Pabaigos koncertui – Gustavo Mahlerio Pirmoji

Publikuota: 2018-05-12 Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė
Pabaigos koncertui – Gustavo Mahlerio Pirmoji

Gintaras Rinkevičius ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras gegužės 11 d. baigė ilgąjį koncertų sezoną. Paskelbti LVSO vasaros festivalio koncertai atvirose miesto erdvėse. Pirmasis – VRM kieme, skambės Carlo Orffo „Carmina burana“. Viliuosi, kad įvardijau teisingai ne kokios nors kompozicijos pavadinimą, bet autorinį darbą. Deja, sekant „popsine“ tradicija autoriai pamirštami.

Koncertas prasidėjo europietiškai – be primityvius, banalius tekstus beriančios pranešėjos balasto. Atliekamų kūrinių pavadinimai gali būti viešinami nebent švieslentėje.

Koncerto pažiba – pasaulinio garso violončelininkas Mischa Maisky. Rygoje gimęs violončelininkas buvo vadinamas vunderkindu, „ateities Rostropovičiumi“. Jo klasėje ir pradėjo studijas, tačiau sovietinių represijų rezultatas – talentingo jauno žydo emigracija į Izraelį. Išsprūdęs į laisvąjį pasaulį, 1973 m. Florencijoje laimėjo Gaspar-Cassado konkursą. Tais pat metais debiutavo Niujorko Carnegie Holl‘e, psgrojo su Williamo Steinbergo diriguojamu simfoniniu orkestru. Buvo pakviestas į Gregoro Piatigorsky‘io klasę. Šiandien klausomės puikių violončelininkų įrašų su Martha Argerich, Ivry Giltis, Radu Lupu, Malcolmu Frageriu, simfoniniais orkestrais.

Savo talentą ir instrumento privalumus puikiai atskleidė Vilniaus kongresų rūmuose atlikdamas Ottorino Respighio Adagio ir variacijas violončelei su orkestru. Puiki, emocionali kantilena, nenuslystanti link sentimentalumo. Ypač pagirtinas labai jautriai solistui akompanavęs orkestras. Galima buvo žavėtis išlygintų orkestro grupių spalviniais potėpiais, jautriai atliktu emociškai motyvuoto konteksto kūrėjo vaidmeniu.

M. Maisky atliko ir populiarias Piotro Čaikovskio Variacijas rokoko tema, op. 33. Solistas nesiekė eksponuoti savo virtuoziškumo. Neforsavo nei garso amplitudės, nei tempo. Netgi atvirkščiai – skambėjo jautrūs reagažai į temą, apmąstymai. Jie vedė į temperamentingą, virtuozinį kūrinio finalą. Ar verta įsijungti į koncertų recenzentų chorą, kuriame skamba priekaištai dėl nevisuomet idealaus violončelininko intonavimo? Bisui M. Maisky pateikė malonų ausiai perdirbimą violončelei ir orkestrui: raiškiai, tarsi vokalizuojant, buvo atliktas Lenskio ariozo iš P. Čaikovskio operos „Eugeniujus Oneginas“. Virš programos atliktam kūriniui pristigo gero orkestro intonavimo.

Dar jaunas G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras buvo prisilietęs prie stambių G. Mahlerio drobių. Vėliau atliktos visos simfonijos. Ir ne kartą: koncertuose, festivaliuose, Baltijos šalių orkestrų forumuose. Ne kartą G. Rinkevičius apgailestavo, kad jo mėgstamo G. Mahlerio muzikai atlikti vis nėra Lietuvoje erdvesnės, geresnės akustikos salės.
Lietuva gali didžiuotis metai iš metų brandinamais profesionaliais meno kolektyvais. Tai – puiki valstybės kokybės etiketė pasaulyje. Deja, mūsuose per mažai kalbama apie tai, kokį svarbų vaidmenį vaidina meninė kultūra valstybės įvaizdžiui, piliečių kultūros brandai, komunikaciniams procesams pasaulyje, pozityvių bendruomenių kūrimo procesams, jaunosios kartos brandos kelio tvirtybės puoselėjimui. Politikai, sekdami Europos Sąjungos dokumentus, kažkodėl praleidžia tuos, kurie skirti meninės kultūros sferos stiprinimui ir reikšmingam jos puoselėjimui.

Ir šįsyk G. Mahlerio Pirmosios interpretacija rodė orkestro, baigiančio jau 29-ąjį sezoną, brandą. Būdamas puikus dirigentas G. Mahleris palengvino dirigento misiją, suteikdamas orkestrui galimybę prie pulto stovinčiam net ir nepatyrusiam dirigentui, elementariai padoriai perskaityti simfonijos partitūrą. Dirigentas arba atskleidžia savo sielą, valdo orkestrą ir uždega jį muzikavimui, arba taip ir lieka muzikinio veiksmo koordinatoriumi.

