MEILĖS KELIAI, arba balso slėpinys

Yra balsų, kurių grožį gali apibūdinti. Sodrus. Šviesus. Aksominis. Šiltas. Sidabrinis.

Ir yra balsų, kuriuos visi šie žodžiai tik nuskurdina.

Kartais užtenka vienos frazės. Vienos natos. Net pirmojo garso. Dar nespėji suvokti, kas dainuoja, o jau žinai – šio balso nesupainiosi su jokiu kitu. Ne todėl, kad jis būtų gražesnis. Ne todėl, kad tobulesnis.

Tiesiog jame slypi kažkas, ko neįmanoma nei išmokti, nei paaiškinti.

Keista, bet apie šį reiškinį beveik nekalbama. Galima paaiškinti, kaip gimsta garsas. Galima išanalizuoti tembrą, frazę, dinamiką. Tačiau visa tai sustoja ties riba, už kurios prasideda paslaptis. Kodėl vienas balsas tik skamba, o kitas trumpam sustabdo laiką?

O juk dabar kalbu būtent apie sustojusį laiką.

Akimirka - ir pagauni save, kad nebeanalizuoji. Nebesiklausai, kaip dainuojama. Nelieka nei profesinių žinių, nei įpročio vertinti. Visa, ką tiek metų mokeisi girdėti, tyliai pasitraukia į šalį.

Tiesiog nebegali nustoti klausytis.

Tai balsai, kurių neįmanoma vertinti vien profesiniais kriterijais. Jie tarytum apeina mūsų patirtį ir pasiekia kažkokią kitą, sunkiai nusakomą klausymosi erdvę.

Astos Krikščiūnaitės balsas yra vienas iš jų.

Atrodo, kad nė viena nata nepasikartoja. Vos spėji išgirsti vieną atspalvį, jį jau pakeičia kitas.

Ir vis dėlto nė akimirkai neabejoji – tai tas pats balsas. Atpažįstamas. Artimas. Toks, kuris neleidžia likti vien tik stebėtoju.

Yra didžiųjų dainininkų, kurių meistriškumu žaviesi. Yra balsų, kurie pribloškia savo jėga, laisve, minties mastu. Tačiau egzistuoja ir kita dovana.

Kai balsas nebepriverčia tavęs galvoti. Jis priverčia jausti.

Kai jis nustoja būti objektu, kurį vertini, ir tampa erdve, kurioje pats atsiduri.

Tą akimirką nebegalvoji nei apie muziką, nei apie dainininką.

Lieka tik tai, ką jauti.

Ir galbūt todėl po tokių vakarų atmintyje išlieka ne muzikologiniai terminai, ne kūrinių pavadinimai ir net ne pavardės.

Lieka vienas, labai paprastas sakinys: nuo balso grožio sustoja laikas, kvėpavimas, širdis...

Tačiau tą vakarą laikas ne tik sustojo. Jis kažkaip keistai prarado ir savo įprastą tvarką.

Programa vedė iš Lietuvos į Austriją, iš ten – į Italiją, galiausiai į Prancūziją. Keitėsi kalbos, epochos, muzikos stiliai. Bet klausantis vis mažiau rūpėjo, kuris kūrinys parašytas anksčiau, kuris vėliau. Muzikoje laikas, regis, apskritai nepaklūsta kalendoriui. Prieš šimtmečius gimęs jausmas gali pasirodyti esąs šios dienos, o ką tik išgyventa akimirka – sena kaip pati meilė.

Gal todėl šio vakaro programos nesinorėjo girdėti kaip atskirų dainų rinkinio. Ji dėliojosi į vieną ilgą pasakojimą apie meilę. Tik kiekvienoje šalyje ji prabildavo vis kita kalba.

Visą šį kelią drauge su Asta Krikščiūnaite nuėjo pianistė Audronė Kisieliūtė. Ne sekdama iš paskos, o būdama šalia – ten, kur balsui reikėjo atramos, dialogo, erdvės ar tylos. Fortepijonas keitėsi kartu su kiekviena meilės būsena, o Audronė, regis, puikiai jautė, kada būti girdima ir kada leisti balsui likti vienam. Tai buvo dviejų muzikių pasakojama istorija, nors jos centre tą vakarą buvo balsas.

