Mokinys neturi kartoti mokytojo

Maždaug kas penkerius metus – naujas simfoninio orkestro dirigentas. Ir ne bet koks, o toks, apie kurį išgirsta ne tik Lietuva. Toks maestro Juozo Domarko – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Dirigavimo katedros vedėjo, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro vadovo (nuo 1964 m.) – darbo ritmas. Visi jo mokiniai skirtingi, bet kiekvienas iš savo mokytojo sužino, kad „dirigavimas – tai ne pantomima virš skambančios muzikos“, taip pat daug kitų tiesų.

Modestas Pitrėnas diriguos Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui per Vilniaus festivalį. Tikrą benefisą su šiuo orkestru dar vasario mėnesį surengė Modestas Barkauskas. Dainius Pavilionis eina vyriausiojo dirigento pareigas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, o šių metų balandžio 30 ir gegužės 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dirigavo Giuseppe Verdi operą „Ernanis“. Mantas Jauniškis debiutavo kaip Baroko operos teatro orkestro dirigentas, parengė Georgo Friedricho Händelio oratoriją ,,Prisikėlimas“, kurios premjera įvyko kovo 14 d. Valdovų rūmuose. Visi šie per pastaruosius dvylika metų į Lietuvos scenas žengiantys simfoninės muzikos dirigentai – Juozo Domarko mokiniai.

Pats kadaise dirigavimo mokyklą išėjęs puikių pedagogų klasėje ir kursuose, maestro dabar patyrimą perduoda jaunimui ir sako: „Mokinys neturi kartoti mokytojo. Mano pareiga apsaugoti mokinius nuo blogo skonio, nuo atviro grubumo, nuo netašyto požiūrio į muzikos kūrinį, išmokyti neatmestinai dirbti, kad ir ko jie imtųsi.“

Jie visi nutolę vienas nuo kito maždaug vienodu metų skaičiumi. D. Pavilionis ketveriais metais jaunesnis už M. Pitrėną, M. Barkauskas ir M. Jauniškis – penkeriais metais jaunesni už Dainių.

„Modestui Pitrėnui šiemet bus keturiasdešimt, jaunesniesiems – apie trisdešimt. Kodėl jie tokie „seni“? Todėl, kad visi iki simfoninio dirigavimo studijų yra baigę po vieną aukštąjį muzikos mokslą. Aš matau mažai galimybių išmokyti diriguoti žmogų, kuris ateina baigęs tik muzikos mokyklą ar konservatoriją būdamas aštuoniolikos ar devyniolikos metų. Tokio jaunuolio galvelėje, be galimo talento, vargu ar dar ko nors yra. O talentas be žinių ir darbo ir tėra talentas, kurį vargu ar kas įvertins. Nori nenori, pirmąją studijų pakopą ir magistrantūrą žmogus baigia turėdamas 25 metus. Taip ir eina tas laikas. Besiruošiantis tapti dirigentu žmogus turi būti pakankamai išsilavinęs ir subrendęs. Ir pageidautina, kad kurioje nors muzikos srityje būtų bent šiek tiek labiau išprusęs“, – aiškina J. Domarkas.

– Ar sunku parengti dirigentą?

– Labai sunku. Čia daug povandeninių uolų. Vienas sunkiausių darbų – pastebėti žmogų, kuris, tikėtina, išlaikys didžiulę studijų įtampą, išsaugos tą savo gabumą, gyslelę, kuri tokia būtina dirigentui. Antraip gali dirbti metų metus, gaišti laiką, bet rezultato nebus.

Deja, tokių atvejų pasitaiko ne taip jau retai. Vis dėlto mes nepatiriame didelių pralaimėjimų, nes ruošiame nedaug dirigentų: kraštas nedidelis, tokios srities specialistų paklausa ribota. Nelabai sunku ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek mums reikia dirigentų.

