Neda Malūnavičiūtė: „Ne aš rinkausi muziką – ji mane pasirinko“

Gerai žinoma Lietuvos džiazo vokalistė ir fleitininkė Neda Malūnavičiūtė dabar gyvena kiek ramesnį, tačiau muzikos garsų kupiną gyvenimą, kuriame laikosi taisyklės nesivaikyti tobulumo ir madų. „Mano atliekama muzika yra spontaniška. Aš neieškau tobulumo, nesu perfekcionistė – arba įvyksta scenoje magija, arba ne. Esu emocijų ir jausmų žmogus”, – teigia garsi atlikėja.

– Kaip save apibūdintumėte žmogui, kuris Jūsų nepažįsta?

– Esu muzikantė. Džiazo žmogus. Improvizuojantis žmogus. Man pasiekimai niekada nerūpėjo, nuo pat vaikystės neturėjau tikslo varžytis. Aišku, konkursų pasitaikydavo: kai dar mokiausi Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje groti fleita, rodos, šeštoje klasėje važiavau į Karaliaučių (Kaliningradą), pučiamųjų instrumentų konkursą. Laimėjau pirmą vietą, bet visai to nesureikšminau. Man visada atrodė, kad muzikoje negali būti laimėtojo. Visada siekiau būti savimi, norėjau savaip improvizuoti. Džiazas turi žanrines taisykles, bet aš užaugau mokoma Vladimiro Čekasino – jo filosofija visai kitaip skatino girdėti, jausti muziką. Šiame amžiuje žmonės vertina techniką, nori, kad visko būtų daug: natų, faktūros, sudėtingumo. O man kaip tik atrodo, jog kuo aš daugiau patirties turiu, tuo lėtą kūrinį tūkstantį kartų sudėtingiau atlikti.

Man niekada nepatiko tai, kas madinga, visame kame ieškodavau savo stiliaus. Sąmoningai nepriimdavau masinių dalykų. Vis dėlto trisdešimt metų galiu išgyventi iš koncertų, neturėdama jokių nuolatinių pajamų, bet labai mylėdama muziką. Ir tikrai – labai myliu ir dievinu, gerbiu savo profesiją. Gerbti – reiškia turėti ambicijų būti skoningai, nebūti bet kokiame kontekste. Jei mane kviečia dainuoti, aš visada išsiaiškinu, kas bus scenoje, koks renginys, nes nenoriu dalyvauti bet kur. Manęs nenupirks jokie pinigai, jei suprasiu, kad man tai nepriimtina. Šitų ambicijų visą laiką laikausi. Aš noriu daryti viską taip, kaip suprantu, ir nešti savo vėliavą. Net jei tai yra nedidelė niša, aš būsiu kareivis, kuris dainuoja tik tai, ką jaučia. Turiu vidinę cenzūrą, kuri man neleidžia meluoti sau. Kai žmogus meluoja sau, labai matyti.

– Kas Jums arčiau širdies – dainavimas ar grojimas fleita?

– Dainavimas. Pati suprantu, kad nesu gera fleitininkė, man trūksta technikos. Fleita visada su manimi keliauja į koncertus, tik aš ją labai saikingai naudoju. Ji liko kaip spalva. O dainavimą aš jaučiu, nors niekur jo nesimokiau. Bet pučiamieji instrumentai suformuoja kvėpavimą, tad man beliko paieškoti balso atspalvių. Intuityviai jaučiu, kaip reikia dainuoti.

– Kaip prasidėjo Jūsų, džiazo vokalistės, kelias?

