PLAYBACK teatras Lietuvoje: vieta kiekvienai istorijai

Šių metų birželio–rugsėjo mėnesiais Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainėje vyko dviejų playback teatro trupių iš Ukrainos – „Sargybiniai“ ir „Gyvasis veidrodis“ – pasirodymai. Angliškas terminas playback lietuviškai galėtų būti verčiamas kaip atkartojimas, atkūrimas, tačiau tokiu principu grindžiamas teatras apima daugiau prasmių.

Playback metodas yra artimas psichodramai, turi ir forumo teatro elementų. Dirigentas (angl. conductor) kalbina žiūrovus, „ištraukia“ iš jų emociją ar istoriją ir nurodo aktoriams ir muzikantams, kokia forma tai turi būti atspindėta. Ekstremalios emocijos ir jautrūs prisiminimai, rutina ir kasdienybė, kavos puodeliai ir neperskaitytos žinutės – iš viso to gimsta unikalios garso, kūno judesių, žodžių ir emocijų simbiozės.

Lietuvoje iš esmės naujas teatro žanras sulaukė didelio susidomėjimo. Muzikos svetainėje apsilankė gausus būrys tarptautinės publikos, su ja teatro trupių aktoriai bendraudavo ir po pasirodymų. Užsimezgę šilti ryšiai ir gimusios naujos idėjos tapo akstinu plačiau pasidomėti teatro žanru, iki šiol Lietuvoje neturinčiu analogų. Apie playback teatro istoriją, specifiką ir asmeninį santykį su juo kalbėjomės su ukrainiečių trupių pasirodymų iniciatoriumi Edžiu GALVONU.

– Kas yra playback teatras ir kokia šio žanro specifika?

– Playback forma nėra sena, ją 1975 m. Amerikoje sukūrė Jonathanas Foxas kartu su Jo Salas, inspiruoti Nepalo genčių tradicijos, kai vakare prie laužo reflektuojami dienos įvykiai – vieni juos pasakoja, o kiti atkuria, įprasmina per garsus, emocijas. Playback teatrui įtaką padarė ir pischodrama, jos eigos principai, tad sujungus senąsias genčių tradicijas, psichodramą ir improvizaciją, gimė naujas reiškinys, kuriuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į problemas, skirtingus požiūrius ir galimus sprendimus. Viena pagrindinių playback misijų yra empatija, įsiklausymas ir situacijos išgyvenimas drauge.

Playback teatras nukreiptas į socialinę sritį, ypač į joje vyraujančius konfliktus, problemas. Šis žanras ypač išplėtotas Rusijoje, Ukrainoje, Kinijoje, Meksikoje, t. y. tose šalyse, kuriose daug opių socialinių problemų.

Ukrainoje playback teatras įsitvirtino po 2014 m., prasidėjus Rusijos sukeltam politiniam konfliktui. Trupė „Gyvasis veidrodis“ gyvuoja nuo 2014 m., „Sargybiniai“ – nuo 2016 m. Jų veikla tiesiogiai priklauso nuo playback teatro trenerės Jelenos Kalašnikovos, kuri, 2014 m. prasidėjus Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą, pasinėrė į teatrinę veiklą. Ji yra karo medikė, jai teko būti frontuose, gelbėti žmones, o paskui su tais pačiais žmonėmis dirbti. „Sargybiniai“ žiemą atvyko į Lietuvą ir čia pasiliko, o „Gyvojo veidrodžio“ nariai iki šiol gyvena Ukrainoje.

– Ar teisinga sakyti, kad svarbiausias playback teatro tikslas yra ne meninė forma, bet socialinių problemų sprendimas?

– Toks teatras tiesiogiai nesprendžia problemų, jis tik jas atskleidžia ir padeda suvokti. Tai vieta, kur žmogus išklausomas, o jo papasakota istorija reflektuojama per meninę formą, tokiu būdu įtraukiant ir kitus bendruomenės narius. Playback teatras gali talkinti psichologams, verslo konsultantams, siekiantiems tam tikrų tikslų.

– Playback teatre aktoriai publikos papasakotas istorijas tuoj pat paverčia vaidinimu. Kaip tai vyksta, kokiu būdu aktoriai susitaria dėl pasirodymo eigos?

