Primabalerinos auksas

„Vis­ką, ką pa­sta­ruo­ju me­tu šo­ka, ji pa­ver­čia auk­su.“ Jur­gi­ta Dro­ni­na. Pa­ga­liau jos vėl su­lau­kė­me Vil­niaus pa­dan­gė­je ir sce­no­je. Pra­ėju­sį ket­vir­ta­die­nį su par­tne­riu Isaa­cu Her­nan­de­zu šo­ko „Gul­bių eže­rą“. Ji vi­sur su­tin­ka­ma kaip nuo­sta­bi gul­bė, ji skrai­do iš ša­lies į ša­lį, iš sce­nos į sce­ną. Ir po sce­ną.

Ny­der­lan­dai di­džiuo­ja­si at­si­vi­lio­ję to­kią ba­le­ri­ną iš Šve­di­jos ka­ra­liš­ko­jo ba­le­to. Mes di­džiuo­ja­mės ne ma­žiau, kad „to­kią tu­ri­me“, kad čia ji užau­go, bran­di­no ta­len­tą, žen­gė pir­mus žings­nius. Iš Lie­tu­vos iš­vy­ko 2004-ai­siais, o po de­šimt­me­čio sa­ko­me: vie­na ryš­kių­jų Eu­ro­pos ba­le­to žvaigž­džių, aukš­čiau­sio­ji kla­sė. Itin ver­ti­na­ma Ru­si­jo­je, ne­šio­ja­ma ant ran­kų Ja­po­ni­jo­je, da­ly­vau­jan­ti ga­la kon­cer­tuo­se vi­sa­me pa­sau­ly­je. Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to tea­tras nau­ją se­zo­ną pra­dė­jo pui­kiai: ope­ra - su Vio­le­ta Ur­ma­na, ba­le­tas – su Jur­gi­ta Dro­ni­na.

Ti­krai ne­bu­vo taip, kad nie­kas Lie­tu­vo­je ne­si­ti­kė­jo sėk­min­gos Jur­gi­tos kar­je­ros, ne­ma­tė jos pers­pek­ty­vų. Ta­čiau ko­kį auk­są bū­tu­me ga­lė­ję jai pa­siū­ly­ti, kad su­lai­ky­tu­me nuo iš­va­žia­vi­mo? Rei­kė­jo iš­va­žiuo­ti. Ir tap­ti to­kia, ku­ri pa­ti vis­ką ver­čia auk­su.

Per re­pe­ti­ci­jos per­trau­kė­lę šo­kė­ja nu­si­mau­na puan­tus – vi­si ko­jų pirš­tai ap­vy­nio­ti pleis­trais. Ta­čiau kam rū­pės tie varg­šai pirš­tai sce­no­je ma­tant ab­so­liu­tų gro­žį, pe­rė­ji­mą iš že­miš­ko­sios sfe­ros į ki­to­kią? O re­pe­ti­ci­jų sa­lė­je pri­ma­ba­le­ri­na pa­na­ši į stro­pią mer­gai­čiu­kę, su­si­rū­pi­nu­sią, kad vis­kas pa­vyk­tų, sy­kiu – ži­nan­čią, kad ir pa­vyks vis­kas. Kad bus ge­rai. Tas ži­no­ji­mas – jos auk­sas.

Ši pora turėjo susieiti. Jurgita su partneriu - Nyderlandų nacionalinio baleto primarijumi Isaacu Hernandezu.

