Miglė Astrauskaitė: „Didžiuojuosi esanti lietuvė“

Pokalbis su jaunosios kartos fleitininke, daugelio konkursų laureate Migle Astrauskaite.

– Mokėtės Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, vėliau išvykote į Paryžių. Kuo Jums ypatingas šis miestas, jo kultūrinė aplinka, muzikos studijos?

– Paryžius buvo mano svajonių miestas nuo mažų dienų, jo skleidžiamas grožis intrigavo tiek bendrąja, tiek muzikine prasme. Paryžiuje pirmą kartą apsilankiau 2012 m., atvykusi į 4-ąjį tarptautinį fleitininkų susitikimą, kurio metu rengiamos meistriškumo pamokos, koncertai, paskaitos. Tuomet ir supratau, kad iš tikrųjų trokštu pažinti šį miestą. 2014-aisiais, būdama šešiolikos, išvykau ten ieškoti muzikinės laimės, ten gyvenu ir studijuoju iki šiol.

Paryžius man yra be galo įkvepiantis miestas, visada turintis ką pasiūlyti, pirmiausia gausybę įvairių kultūrinių renginių. Iki šiol mane žavi miesto aura, jo žmonės. Paryžius nuolat gali tave nustebinti, kartais gerai pažįstamoje gatvėje atrandi ką nors nauja, netikėtoje vietoje pamatai meno renginį, sutinki visam gyvenimui prisiminimuose išliekančių žmonių. Kalbant apie muziką, man netrūko sėkmės – labiausiai džiaugiuosi turėdama galimybę susipažinti su išskirtiniais muzikantais ir mokytis iš jų. Tai ne tik fleitos dėstytojai, bet ir teorinių dalykų, kamerinės muzikos specialistai, dirigentai. Didžiausia muzikinio gyvenimo dovana laikau savo dabartinį mokytoją (jo klasėje šiemet baigiau bakalauro studijas) Frédéricą Chatoux, Paryžiaus nacionalinės operos orkestro fleitininką solistą. Tikriausiai kiekvienas žmogus pritars, kad didžiausia laimė yra sutikti įkvėpėją, žmogų, kurio pamokos, nuoširdumas, atsidavimas išliks visam gyvenimui. Kaip svarbu turėti mokytoją, kuris niekada negaili savo laiko ir visuomet tiki tavimi, kai išgyveni kūrybinius ar asmeninius sunkumus – ir viena, ir kita susipina, nes atskirti muzikos nuo gyvenimo tikriausiai neįmanoma.

– Kuo šios studijos reikšmingos fleitininkams?

– Prancūzų fleitos mokykla turi gilias tradicijas, jos įtaka stipri visame pasaulyje. Į Prancūziją fleitininkai iš įvairiausių šalių plūsta norėdami susipažinti su tuo, kuo prancūzai žavi jau ne vieną šimtą metų. Šios šalies fleitos mokykla aprėpia daug aspektų: precizišką techniką, didelį dėmesį garso subtilybėms, frazės, kūrinio formos analizę, prancūzų kompozitorių kūrybos interpretaciją. Tačiau jei man reikėtų vienu žodžiu apibūdinti prancūzų fleitos mokyklą, tas žodis būtų „spalvos“. Tai reiškia nepaliaujamą garso spalvos ieškojimą, norint perteikti muzikos prasmes. Šiose paieškose įkvėpimo semiamasi ir iš kitų instrumentų, ir iš tekstūrų, iš visko, ką sutinkame gyvenime ir ką galime įsivaizduoti.

– Koks Jums buvo karantino laikotarpis? Ar jis turėjo poveikio Jūsų muzikinei veiklai?

– Tas laikotarpis man, kaip greičiausiai ir daugumai žmonių, buvo sunkus. Pirmą kartą teko priverstinai sustoti, ir iš pradžių man tai buvo labai nelengva – tikriausiai mano prigimtis verčia nuolatos bėgti, veikti, idant jausčiausi gyvenanti. Tad staigus atotrūkis nuo visos muzikinės veiklos atrodė sunkiai pakeliamas. Ir baigiamuosius bakalauro studijų egzaminus teko laikyti neįprasta forma – internetu, rašto darbais, telefoniniais pokalbiais, na, o ilgai lauktas baigiamasis fleitos rečitalis, kuriam ruošiausi nuo rugsėjo, buvo atšauktas. Prancūzijoje karantinas buvo griežtas, neleista be priežasties išeiti iš namų (per dieną būdavo galima išeiti vienai valandai, turint paties pasirašytą deklaraciją), tačiau džiaugiuosi tą laikotarpį galėjusi praleisti Paryžiaus priemiestyje. Gamta ir grynas oras padėjo išgyventi. Laikui bėgant apsipratau su nauju gyvenimo ritmu, jis man net išėjo į naudą – permąsčiau prioritetus, supratau, kaip svarbu mokėti priimti gyvenimą tokį, koks jis yra, bei kartais sustoti. Taip pat gimė ir naujų kūrybinių idėjų, kurias tikiuosi įgyvendinti jau artimiausiais metais. Kadangi intensyviai mokausi ne tik klasikinės fleitos, bet ir džiazo, daug laiko skyriau šiai muzikos sričiai.

