Operos ,,Bohema“ sugrįžimas
Bohemiškos gyvensenos stilius veikiausiai nebūtų išplitęs, be klajoklių, taip dažnai vengiamų romų (čigonų). Jų palaida, netvarkinga kasdienybė, ekscentriškas elgesys, antimiesčioniškos nuostatos mums sunkiai suvokiamos. Bet nuo 19-o amžiaus pradžios, didžiųjų Europos miestų muzikantams, rašytojams, dailinininkams tai tapo inspiracijų šaltiniu, subūrusį menininkus į intelektualią subkultūrą. Šiandieną bohemą veikiausiai susietumėme iki saulėtekio trunkančiais naktiniais pašnekesiais vietinėje kavinukėje, rūkstančiais cigaretės dūmais, laisvai krentančiais, margaspalviais rūbais, palaidais plaukais, galbūt, net viešomis meilės išraiškomis.
Akivaizdu, kad bohemietiškas stilius domino ir italų kompozitorių Giacomo Puccini. Juk ir jis pats kurį laiką gyveno Torre del Lago provincijoje. Masučiokolio ežero pakrantėje plūduriavo kompozitoriaus valtys, namie rūko tabakas, o ir moterys dažnai peržengdavo durų slenkstį. Žinoma, pro G. Puccini rankas nepraslydo ir garsaus, romantizmo epochos vidurio, prancūzų rašytojo Henri Murger romanas ,,Scenos iš bohemos gyvenimo“. Literatūros kūrinyje vaizduojamas studentų menininkų ketvertukas, kurie gyvena egzistencialistinio intereso vedami. Iš kūrybos uždirbtus pinigus išleidžia pigiam maistui, gėrimams, nušiurusiai pastogei virš galvos ir žinoma saviems malonumams.
Tokia vaizdų ir patyrimų virtinė tapo meno kūriniu – G. Puccini opera ,,Bohema“ premjera (libreto autoriai Luigi Illica, Giuseppe Giacosa) parodyta 1896-aisiais, Turine. Tik po daugiau nei trisdešimties metų veikalas pasiekė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sceną. Na, o po paskutiniojo operos įsiveržimo Lietuvos scenon 2006-aisiais, naują pastatymą išvydome šių metų, birželio 25-27-ą dienomis, Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų kieme.
Teko lankytis paskutiniame, veristinės operos ,,Bohema“ pastatyme, birželio 27-ąją. Pirmiausiai norisi pasidžiaugti kūrybinga ,,Vilnius City Opera“ (VCO) komanda: dirigentu Gintaru Rinkevičiumi, režisiere Dalia Ibelhauptaite, režisieriumi statytoju Gediminu Šeduikiu, scenografu Dirku Birdu bei kostiumų dailininku Juozu Statkevičiumi už spektaklio pastatymo idėjos tąsą. Džiugesį kelia dar ir tai, kad VCO, naujajame pastatyme suteikė galimybę pasirodyti ir tobulėti jauniesiems Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro operos solistams.
Pastarųjų artistiškumas nepaliauja stebinęs. Profesionali partijų atlikimo kokybė ir sveikintini aktoriniai sugebėjimai. Štai operos solistės, soprano Aistės Pilibavičiūtės (Mimi) vaidmuo atliktas itin jautriai. Puikiai perteiktas nuvargusios, bet geraširdės siuvėjos paveiklas: subtiliai išreikšta ornamentika, įtaigi garsinė sklaida, santūri, bet išraiškinga kūno kalba. O štai sopranas Monika Pleškytė (Miuzetė) – absoliuti priešprieša. Čia ji drąsiai naudoja stipraus balso galimybes, judesys permirkęs charizma – juk ji Paryžiaus dainininkė, kurią be paliovos sekė ryžtingasis Šarūnas Juškevičius – turtingasis valdininkas Alčindoras. Publiką žavėjo ir linksmino draugų ketveriukė: Merūnas Vitulskis (poetas Rudolfas), Steponas Zonys (dailininkas Marčelas), Kšištofas Bondarenko (filosofas Kolinas) bei Romanas Kudriašovas (muzikantas Šonaras). Jie puikiai vaidino dykaduonišką studentų gyvenimą, o jų juokas buvo perpintas tiksliomis muzikinėmis intonacijomis. Nepastebėtas nelieka ir Artūro Kozlovskio (Benua) šviesiaplanis bosas – šeimininkas, atėjęs pasiimti iš jaunuolių pinigų už nuomą. Solistų atliekami rečitatyvai susipynė su ekspresyviais šūksniais ar net šnabždesiais, kuriuos staiga pakeitė raiškūs chorai.
