Nemuzikinės muzikinio S. Prokofjevo pasakojimo „Petriukas ir vilkas“ transformacijos

Publikuota: 2014-07-14 Autorius: Jūratė Micevičiūtė
Nemuzikinės muzikinio S. Prokofjevo pasakojimo „Petriukas ir vilkas“ transformacijos

Didaktinį kūrinį vaikams (ir ne tik jiems) „Petriukas ir vilkas“ S. Prokofjevas parašė 1936 metais Maskvos Vaikų teatro direktorės Natalijos Saz užsakymu. Jos orkestrui reikėjo kūrinio, kuris padėtų vaikams nuo pat pirmos klasės suprasti ir pamėgti klasikinę muziką. Ji manė, kad tai galima padaryti, pavyzdžiui, sutapatinant kiekvieną instrumentą su tam tikru pasakojimo veikėju. Prokofjevui taip patiko ši mintis, kad jis vos per porą savaičių parašė libreto tekstą (išskleisdamas ir papildydamas paprastutę liaudies pasaką) bei muziką. Taip gimė viena pirmųjų didaktinių simfonijų vaikams, kurioje Petriukui atstovauja styginiai instrumentai, geraširdžiam bambekliui seneliui – fagotas, vilkui – valtorna, medžiotojams – cimbolai ir mušamieji, paukščiui – fleita, antinui – obojus, o katinui – klarnetas.

Griežtai socialistinio realizmo kanonus sergėję to meto Sovietų Sąjungos muzikos biurokratai nepastebėjo, kad kaip tik vaikams skirtame dramatiniame kūrinyje Prokofjevas rado galimybę išsprūsti iš jų kontrolės ir eksperimentuoti su instrumentų raiškos galimybėmis. Tam jis turėjo puikų pasiteisinimą: pasitelkti netikėtų ekspresijos efektų esą reikalavo kūrinio specifika. Tad jis pasielgė taip pat kaip jo herojus neklaužada Petriukas, nepaklausęs senelio draudimo ir išėjęs gaudyti vilko.

Priešingai nei muzika, taip pat S. Prokofjevo parašytas libretas išgyveno įdomią evoliuciją, kuri gerai iliustruoja, kaip keitėsi laikų dvasia. Originalioje versijoje vilkas spėja praryti antiną ir kai pats yra vedamas į zoologijos sodą, girdėti, kaip antinas obojaus „balsu“ kreksi vilko pilve.

Walto Disney‘aus animacinio filmuko kūrėjai 1946 m. nusprendė tokią „žiaurią“ pabaigą sušvelninti: vilkas išsiveja antiną už scenos ir grįžta plunksnų pilnais nasrais, bet pasakotojas nuramina vaikus, kad antinas sugebėjo pasprukti; ir tikrai pabaigoje jis gyvas ir sveikas prisijungia prie kitų veikėjų.

Sovietiniame animaciniame filme (1956 m.) kūrėjai nutarė, kad turint scenoje vilką be aukų apsieiti nepavyks, tačiau vietoje antino jis pabaigoje praryja katiną – turbūt dėl to, kad pastarasis visą laiką labai blogai elgėsi ir pats vis taikėsi pagauti tai paukščiuką, tai antiną.

Galiausiai 2006 m. Suzie Templeton sukurtoje versijoje (kuris kitais metais pelnė Oskarą kaip geriausias trumpametražis animacinis filmas) – ji kartais vadinama „ekologine“ – pasigailima net vilko: Petriukas, pasižiūrėjęs jam į akis, patyliukais atidaro jo narvą, ir vilkas pasprunka į girią. Tačiau kokia gi drama be neigiamo veikėjo? „Blogiukai“ Templeton filme yra medžiotojai, kurie iš tiesų yra šėliojantys ir vaikus bei gyvūnus gąsdinantys paaugliai, bei... senelis. Iš anūko saugumu besirūpinančio bambeklio jis tampa psichologiškai sudėtingu charakteriu, kuriam ypač rūpi brangiai parduoti anūko pagautą vilką.

Petriukas ir vilkas“ XIV Santandero Muzikos ir Akademijos susitikimo scenoje

Kaip tik laimingai pasibaigianti teksto versija bus skaitoma liepos 15 d. koncerte šeimoms, kur orkestras, pasakotojas ir aktorė atliks S. Prokofjevo simfoniją „Petriukas ir vilkas“. Taip XIV Santandero Muzikos ir Akademijos susitikimas pratęsia pernai pradėtą tradiciją surengti vieną koncertą, skirtą kaip tik jauniesiems klausytojams. Pernykščiame susitikime buvo atliktas Camille Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“ (apie šį koncertą skaitykite čia. Orkestrui diriguos Peteris Csaba, o jame gros ir du mūsų šalies atlikėjai, Paulius Gefenas (fleita) ir Austė Ovsiukaitė (altas).

