Muzikologė Audronė Žiūraitytė: „Svarbiausia – būti savimi“

Muzikologė, baleto kritikė, knygų ir monografijų autorė, ilgametė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. dr. Audronė Žiūraitytė lapkričio 7 d. atšventė gražią gyvenimo sukaktį – 65-metį. Šia proga – pokalbis su profesore ne tik apie profesiją, bet ir apie gyvenimą muzikoje, į kurį pastūmėjo tėvelių – garbių muzikų – šeima.

Šiais metais atšventėte gražią sukaktį. Visą gyvenimą einate muzikos keliu. Kaip ši kelionė prasidėjo?

Mano profesinis likimas buvo apspręstas iš anksto, nes gimiau muzikų šeimoje. Mama, Valerija Žiūraitienė, kelis metus studijavo vokalą, o tėvas Algis Žiūraitis tuomet buvo fortepijono klasės absolventas bei pradedantysis dirigentas. Kaip sakoma, ne aš pasirinkau, o mane pasirinko. Fortepijonu groti dar prieš mokyklą mokė Aldonos Smilgaitės-Dvarionienės studentai, atliekantys pedagoginę praktiką.

Iš tiesų nuo vaikystės norėjau būti „baralina“. Mokydamasi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, žavėjausi vyresnių choreografinio skyriaus merginų povyza, bandžiau jas mėgdžioti vaikščiodama išverstomis pėdomis. Kartą troleibuso stotelėje viena moteris tai pastebėjusi net padarė pastabą, kad judėčiau vaikiškai natūraliai.

Aštuntoje klasėje reikėjo apsispręsti, ar tęsti muzikos mokslus. Buvo „protelis susisukęs“, svarsčiau gal galėčiau būti aktore... Svajojau panašiai kaip dauguma mergaičių.

Mano klasiokai „čiurlionkėje“ buvo violončelininkas, šiuo metu LMTA profesorius Rimas Armonas, LNOBT dirbęs Irmijus Lupšicas, prieš kelis metus Anąpilin išėjusi, žiojėjančią tuštumą palikusi suolo bei gyvenimo bičiulė, pedagogė ir vargonininkė Jūratė Bundzaitė, puikios knygos „Vilniaus miesto teatras: egzistencinių pokyčių keliu 1785–1915“ autorė Vida Bakutytė, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje sėkmingai besidarbuojanti Alytė Kraucevičiūtė-Gutauskienė... Mokykloje galimybės įgyti specialių muzikologijos žinių nebuvo, o scenos baimė lėmė, jog apsisprendžiau tapti ne pianiste, bet muzikos istorike. Tuomet tėvų jaunystės pakeleivis prof. Julius Juzeliūnas teiravosi ar mėgstu skaityti – „reikės daug skaityti, labai daug skaityti...“.

Jūsų tėvelis Algis Žiūraitis – ryški praėjusio amžiaus antros pusės muzikinė figūra. Kaip tai paveikė jūsų gyvenimą?

Lemtingai. Nuo paauglystės Mamos skatinama ėmiau kasmet važinėti į Maskvą, kur tėvas nuo 1960 m. iki mirties 1998 m. dirigavo Maskvos Didžiajame teatre. Su klasioke Jūrate per žiemos atostogas ne tik sėdėjome šiame ir kituose teatruose, bet ir stovėjome eilėse lauke, spaudžiant 20 laipsnių ir daugiau šaltukui, norėdamos patekti į parodų sales, įvairius renginius, muziejus. Pavyzdžiui, į žymųjį A. Puškino vaizduojamojo meno muziejų, kuriame be nuolatinių ekspozicijų buvo rodomos ir puikios parodos iš užsienio. Svarbu ir tai, kad būdama Maskvoje pažinau tėvo-vienišiaus – kultivuojančio jogą, vegetaro, panirusio į draudžiamas knygas, kurias rizikuodamas lagaminais tempdavo iš užsienio – gyvenimą. Iš arti mačiau jo – labai darbštaus, užsispyrusio, neįtikėtinai buitiškai kuklaus (išskyrus aistrą automobiliams) – kasdienybę. Taip pat stebėjau jo artistinį švytėjimą Didžiojo teatro „orkestro duobėje“, kartais susierzinimą, staigius emocijų protrūkius nuoširdžių ir įkyrių gerbėjų apsuptyje. Tėvo gastrolių metu buvau pakviesta į Paryžių, JAV, nuodugniai drauge su juo pažinau Peterburgą. Turėjau kompleksą dėl to, kad tėvas daugiausiai buvo siejamas su Rusijos kultūra. Tačiau šio komplekso padėjo atsikratyti viena Sibiro tremtinė, papasakojusi apie tai, koks būdavo džiaugsmas ir atgaiva tremtyje per radiją išgirsti lietuvio pavardę ir jo diriguojamą muziką.