Kelias prasidėjo Lietuvoje.

„Ulijonos“ istorijai nereikia sudėtingos psichologinės analizės. Mergina myli. Brolis neleidžia jai tekėti. Mylimasis pasiūlo baisią išeitį – nunuodyti brolį. Ji paklūsta, o tada tas pats žmogus nuo jos nusigręžia: „Nutrotyjai savo brolį – nutrotysi ir mane jauną.“

Viskas.

Meilė, nusikaltimas, išdavystė, bausmė – keliuose liaudies dainos posmuose. Siužetas, iš kurio būtų galima sukurti visą operą.

Tačiau liaudies dainai nereikia operos. Ji neaiškina, kodėl žmogus pasielgė vienaip ar kitaip. Neteisia ir negina. Papasakoja tai, kas įvyko, ir palieka mus vienus su nepatogiu klausimu: kaip meilė, kuri turėtų žmogų gelbėti, gali nuvesti į pražūtį?

Juozo Gruodžio muzikoje ši sena istorija išsaugo savo pirmapradį paprastumą.

Iš pasaulio, kuriame žmogaus likimą pasakoja daina, patenkame į pasaulį, kuriame žmogus pradeda klausytis pats savęs. Schubertas. Čia nebereikia nei nusikaltimo, nei bausmės. Didžiausias įvykis gali būti laukimas.

„Serenadoje“ meilė dar prie kito gyvenimo slenksčio. Ji nedrįsta įžengti. Muzikoje tvyro tik vienas klausimas – ar būsiu išgirstas? Didžiulę dramą galima sutalpinti į beveik nevykstantį laiką.

Kitoje Schuberto dainoje – „Pažvelk, koks baltas mėnulis“ – viską apgaubia mėnesiena. Gamta tarytum pasako tai, ko žmogus dar nedrįsta ištarti. Kol meilė neištarta – ji dar begalinė...

Italija. Didžiojo operisto miniatiūros – mažosios meilės istorijos. Skaudi „Margaritos rauda“ ir žaismingas, besišypsantis, netgi erzinantis „Stornello“. Išvystame ne tik muziką – gal net patiriame ar suprantame itališkosios meilės paslaptį – ji nebijo būti matoma.

Verdi keičianti Stefano Donaudy meilės drama grąžina į visai kitą laiką. Jo dainos sukurtos XIX–XX amžiaus sandūroje, tačiau sąmoningai atsigręžia į senąją itališkojo dainavimo tradiciją. Garsiosios 36 Arie di stile antico nėra surinktos senovinės arijos – tai paties Donaudy muzika, daugiausia sukurta jo brolio Alberto tekstams, tačiau parašyta taip, tarytum jos melodijos būtų atkeliavusios iš daug senesnės epochos. Klausydamasis „O del mio amato ben“ nebegalėtum lengvai pasakyti, kuriam amžiui priklauso ši melodija. Gal todėl, kad ir meilės ilgesys neturi datos.

Bet juk kartais viskas prasideda ne nuo žodžių. Nuo žvilgsnio. Nuo gesto. Nuo pasiūlytos rankos. Respighi „Kvietime šokiui“ atsiranda lengvumas, žaidimas, svaigulys. Bet lieka tas pats klausimas, lydėjęs mus nuo Schuberto: ar rasi atsaką, ar kitas žmogus atsilieps?

Bizet dainų lyrika pasuka į Prancūziją. „Boružėlėje“ pasaulis dar šypsosi – atrodo, meilė gali būti lengva, net truputį nerūpestinga. Bet „Atverk širdį“ jau pasako daugiau, negu žada pats pavadinimas. Atsiverti gali būti net sudėtingiau, negu prisipažinti meilę. Prisipažinimas gali būti gražus gestas, o atsiverti reiškia pasitikėti kitu žmogumi besąlygiškai, taip, kad jau ir nebegalėtum apsisaugoti.

