PO DEŠIMTIES METŲ
„Geros muzikos niekados nebus per daug“, – su tokiu šūkiu 1997 metais prasidėjo pirmasis „Didysis muzikų paradas“. Tąsyk svajojome, kad kada nors jis truks visą parą, o scenoje vieni kitus keis Lietuvos ir užsienio muzikai. Atlikėjų tam būtų pakakę. Dar 2016-aisiais, minėdami dvidešimtąjį „Paradą“, sakėme: vien Lietuvos atlikėjus sutelkę galėtume muzikuoti kelias paras.
Tačiau tąsyk buvo pasakyta ir kita, kur kas skaudesnė mintis: „per maža klausytojų, kuriems gera muzika būtų būtinybė“.
Praėjo dešimt metų.
Visą dieną trukusio „Didžiojo muzikų parado“ nebėra. Keitėsi laikas, klausytojas, kultūros vartojimo įpročiai, finansavimo galimybės. Atsisakėme maratono. Bet neatsisakėme to, dėl ko jis buvo pradėtas.
Liko Didžioji muzikų šventė.
Ir šiandien gal net aiškiau suprantame, kad svarbiausia jos prasmė buvo ne dešimt, keturios ar dvi valandos muzikos. Svarbiausia – galimybė muzikams būti kartu.
2016 metų šventės apžvalgoje Daiva Tamošaitytė rašė, kad visa, kas tądien vyko Nacionalinėje filharmonijoje, liudijo „kartų sugyvenimą, patirties perimamumo ir bičiulystės svarbą“. Scenoje susitiko skirtingos Lietuvos muzikų kartos, ekrane gyvieji – su tais, kurie kūrė Lietuvos muzikinį gyvenimą anksčiau. Muzika tapo ne vien koncertu – ji jungė profesinę bendruomenę su jos pačios atmintimi.
Keitėsi ir pati šventės forma. Dar 2012 metais „Didysis muzikų paradas“ pasuko muzikos, vaizdo ir teatrališkumo link, o 2016-ųjų renginys Nacionalinėje filharmonijoje tapo bene didžiausiu tokio sumanymo išbandymu. Per visą scenos arką iškilusiame LED ekrane istorinius vaizdus nuo 1931 metų „Muzikos barų“ gimimo keitė šiandienos atlikėjai, tiesiogiai buvo rodomi hole vykstantys pokalbiai, gyvai atliekamą muziką lydėjo vizualizacijos ir apšvietimas. Šiandien tokia skirtingų medijų jungtis koncertuose jau mažai ką stebina. Prieš dešimtmetį ją įgyvendinti Nacionalinės filharmonijos salėje buvo tikras iššūkis.
Tačiau visa ši formų įvairovė buvo ne tik reginys. Keitėsi priemonės, bet ne tikslas – ieškojome būdų pasiekti kuo platesnę auditoriją, supažindinti ją su muzika ir jos kūrėjais, suburti skirtingas muzikų kartas.
Būtent todėl išliko ir „Auksinis diskas“ – pagrindinis Didžiosios muzikų šventės akcentas. Tai ne vien apdovanojimas. Tai muzikų bendruomenės pagarba savo kolegoms ir galimybė pasakyti: girdime, ką jūs darote, vertiname ir norime tai išsaugoti.
2016-aisiais kalbėdama apie Lietuvos muzikų sąjungos prasmę sakiau, kad meno kūrėjų asociacijos reikalingos todėl, kad institucijų hierarchijoje ne visada lengva kelti nepatogius klausimus, ginti iniciatyvą, rūpintis kūrėjų galimybėmis. Ir kad „bendruomenėje galimybių turime kur kas daugiau, nei dirbdami po vieną“.
Po dešimties metų šių žodžių taisyti nesinori. Gal tik dar ryškiau suprantame jų kainą.
Bendruomenės gyvybingumo neįmanoma išmatuoti vien projektų ir renginių skaičiumi. Neįmanoma finansavimo lentelėje įrašyti bičiulystės, kartų ryšio, profesinės atminties, noro ateiti ir būti kartu. Tačiau praradus šiuos dalykus gali nebelikti ir bendruomenės, kurios vardu rašomos paraiškos.
Todėl 2026 metų spalio 1-ąją, Tarptautinę muzikos dieną, Didžioji muzikų šventė po dešimties metų sugrįžta į Lietuvos nacionalinę filharmoniją. Per tą dešimtmetį keitėsi jos erdvės ir forma. Bet išliko esmė.
Po dešimties metų vėl susitinkame Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje!