Nijolė Prascevičienė: „Dėl kito žmogaus atiduočiau viską“

Daug jaunųjų talentų į pasaulį išleidusi žinoma smuiko pedagogė, mokytoja ekspertė Nijolė Prascevičienė balandžio 5-ąją pasitiko gražią gyvenimo sukaktį. Ją puikiai žino tiek pradedantieji smuikininkai, tiek profesionalai, o jos mokiniai gali pagrįstai didžiuotis mokytojos išugdytu meistriškumu ir aukščiausiais pasiekimais. Už pastangas garsinti Šiaulius muzikos srityje ir kitas iniciatyvas 2012 metais N. Prascevičienei suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas.

Prieš keletą metų aktyvi pedagogė nusprendė išbandyti jėgas ir visuomeninėje veikloje: vietos savivaldos rinkimuose sulaukusi šiauliečių pasitikėjimo, ji tapo Šiaulių miesto tarybos nare.

Nijolė Prascevičienė 1978 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje mokytojauti pradėjo 1971 metais, tad šiemet mini ir 50 metų profesinio darbo sukaktį. Per tą pusšimtį metų suorganizuota ir inicijuota nemažai renginių, konkursų ir seminarų, tarp kurių garsiausi – tarptautiniai Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursai ir tarptautiniai kamerinių ansamblių festivaliai-konkursai „Fiori musicali“. Jau garsiai kalbama apie N. Prascevičienės sukurtą savitą vaikų muzikinio ugdymo sistemą, kuri stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikus.

Man sekasi susidraugauti su vaikais, ir jie padaro didžiausius dalykus. Juk kiekvienas vaikas yra tartum mažas molio gabalėlis. Iš kiekvieno galima daryti stebuklus. Darbas kartu yra ir mano hobis, juk tai, ką kasdien darai su meile, nevargina, vadinasi, ir nėra darbas.

Kiek per penkiasdešimt metų jos mokiniai laimėjo įvairiausių konkursų, mokytoja nebesuskaičiuoja. Anksčiau kolegos buvo įsitikinę, kad ji susirenka talentingiausius vaikus, bepigu iš tokių daryti žvaigždutes. Dabar taip nebesako. Talentingiausių būtų gerokai per daug...

Nijolė įsitikinusi, kad nėra nė vieno nemuzikalaus vaiko.

Viskas priklauso tik nuo mokytojo. Yra visokiausių gabumų vaikų, yra visiškai vidutinių, bet meilę muzikai galima pažadinti kiekviename. Niekada nesakiau tėvams, kad jų vaikas negabus, negali mokytis muzikos mokykloje, pasiimkite. Ir tinginiaujančių aš neturiu. Pagal tvarkaraštį nustatytų pamokų mums nepakanka, mano mokinukai įpratę, kad reikia ateiti ir šeštadieniais.

Paklausta, kaip jai pavyksta pažadinti vaikams norą dirbti, Nijolė sako, kad pagrindinė sąlyga viena: vaikui turi būti įdomu visas keturiasdešimt penkias minutes. Anot jos, jokios bendros metodikos nėra, prie kiekvieno prieiti reikia skirtingai.

Aš jokių taisyklių nesilaikau, patikėkit. Nes vienas ramiai visą pamoką gros gamą ir jam – nieko, o kitam užduok tą patį ir po dešimties minučių nebenustygs vietoje. Privalai ieškoti, kas kiekvienam įdomu. Nuolatinė kūryba. Mums tos keturiasdešimt penkios minutės pralekia, kad nė nepajuntam.

Pasitaiko, kad mažasis muzikantas į pamoką ateina pavargęs ar be nuotaikos. Tada mokytoja skaito pasaką arba eina abu į kavinę. Pasėdi, grįžta į klasę ir, žiūrėk, atėjo įkvėpimas.

Kartais mokytoja mato – vaikas neatsiskleidžia, nors galėtų. Tada griebiasi avantiūros. Kartą iš pirmo žvilgsnio droviai, lėtai ir nepasitikinčiai savimi mergaitei liepė parengti solinį koncertą klasės bendrojo ugdymo mokykloje draugams. Ši iš nuostabos net akis išpūtė.

Taip, sakau, savo klasei koncertuosi. Visi žino, kad mokaisi groti, o dar nėra girdėję.

Kartu buvo pasirengta rimtam koncertui su koncertmeistere. Efektas pranoko visus lūkesčius, bendramoksliai buvo nustebinti draugės koncerto.