Žmonės į dirigentų gildiją patenka įvairiai. Muzikiniuose teatruose ne kartą yra buvę, kad pianistas akompaniatorius, dirbantis su solistais, choru, susidomi dirigavimu. Taip kadaise iškilo mūsų Algis Žiūraitis, kuris vėliau išvažiavo studijuoti į Maskvą. Taip dirigentu tapo ir Arturo Toscanini – jis atėjo iš violončelių koncertmeisterių. Kolegos, žinodami, koks jis įvairiapusis, susirgus dirigentui pasiūlė vadovauti spektakliui. Taip prasidėjo A. Toscanini legenda.

Dirigentą galima išmeškerioti ir kaip karosą iš tvenkinio: būna, kad kas nors pastebi gabų violončelininką, smuikininką, pianistą, turintį ir pedagogo gabumų. O dirigentas – tai būsimasis pedagogas, nori jis to ar nenori. Gal pirmiau netgi ne interpretatorius, o pedagogas.

Visi mano šios kartos mokiniai dirigentai – buvę chorvedžiai. Studijuodami chorvedybą jie turėjo tam tikrų ambicijų pereiti į aukštesnes studijas – operos ir simfoninį dirigavimą, patys rodė iniciatyvą. Tai dar vienas atvejis, kaip pamatome dirigentą – jo paties iniciatyva. Sprendžiu pagal save – kas ten mane būtų labai pastebėjęs, pamatęs, kad turiu dirigentui reikalingų savybių. Jeigu groju kokiu nors instrumentu, aš dar ne dirigentas. Bet patekau į pučiamųjų orkestrą, dabartinio „Trimito“ užuomazgą. Kolegos žinojo, kad domiuosi dirigavimu, pasiūlė pabandyti, pamatė, jog galiu diriguoti. Iki išvykdamas studijuoti į tuometį Leningradą trejus metus su orkestru dirbau vyriausiojo dirigento padėjėju.

Kiekvienas į šią sritį ateina individualiai. Vaikinus, apie kuriuos kalbame, kaip minėjau, sieja tai, kad jie mokėsi chorinio dirigavimo, baigė magistrantūrą. M. Pitrėnas – net aspirantūrą (dabar – doktorantūra). Buvo galima įsitikinti, kas ko vertas – nueiti į egzaminą, dar kur nors pamatyti juos diriguojančius.

Kitas būtinas dalykas prieš pradedant diriguoti – turėti bent elementarų teorinį bagažą, nusimanyti apie instrumentų savybes ir galimybes, gerai pažinti muzikinę literatūrą, nors tą aukso fondą, kurį publika nori girdėti ir kuris dažniausiai skamba koncertų salėse visame pasaulyje, ypač Europoje.

Būsimasis dirigentas turi būti lygiavertis pedagogo pašnekovas. Jeigu vienas kalba apie ratus, o kitas apie batus – perspektyva abejotina.

– Dabar dirigentais neretai tampa instrumentininkai, specialiai dirigavimo nestudijavę. Pavyzdžiui, Lietuvos kameriniam orkestrui vadovauja Sergejus Krylovas, kuris yra smuikininkas. Jis sako: pirmiausia reikia būti muziku, gerai jausti ir išmanyti muziką, o dirigavimas ateis savaime.

– Čia abejotinas supratimas. Galime kalbėti ir apie Vladimirą Ashkenazy, ir apie velionį Mstislavą Rostropovičių, ir apie Yehudi Menuhiną, net Placido Domingo padiriguoja orkestrui. Bet rezultatas – šiaip sau. Gal tai daugiau asmeninių ambicijų pakutenimas.

Dirigavimas, kaip visos kitos muzikos atlikimo rūšys, yra studijos. Reikia mokytis, išmanyti, žinoti specifinius reikalavimus, išlavinti dirigavimo techniką taip pat, kaip ir pirštų lakstymą klaviatūra. Tūpčiojimas ir linkčiojimas nereiškia, kad esi A. Toscanini.

Specialaus pasirengimo neturintys muzikantai dažniausiai vadovauja kameriniams orkestrams. Ten nėra taip sunku, galima net galva padiriguoti. Vadovauti dideliam simfoniniam, operos teatro orkestrui reikia patirties, žinių, specialių studijų, pagaliau – dirigavimo technikos.