– Standartinę trupę sudaro dirigentas, moderuojantis istorijų pasakojimo ir vaidinimo eigą, aktoriai ir muzikantas. Dirigentas turi būti patyręs, mokėti klausytis, suprasti istorijos esmę, gebėti suformuluoti ją atskleidžiančius klausimus. Kartais istorija būna apie vaikystės šuniuką, bet pasirodo, kad ji iš tiesų byloja apie nepasitikėjimą gyvenimu. Išgryninus istoriją, dirigentas parenka vaidinimo formą ir paprašo aktorių tą istoriją suvaidinti. Jos esmę aiškiai turi suvokti ir aktoriai, todėl svarbus komandinis įdirbis, būtina jausti vienam kitą. Istorijų pateikimo formų yra per keturiasdešimt. Jei parenkama, pavyzdžiui, bliuzo forma, vadinasi, bus dainuojamas bliuzas, bet nežinoma, kokio jis bus ilgio, kiek ir kas bus kalbama. Nuo to, kokia buvo istorija – linksma ar liūdna, – priklauso pasirodymo turinys. Forma padeda visiems suvokti, kas bus daroma, t. y., kad neatsitiktų taip, jog vienas pradės šokinėti, o kitas dainuoti. Taigi išklausius istoriją ir parinkus formą, jos rėmuose pradedama improvizuoti. Improvizacija nėra visiškai laisva, kartais pasiskirstoma vaidmenis, tačiau juos aktoriai renkasi nesitardami, tik pagal pasakojimo eiliškumą ar esmę.

– Kokia muzikanto funkcija?

– Pats trupėse būnu muzikantas ir, mano požiūriu, jis turi paryškinti aktoriaus darbą. Išklausyti istoriją, suvokti, kokia ji yra ir ko iš jos galima tikėtis, pagal nurodytą formą pasirinkti instrumentus ir, stebėdamas aktorius, juos papildyti. Yra muzikantų, manančių, kad jie gali vadovauti visam pasirodymo procesui, tačiau man atrodo, jog pagrindinius istorijos akcentus sudeda aktoriai, o muzikantas pratęsia jų mintis.

– Kaip renkatės instrumentus? Ar intuityviai, ar jau iš anksto turite paruoštą rinkinį, atliepiantį trupės poreikius?

– Visos istorijos yra skirtingos, tad kuo daugiau instrumentų, tuo geriau, tuo tiksliau galima atvaizduoti emocijas, akcentus. Pats nemėgstu elektronikos, man patinka akustiniai instrumentai: gliukofonai, taurės, rankiniai būgnai. Teko lankytis pasirodymuose, kuriuose buvo naudojamos kanklės. Tai nuostabus instrumentas, jis geriau už gitarą. Praėjusiais metais iš Meksikos parsivežiau mirties švilpuką, simbolizuojantį actekų mirties dievą gepardą. Šis švilpukas imituoja švokščiantį gepardo balsą, tas garsas labai tinka karo metui.

– Ar playback teatrams būdinga kokia nors griežtesnė organizacinė struktūra?

– Kaip minėjau, playback teatras gimė Amerikoje, vėliau jo idėja ėmė plisti pasaulyje. Pastebėjus žanro populiarumą ir reikalingumą, buvo įkurtas Playback teatro centras (angl. Centre for Playback Theatre). Ši organizacija sertifikuoja praktikuojančius asmenis ir playback teatro trenerius. Siekiant tapti treneriu, kelias nėra lengvas – reikia išdirbti tam tikrą kiekį valandų, dalyvauti mokymuose, stovyklose, imtis projektų. Tapus treneriu, galima mokyti kitus, burti trupes, kurti spektaklius. 1990 m. įkurtas Tarptautinis playback teatrų tinklas (angl. International Playback Theatre Network (IPTN)) organizuoja renginius, padeda teatro trupėms ir jas remia, skleidžia šio teatro idėją.

– O kaip tapti playback teatro aktoriumi?

– Treneriai rengia atviras repeticijas, renkasi galinčius pajusti emocijas ir jas perteikti žmones. Vėliau asmuo gali lankyti kursus ir tapti sertifikuotu praktiku. Sertifikuotas aktorius pats gali rengti mokymus, burti savo trupę ir tapti treneriu.

Playback teatrų veikloje dalyvauja įvairiausi žmonės. Vieni tik vaidina, kiti tik groja, kai kuriems tai pagrindinis gyvenimo darbas, kitiems – tik hobis. Pavyzdžiui, programuotojai, dirbantys IT kompanijose, playback teatre ieško kultūrinių patirčių, kurios jiems suteiktų žmogiškumo (šypsosi). Taigi playback teatre veikia labai skirtingi žmonės su skirtingais lūkesčiais. Bet juos vienija tai, kad jie moka klausyti, išgyventi ir parodyti.

– Kaip playback teatras atsirado Jūsų akiratyje?

