Netektis: mirė Bernardas Vasiliauskas

Publikuota: 2022-02-22 Autorius: Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ
Netektis: mirė Bernardas Vasiliauskas

2022 m. vasario 21 dieną eidamas aštuoniasdešimt ketvirtuosius metus mirė išskirtiniais nuopelnais Lietuvos vargonų meno istorijai nusipelnęs Bernardas Vasiliauskas. 

Atsisveikinimas su velioniu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios laidojimo centre 2 salėje nuo vasario 23 d. 16 valandos. Karstas išnešamas vasario 24 d. 13.30 valandą.

Laidotuvės Antakalnio kapinėse 

Šv. Mišios už Bernardą Vasiliauską bus aukojamos vasario 24 d. 8 val. Vilniaus Arkikatedroje.

***

In memoriam Bernardas Vasiliauskas
1938 04 28 – 2022 02 21

Vasario 21 d. mirė Bernardas Vasiliauskas, pianistas, vargonininkas, pirmasis M. K. Čiurlionio vargonininkų konkurso laureatas. Pirmosios Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos (tuosyk – Valstybinė dešimtmetė muzikos mokykla) laidos absolventas. Vargonų kultūros gaivintojas ir saugotojas. Jautrus, nuo mažens darbštus, valingas. Gyvenimas niekada nebūna vien rožėmis klotas. Sugebėjęs nepalūžti įvairiose situacijose. Netgi darbo prie Skaudvilės vargonų metu netekęs pusės piršto, nepasimetė. O išmintingų chirurgų K. Vitkaus, K. Olekos, R. Stuokos pastangomis atgimusi ranka vėl palietė klavišus. Ir šie metai prasidėjo koncertu. „Kai Bernardas vargonuoja, atrodo, kad jis meldžiasi“, – yra pasakiusi viena jautriausių muzikių – Beatričė Grincevičiūtė.

Dar 1960 metais prie dviejų fortepijonų grojome W. A. Mozarto Koncertą. Buvo labai dėmesingas tekstui, garso spalvai, frazavimui, atrodytų, ir kitokioms smulkmenoms. Tačiau man pradėjus kalbėti apie kažkokias gyvenime atsiradusias problemėles pasakė tai, ko nepamirštu ir šiandien: „Neleisk mažmožiams užgožti tavo minčių ramybės... Gyvenimas per daug brangus, kad jį švaistytum dėl neesminių ir trumpalaikių dalykų... Gal galima nematyti to, kas nereikšminga?“

B. Vasiliauskui reikšmingiausia buvo muzika. Su labai skirtingo braižo, temperamento atlikėjais rengė koncertines programas, kuriose skambėjo ir įvairių epochų muzika. Tačiau jį žavėjo kompozitoriai klasikai, romantikai. Gal todėl, kad jautė esant arti žmogaus? Nebuvo ekstravertas. Mokėjo susikaupti, pajusti partnerį. Turbūt todėl ryškiausiai, jautriausiai atsiskleisdavo muzikoje. Pilnas koncertų programas buvo parengęs su smuikininkais Aleksandru Livontu, Raimundu Katiliumi, Paulium Juodišiu. Radijo studijoje grojo su Kornelija Kalinauskaite, Jurgiu Fledžinsku. O pradėjęs vargonuoti partnerių turėjo daugybę. Jo partnerystė buvo reikalinga ir svarbi dainininkų Elenos Čiudakovos, Nijolės Ambrazaitytės, Valentino Adamkevičiaus, Virgilijaus Noreikos, Birutės Almonaitytės, Irenos Milkevičiūtės, Giedrės Kaukaitės, Vladimiro Prudnikovo, pūtikų Algirdo Vizgirdos, Petro Vyšniausko koncertiniame gyvenime.