O kad garsiu dirigentu tapo A. Toscanini, kuris šios profesijos nesimokė, tai tokia reta išimtis, apie kurią geriau nė nekalbėti. Tai tiesiog Dievo dovana – žmogus gimė su sparniukais. Bet anaiptol ne visiems tie sparniukai užauga – ne kartą yra buvę, kad garbę bei pripažinimą pelnęs instrumentininkas, sumanęs atsistoti prie simfoninio orkestro pulto, atsiduria klouno vietoje. Iš pagarbos jam muzikantai stengiasi pagroti, niekas neprieštarauja, bet tik tiek ir ne daugiau.

– Jūs mokėtės pas legendinius mokytojus Ilją Musiną, Igorį Markevičių. Pastarasis savo mokinius versdavo išmokti kūrinius atmintinai ir diriguoti mintyse neskambant jokiam instrumentui...

– Igoris Markevičius Maskvoje buvo surengęs net keturių mėnesių kursus. Iš visos SSRS buvo surinkta šešiolika mokinių. Tuometei Leningrado konservatorijai atstovavome dviese – aš ir dar vienas vaikinas iš kitos klasės.

Tokia I. Markevičiaus metodika – treniruodamas atmintį turi diriguoti tyloje. Labai sunkus metodas – mirtinoje tyloje tavyje turi skambėti muzika. Jeigu suklydai, tuoj pat mokytojas tave „nurašo“.

– Ar nebandote tokio metodo taikyti mokydamas savo studentus?

– Ne, jis nebūtinas. Turiu kitokių metodų, bet esu labai dėkingas I. Markevičiui, kad išmokė ir tokio. Aš daugiausia vadovaujuosi I. Musino pedagoginėmis nuostatomis. Jis garsus tuo, kad apibendrino dirigavimo anarchiją ir sukūrė tam tikrą mokyklą. Aš, dabar jau pats turėdamas penkiasdešimties metų dirigavimo praktiką, galiu patvirtinti: jam tai išties pavyko. Ir I. Musinas ne tik iš mandagumo vadinamas legenda – jis iš tikrųjų yra vienas didžiausių šios srities meistrų pasaulyje.

Jo metodikos esmė – išorinė minties raiška. Dirigentas turi rankomis parodyti muzikantams viską taip, kad jie suprastų, kad jam nereikėtų kalbėti. Pliurpimas per I. Musino pamokas buvo griežtai uždraustas – viską turi parodyti. Jeigu kas nors nepavyksta, vadinasi, kai ko dar neperėmei, neišmokai. Turi būti išraiška, plastika, tačiau ne baletas ir ne pantomima virš skambančios muzikos. Tavo letenėlės turi iškviesti muziką, išprovokuoti. Be to, muzika turi turėti tam tikrą charakteristiką, skambėti pagal tavo rankas, akis, veidą, viso tavo kūno konstrukciją. Mokantis diriguoti reikia ypač lavinti rankų techniką, kad galėtum išreikšti net smulkiausias partitūros nuorodas. Juk kompozitoriai prirašo būtų ir nebūtų dalykų, ir viską reikia įgyvendinti taip, kad ne tik dirigentas suprastų, ką kompozitorius parašė, bet kad aiškiai rankomis tai perduotų visiems grojantiesiems. Scenoje sėdi šimtas žmonių, ir jei kiekvienas pradės individualiai traktuoti kokį nors ritenuto, fermatą arba crescendo, iš to nieko neišeis. Bus šnipštas, garsų rinkinys, neturintis nieko bendra su ta partitūra.

Iljos Musino mokykla nukreipta į tai.

– Ar egzistuoja J. Domarko dėstymo metodai, mokymo stilius, principai?