– Pirmieji padainavimai buvo keturiolikos ar penkiolikos metų. Paskui buvo rimtesni sulaukus aštuoniolikos, kai labai daug grodavau fleita, o balsas skambėjo tik kaip instrumentas. Aktyviai pradėjau dainuoti 1992 metais, gimus sūnui. Akademijoje mokiausi groti fleita iki trečio kurso, bet visą laiką su džiazo kolektyvais daug dainuodavau, pradėjau keliauti ir dar sūnų auginau. Supratau, kad su klasikine fleita nebematau ateities ir palikau studijas. 1994 metais išvykau į Balstogėje vykusį konkursą ir laimėjau Grand Prix. Buvo juokinga, nes skelbimų lentoje kabėjo plakatas: „Sveikiname pučiamųjų skyriaus trečio kurso studentę, laimėjusią vokalistų konkurse Grand Prix“. Aš nebenorėjau studijuoti klasikinės muzikos, norėjosi daryti kitus dalykus.

Anksti pradėjau dirbti, o darbas su didesnę patirtį turinčiais muzikantais yra labai gerai mokykla.

– Kaip dabar atrodo Jūsų diena?

– Mano tempai dabar lėtesni. Sąmoningai. Noriu ramesnio gyvenimo, mažiau triukšmo, mažiau nereikalingų darbų. Anksčiau būdavo leki, viskas svarbu: koncertai, renginiai, pats vaikštai į kitų koncertus, kažkokius susirinkimus, pobūvius. Kadaise visko būdavo daug, o dabar jau gerus 10–15 metų gyvenu ramesnį gyvenimą, nes supratau, kad mes darom labai daug dalykų, kurie mums neteikia jokios naudos.

Pasidariau labai reikli kokybei. Man nepatinka blogas įgarsinimas, blogi spektakliai. Nepatinka, kai blogai grojama, vaidinama. Daug kas pradėjo nepatikti, tad savaime gyvenime sumažėjo erzinančių dalykų. Mane erzina nekokybė. Ir supratau, kad nieko neveikimas nereiškia, jog tinginiauji. Man reikia ramybės, tylos. Reikia miego, nors anksčiau, kai neišmiegodavau savo valandų, toliau eidavau per gyvenimą. Aš neužsikraunu tą pačią dieną daug darbų. Jei turiu koncertą, iš vakaro pradedu tylėti, nes man reikia susikaupti. Anksčiau to nebūdavo. Negaliu pakęsti streso, todėl nemėgstu vėluoti, nes tada nervinuosi. Viską darau iš lėto ir iš anksto. Taip pat beveik nesiklausau muzikos, nebent tai būtina. Ir prašau draugų, kai susirenkame, ją patildyti – arba kalbam, arba klausomės muzikos. Daug žmonių to nesupranta, mano, kad aš keista.

– Kokio stiliaus muziką dabar dažniausiai dainuojate?

– Mano gyvenime dabar yra džiazo trio, su kuriuo koncertuojame nuo 2015 metų. Vytautas Labutis ir Richardas Banys – patikrinti partneriai, su jais ne tik muzikuojame ta pačia kalba, bet ir kvėpuojame vienodai. Tai yra mano džiaugsmas, pasitenkinimas, aš su jais žiauriai gerai jaučiuosi. Mes grojame autorinę muziką, naudojame pasaulinius standartus, bet viską darome savaip.

O su pianistu Richardu Baniu tai, kas buvo man sukurta per trisdešimt metų, visą tą dainų arsenalą peržiūrėjome ir „suplakėme“ į vieną repertuarą. Kartu atliekame ir soul muziką, ir dainuojamąją poeziją, ir popmuziką. Yra labai daug erdvės improvizacijai, netgi popsas gali skambėti visiškai kitaip. Dabar su ta programa ir važinėjame. Labai įdomu groti paprastus kūrinius nepaprastai arba paprastai, bet ne prastai. Mums klasikinis džiazas jau seniai neįdomus. Jo negrojam, nes mes ne amerikiečiai, niekada kaip jie nepagrosim. Mes nenorime būti blogos kopijos. Jau geriau ieškoti ko nors savito – savo skambesio, stiliaus. Rasti savo gerąsias puses, nedemonstruoti blogų. Vokalistai, norėdami parodyti, kaip gerai dainuoja, naudoja daug melizmų, bet jų neišdainuoja ir, mano galva, tai labai blogai. Jau geriau užtikrintai sudainuoti vieną natą, bet prasmingai. Viena nata gali pasakyti labai daug, bet viskas prasideda galvoje.