Bet svarbiausia, kaip po to ji pradėjo groti. Atsiskleidė, pražydo, baigė mokyklą dešimtuku.

Kai Nijolei pasiūlė važiuoti į Vilnių dirbti Čiurlionio menų gimnazijoje, ji atsisakė. Jos nuomone, nesvarbu, kur dirbi, vaikai visur vienodi. Vaikų psichologiją puikiai perpratusi mokytoja savo mokiniams kartu yra ir draugė, ir mama. Vaikai taip pasitiki savo mokytoja, kad kartais ši nori nenori leidžiasi įtraukiama į vaikiškus sąmokslus. Susipykusios su tėvais paauglės klausia mokytojos patarimo. Tėvai taip pat kartais prašo mokytojos pagalbos: nebesusikalbame, ką nors darykit.

Šypsodamasi Nijolė pasakoja, kaip kartą mokinė atbėgo skųstis, jog mama neišleidžia į pasimatymą. „Mokytoja, paskambinkit, kad turime repetuoti.“

Ir skambinau. Prigrasiau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, bet išleidau žmogų į pasimatymą...

Mokytojos kabinete visa siena nusagstyta nuotraukomis. Jose užfiksuotos akimirkos iš konkursų, festivalių, koncertų. „O čia mūsų vasaros“, – rodo vaizdus su savo mažaisiais smuikininkais. Kiekvieną vasarą vyksta repeticijos ir koncertai įvairiose Lietuvos vietose.

Paklausta, kada atostogauja, sako nepripažįstanti žodžio „atostogos“. Jei reikia rinktis, ar kur nors smėlyje rūgti, ar su įdomiais žmonėmis bendrauti, visada renkasi antrąjį variantą.

Po seminarų ar konkursų aš kaip tik visada grįžtu pailsėjusi, atsigavusi, pasikrovusi, daug naujo sužinojusi. Naujų ryšių, draugų susiradusi. Pažiūrėkit, argi atrodau išvargusi?

Neatrodo, nors kalbamės po ką tik įvykusio Sauliaus Sondeckio konkurso, kuriame ir organizacinių, ir pedagoginių, ir meninių rūpesčių netrūko.

Pirmą kartą Saulių Sondeckį N. Prascevičienė pamatė apie 1960-uosius metus, kai pati dar buvo 1-osios Šiaulių muzikos mokyklos mokinė. Ji mokėsi smuiko klasėje pas Viktorą Jauniškį, pas kurį vaikystėje mokėsi ir Saulius Sondeckis. N. Prascevičienė ryškiai prisimena, kaip į choro (jis buvo privalomas visiems) pamoką įėjo aukštas, dailus vyras tamsiu kostiumu ir baltais marškiniais. Toks įspūdingas, kad ta akimirka įsirėžė visam gyvenimui.

Vėliau, kai studijavo Lietuvos muzikos akademijoje, S. Sondeckis vadovavo Styginių instrumentų katedrai. Nijolė mokėsi neakivaizdiniame skyriuje, todėl sėkmingai pradėjo pedagoginį darbą ir Šiauliuose subūrė vaikų orkestrą, su juo labai rimtai pasiruošė moksleivių orkestrų konkursui.

Nugalėjome visus pripažintus orkestrus iš Klaipėdos ir Vilniaus, mūsų vaikų atliekamus kūrinius įrašė ir transliavo radijas. Jaučiausi kaip Pelenė, papuolusi į puotą! S. Sondeckiui tai padarė įspūdį.

Vėliau S. Sondeckis globojo Šiaulių kamerinį orkestrą, kuriame N. Prascevičienė grojo apie 40 metų, dirbo jo administratore, organizuodavo koncertus su žymiais atlikėjais. S. Sondeckis ir pats yra dirigavęs Šiaulių orkestrui, ir rekomendavęs savo pažįstamų dirigentų.

S. Sondeckis bent kartą per mėnesį nesulaukdavęs N. Prascevičienės skambučio, su jam būdingu humoru priekaištaudavo, kad Nijolė susiradusi „kitą simpatiją“. N. Prascevičienė suprato, kad pasitraukus iš aktyvaus muzikinio darbo „kasdienybė pensijoje nėra tokia didelė šventė“.

