Netekome žymaus chorvedžio Roberto Varno

2015 metų balandžio 22 dieną netekome žymaus chorvedžio, Lietuvos ir Klaipėdos krašto dainų švenčių dirigento ir organizatoriaus, talentingo muziko, Klaipėdos chorinės bendrijos „Aukuras“ įkūrėjo, ilgamečio Klaipėdos universiteto pedagogo, pirmojo Menų fakulteto dekano, Klaipėdos miesto Kultūros magistro, docento Roberto Varno.

Atsisveikinimas su velioniu vyks Klaipėdos universiteto Menų fakulteto koncertų salėje (K. Donelaičio g. 4, Klaipėda) balandžio 24 d. (penktadienį) nuo 11 iki 20 val. ir balandžio 25 d. (šeštadienį) nuo 9 iki 13 val. Urna išnešama 13 val.

Šv. Mišios aukojamos Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje - balandžio 25 d. (šeštadienį) 8 val.

Laidotuvės Lėbartų kapinėse - 25 d. (šeštadienį) apie 14 val.

Pro memoria doc. Robertui Varnui

Klaipėdos universiteto ir Menų fakulteto, Lietuvos muzikų sąjungos, Lietuvos chorų sąjungos, Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ bendruomenės liūdi netekusios iškilaus Maestro, ilgamečio pedagogo, kolegos ir artimo draugo.

Robertas Varnas gimė 1930 m. spalio 10 d.

Roberto Varno vaikystė prabėgo gimtuosiuose Mažeikiuose. Būdamas dar visai mažas Robertas jau išsiskyrė muzikiniais gabumais. Pastebėjęs tai, tėtis vaikui nupirko rojalį. O pirmasis Roberto muzikos mokytojas buvo geras šeimos draugas, Mažeikių vargonininkas, Juozo Naujalio mokinys Karolis Pukevičius. Jis pramokė Robertą muzikos pradmenų bei įvedė į nuostabų muzikos pasaulį, su kuriuo Robertas niekada neišsiskyrė.

Gabų muzikai mokinį pastebėjo ir Mažeikių gimnazijos muzikos mokytojas, kurioje mokėsi Robertas. Mokytojas Albinas Jasenauskas noriai mokė Robertą smuikuoti, skambinti pianinu, muzikos teorijos bei istorijos pagrindų ir, žinoma, liaudies dainų.

Tai ir nulėmė tolimesnį jaunojo Roberto gyvenimą. 1949 metais muzikos studijų keliai atvedė jį į Klaipėdą. Pas žymų muziką Juozą Matutį mokėsi groti altu, o 1951 metais pradėjo studijuoti chorinį dirigavimą pas vieną ryškiausių tuometinės Klaipėdos muzikos autoritetų Klemensą Griauzdę. 1953–1958 metais Robertas išvyko studijuoti choro dirigavimo į Vilnių, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dėst. Jono Motiekaičio klasė). Dar studijuodamas pradėjo dirbti, buvo Vilniaus miesto medicinos darbuotojų choro chormeisteris, dainavo Vilniaus Jaunimo chore, dirbo Lietuvos radijo muzikos laidų redaktoriumi.

1958–1967 metai yra pažymėti kaip intensyvaus darbo ir kūrybos metai Klaipėdoje. Čia, po studijų parvykęs, jis dirba choro dirigavimo ir teorinių disciplinų dėstytoju tuometiniame Klaipėdos muzikos technikume (dabar Stasio Šimkaus konservatorijoje). Paraleliai dirba Klaipėdos liaudies operoje nuo 1958 metų – chormeisteriu, o 1960–1964 metais – meno vadovu ir vyriausiu dirigentu.

1964–1967 metais vadovavo Kretingos mišriam chorui „Gintaras“. Maestro suburia per 100 dainininkų chorą. Jo repertuare buvo vertingų, sudėtingų kūrinių, choras daug koncertuoja.

Nuo 1967 metų rudens Robertas Varnas – Kauno Juozo Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas. Ne vienas jo mokinys prisimena Maestro, kaip reiklų ir principingą pedagogą, o tuo pačiu ir nuoširdų vyresnį draugą bei patarėją.

1968–1982 metai išskirtini Roberto kūrybinės veiklos metai, aukso raidėmis paženklinti darbu su tuometinio Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universiteto) akademiniu choru „Jaunystė“. Choras aktyviai dalyvavo Baltijos respublikų studentų dainų šventėse „Gaudeamus-68“ Vilniuje, „Gaudeamus-71“ Rygoje, „Gaudeamus-74“ Tartu, „Gaudeamus-78“ Vilniuje ir „Gaudeamus-81“ Rygoje. 1970 metais respublikinės dainų šventės konkurse „Jaunystė“ pelnė absoliučiai geriausio Lietuvos mėgėjų mišriojo choro vardą. Toks pat vardas pripažintas ir 1975 metų respublikinės dainų šventės konkurse, puikų meninį lygį choras pademonstravo ir 1980 metų respublikinės dainų šventės konkurse. Roberto Varno iniciatyva buvo įkurtas ir išaugo į tarptautinius studentų mišriųjų chorų konkursus „Juventus“.