Fauré muzikoje jausmas dar labiau nutolsta nuo išorinio veiksmo. „Meilės dainoje“ beveik nėra poreikio ką nors įrodinėti. Džiaugsmas čia toks skaidrus, kad jam nebereikia net ir aistringos, didelės kulminacijos. O „Pabudus iš sapno“ viskas pasikeičia. Trumpą akimirką sapnas buvo tikresnis už gyvenimą. Jame mylimasis buvo šalia, pasaulis – šviesus, laimė – įmanoma. Ir tada pabundi. Paprastai nubudimas reiškia grįžimą į tikrovę. Fauré muzikoje norisi priešingo – užsimerkti ir sugrįžti ten, iš kur ką tik buvai išplėštas.

Šioje programos vietoje jau jauti artėjant lūžį – nuo jausmo prie jo supratimo.

Poulencas. Nežinau, ar apskritai galima tiksliai nusakyti ypatingą jo muzikos savybę – gebėjimą šypsotis ir liūdėti vienu metu. Poulencas gali būti elegantiškas, žaismingas, ironiškas. Bet pakanka vieno harmonijos posūkio, vienos frazės – ir po visu tuo lengvumu atsiveria kažkas labai pažeidžiama.

„Smuikas“ – vos kelių minučių miniatiūra pagal Louise de Vilmorin eiles. Tačiau smuikas joje jau nebe instrumentas. Tai balsas, prisiminimas, gal net žmogus, kurio nebėra šalia. Muzikos šypsnys su ašara akyse.

„Monparnasas“ atveria Paryžių, vietą, kurioje menas, žmonės, meilės aistros ir gyvenimas kadaise buvo taip arti, kad jų nebeįmanoma atskirti... Tai, kas ankstesnėse programos dalyse vis pasirodydavo atskirais blyksniais, prancūzų dainose tarytum susijungė. Astos Krikščiūnaitės balso šviesa ir jo šiluma, elegancija ir kažkur giliau slypintis dramatizmas, gebėjimas vienoje frazėje priartėti ir tuoj pat atsitraukti – „Meilės keliai“! Tarsi jai, tik jai sukurti. Nes niekas šios dainos nedainuoja taip, kaip ji. Poulencas šią dainą sukūrė 1940 metais Jeano Anouilh pjesės „Léocadia“ muzikai. Tai dainuojamas valsas – iš pirmo žvilgsnio toks lengvas, kad beveik galėtų praslysti pro šalį.

Tačiau nepraslysta. Les chemins de l’amour. Meilės keliai...

Ir programos pavadinimas nustoja būti pavadinimu. Visas vakaras jau buvo tuos kelius nuėjęs. Nuo „Ulijonos“ žudančios meilės, nuo Schuberto nedrąsios, per itališką aistrą, skausmą, ilgesį ir šokį, per prancūzišką žaismę, sapną, prisiminimą... Poulenco dainoje nėra meilės džiugesio, nėra ir katastrofos. Keliai, kuriais kažkada vaikščiojai su mylimuoju, lieka atmintyje net tada, kai juos užželia laikas.

Ir čia vėl sugrįžta tai, nuo ko prasidėjo vakaras. Laikas. Tik dabar jau ne sustojęs. Praėjęs. O meilė – likusi.

Gal tai ir yra didžiausias jos slėpinys...

***

Asta Krikščiūnaitė’s recital Les chemins de l’amour in Birštonas, with pianist Audronė Kisieliūtė, became a journey through different languages of love – from a Lithuanian folk ballad and Schubert’s Romanticism to Italian passion and French lyricism. Yet this Birštonas Diary is less concerned with the programme itself than with the mystery of the human voice: the moment when listening transcends professional analysis and becomes pure emotional response. The journey culminates in Poulenc’s Les chemins de l’amour, returning to the essay’s central motif – time: time suspended by a voice, time that passes, and love that remains.