Apie Saulių Sondeckį su Nijole galima kalbėtis net ne valandomis, o ištisomis paromis. Įspūdžių iš dešimtmečiais trukusio bendravimo tikrai nepritrūktų. Ji neatsistebi, kaip tas pats žmogus gali kurti pasaulinio lygio kultūros įvykius ir rūpintis kasdienybės smulkmenomis, bendrauti su žymiausiais pasaulio muzikais ir išgyventi dėl to, kas kiekvieną dieną rodoma per televiziją. Ne kartą Nijolei teko kreipti kalbą prie muzikos, koncertų, repertuaro nuo kokio nors profesoriaus pamatyto ar išgirsto absurdiško fakto. Jis jaudindavosi, kad vaikai, pamatę tą absurdą, gali pamanyti, jog taip ir reikėtų gyventi, to siekti.

Kai 2010 metais buvo pasiūlyta Šiaulių menų mokyklai suteikti Sauliaus Sondeckio vardą, jis laiške parašė: „Jūsų pasiūlymas labai garbingas ir brangus, apvainikuojantis visą mano kūrybinę veiklą. Priimu jį.“

Svarbiausias Maestro bruožas – pagarba kiekvienam sutiktam žmogui. Ir ypatinga pagarba muzikos besimokantiems vaikams, net jeigu jie ne genijai... Šį bruožą stengiuosi ugdyti ir savyje. Jis labai rimtai vaikams sakydavo, kad reikia dirbti. Daug dirbti! Kiekvieną dieną! Net tada, kai kiti vaikai lauke spardo kamuolį ar kuičiasi smėlio dėžėje. Jis sugebėdavo vaikams išaiškinti, kad tik dirbdamas muzikantas gali tobulėti!

Kai nuvažiuodavau į Vilnių, neduok Dieve, neužeisiu! Kokias tris valandas jo bute ataskaita: ar miesto meras rūpinasi muzikais, ar juos palaiko? Kas vyksta miesto kultūros skyriuje? Kokiuose koncertuose, festivaliuose groja šiauliečiai vaikai? Ką jie atlieka?

Per daugybę bendravimo metų profesorius pažino visus mano klasės mokinius. Nuo mažiausių iki vyriausių žinojo vardus, sekė jų grojimą, dalyvaudavo renginiuose, net pažinojo kai kurių mokinių tėvelius. Kartu su profesoriumi įgyvendinome daugybę projektų, kuriais ir dabar galiu didžiuotis. Seminarai „Skambančios stygos“, kuriuose vaikai stovyklaudavo, grodavo, mokydavosi ir diriguojant profesoriui atlikdavo sudėtingas programas. Profesoriaus Zakharo Brono pamokos ir koncertas Šiauliuose. Buvo susirinkę ne tik smuikininkai, bet ir muzikos mokytojai iš visos Lietuvos, Latvijos, kiek įdomių pokalbių, diskusijų vyko su abiem profesoriais. Saulius Sondeckis nesiliovė mūsų mokęs, jo priesaką ir šiandien jaučiu – mylėti savo profesiją, vaikus mokyti pamilti Lietuvą, o juk su muzika ir mylėti lengviau.

Jo pasakojimai būdavo tokie žaismingi, kupini sveiko humoro, jis taip vaizdingai perteikdavo nutikimus gastrolių metu, kad mokytojai nepaleisdavo profesoriaus iki vėlumos. O kiek susitikimų ir pokalbių vykdavo per tarptautinius Sauliaus Sondeckio konkursus Šiauliuose! Profesoriaus gyvenime nemažai buvo ir labai skaudžių išgyvenimų – ir apie tai kalbėdavomės. Apie draugų ir kolegų išdavystes...

Susitikę su Lietuvos muzikos mokytojais dažnai pasiguodžiame, kad praradome užuovėją, atramą, žmogų, kuriam labai rūpėjo muzikinis Lietuvos vaikų lavinimas. Turbūt nėra muzikos mokyklos, kurioje jis nebūtų nors kartą apsilankęs, nes jam rūpėjo muzikos ateitis šalyje.

Kai baigėsi aktyvi S. Sondeckio karjera Lietuvoje, kaip įmanydama stengiausi parodyti, kad jis labai reikalingas muzikai, yra vienas svarbiausių Lietuvos muzikinio pasaulio autoritetų, mokytojų. Užsiminiau, kad reikia organizuoti jo vardo konkursą jauniesiems muzikams. „Man gyvam esant mano vardo konkursas?!“ – tąsyk nustebo Maestro. Ilgai kalbėjomės apie tai, kodėl žmogus imamas garbinti dažniausiai tik po mirties. Ir įrodžiau, kad pagarbą jausti reikia ir tada, kai jis gyvas!