– Nesukūriau kokio nors specialaus metodo. Tik didžiuojuosi, kad turėjau du tokius skirtingus mokytojus, išėjau dvi kontrastingas mokyklas pas du labai gerus pedagogus – I. Musiną ir I. Markevičių. Man pavyko išlaikyti atmintyje iš šių pedagogų gautą ne tik meninę, bet ir pedagoginę informaciją, visą jų mokymo metodiką ir medžiagą. Kai pačiam tenka mokyti, visi šie stebėjimai labai padeda, turiu ką savo mokiniams pasakyti. Ir kai jie patys dabar jau turi praktikos, mato, kad visa tai nėra nieko nevertas patyrimas.

– Kokie Jūsų mokiniai? Ką apie juos galėtumėte pasakyti?

– Visi jie skirtingi, į dirigavimą atėję savo keliais, bet visi buvę chorvedžiai, turintys aukštąjį išsilavinimą, taigi jau paragavę dirigavimo košės.

Modestas Pitrėnas pas mane mokėsi bene ilgiausiai – devynerius metus. Jis – inteligentiškas, plataus akiračio žmogus, jau sukaupęs nemenką dirigavimo patirtį. Dar būdamas šešiolikos įkūrė kamerinį chorą „Psalmos“, su kuriuo išmaišė Europą, gastroliavo JAV, laimėjo ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose konkursuose ir festivaliuose. Be to, dėstė Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje, vadovavo jos auklėtinių chorui, išleido liturginį bendruomenės giesmyną. Tokie dalykai formuoja asmenybę ne tik muzikine, bet ir filosofine, dvasine prasme.

M. Pitrėnas – taktiškas. Niekada nesu girdėjęs iš jo šiurkštesnio posakio, grubesnės reakcijos, nors per devynerius metus tikrai buvo progų pamatyti. Visa tai atsiliepia diriguojant. Dirigento požiūris eina per jo paties imlumą, per jo akumuliatorius. Jeigu tie akumuliatoriai veikia, iškart eina impulsai kitiems – klausytojams, chorui, orkestrui.

Prisimenu, 2003 metais Katovicuose (Lenkija) Grzegorzo Fitelbergo dirigentų konkurse M. Pitrėnas laimėjo ne tik aukso medalį, bet ir orkestro simpatijų prizą – muzikantai iš visų konkurso dalyvių išsirinko būtent jį. Jeigu jis laimėjo orkestro simpatijas Katovicuose, galima tikėtis, kad laimės jas ir kitur.

Tai byloja ir jo darbas su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, kritikų ir publikos puikiai įvertinti solidūs W. Lutosławskio, L. van Beethoveno, R. Schumanno, G. Mahlerio, C. Debussy simfoninių kūrinių atlikimai, daugybė sekmadieninių programų visai šeimai.

Kitas mokinys – Dainius Pavilionis. Jis šiek tiek kitoks nei M. Pitrėnas. Aštresnio charakterio, griežtesnis, nekantresnis, kartais gal net treptelintis koja. Tai tipiškas „kietas“ kolektyvo vadovas, nepakantus rutinai, apsileidimui, profesinėms klaidoms. Jis reikalauja kūrybinės disciplinos iš atlikėjų, o dar reiklesnis sau. Labai darbštus, visada gerai žino, ko nori, išmano medžiagą, kurią diriguoja, stilistiką. Ir ne dėl to, kad mano mokinys, o dėl to, kad pats labai smalsus, darbštus, imlus, paslankus.

Dabar D. Pavilionis yra Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas, Lietuvos kariuomenės orkestro antrasis dirigentas, ne kartą dirigavo ir Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Be to, D. Pavilionis yra dviejų dirigentų konkursų Lenkijoje laureatas, 2006 metais Balstogėje laimėjo trečiąją premiją tarptautiniame W. Lutosławskio konkurse, iš keturiasdešimties buvo trečias. Nuo to laiko jis gana populiarus Lenkijoje, nuolatos kviečiamas ten diriguoti ir, kiek man žinoma, lenkų simfoninių orkestrų yra labai mėgstamas.

