Nuo pankroko iki repo: muzika, leidžianti „G&G Sindikatui” kalbėti

Publikuota: 2018-12-20 Autorius: Rūta Giniūnaitė
Nuo pankroko iki repo: muzika, leidžianti „G&G Sindikatui” kalbėti

Į sceną jie lipa kasdieniais drabužiais, keikiasi ir save vadina paprastais žmonėmis. Tačiau „G&G Sindikatą“ galima vadinti hip hopo ikonomis Lietuvoje: daugiau nei dvidešimt metų scenoje ir 8 albumai, laukti ir nelaukti apdovanojimai, tūkstančiai surepuotų eilučių ir dainos, aktualios kiekvienai ateinančiai kartai. Pusantros valandos – tiek Gabrielius Liaudanskas (Svaras), Kastytis Sarnickas (Kastetas), Donatas Juršėnas (Donciavas) ir Artūras Matkevičius (DJ Mamania) prieš pasirodymą susėdę ginčijosi apie repo evoliuciją, apdovanojimus, moteris muzikoje, žanriškumo ribų nykimą ir tikrumą, kurį būtina išlaikyti lipant į sceną.

Atrodo, tais laikais, kai kūrėtės, visur karaliavo roko muzika. 90-ieji, Sąjūdis, Roko maršai... Kaip hiphopo banga tada atplaukė į Lietuvą ir kaip jūs ją pagavote?

Svaras: Pasaulyje yra daug skirtingų stilių klausytojų. Aš buvau paauglys, kuris grojo pankroko grupėje. Tačiau rokas turi vieną didelį minusą: jame per mažai žodžių. Kai pirmąkart gyvenime išgirdau, kas yra repas, man nepatiko. Bet labai sujaudino faktas, kad tu gali daug informacijos nešti žodžiu. Su kolega įkūrėme grupę „G&G”, bet jis vėliau pasitraukė, likęs vienas pradėjau galvoti, kur galėčiau įrašinėti dainas ir į rankas pakliuvo audiokasetė su alternatyvios muzikos rinkiniu, pavadinimu „Pionieriai“. Ten buvo užrašyti Kasteto kontaktai, jie su Donciavu įkūrė „Porno Sound“ studiją, įrašinėjo repą, todėl nusprendėme dirbti kartu. Tada susipažinome su DJ Mamania ir dabar matote šakninę mūsų sudėtį.

DJ Mamania: vienas paskutinių Roko maršų įvyko 1996-aisiais prie Žalgirio stadiono ir tie metai buvo „Sindikato“ pradžia. Prisimenu, kad ėjau į maršą ir visai netrukus per radiją klausiau „G&G Sindikato“ muzikos. Buvau tik klausytojas iš šalies. Bet netgi mums išleidus kelis albumus, ilgus metus karaliavo rokas. Mes nėjome su mase, prisijaukinome hip hopą, nors Kastetas su Donciavu grojo pankroką.

Kastetas: mes atėjome iš kartos, kurios maišto muzika buvo pankrokas. Vėliau, kai turėjome įrašų studiją, galėjome groti bet ką, bet nemokėjome dainuoti. Repas yra geras variantas, kai nemoki dainuoti ir nepataikai į natas, bet vis vien nori dalyvauti muzikoje.

Tai „Sindikatas“ nebuvo įkvėptas senojo, „klasikinio“ repo? 2PAC, Eminem, 50 Cent?

DJ Mamania: aš klausiausi, nors mane supo roko klausantys draugai. Naujos nepriklausomybės laikų muzikos bangos ir mados padėjo prisijaukinti repą.

Svaras: Andriui Mamontovui buvau davęs paklausyti 20 repo kasečių, bet jam išdaužė langą ir kasetes pavogė. Tai, Andriau, jei skaitai, Tu man skolingas 20 piratinių amerikietiško repo kasečių.

O kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinę repo sceną? Sakoma, kad roko žvaigždžių dabar beveik nėra, jų vietą užėmė reperiai.

Donciavas: nežinau, aš niekada neklausiau repo (juokiasi).

Kastetas: tu išvis neklausai muzikos.

DJ Mamania: dabartinė karta gauna daug kritikos iš senesnės kartos. Visada bus tokių, kurie sakys: mūsų laikais muzika buvo geresnė. Visi mes mėgstame komentuoti tuos, kurie sėdi topuose. Tačiau yra daug gerų atlikėjų. Mes su Svaru trečiadieniais vedame radijo laidą „Gatvės lyga“, kur dalijamės tik nauja repo muzika. Kartais nustembame, kad tokia muzika egzistuoja, jos tiek daug, kad neįmanoma stebėti visų talentų. Kažkada žmonės sakė, kad Vanilla Ice ar MC Hammer nėra repas, kad jie neatstovauja hip hopo kultūros. Dabar panaši nuomonė apie jaunus atlikėjus.