Tėvai visą gausią septynių vaikų šeimą pratino prie muzikos. Dar Kaune tėvas buvo Valstybės operos orkestro trombonininkas, mama mėgo dainuoti choruose. Bernardas nuo mažes skambino fortepijonu, mokslų pradžia buvo reikšmingos pedagogės Marijos Alšlebėnaitės klasėje. Neilgai. Teatrui persikėlus į Vilnių, mokytis pradėjo tuo metu vadintoje Vilniaus dešimtmetės muzikos mokyklos šeštoje klasėje. Pianistė, puiki pedagogė Olga Šteinberg atvedė jį į pianisto kelią ir liko viso gyvenimo šviesuliu. Ir Lietuvos konservatorijos „profesorė Olga Šteinbergaitė, taip ją vadinome, man buvo ir liko autoritetų autoritetas. Tad net pradėjęs muzikuoti vargonais likau ištikimas profesorės linijai, laikiausi jos nurodymų, intuityviai vadovavausi jos klasėje įgyta patirtimi“, – yra sakęs B. Vasiliauskas.

Smalsumas Bernardą atvedė prie vargonų. Per pirmojo konservatorijos aukšto langą buvo įkeliama didžiulė dviejų manualų su pedalais, devynių registrų fisharmonija. Leopoldui Digriui, Maskvos konservatorijoje prof. Aleksandro Gedikės, Leonido Roizmano (aspirantūra) baigusiam fortepijono ir vargonų studijas, 1962 m. buvo leista konservatorijoje (dabar LMTA) įkurti Vargonų klasę. Su sąlyga: vargonininkai neturi teisės groti bažnyčiose. Prof. L. Digrio nuopelnai didžiuliai vargonų kultūrą prikeliant iš mirusių. Radosi instrumentai konservatorijoje, Valstybinėje filharmonijoje. Pradėti rengti koncertai ir Arkikatedroje (tuomet vadintoje Paveikslų galerija), 1968 m. pradėti vargonų muzikos festivaliai. B. Vasiliauskas greta L. Digrio buvo ryškiausi šios veiklos dalyviai.

B. Vasiliauskas prisiminė tą laikotarpį: sudėtingus repeticijų grafikus prie instrumento, kuris kartais gausdavo net po pusiaunakčio, pirmuosius Alexander Schukes vizitus Lietuvoje, derybas dėl Filharmonijos vargonų, pirmąjį L. Digrio koncertą konservatorijos Didžiojoje salėje suremontuotais W. Biernackio vargonais: „Klausytojų buvo tiek daug, kad vėliausiai atėjusieji vargonų klausės stovėdami net ant laiptų!“

Vargonavimo technika kitokia nei pianisto. Kažkada Bernardas yra dūsavęs: „Pirmos iš L. Digrio gautos užduotys buvo nepaprastai sunkios. Vargau ruošdamas tokius kūrinius, kaip J. S. Bacho Tokatą ir Fugą` d-moll, Preliudą ir Fugą h-moll. Sudėtinga pasirodė judesių koordinacija, grojimas rankom ir kojom vienu metu… Kitaip reikėjo pajusti klavišus, perprasti registrų kaitos reikšmę. Ėmiau tikrai studijuoti tų senųjų epochų muziką“.

1966 m. B. Vasiliauskas baigė Vargonų klasę, o 1968 m. tapo Pirmojo tarprespublikinio pianistų ir vargonininkų konkurso (jis peraugo į Tarptautinį M. K. Čiurlionio konkursą) pirmuoju laureatu. Prof. L. Digrys Bernardo vargonavimą įvertino kaip lietuviškos bažnytinės muzikos tradicijos tęsėjo misiją.

Į Arkikatedrą B. Vasiliauską vargonuoti pakvietė monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Su juo jau ankščiau turėjęs dalykinių ryšių, Bernardas sutiko. Tai buvo labai specifinė veikla. Teko pastudijuoti Šv. Mišių specifiką, liturgijos ypatumus, giedamas giesmes, rečitacijas. Teko dirbti su Arkikatedros chorui vadovavusiu puikiu, reikliu chorvedžiu Pranu Sližiu. Vėliau kartu su Arkikatedros Didžiuoju, Jaunimo ir Parapijos chorais B.Vasiliauskas dalyvavo reikšmingiausiuose ekumeniniuose renginiuose Lietuvoje ir Europoje. B. Vasiliauskas daug koncertavo su kitais, ryškiausiais Lietuvos chorais.