– Kodėl nedėstote, „neteisėjaujate“ konkursuose?

– Vertinti viešai man nepatinka. Aš geriau jaunam žmogui norėčiau asmeniškai pasakyti, duoti patarimą. Apskritai su pedagogika nieko bendra nenoriu turėti, nes tai ne mano pasaulis. Nejaučiu tam aistros, neturiu noro mokyti kitų. Esu įsitikinusi, kad mano tiesos nebūtinai gali tikti kitam žmogui. Mano pojūčiai, matymas, jausminis, emocinis pasaulis nebūtinai tiks kitam. Aš nenoriu prisiimti tokios didžiulės atsakomybės, man pačiai reikia daug ko mokytis. Keista, kaip žmonės, dar mažai paragavę scenos, moko kitus. Pedagoginis menas yra padėti jaunam žmogui, uždegti jam norą, o ne jį užgesinti. Tai reta savybė – mokėti paskatinti mokinį pačiam ieškoti savo kelio, o ne sakyti, kaip turi skambėti muzika. Man atrodo, kad labai daug klasikinės muzikos mokytojų yra neliberalūs įvairesnio repertuaro atžvilgiu. Labai daug konservatyvių mokytojų nugesina jaunus žmones. Bet norint kritikuoti reikia labai gerai žinoti, kas vyksta muzikos mokyklose. Negaliu sakyti to, ko neišmanau.

– 2016 metais sakėte, kad Jums labai patinka Andriaus Kulikausko muzika. Ar ji svarbi iki šiol?

– Andrius Kulikauskas yra vienas tų kompozitorių, kurio kūriniai labai artimi mano sielai. Jis man parašė keturias dainas, tris iš jų dainuoju iki šiol. Trisdešimt metų. Bet man labai daug kompozitorių patinka. Pavyzdžiui, genialių dainų yra parašęs Aurelijus Ščiuka, kartu mes 1997 metais išleidome albumą „Meilė – dangaus pradžia“. Labai prie širdies Olego Ditkovskio muzika, dvi dainos parašytos specialiai man. Ir tos dainos nėra vienadienės.

– Ar įmanoma kiekvieną kartą dainą sudainuoti taip pat?

– Kai tau dvidešimt ir penkiasdešimt, gyvenimo pojūtis labai skiriasi ir tą patį kūrinį, net nemąstydamas, sudainuosi kitaip. Negali visą gyvenimą dainuoti taip pat. Yra dainų, kurios pasiduoda improvizacijai, man jos kaip spektakliai, o jie, kaip ir dainos, nesikartoja.

Beveik septyniolika metų koncertuodavome dviese su Olegu Ditkovskiu. Mūsų programoje „Muzikiniai monologai“ vykdavo tie patys dalykai – kai į repertuarą įtraukdavome naują dainą, metų metus ieškodavome naujo skambesio. Ir ieškodavome ne repeticijose, bet koncertuose. Nes tik matydamas publikos reakciją supranti, kur darai klaidą. Ir tie ieškojimai niekada nesibaigia, nes tu pats keitiesi. Todėl aš ir dievinu savo profesiją – niekada nežinai, kur ta tobulybė. Intuityviai supranti, kad šį tą pavyko padaryti, bet kartu manai, kad ne, neatlikai to kūrinio taip, kaip norėjai.

– Kuo pasižymi lietuviškas džiazas?

