Meistriškumo kursuose „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra” atgijo senosios vargonavimo tradicijos
Šis straipsnis yra Kultūrinės plėtros projekto „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos (sutarties nr. MIP-095/2013) dalis.
Kultūrinės plėtros projektu „Atlikėjo polifunkcionalumas muzikiniuose, kultūriniuose ir socialiniuose procesuose“ siekiama kompleksiškai ištirti muzikos atlikėjo polifunkcionalumą ir įvairias jo apraiškas, atskirai koncentruojantis ties atlikimo meno sritimis, pasižyminčiomis išskirtiniu universalumu ir polifunkcionalumu. Šį projektą 2013 m. rugsėjo – 2014 m. gruodžio mėn. vykdo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojos – dr. Rūta Lipinaitytė, Lina Navickaitė-Martineli ir dr. Eglė Šeduikytė-Korienė. Inovatyvią projekto dalį sudaro pažinimą skatinantys kūrybinių dirbtuvių ir meistriškumo kursų renginiai. Vienas jų – 2013 m. lapkričio 25 – 27 dienomis Vilniuje įvykę meistriškumo kursai bažnyčių vargonininkams „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra”.
Bažnyčios vargonininko profesija – viena giliausias ištakas turinčių muziko profesijų Europoje, taip pat krikščioniškoje Lietuvoje (nuo 1387 metų). Vargonininko profesija apima ypatingai platų veiklos spektrą. Vargonininkas – atlikėjas solistas, choro vadovas, dirigentas, vokalo specialistas, improvizuotojas, liturgikos žinovas, dažnai, trūkstant bažnytinio repertuaro – ir kompozitorius. Daugelis garsiųjų kompozitorių savo profesinę karjerą pradėjo nuo vargonavimo bažnyčioje. XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje vargonininkai buvo pagrindiniai muzikos kultūros skleidėjai, liaudies švietėjai bei kultūrinio gyvenimo organizatoriai. Jie iniciavo chorų sąjūdį, išsiplėtusį į visos Lietuvos dainų švenčių organizavimą, įnešė svarų indėlį siekiant Lietuvos nepriklausomybės.
Išanalizavus vienos giliausias ištakas turinčių muziko profesijų Europoje – vargonininko – meno sritis (bažnytinį muzikos meną, koncertinio vargonavimo tradicijas, kūrybinį vargonininkų palikimą, repertuarą bei improvizacijos meną, vargondirbystės tradicijas, pedagoginę, kultūrinę ir švietėjišką veiklą), siekiama ištirti ir šių dienų daugiaplanės vargonininko profesijos funkcijas ir aktualijas. Šiuo tikslu meistriškumo kursuose dirbę lektoriai bei kursų dalyviai buvo ir tebėra įtraukti į tyrimų procesą. Projekto vykdytojams duodami interviu, kurių analizė reikšmingai įprasmins šiuos tyrimus – jie prisideda prie esamos Lietuvos vargonininkų profesinės kompetencijos būklės įvertinimo, aktualijų ir prioritetų iškėlimo.
Meistriškumo kursai „Bažnyčios vargonininkas – polifunkcinė kultūros figūra” dėl didelio dalyvių skaičiaus, vyko Vilniuje net keturiose erdvėse: Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, lapkričio 25 ir 27 d. 10–17 val.); VU Mažojoje auloje (Universiteto g. 3, lapkričio 25 ir 27 d. 12–19 val.); LMTA, J. Karoso salėje (Gedimino pr. 42, lapkričio 26 d. 10–19 val.); Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje (S. Daukanto a. 1, lapkričio 25 ir 26 d. 10–16 val.) Į kursus užsiregistravo 40 vargonininkų iš visos Lietuvos. Atvyko 24 dalyviai iš įvairių ir gana tolimų Lietuvos parapijų: Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Salako, Ignalinos raj., Širvintų, Utenos, Zarasų, taip pat dalyvavo Kaišiadorių, Kauno, Kėdainių, Vilniaus ir Vilniaus rajonų bažnyčių vargonininkai.
