Miuziklas „Don Bosko“: giliau ir aukščiau, nei užrašyta gaidose

Publikuota: 2014-02-15 Autorius: Edita Grudzinskaitė

Italų autorių Achille Oliva ir Alessandro Aliscioni miuziklo „Don Bosko“ pastatymo ėmęsis Nerijus Petrokas publikai žinomas ne tik kaip muzikinio teatro režisierius, bet ir pastatymų „Prisikėlęs“, „Lauktasis“ ir „Karolis“ siela.

Sausio pradžioje Šiaulių arenoje įvyko miuziklo „Don Bosko“ premjera. Sumanymui įgyvendinti ir papasakoti šventuoju tapusio italų kunigo Jono Bosko gyvenimą režisierius pasitelkė būrį profesionalų. Pagrindinius vaidmenis miuzikle sukūrė ne tik žinomi operos solistai Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Kristina Siurbytė, bet ir populiariosios muzikos atstovai. Mergelės Marijos vaidmenyje žiūrovai išvydo charizmatiškąją Kariną Krysko. Pastatyme dalyvavo ir dramos teatro grandai - Doloresa Kazragytė, Liubomiras Laucevičius ir Artūras Sužiedėlis.

N. Petroko režisuotuose pastatymuose jau trečią kartą dalyvauja ir Kauno Vytauto bažnyčios kamerinis choras „Cantate Domino“, vadovaujamas Rolando Daugėlos. Tiesa, jei miuzikle visi kūrėjai „važiavo savo rogėse“, choristams atiteko neįprastas amplua. Jų užduotis buvo kur kas didesnė, nei atlikti chorines partijas. Miuziklo režisierių ir choreografą Aleksandrą Jankauską kūrybinės vizijos nunešė gerokai giliau ir aukščiau, nei užrašyta gaidose. Choristams teko susidoroti su aktorinėmis ir choreografinėmis užduotimis.

„Darbas buvo intensyvus, varginantis, bet įdomus. Gal būtų kitoks rezultatas, jei dirbtų profesionalai (turiu galvoje aktorius), bet nebūtinai geresnis. Turbūt neatsitiktinai gauname ketvirtą režisieriaus pasiūlymą dirbti drauge“, - sakė choro „Cantate Domino“ vadovas Rolandas Daugėla.

„Jau vien choro pavadinimas parodo šio kolektyvo kūrybinę kryptį. Kaip ir pasirenkant solinių vaidmenų atlikėjus tokiems pastatymams, taip ir pasirenkant atlikėjų kolektyvus, laibai svarbu yra atlikėjų asmenybės. Svarbu ne tik (ir ne tiek) profesiniai gebėjimai ir įgūdžiai, bet ir dvasinės - psichologinės nuostatos“, - pasirinkimą komentavo režisierius N.Petrokas.

Tiesa, „Cantate Domino“ vadovo muzika iš karto nesužavėjo. Ji - slidi, būta pavojaus nueiti paviršiumi. Tiek chorui, tiek visai kūrybinei bendruomenei buvo iššūkis, kaip medžiagą kilstelėti iki reikiamo lygmens. „Mano manymu, miuziklas „Don Bosko“ - įdomus, pakilęs nuo dulkėto žemės paviršiaus, pastatymas“, - sakė choro vadovas.

Nors choras „Cantate Domino“ turi muzikinių ambicijų, rengia koncertus, dalyvauja Lietuvos ir užsienio chorų konkursuose, visgi, anot R. Daugėlos, negalima pamiršti, kad choras yra dar ir bažnytinis. Taigi, šis projektas ne tik suteikia galimybę sudainuoti kitokią muzikinę medžiagą ir kitu stiliumi, bet tuo pat metu papildo kolektyvo krikščionišką gyvenimą kitame amplua.

„Don Bosko“ kūrybinio proceso nauda – neišmatuojama. Esame dalyvavę televizijos projektuose, tačiau, šou elementas manęs nežavi. Jis reikalauja dirbtinų dalykų. Čia – visai kas kita. Po sėkmingos scenos ar laukiant savo išėjimo – jaudulys iki graudulio: „Pavyko! Sujaudino! Įvyko tai, ko prašė režisierius ir dar daugiau!“, - neslėpė džiaugsmo R. Daugėla.

Pasiūlymų bei pripažinimo nestokojantis operos solistas Liudas Mikalauskas, miuzikle sukūręs Piktojo vaidmenį, taip pat džiaugėsi projektu: „Nerijus Petrokas - geriausias muzikinių spektaklių režisierius Lietuvoje. Tai žmogus, kuris visada padės iki pat gelmių išstudijuoti savo personažą, pajusti ir pradėti gyventi juo spektaklyje. Šis režisierius yra pagrindinis mano teatro mokytojas, kurio šaukimus į darbą atsišaukčiau būdamas bet kur ir bet kada. Be to, surenkama ypatinga komanda, su kuriais pastatymo metu ypač malonu laukti Kristaus užgimimo ir pajusti Kalėdų dvasią.“

Spektaklio režisierius taip pat negailėjo gerų žodžių: „Dirbant su tokiais žmonėmis, kai profesionalai ir mėgėjai tampa kūrybiniais bendraminčiais ir sceniniais partneriais, kai susilieja skirtinga sceninė patirtis ir naivus užsidegimas – mano kūrybiniai ieškojimai visada persmelkti didžios atsakomybės ir palaimingo įkvėpimo“.