Liūdniausias karantino momentas buvo mano brangiausio senelio netektis. Jis buvo didžiausias mano gerbėjas, lydėjęs mane muzikos keliu nuo pat pirmų koncertų. Senelis iškeliavo anapilin tuo metu, kai negalėjau su juo atsisveikinti, šį sunkų laikotarpį teko išgyventi toli nuo namų ir šeimos. Visa tai privertė susimąstyti apie bendravimo svarbą, meilę artimiausiems žmonėms ir Lietuvai.

– Ar dažnai grįžtate į Lietuvą?

– Grįžtu dažnai, kas du ar tris mėnesius, ir visų pirma dėl to, kad Lietuvoje, Vilniuje, gyvena mano tėvai ir kiti artimi žmonės. Nors Paryžiuje esu jau šešerius metus, nejaučiu atotrūkio nuo Lietuvos, joje stengiuosi tęsti kūrybinę veiklą ir tikiuosi, kad iš mano brandinamų idėjų išsivystys žmonėms įdomūs ir reikalingi renginiai, taip pat kad ir dabar vykstantys pasirodymai atneša džiaugsmo muzikos mylėtojams.

– Netrukus koncerte „Vidurvasario muzika M. K. Čiurlionio namuose“ kartu su violončelininku Jordanu Costordu (Prancūzija) atliksite J. S. Bacho ir L. van Beethoveno bei M. K. Čiurlionio kompozicijas. Ar dažnai koncertuojate drauge?

– Mūsų duetas susikūrė ne taip seniai iš didelio noro groti kartu. Ieškojome repertuaro, nes fleitos ir violončelės duetas nėra pati populiariausia kamerinės muzikos ansamblio sudėtis. Likome maloniai nustebę, nes atradome įvairių epochų kūrinių šiai sudėčiai, taip pat ir transkripcijų. Koncertui M. K. Čiurlionio namuose programą pasirinkome neatsitiktinai – tiek Bachas, tiek Beethovenas mums yra vieni iš labiausiai įkvepiančių kompozitorių, o Čiurlionis – lietuviškojo meno genijus. Labai džiaugiausi supažindinusi Jordaną Costardą su Čiurlionio kūryba, ši jį sužavėjo. Kartu aplankėme kompozitoriaus muziejų Kaune, jame Jordanas pirmą kartą pamatė Čiurlionio tapybos darbus.

– Kaip atradote M. K. Čiurlionio kūrinius? Kuo jie Jums svarbūs?

– Norėjome atlikti M. K. Čiurlionio kūrinių, tačiau greitai supratome, kad nebus paprasta. Deja, Čiurlionis nerašė duetų fleitai ir violončelei, tačiau radome įvairių pjeses fortepijonui, tarp kurių yra ir dvibalsių fugų, kanonų, mazurkų. Dėl savo polifoninių savybių šios pjesės puikiai dera prie Bacho kūrybos, tad nusprendėme jas įtraukti į koncerto programą ir taip išryškinti gilų abiejų kompozitorių muzikos suvokimą. Šios kūrinių paieškos bei jų pritaikymas duetui buvo smagus ir įdomus darbas. Ir, žinoma, visuomet džiaugiuosi atlikdama lietuvių kompozitorių opusus. Tris Čiurlionio preliudų transkripcijas fleitai ir fortepijonui atliksime rugpjūčio 2 d. koncerte Taikomosios dailės muziejuje. Ten kartu su mumis dalyvaus Emilė Elena Dačinskaitė (sopranas) ir Guoda Indriūnaitė (fortepijonas).

– Ar lietuvių kompozitorių kūrinių atliekate ir koncertuodama Prancūzijoje?

– Visuomet į koncertų Prancūzijoje programas stengiuosi įtraukti kompozitorių J. Pakalnio, O. Balakausko, A. Martinaičio kūrinių, nes didžiuojuosi esanti lietuvė. A. Martinaičio „Strazdo mokinį“ grojau Paryžiaus muzikos muziejuje. Iš įvairių pasiūlytų kūrinių programos (jos tema buvo „Paukščiai“) sudarytojų dėmesį patraukė būtent A. Martinaitis, tad džiaugiausi galėdama šį lietuvių kompozitorių pristatyti prancūzų publikai.

– Kokių pokyčių pastebite grįžusi į Lietuvą koncertuoti? Kuo Jums reikšmingi šie pasirodymai?

– Lietuvoje džiugina intensyvus kultūrinis gyvenimas, įvairių meno renginių, festivalių gausa. Tačiau tikiuosi, kad ir mano koncertai atneša ko nors naujo ir gražaus Lietuvos muzikos mėgėjams. Kiekvienas pasirodymas Lietuvoje man reikšmingas – visuomet gera groti savo šalyje. Taip pat džiaugiuosi galėdama scena dalintis su puikiais muzikantais. Koncertas gimsta iš idėjos, smagu, kai ji auga ir išsipildo taip, kaip įsivaizdavai. Viliuosi, kad dar ilgus metus turėsiu ką pasiūlyti Lietuvos klausytojams ir iš jų gausiu tiek pat šilumos ir nuoširdumo, kaip ir iki šiol.

– Dėkoju už pokalbį!