– Mąstymu. Lietuvišku mąstymu. Aš dainuoju mūsų autorinę džiazo muziką, tačiau kartais net sunku ją pavadinti džiazu. Tai tiesiog jausmo muzika. Garsais išreiški savo emocijas kartais nesivadovaudamas jokiomis taisyklėmis. Amerikietiškas džiazas turi tam tikras taisykles, ir kai lietuviai groja tradicinį amerikietišką džiazą, tai labai jaučiasi, kad kraujyje nėra to pojūčio. Todėl mes einame kitais keliais ir kuriame kitokią muziką.

– Ką daryti, kad džiazo populiarumas Lietuvoje didėtų?

– Valstybei reikėtų labiau padėti. Tai nišinė, ne komercinė muzika. Norint ją skleisti, reikia, kad ji skambėtų, o skambėti negali, jei nėra paskatos. Negali visą gyvenimą dainuoti iš idėjos už dyką. Tai tavo darbas, iš jo duoną valgai. Tarkim, valstybė skiria lėšų kokiam nors renginiui ar festivaliui mažame provincijos miestelyje. Į jį ateina žmonių, kurie pirmą kartą išgirsta tokią muziką. Jei nors trys iš dešimties sakys wow – viskas, tikslas pasiektas. Žmones reikia šviesti, bet tam reikalinga valstybės pagalba. Nišinei muzikai būtina padėti, tik iš pajamų už parduotus bilietus festivaliai neišsilaikytų.

– Ko pasigendate šiuolaikiniame muzikos pasaulyje?

– Pasigendu muzikos, turinio. Labai daug blizgesio, paviršutiniškumo, nemąstymo, šou elementų, efektų, bet nėra turinio ir muzikos. Tai galioja visur. Netgi džiaze gali būti labai daug paviršutiniškumo, bet mažai prasmės. Muzikantai taškosi energija, groja daug natų, o muzikos – nėra.

– Kaip jaučiatės tapusi „Auksinio disko“ laureate?

– Mane tai labai nustebino. Tačiau visada kartosiu, kad dainuoju ne dėl apdovanojimų, man niekada nebuvo svarbu laimėti. Žinoma, kai tave įvertina profesionalų bendruomenė, tokia kaip Lietuvos muzikų sąjunga, – malonu ir netikėta. Netikėta, nes akademinis pasaulis, rodos, kiek skeptiškai žiūrėjo į džiazo pasaulį, todėl gauti šį apdovanojimą buvo labai smagu. Tačiau niekas nepasikeis – nei mano požiūris, nei statusas. Mano didžiausias laimėjimas buvo ir bus žmonės, kurie ateina į mano koncertus.

– Kas Jums yra muzika?

– Muzika man yra viskas. Ne aš rinkausi muziką – ji mane pasirinko. Jei atimsit iš manęs muziką, dings ir mano gyvenimas.

– Jeigu galėtumėte tarti kokį nors patarimą jaunesnei sau, ką pasakytumėte?

– Nieko nebūtų, jei patarčiau. Mano požiūris labai pasikeitė. Dvidešimties mes galvojame vienaip, esame naivūs, o tas naivumas irgi yra žavus. Manau, kad mes todėl ir esame tokie, kokie esame. Negali gimti viską mokėdamas, žinodamas. Viskas, ką aš patyriau, man buvo labai naudinga. Ir visi gražūs, ir visi negeri dalykai yra labai geros pamokos, jei tai nekainuoja sveikatos. Jaunas žmogus neturėtų užsidaryti. Jei mokosi muzikos, tai nereiškia, kad jam nereikia domėtis teatru, skaityti knygų. Būtina plėsti akiratį, nes jeigu nori būti geras specialistas, svarbu išeiti iš savo komforto zonos. Kitaip neišmoksi gyvenimo, jei nepatirsi, nepereisi, tad labai linkėčiau jaunam žmogui nenorėti iš karto sėkmės, nesiekti būti pirmam, laimėti, o ieškoti prasmės tame procese, kuris tuo metu vyksta. Man atrodo, kad pats kūrybinis procesas yra laimė.