Platų disciplinų spektrą, sudarytą pagal bažnyčios vargonininko profesijos aktualijas, vargonininkams dėstė lietuvių muzikai, ekspertinę profesinę patirtį įgiję Europoje ir JAV: Dovilė Savickaitė, Vilimas Norkūnas ir dr. Vidas Pinkevičius. Dovilė Savickaitė dar besimokydama LMTA vargonų specialybėje (prof. L. Digrio, R. Marcinkutės-Lesieur klasėse) nuo 2001-ųjų paraleliai studijavo vargonus profesoriaus Chr. Krummacherio klasėje Leipcigo aukštojoje muzikos mokykloje (Vokietija). Ten ji įgijo vargonų (2003) ir bažnytinės muzikos (2005) magistro diplomus. 2007 metais D. Savickaitė baigė prof. Jacques Van Oortmersen vargonų klasės magistrantūrą Amsterdamo konservatorijoje Olandijoje. Daugiaplanę bažnyčios vargonininko ir choro vadovo darbo patirtį Dovilė įgijo dirbdama vargonininke Leipcigo evengelikų Taborg bažnyčioje (Vokietija, 2003–2005 m.) ir Amsterdamo St. Luko koplyčioje (Olandija, 2006–2007 m.). Vilimas Norkūnas 1999–2002 m. baigęs chorvedybos bei vargonų studijas LMTA (vargonus – prof. L. Digrio klasėje), 2002–2007 m. tęsė vargonų ir sakralinės muzikos mokslus Zalcburgo (Austrija) universitete „Mozarteum” (prof. H. Metzgerio klasėje). 2011 m. V. Norkūnas įgijo sakralinės muzikos magistro laipsnį Graco menų universitete (prof. U. Waltherio vargonų klasėje), 2012 m. – chorinio dirigavimo magistro laipsnį (prof. J. Prinzo klasėje). Dr. Vidas Pinkevičius 2000 m. baigęs magistro studijas LMTA (pedagogai G. Kviklys, L. Digrys), 2001–2003 m. studijavo Rytų Mičigano universitete (JAV), kur įgijo antrąjį magistro diplomą. Čia studijavo vargonus, improvizaciją bei klavesiną prof. P. Ruiter-Feenstra klasėje. 2006 m. apgynė disertaciją improvizacijos Bacho stiliumi tema, jam suteiktas muzikos menų daktaro laipsnis Nebraskos-Linkolno universitete/JAV.
Meistriškumo kursai prasidėjo Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčioje iškilmingais įžanginiais lektorių akordais: VU vargonininkas dr. Vidas Pinkevičius atliko savo kompozicijas vargonams Čiurlionio temomis – Tokatą ir Du preliudus. Atidarymo metu skambėjo sveikinimo žodžiai dalyviams, buvo išdalintos dalyvio kortelės ir kita kursų atributika. Po šių įžanginių akordų sekė paskaita-demonstracija „Didieji šv. Jonų bažnyčios vargonai“, per kurią dr. V. Pinkevičius pristatė ne tik šių vargonų, bet ir bendrai vargonų meno istoriją nuo jų atsiradimo laikų dar III a. pr. m. e. Egipto Aleksandrijoje ir vystymąsį iki šių dienų. Taip pat buvo pademonstruoti visi didžiausiu tituluojamo Lietuvoje instrumento registrai, išaiškinti jų veikimo principai. Paskaitos pabaigoje, dalyvių pageidavimu, dr. V. Pinkevičius dar kartą pavargonavo savo Tokatos Čiurlionio tema Finalą. Po įžanginės paskaitos, toliau kursai vyko sekcijose, pagal pasirinktas dalyvių disciplinas.
Jau pirmąją dieną lektoriai pastebėjo, jog į kursus „atvyko labai motyvuoti žmonės. Ne tokie, kuriems svarbu gauti dalyvių pažymėjimus, bet tie, kuriems iš tikrųjų rūpi jų profesija [...] Niekas šių vargonininkų nevertė atvykti. Jie tiesiog labai norėjo pasitobulinti (panašiai kaip Bachas, kai keliavo pėsčiomis pas Buxtehudę į Liubeką daugiau kaip 450 kilometrų) [...] Vyko aktyvios diskusijos – net ir per kavos pertrauką vargonininkai be perstojo užduodavo klausimus lektoriams ir diskutavo vieni su kitais apie įvairius profesinius dalykus [...]“.[1] Galima pridurti, kad šiems motyvuotiems bažnyčių vargonininkams nereikėjo keliauti į svečias šalis, kad galėtų pasitobulinti savo profesijoje, tokią galimybę jie turėjo čia – Lietuvoje. Dalyviai džiaugėsi, jog kursų metu galėjo pabuvoti mokslo ir meno patirtį spinduliuojančiose erdvėse – nuostabiajame Vilniaus universitete ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Lektorius V. Norkūnas individualių giedojimo bei vadovavimo chorui ir ansambliui užsiėmimų metu, mokė giesmių ir grigališkojo choralo harmonizacijos, transponavimo, aiškino balso aparato sandarą ir veikimą, taisyklingo kvėpavimo subtilybių. Pateikdamas išraiškingus pavyzdžius ir vaizdinius, lektorius atkreipė dėmesį ir į psichologinius aspektus, siekiant kuo geresnių rezultatų darbe su bažnyčių chorais. Taip pat pristatė dalyviams aktualią vargonų literatūrą, vargonų natų leidinius ir internetinius šaltinius.