– Pernai teko lankytis Ukrainoje. Likimas taip lėmė, kad netyčia pakliuvau į tarptautinę playback teatro stovyklą. Ten vyko labai įdomūs mokymai, susiję su savęs ir kito supratimu, emocijomis, jų perteikimu. Tai buvo tarytum kitas pasaulis, jis man labai tiko kaip atsipalaidavimo būdas. Žinojau, kad Lietuvoje tokio teatro nėra, tad gimė mintis jį čia parodyti. Norėjosi į Lietuvą pakviesti labai profesionalią ukrainiečių trupę „Sargybiniai“ ir pažiūrėti, kaip lietuviai reaguos į šį žanrą.

Pirmą kartą į Lietuvą ukrainiečiai atvyko šių metų sausį. Pasirodymai sulaukė pasisekimo, todėl trupė vėl ketino atvykti kovą vienam savaitgaliui. Tačiau nuojauta man kuždėjo, kad geriau būtų atvykti vasarį ir visai savaitei. Vasario 18 d. „Sargybiniai“ vėl atkeliavo į Lietuvą, surengė tris pasirodymus, o 24 d. Ukrainoje prasidėjo aktyvūs karo veiksmai. Žmonės negalėjo patikėti tuo, kas vyksta, bet vis dėlto nusprendėme tą dieną suplanuoto pasirodymo neatšaukti. Darbas visiems tapo atrama, padedančia išgyventi, pagelbėti kitiems.

– Teatras ėmėsi ir socialinės misijos?

– Pirmą mėnesį gyvenome taip: dieną ieškodavome humanitarinės pagalbos Ukrainoje likusiems žmonėms, organizuodavome transportą, žmonių atvežimą, o vakarais susidėdavome instrumentus ir keliaudavome į performansus. Po jų grįždavome namo ir toliau tęsdavome darbus. Aplink tvyrojo didžiulė įtampa ir playback teatro pasirodymai tapo tarsi atsipalaidavimo pertraukėlėmis.

– Ar galite prisiminti vasario 24 dienos pasirodymą? Koks jis buvo?

– Pasirodymas vyko Lindyhop.lt klubo salėje. Istorijos buvo įvairios, atsirado ir karo tematika. Vėliau, prasidėjus solidarumo su Ukraina akcijoms, ilgą laiką buvo vien karo temos, nors labai skirtingos. Lietuviai prisiminė buvusius karus, Lietuvos nepriklausomybės atgavimą, ukrainiečiai kalbėjo apie dabartį. Skirtinguose miestuose būdavome priimami šiltai, nors labai nevienodai. Didelei auditorijai galėdavome tiesiog pristatyti playback teatrą kaip žanrą, mažesniame rate – labiau gilintis į playback specifiką. Rekomenduojama, kad pasirodyme dalyvautų ne daugiau kaip šešiasdešimt žmonių. Kai susirenka tik apie penkiolika, atmosfera tampa labai jauki, vos ne kiekvienas dalyvis gali papasakoti savo istoriją.

– Kaip lietuvių publika priimdavo playback teatro pasirodymus iki karo ir jam prasidėjus?

– Lietuviai yra santūrūs ir iki karo šią teatro formą priimdavo gana atsargiai. Keliuose naminiuose pasirodymuose, kuriuose dalyvavo mums pažįstami žmonės, atmosfera buvo šilta. Prasidėjus karui playback teatru pradėta kur kas labiau domėtis, ukrainiečių trupes kviesti net po keletą kartų, įtraukti į bendrus projektus. Galiu pasidžiaugti, kad per pusmetį surengėme daugiau kaip penkiasdešimt pasirodymų visoje Lietuvoje. Pristatėme patį žanrą, pasikalbėjome su daugybe žmonių, pasakojome apie tikrąją Ukrainos padėtį.

– Po pasirodymų Muzikos svetainėje „Sargybiniai“ prie arbatos bendraudavo su publika. Ką iš jos išgirdote? Kaip ji reflektavo tai, ką pamatė?

– Pasisėdėjimų tikslas būdavo ne tiek refleksija, kiek diskusijos, bendravimas, susipažinimas. Kai kuriuos labai domino, kokiu būdu aktoriai geba improvizuoti, susitarti dėl pasirodymo eigos, kas lėmė vieną ar kitą frazę. Kai kada visi toliau reflektuodavo istorijas, gvildendavo problemas. O kartais tai būdavo bendrų idėjų aptarimai. Man asmeniškai teko susipažinti su kai kuriais meno atstovais iš Ukrainos, surengėme aktorių fotosesiją Ukrainos menininkės parodai apie ukrainiečių ir lietuvių santykius karo metu.

– Atrodo, kad tokiu būdu buriate ukrainiečių bendruomenę ir padedate jiems integruotis į Lietuvos gyvenimą?