Taip pat ne mažiau svarbu, kad turiu brolį (iš tėvo antros santuokos), su kurio šeima bendraujame. Sūnėnai kasmet noriai atvyksta į Lietuvą ir net maudosi šaltoje jūroje.

Šiais metais, galima sakyti, švenčiate dar vieną sukaktį – dėstymo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 35-metį. Kas jus labiausiai įkvepia kaip pedagogę?

Iš tikrųjų mano pedagoginis stažas didesnis. Reikėtų pridėti ir septynis darbo metus po studijų baigimo (1975 m., beje, raudonu diplomu) Klaipėdos muzikos fakultetuose (tuomet tai buvo Valstybinės konservatorijos fakultetai).

Visų pirma, įkvepia reiklumas sau, kurį liudijo ir mano buvę pedagogai, kolegos – Jonas Bruveris, Jūratė Gustaitė, Danutė Palionytė, šviesios atminties Jadvyga Čiurlionytė, Ona Narbutienė, Algirdas Ambrazas, Adeodatas Tauragis, Vytautas Venckus. Jie savo pavyzdžiu ugdė profesines ir žmogiškąsias savybes. Manau, visuose švietimo etapuose labai svarbus asmenybės formavimo veiksnys, kuris suponuoja kažką daugiau nei žinios. Po didelių mokyklos krūvių, kuriuos siekiau stropiai įveikti, įstojus į muzikos istorijos specialybę iš pradžių buvo keistai „erdvu“, atsirado galimybė patinginiauti. Tačiau aplinka įkvėpė ir įpareigojo. Beje, studijavau viename kurse su Mindaugu Urbaičiu, Algirdu Martinaičiu, Zita Kelmickaite, Virginija Kligyte-Apanavičiene, jau minėtomis klasiokėmis, bendras paskaitas lankėme su Viktoru Gerulaičiu. Įkvepia ir nepriklausomybės laikais atsiradusi galimybė tobulinti profesinį meistriškumą įvairiose tarptautinėse konferencijose, IMS kongresuose (buvau net penkiuose), „Erasmus“ mainų programose. Pedagogui nuolat privalu tobulėti, nelaukiant ypatingos paspirties iš šalies. Žinoma, įkvepia ir studentai. Sutinku kai kuriuos po daugelio metų ir netikėtai išgirstu, kad mane itin mielai prisimena.

Ar per šiuos metus pasikeitė Akademija ir jos studentai? Ar jų susidomėjimas ir požiūris į jūsų dėstomas temas neišblėso?

Ir taip, ir ne. Beje, pasikeitė mano dėstomų dalykų apimtys – daugiausiai sumažėjo ar buvo panaikintos. Tačiau atsirado ir nauji, papildyti nuotolinio mokymo būdu, kursai. Įsteigus meno aspirantūros, vėliau doktorantūros studijas, atsivėrė įdomi veiklos sritis – vadovavimas doktorantų meninio projekto tiriamajai daliai, pratęsusi darbą su meno aspirantais, taip pat magistrantais. Tenka su jais pasiginčyti, drauge iš jų pasimokyti. Studentai – įvairūs, jų lygis, žinios – skirtingi. Minimaliai laviruoji, prisitaikai, nes vieniems dėstoma medžiaga per sudėtinga, kitiems – neįdomi, arba ir viena, ir kita. Yra ir tokių studentų, kuriems kai kurie privalomieji kursai (tokius dėstau atlikėjams) a priori nereikalingi. Priverstinai nesiekiu įtikinti. Visada tarp jų yra tokių, kurie klauso ir klausinėja susidomėję ir užduočių atlieka net daugiau, nei reikalauju.

O kaip lietuvių muzika? Kokias perspektyvas kaip muzikologė galite įžvelgti?