Pas lektorę D. Savickaitę vargonininkai vargonavo ir studijavo jiems aktualų baroko ir romantizmo epochų vargonų repertuarą, gilino teorines ir istorines žinias. Dovilė mokė ir šiuolaikinių, jaunimo mėgiamų giesmių harmonizavimo. Ji pastebėjo, jog „kai kurie dalyviai nežinojo esminių artikuliacinių, stilistinių ir interpretacinių skirtumų grojant fortepijonu ir vargonais. Daugeliui buvo atradimas, jog stiliaus išmanymas gali iš esmės pakeisti kūrinio skambėjimą. Pastebėjau, kad akompanuodami, taip pat ir populiariosioms jaunimo giesmėms vargonais, kai kurie vargonininkai turi nepakankamą supratimą ir išmanymą kaip tai daryti. Deja, tą pastebėjau tik paskutinę dieną, tad būtų pravartu įtraukti tai į kursų programą ateityje“[2].
Pas lektorių dr. V. Pinkevičių vargonininkai turėjo galimybę mokytis improvizavimo vargonais. Juolab, kad skirtingai nei Tarpukario Lietuvoje, kai improvizavo visi bažnyčiose dirbę vargonininkai, o Kauno konservatorijos studijų programoje improvizacija buvo viena iš svarbiausių disciplinų – pastaraisiais dešimtmečiais improvizacijos menas nėra sistemingai vystomas, o aktualios vargonininkui improvizacijos disciplinos pasigendama aukštojo mokslo vargonų studijų programose. Pats kuriantis muziką vargonams ir savo improvizacijomis džiuginantis klausytojus dr. V. Pinkevičius mano „kad kai kuriems labiau patinka groti iš natų kitų parašytus kūrinius paprasčiausiai todėl, kad jie vengia sunkaus kūrybinio darbo, kurio neišvengiamai pareikalauja improvizacijos įgūdžių ugdymas. Visose muzikos mokyklose (ne tik aukštosiose) būtų prasminga įvesti improvizacijos discipliną. Kol buvome maži, mums geriausiai sekdavosi improvizuoti ir kurti. Paskui mokykla mums viską sustatė į rėmus – kaip reikia elgtis, kaip sėdėti, ką ir kaip reikia mokytis. Todėl improvizacijos ir kūrybos geriausia mokytis nuo pat muzikinio kelio pradžios ar net dar anksčiau.“[3] Aktyvi kursų dalyvė doc. dr. Danutė Kalavinskaitė, LMTA dėstanti liturgikos discipliną vargonininkams, pritaria, jog „vargonų specialybės programose turėtų būti įtraukti improvizavimo pagrindai, kuriais remdamasis vargonininkas vėliau pats galėtų tobulintis. Tačiau prieš tai turėtų būti mokomasi muzikos teorijos ir klasikinės harmonijos (gerai būtų ir polifonijos). Be šių žinių vargonininkas nemokės elementariai suharmonizuoti melodijos“[4]. Dr. V. Pinkevičius kursų metu metodiškai dėstė improvizacijos pradžiamokslį, suteikdamas harmonijos mokslo žinių vargonininkams, palaipsniui įvesdamas ir kitus būtinus dalykus.