Ro­man­tiš­ka­sis partneris

Ji pa­drą­si­na­mai šyp­so­si par­tne­riui, Ny­der­lan­dų na­cio­na­li­nio ba­le­to pri­ma­ri­jui Isaa­cui Her­nan­de­zui, anks­čiau dir­bu­siam San Fran­sis­ke. Jur­gi­tai nuo pe­čių nu­kri­to di­de­lė naš­ta, iš­sisp­ren­dė var­gi­nan­tys gal­vo­sū­kiai – da­bar ji tu­ri nuo­la­ti­nį par­tne­rį. Su juo ga­li siek­ti to­bu­ly­bės kur­da­ma ir šli­fuo­da­ma vaid­me­nis sa­vo tru­pė­je, su juo vyks­ta į iš­kil­min­gus kon­cer­tus ar kaip kvies­ti­nė so­lis­tė. Šį mė­ne­sį „Gul­bių eže­rą“ abu šo­ko Isaa­co gim­to­jo­je Mek­si­ko­je. J. Dro­ni­na ir I. Her­nan­de­zas – pa­ly­gin­ti švie­žias, bet jau įsit­vir­ti­nęs, vy­kęs due­tas. Šį der­lin­gą rug­sė­jį abu bu­vo ap­do­va­no­ti Ale­xand­ros Ra­dius pre­mi­ja, pa­pras­tai tei­kia­ma vie­nam ba­le­to at­li­kė­jui, bet žiu­ri ne­ga­lė­jo ap­sisp­ręs­ti, ku­rį iš­skir­ti. Jų ver­dik­tas – Due­tas. Už tai, kad Jur­gi­ta pa­sta­rą­jį se­zo­ną vis­ką ver­tė auk­su, o Isaa­cas – ti­kras lo­bis sa­vo tru­pei. Kas ma­tė juos šo­kan­čius “Don Ki­cho­tą” (cho­reog­ra­fas Alek­se­jus Rat­mans­kis), “Mie­gan­čią­ją gra­žuo­lę” (Pe­te­ris Wrigh­tas), “Sap­ną” (Fre­de­ric­kas Ash­to­nas), “Šo­kius su ar­fa” (Han­sas van Ma­ne­nas), ne­už­mirš il­gai.

At­siim­da­mas pri­zą Isaa­cas pa­si­pa­sa­ko­jo, kad pir­mą kar­tą Jur­gi­tą pa­ma­tė ba­le­to kon­kur­se 2006-ai­siais ir jau ta­da su­pra­to, jog at­eis die­na, kai jie šoks kar­tu. Na, bent jau taip jis bū­tų no­rė­jęs. Jur­gi­ta tik juo­kia­si – ji pa­ti taip ne­ga­lė­jo pa­ma­ny­ti, Isaa­cui ta­da bu­vo tik 16 ir run­gė­si jis ki­to­je am­žiaus gru­pė­je. Abu iš­ko­vo­jo me­da­lius, po to su­si­ti­ko ki­ta­me kon­kur­se, po to dar vie­na­me... Due­to is­to­ri­ja tę­sia­si. Tiek Jur­gi­tos, tiek Isaa­co su­lau­kia­mi pa­kvie­ti­mai su­si­lie­jo į vie­ną srau­tą, vis­ko dvi­gu­bai dau­giau.

Įtemp­tai gy­ve­nan­ti ir apie pla­nus ma­žiau­siai me­tams į prie­kį pri­vers­ta gal­vo­ti Jur­gi­ta į Vil­nių at­skri­do iš Ny­der­lan­dų. O bu­vo su­dė­lio­ta ki­taip – spa­lio 23 die­ną tu­rė­jo da­ly­vau­ti tarp­tau­ti­nia­me ba­le­to žvaigž­džių iš­kil­min­ga­me kon­cer­te Ma­jos Pli­sec­ka­jos gar­bei At­ėnuo­se. Bet Grai­ki­ja yra Grai­ki­ja – anar­chiz­mas ir su­maiš­tis. Tų pa­čių an­ti­ki­nių erd­vių ir plo­tų, kur nu­ma­ty­tas ren­gi­nys, pa­sku­ti­nę mi­nu­tę žūt­būt pri­rei­kė val­džios vy­rams. Kon­cer­tas nu­kel­tas į spa­lio 11-ąją, bet vėl bė­da – ne­be vi­si šo­kė­jai ga­lės tą die­ną at­vyk­ti. Jur­gi­tos par­tne­ris šia­me kon­cer­te – Ma­ri­jos tea­tro (Pe­ter­bur­gas) pri­ma­ri­jus Vla­di­mi­ras Šklia­ro­vas.

Kuo dar nu­ste­bin­ti?