Muzikos kūrimas nepažįstant natų, neįsisavinus muzikos lobyno, sintetinis garsynas... Įvairios priemonės miksuojamos, kriterijai skęsta. Nors ne visada pavyksta, mokausi būti tolerantiška. Juk galiausiai kūrinio vertę lemia individo vaizduotės, talento galia ir pasirinktos srities profesionalumas. Esu akademinio išsilavinimo, todėl man svarbiausias gryno muzikinio naratyvo išlikimas, nepaisant kitų su juo sąveikaujančių sluoksnių, tarp kurių dėl percepcijos savybių pavojingiausias vizualusis, pajėgus „užmušti“ muziką . Visa muzikos istorija – svyravimai: nuo grynosios prie programinės muzikos, nuo serializmo prie aleatorikos, nuo polistilistikos prie minimalizmo... Ir visada randasi „aukso vidurio“ ar kraštutinių tendencijų šedevrai. Pripažįstant, kad žmogaus kūrybinės galios neišsenkamos, tikiuosi, taip bus ir ateityje. O bet kuri atsvarą ignoruojanti hipertrofija gali būti pražūtinga.

Viena iš jūsų domėjimosi sričių – baletas. Jau minėjote, kad vaikystėje svajojote tapti balerina. Kuo ir kaip jus patraukė būtent šis žanras?

Manau, kad šokis idealus savo abstrakčia raiška, analogiška muzikai. Tai sudaro prielaidas panirti į gelmes, kurios kitoms meno rūšims nepasiekiamos. Džiaugiuosi choreografų darbais – kažkada Jurijumi Smoriginu, dabar Martynu Rimeikiu, taip pat naujovėmis balete, atsiradusiomis, kai Lietuvos baletui ėmė vadovauti Krzysztofas Pastoras. Vertinu M. Rimeikio pastangas surasti balansą tarp realistinės istorijos ir šokio abstrakcijos naujame dviejų dalių pastatyme „Procesas“. Sukurtas pagal Franzo Kafkos romaną, jis išsiskiria, visų pirma, pačios temos, šaltinio pasirinkimu ir tuo, kad Lietuvos balete pasirodė ne tik Tristanas, Medėja, Hamletas, Romeo ir Džuljeta, Dezdemona, Karmen, Ana Karenina, bet ir – Jozefas K. Siekį didžiojoje scenoje šiuolaikinio šokio priemonėmis gvildenti daugiaprasmes egzistencines žmogaus būties problemas Lietuvos baleto meno vadovas K. Pastoras įvertino kaip reikšmingą net Europos baleto kontekste. Nauja M. Urbaičio partitūra maloniai nustebino minimalistinės, repetityvine technika grindžiamos muzikos gyvybingumu.

Onutės Narbutaitės kūryba – dar vienas iš jūsų tyrinėjimo objektų. Kuo jums įdomi ir svarbi ši asmenybė?

Kompozitorė subtiliais niuansais, kamerinėmis ir monumentaliomis formomis užčiuopia esminius būties reiškinius, dažnai iškylančius mirties akivaizdoje. Imponuoja sugebėjimas nepasimesti, nesiblaškyti, gilinti savo vagą įvairiausių profesinės muzikos kontekstų apsuptyje, nepasiduodant jų „provokacijoms“, drauge juos atspindėti, būti žaismingai įvairiai. Nepaprastas kruopštumas, profesinis sąžiningumas drauge su išskirtine vaizduotės dovana (ne tik muzikine, bet ir literatūrine poetine, piešimo), pateikia savo įtaiga stulbinantį rezultatą. Jį išryškina mūsų, gana dažnai ir užsienio atlikėjai. O. Narbutaitė ideliai atitinka mano šiuolaikinės muzikos pajautą ir jos supratimo galimybes. Subjektyviai manau, kad geriau, nei kitų kompozitorių, suvokiu jos natūralią ir originalią kalbą, dėstomas mintis, kurios man priimtinos. Todėl drįstu ir siekiu objektyviai rašyti apie O. Narbutaitės muziką.

Nemažai kalbėjomės apie muziką. Kas dar be muzikos jus domina?

Kadangi priklausau kartai, kuri išgyveno ir dalyvavo Sąjūdžio bei Sausio 13-tosios įvykiuose, domina Lietuvos likimas. Domina amžini žmonijos santykio su Dievu klausimai. Laiminga jaučiuosi, kai gamtos apsuptyje ir ramybėje skaitau knygą, žavėdamasi kūrėjų išmone, kai tuščia galva vaikštau miške ar pajūryje, kai plaukioju baseine, kai bendrauju su bičiuliais.

Ir pabaigai: ko galėtumėte palinkėti jauniems muzikantams?

Neskubėti nusivilti. Jiems suteikiama galimybė prisiliesti prie genijų kūrybos, būti tarp išskirtinių asmenybių, bendrauti su jomis ar tokiomis tapti. Reikėtų tai įvertinti ir suvokti savo misiją, kokia ji bebūtų.