Kastetas: kai buvome jauni, buvo populiarus glam rokas su pūstomis atlikėjų šukuosenomis. Dabar vyksta savotiškas repo išsigimimas, nes žmonės priima tuos jaunus tatuiruotus bičus kaip tikrus reperius. Bet diskutuotina, ar tai yra tikras repas, yra daug netikrumo.

O kaip „Sindikatas“ išlaiko tą tikrumą?

Svaras: mes nesimaivome, nes 20 metų maivytis neišeitų. Esame normalūs žmonės, keikiamės, vaikštome į tualetą. Į sceną lipame tais pačiais rūbais, kuriais vaikštome kasdien. Koncerte nereikia nieko keisti. Pop muzikos atlikėjai žiūri į žmones iš viršaus ir galvoja, kad yra mėlyno kraujo dievai. „Sindikatas“ atėjo iš pankroko, kur scena yra lygi su žiūrovais. Mes tą atsinešėme į repą, bendraujame su visais kaip su lygiais.

Kastetas: reikia mėgti tai, ką darai. Jei tau iš tikrųjų faina užlipus ant scenos groti su muzikantais, būti su publika, nėra priežasties apsimetinėti. Žinoma, būna tokių atvejų, kai groji ir kažkas nepatinka, bet mes tada stengiamės muziką dedikuoti vienas kitam, savo šeimoms.

Kada grupėje atsirado suspausto kumščio įvaizdis ir šūkis „išvien“?

DJ Mamania: lygiai prieš dešimt metų. Mes su Svaru ir vienu bičiuliu keliavome į festivalį Vokietijoje, o žodis „išvien“ buvo labai dažnai naudojamas, jis turi daug jėgos. To draugo bendradarbis visus ragino dirbti išvien, ta nuotaika persikėlė į festivalį. Kurį laiką galvojome taip pavadinti albumą, tada įrašėme dainą tokiu pavadinimu. Kumščio simbolių muzikoje yra labai daug, norėjome, kad mūsiškis būtų išskirtinis, todėl ilgai ieškojome tinkamo varianto. Dabar jis gerai atpažįstamas ir matomas iš toli – žodžio ir simbolio derinys sustiprėjo.

Užsiminėte apie festivalius – kas vasarą juose pasirodote. Kur jaučiate gilesnį ryšį su publika? Mažose, suspaustose erdvėse ar arenose su miniomis?

Svaras: mes neskirstome žmonių pagal skaičių, visur prie jų bandome prieiti vienodai.

DJ Mamania: bet, Svarai, sutik, kai koncerte mažiau žmonių, bendravimas su jais kitoks.

Donciavas: didesnėse erdvės galima pakviesti daugiau muzikantų, sukurti šou. O mažesnės yra intymesnės, netgi dainų parinkimas festivalyje ir mažoje salėje skiriasi. Į festivalius žmonės nevažiuoja liūdėti ar susimąstyti, o švęsti. Todėl negalime jų apkrauti sunkiais tekstais. Grodami kokiame nors bare galime atrinkti kitus gabalus.

DJ Mamania: neseniai grojome Panevėžyje, buvo apie 400 žmonių, ir tai buvo vienas geriausių koncertų. Gera, organiška atmosfera.

Kastetas: kai žinome, kad žmonės ateina į koncertą dėl mūsų vienam vakarui, tikrai lipame į sceną su geriausiomis emocijomis.

2003 pasirodėte „Kaunas Jazz“ festivalyje. Kaip sekėsi derinti repo ir džiazo muziką tarpusavyje?

DJ Mamania: kompozitorius Linas Rimša matė viziją, kaip tai turėtų atrodyti. Jis paėmė mūsų kūrinius ir aranžavo juos džiazo formatu. Dainavome kaip įprastai, tik skambant „šiek tiek“ kitokiai muzikai. Patirtis buvo neįkainojama, tai buvo savotiškas patikrinimas, kaip du žanrai skamba tarpusavyje. Tai nebuvo iššūkis, o greičiau malonumas.

Svaras: pats geriausiais festivalio momentas buvo tada, kai Kastetas improvizavo su garsiausiais pasaulio perkusininkais. Visi grojo solo, tada atėjo Kasteto eilė ir jis su būgneliais, švelniai tariant, padžiazavo. Visi žiūrėjo išsižioję.