Iš Vil­niaus oro uos­to – tie­siai į re­pe­ti­ci­jų sa­lę. Vi­są die­ną ne­val­giu­si. Tai kuo ji gy­va? „Ži­no­ma, ba­le­tu“, - juo­kia­si iš sa­vęs pri­ma­ba­le­ri­na. Na­muo­se ir dar­be Ams­ter­da­me įvai­rio­mis kal­bo­mis kal­ban­ti Jur­gi­ta pri­si­pa­žįs­ta, kad kai ku­rie lie­tu­viš­ki žo­džiai „užs­trin­ga“. Nors, pa­vyz­džiui, per in­ter­viu ji pa­var­to­ja ti­krai re­tą žo­dį „į­gei­dus“. Lie­tu­viš­kai Jur­gi­ta kal­ba su sū­nu­mi, ku­riam jau dve­ji, skai­to jam pa­sa­kų kny­gas, dai­nuo­ja dai­nas.

- At­ro­do, va­sa­rą ne­siil­sė­jo­te. Dir­bo­te, va­ži­nė­jo­te, skrai­dė­te, - LŽ klau­sė Jur­gi­tos Dro­ni­nos.

- Pa­si­bai­gus se­zo­nui mū­sų tea­tre, po po­ros die­nų vy­kau į Ro­mą šok­ti „Gul­bių eže­ro“. Vi­sai nau­ja pra­ncū­zo Pa­tri­ce­’o Bar­to cho­reog­ra­fi­ja, jis pa­gei­da­vo, kad da­ly­vau­čiau prem­je­ro­je. Jo­kių de­ko­ra­ci­jų – Ka­ra­ka­los pir­čių ap­lin­ka, an­ti­kos al­sa­vi­mas, ne­iš­dil­do­mi įspū­džiai. Po to – Ja­po­ni­ja, sep­ty­ni „A­li­na Co­jo­ca­ru: Dream Pro­ject 2014“ pa­si­ro­dy­mai. Ja­po­nai ba­le­tą die­vi­na, ko­ky­bę ir ar­tis­tiš­ku­mą – gar­bi­na. Tai ne tuš­ti žo­džiai. Ger­bė­jai mū­sų lau­kia vieš­bu­ty­je net ir ke­tu­rias va­lan­das, pra­šo pa­si­ra­šy­ti. Be­veik ta pa­ti pub­li­ka žiū­ri vi­sus sep­ty­nis spek­tak­lius. O mums iš­šū­kis – per ki­tą spek­tak­lį tu­ri­me par­ody­ti ne tą pa­tį, pri­va­lo­me ieš­ko­ti dar ko nors, kuo nu­ste­bin­ti. Sep­ty­niems pa­si­ro­dy­mams bu­vo par­eng­tos trys skir­tin­gos prog­ra­mos. Po to – Mek­si­ka, Isaa­co ga­la kon­cer­tas.

- Isaa­co Her­nan­de­zo ga­la kon­cer­tas?! Jam dvi­de­šimt ket­ve­ri.

- Jis vie­nin­te­lis mek­si­kie­tis šo­kė­jas, taip iš­gar­sė­jęs pa­sau­ly­je, to­dėl sa­vo ša­ly­je la­bai ger­bia­mas.

- O mes sa­viš­kius pa­gerb­ti del­sia­me.

- Aš ir­gi tu­riu pla­nų at­vež­ti į Lie­tu­vą di­de­lį pro­jek­tą, bet kol kas apie tai pla­čiau ne­pa­sa­ko­siu. Tę­siant kal­bą apie va­sa­ros dar­bus, dar vie­šė­jau Ar­gen­ti­no­je, Bue­nos Ai­rė­se, kur bu­vo šven­čia­mas „Tea­tro Co­lon“ 80-me­tis. Tai vie­nas gra­žiau­sių tea­trų, ku­riuo­se esu šo­ku­si. Po ke­lių die­nų – vėl Mek­si­ka, tea­tro „Pa­la­cio de Bel­las Ar­tes“ ju­bi­lie­jus. Pa­il­sė­ti pa­kan­ka sa­vai­tės. Kuo dau­giau šo­ki, tuo dau­giau no­ri­si.