Tais dešimtmečiais ypač reikšmingi buvo B. Vasiliausko parengti teminiai koncertų ciklai: „XX amžiaus vargonų muzika“, „Koncertai vargonams ir orkestrui“, „Lietuvių vargonų muzika“ ir kt. Jo atlikti Koncertai su prof. S. Sondeckio vadovautu Lietuvos kameriniu orkestru, Valstybinės filharmonijos simfoniniu orkestru (dir. J. Domarkas). Tai buvo netikėta, nauja. Ypač populiarūs visuomenėje vargonų muzikos koncertai buvo Arkikatedroje (tuomet Paveikslų galerija). Šiandien vartau gastrolių, kurias organizuodavo Sovietų Sąjungos koncertinės organizacijos (Goskoncert, Sojuzkoncert) maršrutus: B. Vasiliauskas grojo Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos didžiosiose salėse. Nepriklausomos Lietuvos laikas leido jam gerai jaustis Europos, Skandinavijos valstybių meninio gyvenimo kontekstuose.

1961 m. Filharmonija įsigijo pozityvą – vežiojamus „Alexander Schuke“ vargonėlius. Su jais L. Digrys, B. Vasiliauskas, pasitelkę dainininkus, keliavo po Lietuvą. Susidomėjimas koncertais buvo didelis. Vargonų muzika tapo meninio gyvenimo dalimi. Kurį laiką pozityvas stovėjo Paveikslų galerijos (dabar Vilniaus arkikatedra bazilika) Šv. Kazimiero koplyčioje. Pirmasis jais čia vargonavo Bernardas Vasiliauskas. Susirinko tiek žmonių, kad sausakimša koplyčia beveik griuvo ant atlikėjo.

Ypatingai reikšminga Bernardo Vasiliausko veikla bendradarbiaujant su Lietuvos kompozitoriais. Vargonininko koncertiniame repertuare apie 450 įvairių epochų vargoninių kūrinių. Labai svarbią vietą užima lietuvių autorių kūryba. Jis suredagavo ir pirmasis atliko daugelio kompozitorių – V. Bagdono, A. Bražinsko, J. Juozapaičio, , T. Makačino, , A. Račiūno, R. Žigaičio, S. Vainiūno ir kitų autorių – kūriniai vargonams premjeras. K. Brundzaitė dedikavo B. Vasiliauskui kūrinį vargonams ir orkestrui „Dialogai“ (1970), G. Kuprevičius Pirmają sonatą vargonams (1968), Trečiąją sonatą vargonams „Borobudur“ (1976), Pirmąjį koncertą smuikui ir vargonams (1971, dedikacija A. Livontui ir B. Vasiliauskui), K. Vasiliauskaitė broliui Bernardui ir jo žmonai Vidai Prekerytei paskyrė Sonatą dvejiems vargonams (1988).

„Dar didesnis reiklumas sau ir „išmintis“ pirštuose , garsinių vaizdų troškulys susipynė su spindinčiu muzikavimo džiaugsmu“, – po B. Vasiliausko koncerto rašo pianistas, vargonininkas Gediminas Kviklys.

Trečioji Bernardo Vasiliausko veiklos sritis – vargonų restauracija ir intonavimas. Kooperacija su Rimantu Guču, įkūrusiu vargonų restauravimo dirbtuves, paskatino giliai studijuoti vokiečių, čekų instrumentų meistrų kūrybą, sudėtingą sandarą, struktūrą, galimybes išgauti plačią, savitą garso amplitudę. Pastatyti nauji instrumentai Vilniuje, Kaune, Kernavėje, Nidoje ir kitur. B. Vasiliauskas restauravo-intonavo vargonus ne tik Lietuvoje, bet ir pakviestas padirbėti į Maskvą, Peterhofą.

„Vienas iš „užutėkių“, kur mane nunešė srovė – vargonų restauravimas, jam atidaviau 25 metus. Tai nepakartojami metai. Darbas be galo romantiškas: vasaros, praleistos tolimose kaimiškose parapijose, dieną ir naktį taisant vargonus, vis nauja pažintis su instrumentu. Neapleisdavo mintis, kad dirbu prie instrumento, kurį girdėjo ir mano protėviai. Tarsi užsimezga ryšys tarp kartų. Restauracija – tai dar viena mano profesija, apimanti staliaus, medžio apdirbimo, elektros, intonavimo, derinimo ir daugelį kitų darbų. Iš tylinčio metalo ir medžio prikelti didingą instrumentą, įkvėpti jam gyvybę ir suteikti norimą skambesį – tai nuostabus, nepakartojamas jausmas“,– pokalbyje su dr. Egle Šeduikyte-Koriene („7 meno dienos“, 2013) kalbėjo B. Vasiliauskas.