Dainius daug ką diriguoja atmintinai, net didžiules partitūras. Mane apstulbino, kai jis prieš keletą metų atmintinai dirigavo grandiozinę Sergejaus Rachmaninovo Antrąją simfoniją. Laikau save gerai pažįstančiu rusų klasikinę muziką, dėl S. Rachmaninovo mane apgauti sunku ir turiu pasakyti, kad aukščiausiu balu vertinu tai, ką tuo metu padarė D. Pavilionis, diriguodamas mūsų Nacionaliniam simfoniniam orkestrui.

Dar vienas mokinys – Modestas Barkauskas. Jis turėjo gal kiek mažiau praktikos, nes dar tik pradeda savo kelią. Kai M. Pitrėnas paliko Balio Dvariono muzikos mokyklos moksleivių orkestrą ir direktorė manęs paklausė, ką pasiūlyčiau į jo vietą, rekomendavau M. Barkauską. Sako, kad vaikai jį pamilo taip pat, kaip ir jo pirmtaką M. Pitrėną, jie labai sėkmingai dirba. Šis žmogus yra dar kitokio charakterio. Uždaresnis, labai susikoncentravęs į save, visada žvelgiantis skvarbiu žvilgsniu, ir niekada nesuprasi, ką jis galvoja, bet tai nereiškia, kad negalvoja. Viską mato, viską akumuliuoja, viską žino, viską greitai tvarko, nepaprastai darbštus ir muzikine prasme labai lankstus. Neblogai skambina fortepijonu, gerai išmano ir vadinamąjį populiarųjį žanrą, jaučia stilistiką. O svarbiausia, kad iš prigimties turi dirigentui taip reikalingas plastiškas ir išraiškingas rankas – man net nereikėjo labai kištis į jo rankų plastiką, tik sutvarkyti specifinius technikos įgūdžius, kurie būtini diriguojant simfoniniam orkestrui.

M. Barkauskas jau turėjo ne vieną koncertą su Kauno simfoniniu orkestru, dirigavo ne vieną spektaklį Klaipėdos muzikiniame teatre („Traviatą“, „Šikšnosparnį“, „Sevilijos kirpėją“), Nacionaliniame operos ir baleto teatre statė baletą „Karmen“ pagal G. Bizet muziką. O vasario mėnesio koncertą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru Nacionalinėje filharmonijoje Vilniuje galima vadinti jo benefisu: dirigavo rimtą programą – R. Ščedrino, G. Bryarso, J. Brahmso kūrinius. Tai kaip dirigento vizitinė kortelė, kurią jis pateisino ir gavo tolesnės karjeros akcijų.

M. Barkauskas dar neturėjo progos nuvykti į kokį rimtesnį dirigentų konkursą, bet kai tik pasitaikys proga, tikiu, būtinai tai padarys.

Į sceną žengia ir Mantas Jauniškis – jis jau turėjo kelis pasirodymus, susitikimą su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, dirba Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Palyginti su trimis minėtais mokiniais, M. Jauniškis būtų ketvirto tipo – šaltesnio būdo, bet jo šaltumas reiškiasi išoriniu pavidalu, o ne viduje. Viduje jis muzikantas, inteligentiškas žmogus, išaugęs geroje aplinkoje, gavęs gerą išsilavinimą, gerai pasirengęs teoriškai. Žinant Manto darbštumą, galima tikėtis vis daugiau jo pasirodymų.

Labai džiaugiuosi visais savo mokiniais. Dar sykį pabrėžiu, kad visi jie skirtingi, ir reikia turėti gerą psichologo įžvalgą ir filologo iškalbą, kad tiksliai juos apibūdintum. Bet viena būdinga visiems: jie nepaprastai darbštūs ir imlūs, smalsūs, uolūs, aktyvūs, juk dirigentas turi viską žinoti, matyti, mokėti pateikti save.

– Jūs stebite savo mokinių koncertus, juose dalyvaujate. Na, į Klaipėdą gal nevykstate?..

– Nuvažiuoju ir ten.