Kiekvienos dienos vakare vykdavo bendros paskaitos, aktualios visiems kursų dalyviams: „Vargonavimo ir chorinė-vokalinė mokykla: pagrindai, stilistika, akustika“, „Chorinio darbo technika: aspektai prie pulto ir prie fortepijono arba individualūs užsiėmimai prie vargonų (lekt. Vilimas Norkūnas); „Vargonų registrai ir jų naudojimas“ (Dovilė Savickaitė); „Improvizacijos ir kompozicijos poreikis šiomis dienomis bažnyčios vargonininko profesijoje“ (dr. Vidas Pinkevičius)
Kursų uždarymo metu Šv. Jonų bažnyčioje, dalyviams įteikus pažymėjimus, skambėjo finaliniai lektorių akordai. Dovilė Savickaitė atliko J. S. Bacho choralą „Jesu bleibet meine Freude" (BWV 147), Dafne (Anonymus) ir D. Buxtehude‘s Čakoną e-moll (Bux 160). Skambėjo ir V. Pinkevičiaus vargonuojama jo paties kompozicija – Tema ir variacijos choralo „Meinen Jesum lass ich nicht" tema
Kursų metu lektoriai dalijęsi Europos aukštosiose mokyklose įgytomis žiniomis bei bažnyčios vargonininko ir choro vadovo patirtimi, aiškino daugiaplanę bažnyčios vargonininko darbo specifiką, dalijosi inovatyviu savo požiūriu į barokinės ir romantinės vargonų muzikos interpretaciją. Vargonininkams profesinės gairės, funkcijos ir aktualijos buvo nurodomos atsižvelgiant į katalikų bažnyčios liturgijos pobūdį bei liturginį bažnyčios kalendorių. „Kaip pirmasis bandymas, tokie kursai yra puikūs. Jie parodė, kad yra susidomėjimo visomis pasiūlytomis temomis ir noro mokytis, tobulėti. Taip pat parodė labai skirtingą muzikuojančių bažnyčioje žmonių išsilavinimą [...] Kursai galėtų tapti ir vargonininkų tarpusavio pažinčių, pasikeitimo natomis, repertuaru, patirtimi vieta. Tokį bendravimą būtų galima paskatinti, į kursus įtraukiant diskusijas aktualiomis temomis“[5]. Paskaitų fragmentai, jų metu nufilmuotos improvizacijos pamokos, kurios gali būti naudingos norintiems pradėti improvizuoti, taip pat kitos kursų akimirkos yra užfiksuotos neseniai LMTA mokslo centre įkurtos meninių tyrimų platformos HARPS internetinėje svetainėje http://harps.lmta.lt. mediatekos skiltyje.
Džiugu, kad po šio platų disciplinų spektrą apimančio renginio pagausėjo vargonininkų, besiruošiančių dalyvauti artėjančiame V-ajame Jono Žuko vargonininkų konkurse, kuris vyks š. m. gegužės (I turas) – rugsėjo (Finalas) mėnesiais. Jau penktą kartą, kas antri metai vykstantis žymaus tarpukario Lietuvos vargonininko – Juozo Naujalio ir Marcelio Dupré mokinio, Kauno konservatorijos pedagogo, 1944 metais emigravusio į JAV – Jono Žuko (2007–2004 m.) vardo konkursas – šiemet pirmąsyk yra orientuotas ne į vargonininko-solisto, bet į polifunkcinę vargonininko profesijos specifiką, apimančią skirtingas vargonų meno sritis. Šiame konkurse vargonininkai dalyvaus su savo bažnyčių chorais ir ansambliais, bus vertinamas ne tik jų solo vargonavimas, bet ir giedojimas, akompanavimas bei improvizavimas vargonais. Reikia tikėtis, jog polifunkcionalų bažnyčios vargonininko disciplinų spektrą apimantys konkursai ir į juos orientuoti meistriškumo kursai turės tęstinumą ir atgaivins Tarpukario Lietuvoje gyvavusią improvizavimo ir kitas europietiškąsias vargonavimo tradicijas.
[1] Pinkevičius, Vidas. Daug motyvuotų žmonių. [žiūrėta 2013-11-25]. Prieiga per internetą: http://www.vargonininkai.lt/3/archives/11-2013/1.html.
[2] Iš straipsnio autorės pokalbio su kursų lektore, vargonininke Dovile Savickaite, 2014 01 16
[3] Iš straipsnio autorės pokalbio su kursų lektoriumi, vargonininku dr. Vidu Pinkevičiumi, 2014 01 26
[4] Iš straipsnio autorės pokalbio su LMTA doc. dr. Danute Kalavinskaite, 2014 02 11
[5] Iš straipsnio autorės pokalbio su LMTA doc. dr. Danute Kalavinskaite, 2014 02 11