„Bernardo Vasiliausko vargoninė veikla, kaip niekieno kito, skleidėsi visomis įmanomomis kryptimis: koncertuojantis solistas, konkursų laureatas, patyręs bažnyčios muzikas, vargonų meistras–intonuotojas. Net ir mažiausio miestelio gyventojai žino šią pavardę: didžiausia šventė jiems – sulaukti svečiuose Arkikatedros choristų ir vargonininko Vasiliausko“, – Jo asmenybę įvertino Balys Vaitkus.

Bernardo Vasiliausko palikimas – ne tik skambantys vargonai, bet ir jo įžvalgos, garso juostose, televizijos kamerų, plokštelėse įrašyti kūriniai – per trisdešimties vinilinių plokštelių, juostinių kasečių, CD ir DVD. Įamžinta pasaulinė klasika: J. P. Sweelincko, J. Pachelbelio, J. Kuhnau, F. Manfredini, G. P. Telemanno, J. S. Bacho, A. Vivaldi, G. F. Händelio, J. G. Albrechtsbergerio, L. Cherubini, J. Brahmso, P. Ebeno ir lietuvių autorių: J. Naujalio, Č. Sasnausko, S. Vainiūno, K. Brundzaitės, V. Barkausko, T. Makačino, R. Žigaičio opusai.

A. Vivaldi, Ch. W. Glucko, F. Kreislerio, O. Respighio, J. Pakalnio kūrinius atl. A. Livontas (smuikas), B. Vasiliauskas (fortepijonas), 1966 (LP, Leidykla „Melodija“), J. M. Leclair Sonata Nr. 8 smuikui, altui ir fortepijonui D-dur, atl. K. Kalinauskaitė (smuikas), J. Fledžinskas (altas), B. Vasiliauskas (fortepijonas), 1966 (LP, Leidykla „Melodija“), A. Corellio „Adagio“; G. F. Handelio „Menuett“, atl. J. Fledžinskas (altas), B. Vasiliauskas (fortepijonas), 1967‎ (LP, Leidykla „Melodija“), P. Ebeno „Sekmadienio muzika“ vargonams, atl. B. Vasiliauskas, 1969 (LP „Antrasis Vilniaus vargonų muzikos festivalis“, Leidykla „Melodija“), S. Vainiūno „Koncertas-Poema vargonams“, R. Žigaičio „Iškilminga muzika“ vargonams, vaikų chorui ir kameriniam orkestrui, solistas B. Vasiliauskas, 1972 (LP „S. Vainiūnas, V. Budrevičius, R. Žigaitis“, Leidykla „Melodija“), J. Naujalio – Preliudai vargonams, 1983 (LP „Juozas Naujalis – Kameriniai kūriniai“, Leidykla “Melodija”), Č. Sasnausko „Preliudas ir fuga a-moll“, J. Brahmso Choraliniai preliudai, „Preliudas ir fuga g-moll“, atl. B. Vasiliauskas (vargonai), 1984 (LP „Lietuvos vargonai: Panevėžys“, Leidykla „Melodija“), J. S. Bacho „Koncertas G-dur“, J. Haydn „Pjesės laikrodžio vargonams“, G. A. Sorge „Toccata per Ogni Modi“, atl. B. Vasiliauskas, 1984 (LP „Lietuvos vargonai: Vilniaus universitetas“, Leidykla „Melodija“), T. Makačino „Antroji sonata vargonams“, 1986 (LP „Teisutis Makačinas - Vargonų ir simfoninė muzika“, Leidykla „Melodija“), ir dar daug įrašų su solistais dainininkais, chorais.

Te būna rami Tavo siela: darbai vis primins giliai įmintas pėdas Lietuvos kultūroje ir džiaugsmą, kuris buvo tylus, kuklus, romantiškas. O dabar ne tik muzikos pasaulio bendruomenės atjautos supamą mamą guos trys liepos-dukros, vaikaičiai.