– Į kai kuriuos pasirodymus ateidavo beveik vien lietuviai, kiti buvo skirti ukrainiečių publikai. Siekiant tarpusavio supratimo, aktoriams tekdavo vaidinti net penkiomis kalbomis, ir tai labai pasiteisino. Pastebėjau, kad lietuviai vis dėlto yra uždaresni ir ne visada linkę dalintis istorijomis, bendrauti, o rusakalbiai atsiveria lengviau.

Šiandienos situacija skatina mus būti solidarius, padėti Ukrainai ir jos žmonėms. Jūs kuruojate dvi ukrainiečių playback teatro trupes, rūpinatės jų buvimu čia, ir ne tik žmogiškųjų poreikių patenkinimu, bet ir jų profesine veikla.

– Prasidėjus karui atrodė, kad darau labai mažai, kad mano pagalba nelabai reikšminga. Tačiau vėliau supratau, kad darau, kiek galiu, ir tai nėra mažai – Lietuvoje pristatytas įdomus playback teatro žanras. Pirminė idėja buvo parodyti playback teatrą Lietuvoje, ir jei ne visi tie siaubingi įvykiai, gal susidomėjimas juo būtų buvęs mažesnis.

Lietuvoje „Sargybiniai“ buvo gražiai priimti, pasirūpinta jų materialiniu pagrindu. Tačiau to, mano požiūriu, nepakanka – juk žmonės yra įpratę veikti, todėl stengiausi užtikrinti ir jų profesinę gerovę. Tam tikra prasme jaučiu už juos atsakomybę, nes pats pasikviečiau į svetimą šalį, dar nežinodamas apie būsimus įvykius. Dabar galiu sakyti, kad tikslas pasiektas – playback teatras yra Lietuvoje, be to, žmonės jau surado gyvenamuosius būstus, darbus, užsiima kultūrine veikla ir nesijaučia esantys kitokie. Jie jau integravosi ir žino, ką veiks rytoj, jau gali kurti savo gyvenimą čionai. Žinoma, kai kurie galvoja apie grįžimą namo arba svarsto apie kitas šalis.

– Ar dabartinė situacija daro playback teatrą aktualesnį ir kokia jo perspektyva Lietuvoje?

– Europoje šis teatro žanras pasitelkiamas verslo konferencijose, grupių mokymuose, taip pat kalėjimuose, ligoninėse, mokyklose, t. y. visur, kur yra problemų, kurias teatras padeda analizuoti. Karas playback teatrą suaktualino. Atsirado pabėgėlių, kuriuos reikia integruoti, suprasti jų mentalitetą. Negaliu prognozuoti, ar toks teatras įsitvirtins Lietuvoje, tačiau jo aktualumas dabar kur kas didesnis.

Mano kuruojamos trupės nori kurti ir lietuvišką playback teatrą, t. y. teatrą lietuvių kalba. Žinoma, refleksijos yra įmanomos per garsus, judesius, emocijas, tačiau sunku išsiversti be žodinių elementų. Idėja labai reali, tikimės, kad ją pavyks įgyvendinti jau šiais metais.

– Nuoširdžiai to linkiu. O ką Jums pačiam duoda playback teatras?

– Labai mėgstu klausytis ir suprasti, todėl playback teatras yra ta vieta, kurioje pasijutau kaip namuose. Čia žmonės iš tikrųjų moka klausytis, suvokia emocijas, yra tolerantiški, aš kartu su jais išgyvenu tas emocijas ir turiu galimybę suprasti, kaip jas išgyvena kiti. Aš augu kartu su playback teatru.

– Kokios pasirodymų istorijos buvo įsimintiniausios?

– Papasakoti istorijų negaliu, nes playback teatro pasirodymai yra konfidencialūs. Šis teatras remiasi žmonių vidiniu pasauliu, jų giliais potyriais, emocijomis. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad buvo nemažai nuoširdžių vaikų istorijų, tiek linksmų, tiek liūdnų, kurios leido atsiriboti nuo sunkių temų, tačiau sujaudino suaugusiųjų širdis. Kaip minėjau, buvo daug istorijų apie karą, apie pabėgimą iš gimtosios šalies ir įsikūrimą svečiojoje. Neapsieita be lengvesnių gyvenimiškų patyrimų – meilės, išsiskyrimo, nuotykių su augintiniais. Iki karo vyravo linksmos istorijos, ypač apie šunis ir kates. Bet vykstant karui žmonėms rūpi, kaip toliau klostysis jų ir pasaulio likimas.

Playback teatras gali suburti konfliktuojančių pusių žmones ir, jeigu jie žmoniškumą laiko aukščiausia vertybe, padėti rasti dialogą. Tikiuosi, kad teatras sėkmingai atliks savo misiją.

– Dėkoju už pokalbį.