Paskutinis lyrinis Korngoldas – tarp Holivudo ir realybės

Tai opera, operetė ar miuzikholas ? Daugelis klausytojų dar dabar užduoda sau šį klausimą išgirdę paskutinį austrų kompozitoriaus Eriko Wolfgango Korngoldo lyrinį kūrinį „Tylioji serenada” („Die Stumme Serenade”). Nuo 1935 Los Andžele gyvenančiam muzikui pavyko su šiuo efektingu opusu suderinti savo europietišką palikimą ir holivudiškas, kartais net filmų muzikos tendencijas. Ši serenada, parašyta 1951 metais pasižymi džiazo ir tango ritmais, tačiau tuo pačiu joje galima išgirsti kompozitorių Richardo Strausso, Francis Poulenco ar Kurto Weillo įkvėpimą.

Intriga mus perkelia į Mocarto laikų Neapolį, kas muzikos atžvilgiu yra ganėtinas anakronizmas. Vis dėlto istorija, kurios ingridientai primena tarpukario laikraščių „geltonuosius puslapius”, tikriausiai negalėjo būti geriau papasakota nei Da Pontės Italijoje. Operos (ar vis dėlto labiau operetės) intriga tuoj pat įtraukia į politikos, žurnalizmo ir mados pasaulį. Po to kai mados namų dizaineris Andrea Coclé yra apkaltintas padėjęs bombą į savo mylimos moters (ir klientės) Silvijos Lombardi vyro kambarį, prasideda lengva suirutė. Pasiryžęs paaukoti viską, net savo verslą ir manekenių haremą, Andrea yra uždaromas į kalėjimą, kadangi jį apkaltinęs vyras yra ne kas kitas kaip vienas svarbiausių Neapolio politikos atstovų. Prieš pat mirties bausmę dizaineris turi progą išpildyti savo paskutinį norą – pavakarieniauti su Silvija. Žinoma tarp jų tuoj pat gimsta meilė ir prieš pat išauštant rytui paaiškėja tikrasis rūmų teroristas – anarchistas norintis suvienyti Italija. Valdžia žlūgsta, Silvija palieka savo vyrą ir visi dainuoja tyliąją serenadą.

Kad ir kaip linksmai skambėtų ši dvidešimto amžiaus „pasaka” su laiminga pabaiga, Opera Fuoco ansamblis ir orkestras, vadovaujamas David Stern, gegužės 11 dieną Paryžiuje su dideliu profesionalumu ir tik klasikos atlikėjams būdingu rimtumu pirmą kartą Prancūzijoje pristatė šį įsimintiną kūrinį. Nuostabus Olivier Dhénin ir kompanijos Winterreise pastatymas šiame koncerte užėmė tokią pat svarbią vietą kaip ir patys atlikėjai. Scenografija, įkvėpta Londono Crystal Palace architektūros, tapo visų paslapčių, paskalų ir romantikos slėptuve bei stebuklų dėžute, slepiančia staigmenas. Tuo pačiu metu pokylių salė, buduaras, kalėjimas ar rūmų galerija – visuomet besikeičiantis dekoras, padarytas iš judančių karpytų sienų puikiai ir ekonomiškai prisitaikė prie ribotų Levallois konservatorijos Ravelio salės galimybių.

Kiekvienas Opera Fuoco atlikėjų rado šiame kūrinyje sau idealų vaidmenį. Silvija, įkūnita soprano Dania El Zein, buvo itin fatališka, tačiau švytinti ir jautri savo tembru. Andrea vaidmenį atlikęs Olivier Bergeron turėjo tendenciją pranykti savo itin dendiškame personaže, tačiau puikiai kontrastavo pagrindinei atlikėjai. Kiek ribota ir silpna manekenių bei stilisčių choreografija (Julie Goussot, Natalie Perez, Justine Vultaggio, Alexia Macbeth) neįtilpo į Singing in the Rain iškeltus standartus, tačiau jų atlikti vokaliniai solo ar ansamblio numeriai buvo be priekaištų. Verti paminėti Olivier Gourdy ir Louis Roullier, atlikę policininko ir žurnalisto vaidmenį. Galų gale Marco Angioloni, įkūnijęs pavydų Silvijos vyrą buvo tiesiog nuostabus savo personaže, komiškai primenantį keletą žinomų Europos diktatorių.

Tiesiog įstabu kaip su mažomis, bet kokybiškomis priemonėmis galima pasiekti tokių puikių rezultatų. Opera Fuoco, vadovaujama David Stern nesiliauja augti ir stebinti vis dažniau tokiame nežinomame repertuare. Jei orkestras, kurį šį vakarą sudarė aštuoni atlikėjai galėjo būti kiek didesnis (minimali orkestro duobė to neleido) ir įvairesnis tembro atžvilgiu, tačiau vakaro pabaigoje buvo gaila jog Korngoldo „Tylioji serenada” buvo atlikta tik šį vieną vakarą. Juk tikėtina, kad tiek metų savo laiko laukusi partitūra rastų savo publiką ne tik Prancūzijoje.

Susiję nariai

Gabrielė Sližytė

Smuikininkė, muzikologė, muzikos kritikė