Scenografija antrajame veiksme kinta. Žiūrovas nukeliamas į Lotynų kvartalą, kuriame veikia Momus kavinukė ir daugybė parduotuvėlių. Čia gatve bėgioja dainuojančių vaikų būrys (LNOBT Vaikų operos studijos choras, vadovė Samanta Bielskytė), damos su ponais (LNOBT choras, meno vadovas Česlovas Radžiūnas) būriuojasi prie staliukų, ima gurkšnoti vyną, šnekučiuotis. Žavėjo Juozo Statkevičiaus kostiumų dailė, atitinkanti 19-o amžiaus, paryžietiškos bohemos prieskonį. Žemesnysis visuomenės sluoksnis priminė dailininko Kamilio Pisaro paveikslą ,,Skaitanti moteris“, kuriame vaizduojama ilga, pilka skraiste apsigaubusi moteris. O štai aukštesnioji klasė – lyg Eduaro Manė paveikslo ,,Koncertas kavinėje“ sugyvinimas. Jaunos moterys ir vyrai, rankose cigaretės, apsirengę ne prašmatniai, bet elegantiškai. Šioje vietoje pritrūko ryškesnių aprangos akcentų. Pavyzdžiui akį traukančių spalvų moteriškų kepuraičių ar kaspinų plaukuose, mat bohemiškas stilius savaime reikalauja daugiau nei juoda spalva.
Sekančiame veiksme susidomėjimą kėlė stoties rajono aplinka, iš dalies primenanti bordelio sąlygas. Sužavėjo šviesų dailininko Levo Kleino spalvų ir siužeto ryšio pojūtis – tai, ko reikia bohemiškai, laisvamaniškai ir meilės aistrų kupinai atmosferai sukurti. Atmintin įsirėžė ir naudojamų sceninių fejerverkų blyksniai. Žinoma, itin prisidėjo mimanso artistai, kurie kūno kalba ir veido išraiškomis gebėjo perteikti palaidūnišką atmosferą.
Kaip ir pridera veristinei operai, vaizduojančiai realų gyvenimą, kuris ne visada žymi laimingą pabaigą – ,,Bohemos“ paskutiniame veiksme miršta Rudolfo mylimoji Mimi. Nepaprastai gražus ir jautrus paskutinysis poros duetinis numeris. Scena labai įtikinančiai perteikta žiūrovui, kuri užmarštin nukėlė net realybės pojūtį.
Romantizmo opera neapsieina be didžiulio orkestro, kurio muzikinės kalbos parametrai, kaip ir pridera romantinės operos kontekste – svyruoja plačioje amplitudėje. Pagirtinas LNOBT simfoninio orkestro ir vyr. dirigento Ričardo Šumilos jausmingumas, afektacija garso atspalviams. Malonu prie pulto regėti jauną, žingeidų ir entuziastingą dirigentą.
Naujasis G. Puccini operos ,,Bohema“ pastatymas vertintinas labai teigiamai. Tačiau norėtųsi, kad kūrybinė komanda nepamirštų ir labai svarbių spektaklio dalyvių – žiūrovų komforto. Garsinis raginimas prisidengti lietpalčiais lietui užklupus, vargu ar tenkins operos entuziastus.
Susiję nuotraukų galerijos
Bohema 2021
2021-06-26