***

Lietuvių pianistas, vargonininkas, vargonų restauratorius, pedagogas Bernardas Vytuolis Vasiliauskas gimė 1938 m. balandžio 28 d. Kaune, muzikų Onos Meliešytės-Vasiliauskienės ir Leonardo Vasiliausko šeimoje. Būdamas šešiolikos, B. Vasiliauskas debiutavo kaip orkestro artistas. Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestre jis grojo 1954–1966 m.: elektrine fisharmonija atliko vargonų partijas Ch. Gounod operose „Faustas“, „Romeo ir Džuljeta“, G. Puccini operoje „Toska“ ir kt.; buvo teatro koncertmeisteriu – akompanavo teatro solistams: A. Kučingiui, E. Čiudakovai, V. Rubackiui, L. Muraškai, E. Kaniavai, V. Noreikai ir kt.

1961 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) B. Vasiliauskas baigė fortepijono specialybę (prof. Olgos Šteinberg klasę), 1966 m. – vargonų specialybę (prof. Leopoldo Digrio klasę): B. Vasiliauskas yra pirmasis prof. L. Digrio atkurtos Vargonų klasės absolventas. 1961–1965 m. jis buvo šios konservatorijos koncertmeisteriu, 1965–1977 m. – dėstytoju, 1995–2007 m. – LMTA bažnytinio vargonavimo praktikos vadovu.

1968 m. Vilniuje įvyko pirmasis Sovietų Sąjungoje vargonininkų konkursas – M. K. Čiurlionio vargonininkų konkursas. Šiame konkurse B. Vasiliauskas tapo I premijos laureatu.

Pirmąjį viešą vargonų muzikos koncertą B. Vasiliauskas sugrojo 1963 m. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje (tuometinėje Paveikslų galerijoje). Iš viso B. Vasiliauskas surengė virš 3000 koncertų solo ir su įvairiais solistais, chorais, orkestrais, paruošė ir atliko teminius ciklus „XX amžiaus vargonų muzika“, „Koncertai vargonams ir orkestrui“, „Lietuvių vargonų muzika“ ir kt. Su koncertinėmis programomis aplankyta daugelis Europos šalių (Vokietija, Prancūzija, Belgija, Didžioji Britanija, Ispanija, Italija, Norvegija, Lenkija, Čekija, Rusija, Izraelis), buvusios Sovietų Sąjungos šalys, JAV ir Kanada. B. Vasiliausko scenos partneriai: sopranai G. Apanavičiūtė, E. Čiudakova, G. Kaukaitė, A. Krikščiūnaitė, I. Milkevičiūtė, mecosopranai B. Almonaitytė, N. Ambrazaitytė, tenorai V. Adamkevičius, E. Kaniava, V. Noreika, bosai V. Daunoras, A. Kučingis, V. Prudnikovas; instrumentalistai A. Budrys, J. Fledžinskas, K. Kalinauskaitė, R. Katilius, D. Katkus, A. Livontas, P. Radzevičius, A. Vizgirda, P. Vyšniauskas; chorai „Aidas“, „Aukuras“, „Ąžuoliukas“, „Dagilėlis“, Kauno valstybinis, „Liepaitės“, „Polifonija“, „Sakalas“, „Varpas“; dirigentai J. Aleksa, J. Domarkas, M. Dvarionaitė, B. Dvarionas, R. Geniušas, V. Miškinis, Ch. Potašinskas, G. Rinkevičius, S. Sondeckis, V. Viržonis ir kt.

B. Vasiliausko koncertiniame repertuare – apie 450 įvairių epochų vargoninių kūrinių. Svarią vietą repertuare užima lietuvių autorių kūryba. Jis suredagavo ir pirmasis atliko kompozitorių V. Bagdono, A. Bražinsko, K. Brundzaitės, J. Juozapaičio, J. Karoso, K. Kavecko, G. Kuprevičiaus, T. Makačino, V. Miškinio, A. Račiūno, S. Vainiūno, K. Vasiliauskaitės, R. Žigaičio kūrinius vargonams. K. Brundzaitė dedikavo B. Vasiliauskui kūrinį vargonams ir orkestrui „Dialogai“ (1970), G. Kuprevičius – Sonatą vargonams Nr. 1 (1968), Sonatą vargonams Nr. 3 „Borobudur“ (1976), Koncertą Nr. 1 smuikui ir vargonams (1971, dedikacija A. Livontui ir B. Vasiliauskui), K. Vasiliauskaitė – Sonatą dvejiems vargonams (1988, dedikacija B. Vasiliauskui ir V. Prekerytei).

