

– Niekas nepasikeitė, jie vis dar man labai tinka ir patinka. Dievinu ir Beethoveno sonatas, norėčiau jas visas išmokti, tačiau tam reikės skirti nemažai laiko.

– Koncertuoji su prancūzų pianistu Thomas Besnardˊu ir Botičelio fortepijoniniu kvartetu (Botticelli piano quartet). Kaip susiklostė šie kūrybiniai ryšiai?

– Solo grojančio pianisto gyvenimas gana vienišas – vienas groji, vienas keliauji, vienas eini į sceną, vienas grįžti į viešbučio kambarį po koncerto. Man gimė idėja groti fortepijoninius duetus, pasidalinti scena su kitu muzikantu. Mes su Thomas, kuris tuo metu taip pati gyveno Berlyne, koncertuodavome labai dažnai, daugiausia Prancūzijoje. Kamerinė muzika man teikia didžiulį džiaugsmą. Ypač patinka fortepijoninis kvartetas, nors jo repertuaras nedidelis, tačiau įspūdingas: G. Fauré, J. Brahmsas, W. A. Mozartas.

– Kiek per metus turi koncertų, kokia jų geografija?

– Niekada neskaičiuoju, bet koncertų tikrai daug. Dažniausiai koncertuoju Italijoje, Prancūzijoje, Graikijoje ir Anglijoje.

– Dabartiniai tavo namai Graikijoje, prieš keletą metų gyvenai Vokietijoje. Ar Tau patinka keisti namus, ar lengva prisitaikyti prie kiekvienos šalies žmonių?

– Londone gyvenau septynerius metus, Berlyne – penkerius, visai neseniai su šeima įsikūrėme Graikijoje, Salonikuose. Aš nelabai renkuosi gyvenamąją vietą, tiesiog likimas mane vis nubloškia į kitą kampelį. Maniau, kad Vokietija taps mano namais, bet štai atvykom į nuostabiąją Graikiją. Man labai patinka ši šalis, žmonės, oras. Prisitaikyti prie kitos kultūros, žinoma, nėra lengva, tačiau aš laisvai kalbu graikiškai ir tai tikrai padeda greičiau prisitaikyti prie aplinkos. Mes tik keletą mėnesių esame čia, dar net kai kurie daiktai neišpakuoti, tad anksti būtų kalbėti, ar liksime ilgam. Iš tiesų man patinka keisti gyvenamąsias vietas, širdyje esu keliauninkė, galėčiau gyventi ant lagaminų visą gyvenimą.

– Ar nepasiilgsti gimtųjų namų, Lietuvos?

– Žinoma, kad pasiilgstu, labiausiai mamos ir sesers. Ir dar mūsų sodo, vis svajoju, kaip norėčiau pakabinti hamaką tarp medžių ir jame numigti po pietų.

– Kaip derini koncertus ir sūnaus auginimą?

– Turiu metukų Orestį Vakarį, dabar nedaug koncertuoju Graikijoje. Kitą sezoną pradėsiu intensyviau koncertuoti Anglijoje, Rumunijoje, Prancūzijoje. Šiuo metu labai sunku rasti laiko sau ir muzikai.

– Ar Tavo vyras taip pat muzikas?

– Taip, jis kuria filmų muziką. Susitikome Guildhallo akademijoje Londone, kai jis paprašė atlikti jo kūrinį.

– Visada atrodai aktyvi, energinga. Kas Tavo kūrybos ir gyvenimo variklis? Kas gali Tave nuliūdinti, padaryti nelaimingą?

– Iš tiesų man energijos netrūksta. Džiaugiuosi kiekviena gyvenimo akimirka, nemėgstu rutinos, ji man atneša liūdesį. Išgyvenu, jei nepasiseka pagroti koncerto taip, kaip norėjau. Tačiau tai trunka tik tą patį vakarą, kitą dieną aš jau su užsidegimu vėl sėdu prie fortepijono.

– Iš kur tas Tavo šiek tiek chuliganiškas temperamentas, subtiliai derantis su moterišku trapumu?

– Turbūt iš mamos, ji labai temperamentinga moteris.

– Kaip manai, kas padeda išsiskirti iš daugybės kitų atlikėjų ir padaryti pasaulinę karjerą?

– Daug dalykų turi derėti tarpusavyje: talentas, disciplina, šeimos palaikymas, protingi pasirinkimai ir, žinoma, truputėlis sėkmės.

Martynos Jatkauskaitės laimėjimai:
4 vieta Tarptautiniame Karlo Cherni konkurse (1997, Čekija)
1 vieta Tarptautiniame pianistų konkurse „Konzerteum“ (1998, Graikija)
3 vieta Tarptautiniame pianistų konkurse La Muse (1999, Italija)
1 vieta Tarptautiniame konkurse Romoje (2000, Italija)
1 vieta Tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų konkurse (2001, Lietuva)
1 vieta Tarptautiname konkurse „Pro-Piano Romania“ (2001, Rumunija)
Grand Prix Tarptautiniame jaunųjų artistų konkurse Tanbridž Velse (Tunbridge Wells; 2006, Didžioji Britanija)
1vieta ir Margaret Allen atminimo prizas Tarptautiniame pianistų konkurse Dadlyje (Dudley; 2007, Didžioji Britanija)
1 vieta Oksfordo muzikos festivalyje (2007, Didžioji Britanija)
Londono filharmonijos orkestro stipendija, kuri leido surengti rečitalį vienoje didžiausių Londono salių „Royal Festival Hall“ (2007)
Garsių atlikėjų ir pedagogų Johno Lillio, Jeromeˊo Lowenthalio, Paulo Lewiso, Stepheno Kovacevichiaus, Mūzos Rubackytės meistriškumo kursai (2007)
Jaquesˊo Samuelio pianistų konkurso nugalėtoja, pakviesta surengti rečitalius Italijoje (2007)
Debiutinis rečitalis „Wigmore Hall“ Londone (2008 m. lapkritį)
Koncertas su Londono festivalio orkestru salėje „Cadogan“ Londone (2009)
1 vieta Tarptautiniame Giorgio Thymiso konkurse (2011, Graikija)