Prašaliečio įspūdžiai
Juditą Leitaitę su atida klausau gal jau porą dešimtmečių. Su kolegomis išgirdome sielas gaivinantį ir mus visus jungiantį jos balsą 2015 metų pabaigoje, Lietuvos Mokslų Akademijoje, pasibaigus sesijai. Gal mūsų, mokslininkų, auditorija buvo kitokia. Bet tą dieną Judita išėjo į sceną ir žavėjo klausytojus primindama pačius geriausius savo pasirodymus. Kokį kūrinį dainininkė beatliktų, savo esybe jauti: ji ieško ir suranda raktą į kasdienio šurmulio ir nuovargio nualintą žmogaus širdį. Savo balso virpesiais Judita pažadina klausytojo sielą, kad ši, tarsi unisonu, imtų gyventi Gėrį skleidžiančių jausmų pasaulyje. Drįstu manyti, kad Judita, nepaisydama kai kurių „akademinio dainavimo“ kanonų, gal ir pati to dorai nesuvokdama, savo balsu tarsi kviečia patį klausytoją pasikelti į savo būties, savo buvimo pasaulyje filosofinį apmąstymą. Ar gali kas nors likti abejingas sau (ir pasauliui!) klausydamasis Juditos išdainuojamų tokių neblėstančių tiek melodijos, tiek ir žodžių prasmėmis, kūrinių kaip: „Ar aš kaltas“ (m. A. Raudonikio, ž. A. Baltakio) arba „Švelnumas“ (m. A. Raudonikio, ž. E. Selelionio)!
Esu girdėjęs: solistė Judita savo repertuare neišvengia pasikartojimų. Na ir kas? Gal kaip tik kartotėje slypi žavesio (dvasinio artumo) elementas. Kas iš to, jeigu žmogus neatsigręždamas visąlaik pėdina nuo taško A prie taško B, paskui – prie taško C, D ir t. t. Ar ne maldos (pamaldų) kartotėje žmogus stabteli, aiškiau pamato ne tik save, išsigrynina savąjį „Aš“, bet ir kitus? Pasaulį – esamą ir buvusį... Ar ne kartotės dėka mes galime įžiūrėti kultūrinės tradicijos tęstinumą, o kartu – ne tik pasaulio stabilumą, bet ir jo prasmingumą. Kaip čia neprisiminti japonų „No“ ir „Kabuki“ teatrų, kuriuose atliekamos vienos ir tos pačios judesių, mimikos pjesės. Tenykštis žiūrovas ieško ir, žinoma, suranda naujų spalvų, o taip pat ir niuansų, primenančių protėvius. O gal ir šito, žemiškojo pasaulio laikinumą...
Manau: mūsų iškilioji solistė Judita Leitaitė turi tikrą, prigimties jai duotą ir jos pačios išnešiotą, iškentėtą talentą – skleisti kitiems Dvasingumo aurą.