Taip gimė Tarptautinis Sauliaus Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų konkursas. Tai buvo pirmas Lietuvoje jaunųjų atlikėjų konkursas, kuriam buvo suteiktas žymaus menininko vardas dar jam gyvam esant. Po pirmojo konkurso N. Prascevičienė surengė ir dviejų savaičių stovyklą, kurioje buvo apie 200 dalyvių, drauge – ir S. Sondeckis. Suorganizuotam stovyklos orkestrui dirigavo pats Maestro.

Pirmajam konkursui nebuvo skirta jokio finansavimo. Tada Nijolė pradėjo savotišką tradiciją, kurios iki šiol laikosi, – aplankė turbūt visas Šiaulių parduotuves ir pririnko daugybę prizų jauniesiems atlikėjams – džinsų, sijonukų, kepuraičių, žaislų, saldainių...

Apie ateities planus su Nijole neverta kalbėti – ir be kalbų jie aiškūs. Ar gali kilti kokių nors klausimų, kai, pavyzdžiui, vos metus griežianti mažoji Bernadeta žavi ne tik muzikalumu ir technika – ji jau asmenybė! Neraginama anksčiausiai keliasi ir dar prieš pamokas spėja pagroti... Pirmą kartą ją išgirdus buvo aišku – jai skirta tapti muzike. Bernadetai komplimentų negailėjo ir Šiauliuose viešėjęs Davidas Geringas, tad visai nestebina ir mergaitės pelnyti laurai S. Sondeckio konkurse.

Tad mokytojos Prascevičienės ir vėl laukia įspūdingas dešimtmetis – auginti, padėti bręsti gabiai mokinei. O juk Bernadeta ne viena – gal į ją suskubs lygiuotis ir kiti bendraamžiai. O ir vyresnėliai daug džiaugsmo teikia – Agnius, Ugnė, nenuorama Paulius, neatpažįstamai surimtėjantis scenoje... Laimės dirbti tikrai pakaks!..

 

Nijolė PRASCEVIČIENĖ Gimė 1951 m. balandžio 5 d. Šiauliuose.
1978 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo dėstytojo ir orkestro solisto kvalifikaciją.
Nuo 1971 m. – Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mokytoja.
1992–2008 m. grojo Šiaulių miesto simfoniniame orkestre, vėliau kameriniame orkestre.
Europos styginių pedagogų asociacijos (ESTA) Lietuvos skyriaus tarybos narė.
Šiaulių miesto profesionaliosios muzikos komisijos narė.
Dirbdama Šiaulių 1-ojoje muzikos mokykloje, inicijuoja daugelį renginių, konkursų ir seminarų arba prisideda prie jų organizavimo.
N. Prascevičienės iniciatyva gimė Tarptautinis S. Sondeckio jaunųjų smuikininkų, violončelininkų ir pianistų festivalis-konkursas, Tarptautinis kamerinių ansamblių festivalis-konkursas „Fiori musicali“ (nuo 2005 m.).
Pedagoginiame darbe daug dėmesio skiria ne tik programos reikalavimams ir mokinio individualiems gebėjimams bei interesams, bet ir žmogiškosioms mokinių savybėms ugdyti.
Sukūrė savitą vaikų muzikinio ugdymo sistemą, kuri stebina ne tik Lietuvos, bet ir užsienio muzikus. Ši sistema padėjo jos mokiniams iškovoti per 70 įvairių laimėjimų konkursuose Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Čekijoje.
Bendradarbiai charakterizuoja: Nijolė Prascevičienė – dalykiška, jaunatviška, kūrybinga, turinti vis naujų idėjų ir sumanymų. Jai pavyksta viskas, ko imasi. Iš jos sklinda didelė meilė mokiniams ir muzikai. Pačios didžiausios jos vertybės – žmogus ir tautos kultūra.

Apdovanojimai:
2003 m. – Lietuvos kultūros fondo prizas už jaunųjų talentų ugdymą.
2004 m. – Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos apdovanojimas „2003 metų mokytojas“; Karalienės Mortos premija.
2007 m. – Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus padėkos raštas už darbą puoselėjant jaunuosius Lietuvos talentus.
2010 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštas už prasmingą darbą ugdant jaunuosius Lietuvos muzikos talentus ir Lietuvos muzikinės kultūros puoselėjimą.
2011 m. – Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo „Pagalba Lietuvos vaikams“ padėka už pedagoginį profesionalumą ugdant talentingus Lietuvos vaikus.
2012 m. – Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštas už pagalbą ruošiantis tarptautiniams konkursams; Šiaulių garbės piliečio vardas už vienodą dėmesį profesiniam mokinių rengimui ir žmogiškųjų savybių bei asmenybės formavimui.