Kastetas: aš atėjau, pasiėmiau būgnelį ir nuėjau į sceną... Mes, turbūt. neįvertinome, kokiame renginyje dalyvavome, nes gyvenime vyko daug naujų dalykų, išleidome albumą, kuris tapo platininis.

Svaras: aha, ir gavome apdovanojimą už metų debiutą. Prie apdovanojimo gavome ir mobiliaką.

Kastetas: grįžome į Vilnių, išsidalinome honorarą ir degalinėje nusipirkome bulvinių blynų.

Ar apdovanojimai ir gauti titulai Jums vis dar svarbūs?

Donciavas: apdovanojimai yra keistas dalykas, nes yra duodami geriausiems. Bet pagal kokius kriterijus tu esi geriausias? Kažkokia žmonių grupė sugalvojo formulę, pagal kurią išrinko tave. Sporte žmonės apdovanojami už laimėjimus ir rezultatus. O kaip muzikoje juos išmatuoti? Taip, galbūt jaunas grupes tai motyvuoja, kažkiek įpareigoja stengtis. Bet tokiems seniams kaip mes, abejoju, ar apdovanojimai kažką keičia.

Kastetas: nežinau, kaip Jūs, bet man atrodo, kad mes esame geriausi. Aš noriu, kad ir kiti taip galvotų. Niekada nesijaučiau esąs geriausias dainininkas Lietuvoje, bet manau, kad esame geriausia grupė.

Ar „Sindikatas“ turi dainų, kurios amžinai išliks aktualios visoms kartoms?

Svaras: „Darome Hip-Hop“ tinka visiems vienodai. Yra daug tokių dainų, nes visos yra aktualios – jos apie žmonių gyvenimą.

Donciavas: kai kurios mūsų dainos buvo tik visai neseniai į muzikos platformas ir turi virš milijono perklausų. Tai reiškia, kad jauni žmonės klausosi. Neseniai mus pasiekė vaizdo įrašas, kuriame jauna dainininkė iš grupės „PAI X“ įrašė „Muzika, kuri saugo“ akustinę versiją. Todėl džiugu matyti, kad dainos vis dar aktualios.

DJ Mamania: beje, „Muzika, kuri saugo“ yra mokyklos 7 klasės muzikos pratybose.

Kastetas: tai, kad klauso senų mūsų dainų, yra žiauriai smagu. Bet man šiuo metu norisi sukurti tokias dainas, kurių visi klausytų – tiek aš pats, tiek jaunimas.

Ar pastebite kartų skirtumus tarp dabartinių paauglių klausytojų ir jau užaugusių klausytojų, kai jie patys buvo paaugliai?

Donciavas: dabar jaunimas turbūt auklėjimas taip, kad jaustųsi ypatingi. Paskutinė karta, atėjusi į muziką, save pozicionuoja kaip tikras asmenybes. Mes jautėmės kuklūs, buvome kitokie. Dabar jaunimas rašo kūrinį ir galvoja, kad tai genialu. Bet gyvenimas užgrūdina ir pamoko.

DJ Mamania: mes gal būtume dar daugiau pasiekę, jei būtume taip pasitikėję savimi, kaip jauni atlikėjai turi dabar.

Ar turite dainų, kurių niekada nenorite groti koncerto metu? Pavyzdžiui, „Radiohead“ nebenori groti „Creep“ ir „Karma Police“.

Kastetas: mes niekada to nesakome, bet tiesiog nebegrojame tų kūrinių. Dažnai spaudoje galima matyti amžinos meilės priesaikas, o vėliau skyrybas. Taip ir muzikoje – nenorime nieko prisižadėti. Mes grojame dainas, kurios mums patinka. Kartais pasakome vienas kitam, kad vienas ar kitas gabalas atsibodo.

Svaras: jei groji vieną dainą tris metus, tu nejauti emocijos, ji tampa darbu. Tada metame lauk ir dedame kitą. Kartais sugrąžiname, kitaip aranžuojame. Mes tikrai nejaučiame dainų bado, kad neturėtume ko groti. Nesame one hit wonderiai.

Dabar vis garsiau kalbama apie moterų trūkumą muzikos industrijoje. Ar nepasigendate jų repe?

Kastetas: repas yra įdomus tada, kai savyje turi agresyvumo ir unikalumo. Nenoriu, kad tai nuskambėtų netinkamai, man patinka ekspresyvios ir radikalios moterys pankroke. Bet repo muzikoje mes iš Amerikos perimame labai daug moterų, kurios nėra stilistiškai įdomios, pavyzdžiui, Lil Kim.. Man, asmeniškai, nieko nėra gražiau už moteris roko muzikoje.