Daugiametis Santandero Muzikos ir Akademijos susitikimo meno direktorius Peteris Csaba neslėpė susižavėjimo šiuo kūriniu apie savo bendravardį: „Manau, kad tai – geriausia visų laikų simfonija vaikams, puikiai sugebanti juose pažadinti smalsumą klasikinei muzikai. Vaikai klausosi lyg užburti, išsigąsta, palaiko, džiaugiasi, kai galiausiai viskas baigiasi gerai, nes Prokofjevas ypač gerai pataikė pasirinkdamas veikėjus: gyvūnus. Įpratę juos matyti animaciniuose filmuose, vaikai su jais kalbasi, juos myli, jaudinasi dėl jų. Ir muzika taip puikiai priderinta pasakojimui, kad, pavyzdžiui, vos išgirdę klarnetą imame nejučia žvalgytis, kur scenoje yra tas katinas. Ir kiti autoriai bandė rašyti vaikams, nors tik nedaugelis parodė tokį meistriškumą. Paminėčiau pernai mūsų atliktą Camille Saint-Saënso kūrinį, F. Poulenco „Mažojo drambliuko Babaro istoriją“ ar B. Britten’o „Orkestro gidą jaunimui“, ir dar keletą. Galiu tik apgailestauti, kad nėra dar kokių penkių–šešių tokio lygio kūrinių vaikams“.

Vaikams skirtą koncertą rodomais vaizdais ir kitomis priemonėmis pagyvins madridietė Maria Larumbe, smuikininkė ir pedagogė, parašiusi daug klasikinės muzikos mokymo priemonių ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pradinukams; tuo tarpu suaugusiems žiūrovams skirtame vakaro koncerte bus atliekama koncertinė Prokofjevo „Petriuko ir vilko“ versija be iliustracijų, tik iš muzikos ir pasakojimo. Tad klausytojai turės progą palyginti, kaip priklausomai nuo žiūrovo keičiasi kūrinio atlikimas.

Alto partiją atliksianti Austė Ovsiukaitė sako: „Groti vaikams yra daug linksmiau, nes nuolat girdi, kaip jie dalyvauja, džiūgauja, juokiasi. Bent jau taip daro vokiečių vaikai: teko groti jiems ir su jais, tai yra Berlyno Kunstschule, kurioje mokausi, akompanuoti penkiamečiams jos auklėtiniams. Beje, įstrigo atmintyje, su kokiu pavydu jie vis žvalgėsi į mus, jau įvaldžiusius instrumentą, aiškiai įsivaizduodami save mūsų vietoje. O aš pati iki šiol prisimenu, kaip seniai seniai, kai dar buvau visai maža, žiūrėjau sovietinį animacinį filmuką ‚Petriukas ir vilkas‘ su Prokofjevo muzika; dabar ją groju ir vėl prisimenu, kaip ji man tuomet patiko. O juk muzikos man netrūko, nes augau labai muzikalioje šeimoje ir nuolat eidavau į muzikinius spektaklius. Tad labai svarbu vaikus kuo anksčiau supažindinti su klasikine muzika, kaip įprasta, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur kaskart nustembu, kai su kokiu inžinieriumi ar bankininku galiu kuo puikiausiai pakalbėti apie klasikinę muziką ir savo instrumentą“.

Paulius Gefenas, atliksiantis fleitos partiją, pasakoja, kad jo instrumentas šiame kūrinyje yra „paukščiukas, kuris skraido iš medžio į medį, daug mato ir viską praneša. Tai yra viena sudėtingiausių ir virtuoziškiausių orkestro partijų fleitai, bet drauge ji turi skambėti labai lengvai, kad paukščiukas atrodytų ne įsitempęs ir nervingas, bet linksmas. Juk kūrinys parašytas vaikams, tad ir vakare, kai jį atliksime suaugusiesiems, laikysimės šio etalono, ir suaugusieji turėtų jo klausytis ne rimtais veidais, bet kaip vaikai. Lietuvoje ir užsienyje grodamas mokyklose patyriau, kad labai įdomu stebėti, vaikų reakciją, kurioje kūrinio vietoje jie staiga ima juoktis, ir verta paskui paklausti, kas juos nudžiugino. Mes esame įpratę labai rimtai ir ilgai praktikuoti tarp keturių sienų, tad pamirštame, kad grodami komunikuojame su klausytojais.“

Abiejų koncertų tiesioginės transliacijos galima pasiklausyti liepos 15 d. interneto svetainėje (koncertas vaikams 19 val., o suaugusiesiems – 21.30 val. Lietuvos laiku), o vėliau kiekvienam patogiu laiku – jų įrašų.

Bernardinai.lt

Komentarai