G. Rinkevičius visa savo esybe pasinėrė į plačią G. Mahlerio muzikinių vaizdinių pievą. Kompozitorius grandiozinėse savo simfonijose siekė kelti „amžinuosius klausimus“, kalbėti apie žmogų pasaulyje gyvenimą ir mirtį, gėrį ir blogį, chaosą ir harmoniją. Dirigentas gebėjo aprėpti visą ciklo statinį, nedalindamas jo (ir... nepertraukiamas aplodismentų!) atskiromis dalimis. Nuo pat pirmojo akordo skleidėsi nenutrūkstama mintis, inspiruojama G. Mahlerio siekio „nenustoti degti kūrybos aistra...“.

savaites prieš save mačiau tik rašomąjį stalą. Visi tikriausiai nustebs! Taip išsprūdo man visa: nevaldomai, tarsi vienu momentu manyje atsivėrė visos užtvankos!“ – rašė G. Mahleris 1888 metais. Romantizmo idėjų, Jeano Polio inspiruotis idėjos pradžioje buvo įprasmintos 5 dalių simfonijoje. „Keliaujančio pameistrio dainos“, gamtos ir žmogaus idilijos siekis padėjo formuluoti simfonijos „Titanas“ koncepciją. Kuriama, pasakojama vokiečių princo, nežinojusio, kas jis yra, istorija. Remarka partitūroje „Wie ein Naturlaut“ (kaip gamtoje) mus nukelia į miško erdvę, „kurioje tarp lapijos mirksi saulė“. Iš dainos „Ėjau aš kartą ryte“ melodijos gimė visa simfonijos ekspozicija.

Puiki dirigento ir orkestro sukurta pradžia – unisono fone besivystantis gamtos nubudimas. Nusitęsiančios unisonų linijos, raiškios moduliacijos. Klarnetų duetas, valtornės, tolumoje girdimų trimitų atgarsiai – nesibaigiantis pavasaris, šviesos apoteozė. Puikiai subalansuotas orkestras, išryškintos tik solinių instrumentų, duetų remarkos. Valtornės sugebėjo pagroti net kelis kantileninius piano atspalvius! Antroji dalis – skerco ir lendlerio junginys. Dainos „Hancas ir Gretchel“ motyvas. Valtornių ir trimitų pasažai. Išryškintas labai minkštu tembru nuskambėjęs trio. Smuikų – obojų reljefiški perėjimai, elegantiškas valsas. Puikia pagrotas trečiosios dalies (gedulingas maršas pagal Vokietijoje paplitusį vaikišką paveikslėlį „Medžiotojo laidotuvės“) pradžios kontraboso solo. Ironija, klezmerių muzikos atgarsiai, kontrastai. Vidurinėje dalyje skambėjo puikūs medinių pučiamųjų ansambliai ir dialogai su styginių grupe.

„Herojaus laidotuvės“ persipynusios su gatvės karnavalo intonacijomis. Pagirtini trimitai, savo soliniais epizodais nesirungę su visu orkestru, bet gebėję groti visais dinaminiais atspalviais. Tiksli artikuliacija. Finalas – savita kompozitoriaus reakcija į „žmogiškąją tragediją“, kuri ką tik rutuliojosi ir... staiga „kaip žaibas iš juodų debesų“ persmelkė erdvę. Skambėjo ypatingai paveiki ekspresija, kaip ir labai ekspresyviai atlikta kantileninė tema. Daugiabalsiame fugatto kiekvienas balsas dirigento buvo surežisuotas ir savaip reikšmingas. Grįžtama į gamtą, dar kartą įtvirtinama panteizmo idėja.

G. Mahlerio Pirmosios simfonijos interpretacija išsiskyrė ryškiai perteiktu kūrinio turinio sumanymu, ekspresija, dirigento įkvėptu subalansuoto orkestro muzikavimu, geru grupių susiklausymu, spalvinga raiška ir tiksliiga artikuliacija. Besikeičiančios atlikimo sąlygos visada turi įtakos siekiant idealaus intonacinio tikslumo. Tačiau juk už pulto – kaitros veikiami gyvi žmonės...

Bendra kovų istorija yra tai, kas mus visus apibrėžia. Kaip sakė Nietzsche, gyventi – reiškia kentėti. „Menas - tai bendroji istorija, galinti mus visus suvienyti kaip žmones. Menas yra svarbus, nes kiti žmonės yra svarbūs ir leidžia mums suprasti vienas kitą“ (Angel Daz). O tuo pačiu metu mane pasiekė žinia, kad nepriklausomoje Lietuvoje jau yra planai naikinti taip puoselėtą profesionalųjį meną! Iš kur imasi vandalai, chunveibinai? Juk jie ne importuojami? O gal?

Po koncerto Ekscelencija Prezidentas Valdas Adamkus pasidžiaugė puikiu koncertu ir tuo, kad metai iš metų G. Rinkevičiaus vadovaujamas orkestras pakylėja jaunimą į aukštosios kultūros sferą, geba suburti didelę auditoriją klausytojų, skleidžia šviesą žmonių širdyse, suvienija ir pakelia tautą. „Didžiuojuosi tuo, ką mačiau ir ką girdėjau. Norėčiau, kad šiandien visa tauta galėtų patirti tai, ką mes išgyvenome šioje salėje. Tai dvasiškai pakylėjanti, įkvepianti dovana. Linkiu, kad ir toliau keltumėte lietuvių tautos dvasią ir tvirtai žengtumėte į ketvirtą dešimtmetį, išliktumėte tautos įkvėpėjai ir puoselėtojai“, – kalbėjo Prezidentas.

 



 

Susiję nariai

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pianistė, edukologijos mokslų daktarė, Mykolo Riomerio universiteto profesorė

Komentarai