Orkestro muzikos koncertas „Dviem“

Publikuota: 2018-05-08 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Gegužės 5 d. Lietuvos koncertų sezoną bebaigdamas Nacionalinis simfoninis orkestras klausytojams pateikė puikią dovaną. 2017 m. pavasarį Vilniuje, filharmonijos salėje girdėjome 2015 m. Kopelhagoje vykusio tarptautinio Nikolajaus Malko dirigentų konkurso laureatą taivanietį Tung-Chieh Chuangą. Džiaugėmės ir šį kartą puikiai parengusiu naują programą. Koncerte skambėjo čekų kompozitorių muzika: romantikų, nacionalinės čekų muzikos korifėjų Bedřicho Smetanos, Antonino Dvořako ir retai Lietuvoje girdimo Bohuslavo Martinů kūrinius (J. Domarkas dirigavo jo Ketvirtąją simfoniją).

B. Martinů Koncerto dviem fortepijonams H. 292 solistai – puikūs Lietuvos pianistai. Indrė Baikštytė vis dažniau koncertų scenose pasirodo su įdomiomis aktualios muzikos programomis. Žavėjo nepriekaištinga jos manualinė technika. Svarbiausia – žėruojantys pasažai prisodrinti emocionalaus turinio. Jie spinduliavo, raibuliavo, dingdavo atodūsiuose, nutolstančiuose šešėliuose. Tai rodė pianistės gebėjimą valdyti garso kultūrą, tembrų niuansus. „Tirštoje“ fortepijono faktūroje plastiškos frazės kvėpavo, buvo tikslingai artikuliuotos. Jokių beprasmių gamučių viražų! Preciziškai „perskaityti“ grosenos niuansai. Girdėjome puikų duetą su Gintaru Januševičium, kuriam tokatiška kūrinio faktūra rodėsi tarsi entuziastingo žaidimo erdvė. Malonu matyti pianistą ne vargstantį prie instrumento, bet tarsi improvizuojantį ritminiais piešiniais, spalviniais niuansais, išskirtinais antrojoje Koncerto dalyje. Orkestras buvo puikus partneris, papildęs „tirštų“ fortepijono partijų partitūrą.

B. Smetanos operos „Parduotoji nuotaka“ uvertiūra atlikta tiksliai intonuojama, preciziškai artikuliuojama, tarsi virtuozinė bravūra.

Dirigento Tung-Chieh Chuango meistrystė, muzikalumas ir savitos interpretacijos siekis buvo girdėti A. Dvořako Aštuntojoje simfonijoje. Premjera įvyko 1890 m. vasario 2 d. Prahoje. Kūrinys tarsi įprasmino panteistinį mąstymą, žmogaus kelią savęs pažinimo link.

Visa partitūra alsuoja čekų tautinės muzikos melodika ir ritmais. Klasikinei simfonijos formai kompozitorius suteikė savitų niuansų: išgrynino melodiką, kurios įvairiais tembrais liejasi visose orkestro grupėse ir, įsitvirtinusios, ilgam lieka klausytojo atmintyje. Tai vis dirigento dėmesingai pateikiamos visų dalių ekspozicijos, klausytojui suteikiančios kiekvienos dalies turinio kodą. Kad ir violončelių grupės raiškiai (ir tiksliai intonuojamai) atlikta elegiška sol minoro pirmosios dalies tema, atkartojama medinių ir varinių pučiamųjų. Nesuvelta, skaidriai pateikiami orkestro faktūros dvigubi, net trigubi planai. Šį kartą žavėjo styginiai: kompaktišku garsu, ekspresija (logiški agigato, crescendo), jautėsi vidinis muzikantų poreikis įsijungti į prasmingus dialogus tarp grupių. Dirigentas sugebėjo įkvėpti visą orkestrą muzikavimui. Puikus klarnetų dueto susiklausymas, vienas iš kito muzikinę medžiagą perimančiame anglų rago, klarneto, fleitos epizode.

Kontrastingų nuotaikų antrosios dalies kaleidoskopas. Adagio – savotiškas Nachtmusik fragmentas. Remiasi vaikų dainų melodika, žaidimo ritmika. Kompozitorius prisiminė neseniai pasaulį palikusius tris savo vaikus. Lopšinės, sūpavimo elementas – iš švelnios lyrikos pereina į savotišką reikalavimą. Dvořako orkestruotė šioje dalyje yra ypač ryški. Skambėjo nesuvelta, neapkrauta – skaidrus pizzicato, o vėliau atkartojamas pučiamųjų staccato žaismas. Jo fone – graži kantilena. Trimito solo dainingas, muzikalus, ne „rėkiantys“ fanfarai. Gražus klarnetų duetas, iš jo muzikaliai bosai perima jungiamąją dalį – kelias į tragišką, ekspresyvų minorą.

Trečioji dalis prasidėjo ne saldžiu ar tingiu, bet melancholišku, sakyčiau, nostalgišku valsu. Dirigentas pabrėžė esminį dalies kontrastą, tragizmą: dvasingą allegretto grazioso melodiją pertraukia krintanti chromatinė antroji tema.

Garsus trimitas skelbia paskutinę simfonijos dalį. Iki šiol atsimenama dirigento Rafaelio Kubeliko repeticijoje pasakyta pastaba: „Gerbiamieji, Bohemijoje trimitai niekada nekviečia į mūšį – jie visada ragina šokti!". Orūs fanfarai įvedė į intriguojančios chromatinės kodos muzikos sūkurį. Variacijos, barokinės muzikos atgarsiai, skoningas timpanų įmantrumas, aistringas molto vivace – visa buvo tikslu, logiška ir emociškai pateisinta.

Girdėjome puikius ansamblius, išlygintą orkestrą. Nebuvo, kaip dažnai girdime, nei obojaus, nei trombonų, nei trimitų siekio pirmauti. O pagrota trimito daininga piano frazė buvo ypač puiki. Taip bręstančio dirigento laukia puiki ateitis.

Susiję nuotraukų galerijos