Nuo 1982 metų Robertas Varnas persikelia į Klaipėdą ir pradeda dirbti Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose. 1983–1986 m. ir 1988–1991 m. – Chorinio dirigavimo katedros vedėjas. Fakultetams įsijungus į Klaipėdos universitetą 1996–1998 m. tampa Menų fakulteto pirmuoju dekanu, o 1995–2001 m. Klaipėdos universiteto senatoriumi.

Savo kukliu būdu Maestro garsėjo kaip didelis eruditas, puikus savo dalyko žinovas, dažnai vadinamas „vaikščiojančia enciklopedija“, kėlė pagarbą tiek tarp studentų, tiek ir tarp kolegų. Sukauptos asmeninės patirties pagrindu parengtos ir išleistos metodinės priemonės „Apie dirigavimo techniką“ 1985 m., „Stilistika ir interpretacija. Choro muzika“ 2007 m, „Apie religinę muziką“ 2007 m.

Roberto Varno plunksnai priklauso eilė straipsnių, išleista knygų. 2007 m. Mažosios Lietuvos pirmosios lietuvių šventės 80-čiui surengtai Jubiliejinei dainų šventei parengtas platus istorinio – informacinio pobūdžio leidinys, tais pačiais metais KU leidykla išleido monografinio pobūdžio apybraižą „Nomen nescio“, skirtą žymiam lietuvių muzikui išeivijoje, kunigui Bruno Markaičiui S J. R. 2008 m. leidykla „Druka“ išleido R. Varno ir bendraautorių (V. Blūšius, A. Šumskis) parengtą stambų iliustruotą leidinį „Aukuras“. (Vakarų Lietuvos chorinės kultūros metraščiai). Maestro plunksnai priklauso ir muzikinių kūrinių, kurių bene garsiausia yra „Lėk gervė“. Tai naujas kūrybinės veiklos puslapis, kurį Maestro atvertė 2006 m., kai KU leidykloje išleido Žemaičių ir Pamario krašto dainų rinkinį chorams „Aš išdainavau…“.

Robertui Varnui rūpėjo visi su chorine kultūra sietini dalykai ir ne tik tai. Jis aktyviai dirbo visuomeninį darbą rengė koncertus, dainų šventes, festivalius. Savo autoritetu telkė apie save vienminčių būrį, kuris rūpinosi chorinės kultūros paveldu, jo vieta ir padėtimi visuomenėje, ypač jaunimo tarpe. Ši veikla vainikavosi Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ atsiradimu. Būdamas šios bendrijos įkūrėju ir vadovu aktyviai darbavosi chorinės kultūros puoselėjimo baruose. Jo iniciatyva bendrija į savo rankas perėmė Stasio Šimkaus chorų konkursą ir išaugino iki tarptautinio konkurso, inicijavo trijų respublikinių mokslinių konferencijų ciklą „Mažosios Lietuvos ir lietuvių išeivių muzikinė kultūra“ [1989, 1992, 1994], įkūrė ir kuravo „Išeivijos muzikos archyvą“, (2000 m. jo fondai perduoti KU muzikologijos institutui), rengė dainų šventes, festivalius koncertus, autorinius vakarus susitikimus, leido knygas ir kt.

Daug būtų galima rašyti apie šią iškilią asmenybę. Štai tik keletą įspaustų iškalbingų ženklų, kurie kalba patys už save: 1975 metais suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas, o 2000 metais LLKC apdovanotas Lietuvos chorų Maestro nominacija – „Aukso paukštė“, 2006 metais LR Prezidento Valdo Adamkaus apdovanotas ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi , o 2012 m. išrinktas Klaipėdos Kultūros magistru.

Išskirtinas Maestro bruožas buvo pagarba kitam, jo dėmesys viskam, jis visada rasdavo laiko kitiems, visada nuoširdžiai džiaugdavosi kitų darbais ir laimėjimais, visada padrąsindavo geru ir paskatinančiu žodžiu. Maestro aukojo save kitiems. Gal simboliška, kad jo įkurtas „Aukuras“ – tai it savęs aukojimo mokykla, vardan tų idėjų, kurios atneša gėrį, grožį, išsaugo patį brangiausią, pamatinį mūsų tautos turtą – dvasinę tautos kultūrą, kurios ant rankų neatneši, neparodysi, bet be kurios Lietuva praranda savastį, kuri gyvuoja laike ir erdvėje, tautos sąmonėje ir darbuose, be kurios tauta praranda tai, kuo didžiuojasi, kuo gyvena, ką brangina.

Toks Maestro ir išliks mūsų atmintyje…