Svaras: reperės Lietuvoje turi kitą bėdą. Man teko darbuotis studijoje su jomis. Merginos turi gerų minčių, gerus tekstus, bet kai esi pradedantis muzikantas, gauni išbandymą įrašyti dainą ir ją paleisti į pasaulį. Tada lauki atsako. Visada atsiranda tokių, kurie sako, kad repas ne „bobų reikalas“. Kritikos atveju bičai apsišarvuoja, o merginos sulūžta – neatlaiko spaudimo.

Donciavas: bet kodėl tada pop muzikoje yra tiek daug mergaičių? Juk jos taip pat gauna kritikos.

Svaras: nežinau, gal dėl to, kad jų taip nespaudžia? Repe jaučiamas didelis spaudimas. Pats pažinojau 3-4 merginas, kurios galėjo rašyti ir repuoti, bet neišlaikė. Manau, tai yra natūrali atranka ir čia jų charakterio ir užsispyrimo problema. Tegul nepasiduoda. Gaila, kad taip yra.

Kastetas: aš dabar nesugalvoju moters repo muzikoje, kuri mane iš tikrųjų inspiruotų.

Juk turime vieną lietuvę, Silvaną Imam, kuri vaikystėje išvažiavo į Švediją ir dabar ten yra repo žvaigždė.

DJ Mamania: ji atrado gerą laiką, kai gali laisvai reikšti savo pažiūras. Ji atsirado laiku, vietoje ir viską padarė teisingai. Esame kartu sugroję vieną kūrinį festivalyje. Galvoju, kad Lietuvoje dar nemačiau merginos, kuri turėdama geriausias muzikines savybes taip „sprogtų“ scenoje.

Ne paslaptis, kad muzikos industrijoje daugelis vieni kitus kopijuoja ir naudoja panašų skambesį. Kai sukurta tiek muzikos, ar įmanoma turėti autentišką skambesį?

DJ Mamania: jei kiekvienas perskaitytume tą pačią knygą ir bandytume ką atkartoti ir perrašyti iš naujo, tai būtų visiškai skirtingos knygos. Tie nauji žmonės įneša kažką savo į muziką, nors ir skamba panašiai. Jei anksčiau galėjome atskirti repą pagal regionus ar JAV valstijas, dabar neįmanoma to padaryti. Yra vienetai, kurie išsiskiria: J. Cole, Kendrick Lamar, Chance The Rapper.

Kastetas: būtinai reikia įsigilinti į žanrą. Mus yra apkaltinę, kad dainą „Žaibo rykštė“ nukopijavome nuo „Diskotekos“ dainos „Avarija“. Bet juk jauti, kai žmonės kopijuoja. Aš dabar neklausau daug šiuolaikinės muzikos, nes kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad mažai kas sukuria kažką naujo. Tekstai lieka panašūs, melodijos tos pačios. Pavyzdžiui, jauni lietuviai „Frank Fitts“ – visi džiaugiasi, kad atsirado nauja pankroko banga. Bet aš jau tokias dvi bangas esu pergyvenęs. Arba atsiranda „Flying Saucer Gang“, kurie dabar atrodo nauji ir nematyti. Bet eina tie patys ciklai, viskas kartojasi. Aš nieko neturiu prieš tuos žmones, tegul maištauja, kaip ir mes kažkada. Bet dažnai juos mus ir juos sustato į bendras gretas. Man atrodo, jie turi daugiau panašumo su elektronika negu su repu.

Bet „Sindikatas“ tarsi įrodo, kad repą galima maišyti su beveik visais stiliais: elektronika, džiazu, roku, pajungti orkestrą.

Svaras: mes net su bliuzu esame maišę repą. Repas yra vienintelė muzika, kuri leidžia žmonėms normaliai išsikalbėti ir atnešti kažkokią žinutę.

Donciavas: o rokas negali atnešti žinutės?

Svaras: rokas atneša emociją per muziką, o repas per žodžius.

Kastetas: nemenkinant muzikos esmės, reiktų pridurti, kad repavimas nėra dainavimas. Čia ginčas vardan ginčo, žanrai juk maišosi. Niekas dabar jau negali atsakyti, ar, pavyzdžiui, „Coldplay“ yra roko grupė ar ne roko.

DJ Mamania: aš tau atsakysiu – ne roko. Jie yra britpop muzikos atstovai.

Kastetas: bet jie su gitaromis ant scenos...

DJ Mamania: „Sindikatas“ irgi būna su gitaromis ant scenos (juokiasi).

Susiję video galerijos

G&G Sindikatas

Komentarai