– Jei net į Klaipėdą nuvykstate, tai į koncertus ar spektaklius Vilniuje – juo labiau. Pamenu, per vieno Jūsų mokinio diriguojamą koncertą sėdėjau priešais Jus ir girdėjau komentarus, kuriuos sakėte žmonai: „Na, ką čia jis liurlina, čia turi būti jėga ir veržimasis...“ Ar tą patį pasakote ir jiems?

– Pasakau. Nedetalizuoju, bet pasakau, įspėju, jei pastebiu manieringų, nereikalingų dalykų.

Tačiau, kaip sakoma, po peštynių kumščiais nemosuojama. Žmogų išleidai į gyvenimą, ir toliau jis kapstosi savarankiškai. Per daug kištis negalima. O įspūdžiais su žmona juk galiu pasidalyti.

Beje, kol I. Musinas buvo gyvas, o aš dažnai nuvažiuodavau diriguoti į Leningrado filharmoniją, jis po kiekvieno koncerto pastatęs mane į kampą kaldavo – tas negerai, aną negerai padarei...

– Jūs dvidešimt aštuonerių gavote orkestrą – gal jis ir nebuvo dovanėlė, teko pasidarbuoti, ir dar su įvairiausiomis peripetijomis, kol šį bei tą nulipdėte. Tačiau vis dėlto tai buvo dirigento postas. O ką daryti dabartiniams jauniems dirigentams – viskas tarsi jau užimta. Ar nesijaučia jie kaip ir neturintys vietos?

– Sunku pasakyti, kas blogiau, kas geriau. Tuomet, kai aš, baigdamas Leningrado konservatoriją, gavau Lietuvos valdžios pasiūlymą būti Filharmonijos simfoninio orkestro vadovu, negi turėjau prieštarauti? Žinoma, jeigu tuo metu jau būčiau įsitaisęs kur nors Kirovo (dabar Marijos) teatre ar kitame kolektyve, gal ir būčiau pagalvojęs, ar verta grįžti į Lietuvą. Iš ten mano karjera visai kitaip būtų atrodžiusi negu iš čia. Lietuvoje aš buvau uždarytas – jokio tuometės SSRS respublikos orkestro neišleisdavo į užsienio gastroles. Tik 1986 metais, kai prasidėjo pertvarka, viskas šilo ir nelabai ką begalėjo sulaikyti, pirmą kartą mums buvo leista išvykti į Prancūziją. Bet man tada jau buvo penkiasdešimt metų...

Sakoma, kad kiekvienam vaisiui – savas metas. Arba savas daržas. Ir nieko nepadarysi. Daug lemia laimė, sėkmė, galimybė, net atsitiktinumas. Anuomet, beveik prieš pusę amžiaus, tuomečio Lietuvos kultūros ministro Juozo Banaičio kvietimą gavau aš, o ne kas kitas. Manau, kad kiekvienam žmogui, jeigu jis ko nors profesiškai vertas, ateis savo laikas. Apie kompozitorius kartais sakoma: „Nepelnytai užmirštas.“ Bet per savo didžiulę praktiką sau pakoregavau šį teiginį: „Jeigu pamirštas, vadinasi, šiek tiek pelnytai.“ Net garsiųjų kompozitorių, pavyzdžiui, P. Čaikovskio, L. van Beethoveno – kiek kūrinių nežinome?! Arba žinome tik mes, kurie bibliotekose kapstomės. Bet pakapstome, pakapstome ir kai ką vėl užverčiame. Tą patį galima pasakyti ir apie mūsų profesijos atstovus. Jeigu vieną, antrą, penktą kartą esi užmirštas, vadinasi, yra kažkas, kas leidžia tave atidėti kitai dienai. O tos dienos taip slenka, kad galiausiai lieki nepastebėtas.

Jeigu žmogus talentingas, darbštus, sukalbamas, paslankus, jis neliks nepastebėtas. Ir aš tikiu, kad mano mokiniai nebus užmiršti. Be to, jie ir dabar jau matomi! Gal šioje vietoje derėtų priminti, kad M. Pitrėnas, neturėdamas nė keturiasdešimties, jau pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją?!