Muzika Dievui ir Artimui

Rugpjūčio 9-osios vakarą nemiegantieji klausytojai rinkosi jau į ketvirtąjį (priešpaskutinį) naktinių koncertų-maratonų festivalio „Nessun Dorma“ vakarą jaukioje Muzikos svetainėje.
Stebint visą festivalio koncertų ciklą, galima tyliai pasidžiaugti, kad šiuos koncertus atranda klausytojai, o Muzikos svetainė atranda savo nuolatinę publiką.
Nors visi koncertai planuojami dviejų dalių – klasikinės ir džiazo dalies, rugpjūčio 9-osios koncertas natūraliai dramaturgiškai pasidalino į tris dalis, tarsi ciklinis trijų dalių kūrinys.
Pirmoje dalyje klausėmės savitos literatūrinės-muzikinės kompozicijos „Dievui ir Artimui“. Atlikėjų duetas taip pat savitas ir specifinis – kanklininkė Regina Marozienė ir aktorė Nomeda Bėčiūtė. Pradinio sumanymo lyriškai filosofišką kompozicijos nuotaiką pakoregavo muzikų bendruomenės netektis – kelios dienos iki koncerto Anapilin išėjo prof. dr. Algirdas Vyžintas, vienas iš svarbiausių tautinės muzikos puoselėtojų, kurio garbingą sukaktį šiemet muzikų bendruomenės ketino pažymėti. Tačiau Aukščiausiojo planai buvo kitokie..., todėl ir savo kompoziciją abi atlikėjos skyrė Algirdo Vyžinto atminimui.
Su kiekvienu koncertu nedidelėje Muzikos svetainėje galima atrasti kažką naujo. Svetainės akustika pasirodė esanti ideali kanklėms – kuklus instrumentas skambėjo pakankamai galingai, atskleisdamas daug tembrinių spalvinių niuansų, o Regina Marozienė geba atskleisti tas metafizines instrumento savybes, kurios anaiptol nėra pavaldžios kiekvienam atlikėjui ir tai toli gražu ne vien virtuoziškas instrumento valdymas. Nomeda Bėčiūtė skaitė R. Mikutavičiaus ir M. Martinaičio tekstus, kurie emociškai darniai suskambėjo su Reginos Marozienės paskambintais Anatolijaus Lapinsko, Vitos Radušos, Erico Satie ir pačios kanklininkės improvizacijomis, o visą kompoziciją labai vykusiai įprasmino J. S. Bacho siuitos liutniai fragmentas, kuris įrodė, kad liutnės muzika puikiai tinka ir kanklėms.
Antroji vakaro dalis perkėlė į visiškai kitokį nuotaikų lauką – nuo emocingos A. Bražinsko „Maldos“ ir Aleksandro Kačanausko „Vai gražu“ išaugo iki skambių populiarių operų arijų ir neapolietiškų dainų, smagių spalvingų operečių bei miuziklų fragmentų. Pasaulinio pripažinimo pasiekęs tenoras Vaidas Vyšniauskas (užsienio teatruose žinomas kaip Kristian Benedikt) klausytojus tiesiog pribloškė savo balso jėga (jei degtų žvakės, jos veikiausiai būtų užgesę...), spalvomis ir vaidybine plastika. Jo artistinis-vaidybinis-vokalinis paveikumas yra labai stiprus. Kita vertus artimas bendravimas su klausytoju suteikia visai kitokių patirčių, sukuria ypatingą atmosferą. Operinių arijų dalį Vaidas pradėjo nuo De Grijė arijozo iš G. Puccini operos „Manon Lescaut“, kurios pastatyme jis dainavo prestižiniame Taorminos festivalyje Sicilijoje liepos 31-ąją. Šį vakarą įvyko ir siurprizas, pagrindinę LNOBT koncertmeisterę Olgą Taškinaitę pakeitė vienas ryškiausių akompaniatorių Povilas Jaraminas. Priminsiu, kad Maestro Povilas Jaraminas daugelį metų buvo šviesios atminties Virgilijaus Noreikos koncertmeisteris, akompanavęs didžiajam mūsų tenorui daugybėje koncertų. Tai vienas universaliausių Lietuvos pianistų, viename koncerte galintis laisvai nardyti tiek po klasikos aruodus, tiek po džiazo ir pramoginės muzikos vandenis. Suteikdamas kelias progas pailsėti Vaido Vyšniausko balsui, Povilas Jaraminas mus trumpam nukėlė į džiazo bei pramoginės muzikos pasaulį, paskambindamas legendinio džiazo pianisto Oscaro Petersono Preliudą, fragmentą iš L. Bernsteino miuziklo bei super populiarios Claude Francois dainos „Comme d'habitude“ (labiau žinoma kaip F. Sinatros atliekama angliška versija „My Way“) parafrazes. Sunku pasakyti, kas iš tiesų tapo Vaido Vyšniausko pasirodymo kulminacija – populiarioji „Besame Mucho“ ar Kalafo arijos „Nessun Dorma“ įrašas, tačiau vienareikšmiai (tegul tai bus ir subjektyvus vertinimas), kad Vaido Vyšniausko pasirodymas tapo viso ciklo „Nessun Dorma“ kulminacija.
Vakaro džiazo dalis persikėlė į Medijų operos teatro salę, kurio miniatiūrinėje scenoje kaip tik idealiai „tilpo“ du atlikėjai – Lauros Budreckytės (vokalas, perkusija) ir Vyčio Nivinsko (kontrabosas) duetas „CinAmono“. Ir esmė čia anaiptol ne scenos „talpumas“, o teatrinė atmosfera, nes būtent Lauros ir Vyčio duetas yra teatrališkas ir eksperimentuojantis.
Duetas gyvai pristatė naujausią, šių metų pradžioje išleistą albumą „Duo“, kuris, kaip ir didelė dalis dueto kūrybos remiasi poetiniais tekstais. Jau vien egzistencialistinė Vytauto Mačernio kūryba, atsirandanti dueto muzikoje, daug pasako apie Lauros ir Vyčio kūrybines aspiracijas. Svarbūs ir Jono Meko, Artūro Valionio, Salomėjos Nėries, Tautvydos Marcinkevičiūtės, Valdemaro Kukulo, Liudviko Jakimavičiaus tekstai, skatinantys ir netradicines vokalo raiškos priemones. Per kelis metus klausius ne vieno dueto pasirodymo, galiu pastebėti, kad jų eksperimentinis, visų pirma Lauros vokalo arsenalas nuolat plečiasi ir tobulėja, ir tai nėra vien tik įvairių džiazo ir vokalo stilių ar technikų sintezė. Kaskart išgirstame nelauktų, „ribinių“ vokalinių efektų, kurie regis pranoksta išties neeilinę pačios Lauros vokalo prigimtį. Visą tai labai organiškai papildo ir jos sceninė plastika bei dueto drąsiai naudojami netradiciniai garso išgavimo būdai. Tai liudija begalinį Lauros ir Vyčio kūrybiškumą.
Pabaigai noriu prisiminti ir priminti šio ciklo sumanytojos Audronės Nekrošienės apibūdinimą, kuris ypač tinka visam ciklui ir ryškiai atsikleidė pastarajame ciklo koncerte: prabangios muzikos vakaras. Prabangi todėl, kad klausytojas čia gali patirti tai, ko niekad nepatirs didelėje koncertų salėje.