1977–2002 m. B. Vasiliauskas buvo Respublikinio kultūros paminklų restauravimo tresto vargonų dirbtuvių (nuo 1993 m. UAB „Vilniaus vargonų dirbtuvė“) restauratoriumi–intonuotoju. Intonavo restauruotus ir rekonstruotus vargonus Vilniuje, Kaune, Šiluvoje, Kėdainiuose, Tytuvėnuose, Šešuolėliuose, Panevėžyje, Peterhofe, Maskvoje, naujai pastatytus vargonus Vilniuje, Kaune, Kernavėje, Nidoje ir kt. Iš viso Maestro dirbo prie daugiau nei 50-ies įvairaus dydžio koncertinių ir bažnytinių vargonų.

Vilniaus Arkikatedrą grąžinus tikintiesiems, Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko kvietimu nuo 1989 m. B. Vasiliauskas tapo Arkikatedros bazilikos vargonininku. Kartu su Arkikatedros Didžiuoju, Jaunimo ir Parapijos chorais B. Vasiliauskas dalyvavo susitikime su Popiežiumi Jonu Pauliumi II Lomžos katedroje (1991), pasirodė Paryžiaus Dievo Motinos katedroje (1992), Vokietijos katalikų dienose Karlsruheje (1992), vargonavo šv. Mišių, kurias aukojo Popiežius Jonas Paulius II Vilniaus Vingio parke, metu (1993), audiencijos pas Popiežių Joną Paulių II metu Romos Šv. Petro bazilikoje (1996), muzikavo Barselonos, Madrido ir Toledo katedrose (visi 1998), Rygos katedroje ir Šv. Petro bažnyčioje (2003 ir 2007), senosiose lietuvių etninėse žemėse – dabartinėse Baltarusijos, Lenkijos, Kaliningrado srities teritorijose – Gervėčiuose (2000), Tilžėje (naujos katalikų bažnyčios pašventinimo iškilmėse, 2002) Tolminkiemyje, Karaliaučiuje), taip pat įvairiose religinėse šventėse ir pamaldose Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Šiluvos, Varnių, Utenos, Kaišiadorių, Anykščių, Biržų, Vabalninko, Šakių, Švenčionių, Vilkaviškio, Druskininkų, Kėdainių, Telšių, Lentvario, Obelių, Tytuvėnų, Salako ir kt. bažnyčiose. Pastaruosius dešimtmečius būtent Maestro Bernardo Vasiliausko vargonavimą Vilniaus arkikatedroje bazilikoje visa Lietuva girdėjo per masinės informacijos kanalus visų didžiųjų Valstybinių ir religinių švenčių metu. Per nepilnus 30 metų su Vilniaus arkikatedros muzikiniais kolektyvais B. Vasiliauskas įvairiomis progomis surengė apie 2000 sakralinės ir liturginės muzikos pasirodymų.

Nuo 2005 m. B. Vasiliauskas yra Lietuvos muzikų sąjungos narys. 2005 m. lapkričio 11 d. LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-513B. Vasiliauskui yra suteiktas meno kūrėjo statusas. Nuo 2007 m. – Nacionalinės vargonininkų asociacijos narys.

1988 m. B. Vasiliauskui suteiktas Lietuvos nusipelniusio artisto vardas.

2013 m. B. Vasiliauskas buvo įvertintas LR Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“ bei Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo statulėle „už vargonų gausmą virš Vilniaus“.

2014 m. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios vargonų 30-mečio proga pelnė medalį „už Kuršių nerijos kultūrinių tradicijų puoselėjimą ir indėlį garsinant Neringos vardą“.

Susiję nariai

Bernardas Vasiliauskas

Bernardas Vasiliauskas

Pianistas, vargonininkas, tarptautinio konkurso laureatas, Vilniaus arkikatedros vargonininkas

Komentarai