Nacionalinėje konferencijoje prisiminta unikali Liudo Truikio kūryba

Lapkričio 12 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekos renginių salėje vyko Nacionalinė mokslinė konferencija „Sąskambiai. Liudui Truikiui – 120“. Joje analizuota dailininko, vieno ryškiausių lietuvių scenografų kūryba ir jo unikali asmenybė, pristatyta menininko darbų kolekcija. Spalio 18 d. Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, duris atvėrė paroda „Liudas Truikys. Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ (kuratorė dr. Radvilė Racėnaitė). Joje eksponuojama beveik pusšimtis darbų iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugomos L. Truikio kolekcijos.

Liudas Truikys (1904–1987) – žinomų tapybos, taip pat ir monumentaliosios, darbų autorius, tačiau ypač didelę vertę turi jo sukurti scenovaizdžiai ir kostiumai dramos ir operos spektakliams Valstybės teatre Kaune, vėliau Lietuvos operos ir baleto, Kauno muzikiniame teatruose. Iš operų minėtinos A. Račiūno „Trys talismanai“ (1936), J. Karnavičiaus „Gražina“ (1968), G. Puccini „Madam Baterflai“ (1937, 1959, 1986), G. Verdi „Otelas“ (1938), „Aida“ (1963, 1975), „Don Karlas“ (1959, 1981), „Traviata“ (1966, 1984) ir kt. Operų scenografijoje Truikys siekė dailės ir muzikos vienovės, joje dažnai vyravo pasikartojantys motyvai, tarsi atliepiantys garsinę ritmiką.

„Liudas Truikys – vienas unikaliausių XX a. Lietuvos scenografų. Visada norėjosi jį tinkamai pagerbti, priminti ir parodyti lankytojams, koks tai talentingas žmogus, o šiemet kaip tik minimos jo 120-osios gimimo metinės“, – sakė konferencijos sumanytoja, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzikos ir dailės skyriaus vedėja Aušra Endriukaitienė. Konferenciją ji rengė kartu su prof. dr. Helmutu Šabasevičiumi.

„Man rūpėjo, kad Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus paminėtų šį įvykį, todėl pavasarį pradėjau organizuoti mokslinę konferenciją. Prisikviesti žmones, kurie galėtų parengti įdomius pranešimus, sudėtinga, ypač kai nėra tinkamo finansavimo. Ši konferencija surengta vien iš entuziazmo, tiek, kiek galėjo, lėšų skyrė muziejus, visi pranešėjai sutiko nemokamai perskaityti pranešimus. Džiaugiuosi šiuo renginiu, sulaukusiu pozityvių atgarsių“, – pasakojo A. Endriukaitienė.

Pranešimus, kuriuose nagrinėti įvairūs L. Truikio asmenybės ir kūrybos aspektai, skaitė Rasa Ruibienė, Dangira Buzytė, dr. Radvilė Racėnaitė, prof. dr. Helmutas Šabasevičius, dr. Vytautas Tumėnas, doc. dr. Miglė Lebednykaitė, dr. Raimonda Bitinaitė, prof. dr. Ramutė Rachlevičiūtė, Aldona Kuprelytė.

„Kartais skaitai Liudo Truikio mintis ir galvoji, lyg čia tau jis pasakoja. Būdavo įdomu jį stebėti –kalba paprastai, bet kai reikia pasakyti kokią nors gilią mintį, sustingsta, susikaupia. Atrodydavo, tarsi kokia žvakutė užsidega, jis pasikeičia ir tada su ypatingu rimtumu sako dalykus kaip gilią dvasinę išmintį. Jis buvo dvasingas žmogus, lyg dvasinis mokytojas“, – konferencijoje pasakojo Lietuvos istorijos instituto darbuotojas dr. Vytautas Tumėnas.

„Man jis yra didžiulis autoritetas ir mokytojas. Labai įvairiapusė, gili ir rami asmenybė, o to ramumo šiais laikais taip trūksta. Atėjęs į Liudo Truikio ir Marijonos Rakauskaitės namus-muziejų, pasijunti kaip kitame laikmetyje, užburtas tos ramybės, meno, meditacijos, kūrybinės ugnies“, – kalbėjo dailėtyrininkė doc. dr. Miglė Lebednykaitė.

Susidomėjimo sulaukė ir paskutinė konferencijos dalis, kurioje prisiminimais apie L. Truikį dalijosi menotyrininkė dr. Marija Nijolė Tumėnienė, teatrologė dr. Audronė Girdzijauskaitė, fotomenininkas Rimantas Dichavičius.

Iš Trakų į konferenciją atvykęs senjoras Gediminas neslėpė susižavėjimo menininku: „Vien Truikio pavardė ką reiškia. Kiekvienam lietuviui vertėtų didžiuotis, kad mes turėjome tokį scenografijos meistrą. Dar jaunystėje bandžiau organizuoti susitikimą su Truikiu, bet buvau bailokas žmogus ir labai atsakingai žiūrėjau į šią asmenybę, tad to taip ir nepadariau. Tačiau ši pavardė man liko atmintyje visam gyvenimui. Liudas Truikys yra vienas iš Lietuvos galiūnų. Jis ir minties, ir meninės nuovokos, ir dvasingumo viršūnė.“

„Truikys buvo tas žmogus, dėl kurio stojau į Dailės akademiją. Jis man svarbus ne tik kūryba, nors ji taip pat įdomi, bet ir pačia asmenybe. Esu iš Kauno, ten per ekskursiją susipažinau su jo namais ir labai juo susidomėjau“, – pasakojo Vilniaus dailės akademijos studentė Emilija.

„Su Truikio kūryba susipažinau labai seniai, kai ruošiausi stoti į Dailės akademiją. Tai lobis, kurio neįmanoma išsemti. Kuo labiau domiesi, tuo įdomiau“, – teigė konferencijos klausytoja Jola.

A. Endriukaitienė pritarė, kad L. Truikio kūryba yra neišsemiamas atradimų objektas: „Mūsų muziejuje saugoma daugiau kaip trys šimtai Truikio scenografijos eskizų, sukurtų 1932–1983 metais. Jis yra unikalus, labai paveikus menininkas, atskleidęs kitokią scenografiją. Būtent operos scenoje su neregėta jėga išsiveržė išskirtinė dailininko erudicija, maksimalizmas, įvairiapusis talentas, o Vilniaus operos scena atvėrė stulbinamą scenografo genialumą vizualizuoti muziką, priversti vaizdą skambėti. Čia jis tapo operos scenografijos novatoriumi, pasiekdamas spektaklių plastinių ir muzikinių formų sintezę. Jo kūrybą labai įdomu tyrinėti, nes nuolat sužinai ką nors nauja. Manau, menotyrininkams dar bus ką veikti.“

Iš konferencijos medžiagos kitais metais numatoma parengti leidinį.

https://ciurlionis.lt/veiklos/lankytojams/e-gidai/operos-don-karlas-garso-takelis/

Susiję nuotraukų galerijos

Liudas Truikys

2024-11-12