Gy­ve­ni­mas yra nenuobodus

- Va­ži­nė­ja­te po vi­so pa­sau­lio iš­kil­min­gus ren­gi­nius. Ten tur­būt su­ka­si di­de­li pi­ni­gai, tai­gi ir jūs mau­do­tės pra­ban­go­je, kaip Ru­si­jos ba­le­ri­nos ca­ro lai­kais?

- Kar­tais pa­gal­vo­ju, kad bū­tų ne­blo­gai gy­ven­ti ca­ro lai­kais. Kai ba­le­tas bu­vo la­biau ver­ti­na­mas ir ma­te­ria­liu po­žiū­riu, ir pa­pras­čiau­sia pa­gar­ba. Da­bar gal tik ope­ros dai­ni­nin­kai te­be­ver­ti­na­mi to­kiu pa­čiu aukš­tu ly­giu. Daug kur mes, ba­le­to ar­tis­tai, va­žiuo­ja­me vien „dėl gar­bės“, nors, ne­slėp­siu, kai kur ir dėl at­ly­gio. Par­adok­sas: ten, kur šok­ti – di­de­lė gar­bė, mo­ka ma­žiau. Čia jau la­bai bui­tiš­kai pa­kal­bė­jau... Aps­kri­tai aš vi­sa­da sva­jo­jau (ma­nau, Isaa­cas pa­tvir­tin­tų tą pa­tį) da­ly­tis sa­vo me­nu, ap­lan­ky­ti kuo dau­giau tea­trų, ypač se­nų­jų, is­to­ri­nių. Ne­pa­sa­ky­čiau, kad ea­me api­pil­ti pi­ni­gais, tai ne­bū­tų tie­sa. At­ly­gį mes gau­na­me - už tai, kad dir­ba­me extra. Mes ne­mie­ga­me, mes skren­da­me į to­li­mą ša­lį, mes šo­ka­me ką tik at­skri­dę, mes mo­ko­mės nau­ją ver­si­ją, mes dir­ba­me be poil­sio die­nų.

- Jūs sie­kia­te to­bu­ly­bės. Čia bū­ti­na pri­si­min­ti pra­ėju­sių me­tų „Ži­zel“ Vil­niu­je, jū­sų šok­tą su Mat­hias Hey­man­nu. Kaip vi­sų tų ste­buk­lų pa­sie­kia­ma?

- Be abe­jo, tai meis­triš­ku­mas. Be ga­lo il­gos dar­bo va­lan­dos. Griež­tas dar­bo gra­fi­kas. Esi pa­sie­kęs tam ti­krą tech­ni­kos ly­gį - leng­viau „su­si­šok­ti“ su to pa­ties ly­gio šo­kė­ju. Tie­sa, ne su vi­sais. Vaid­me­nys, jų su­bti­ly­bės, skir­tin­gos ver­si­jos – ta­vo sa­vas­tis. Tai jau sep­tin­tas ma­no „Gul­bių eže­ras“, vi­siš­kai skir­tin­gas nuo ki­tų ver­si­jų: ru­siš­kos, olan­diš­kos, šve­diš­kos, Ba­lan­chi­ne­‘o. Įsi­sa­vin­ta dau­gy­bė niuan­sų ir pri­rei­kus juos ga­li­ma iš­si­trauk­ti iš ki­še­nės. Tai di­de­lis tur­tas.

- Ba­le­tas – to­li gra­žu ne vien meis­triš­ku­mas. O pir­mi­nis įkvė­pi­mas – kas? Mu­zi­ka, li­te­ra­tū­ra, gy­ve­ni­mo pa­tir­tis, pa­ži­ni­mo troš­ki­mas, mei­lė?

- Gy­ve­ni­mas ir su­si­de­da iš vi­so to, ką iš­var­di­jot. Kny­gos, mu­zi­ka, ope­ra, mei­lė, kas­die­ny­bės da­ly­kai, bend­ra­vi­mas ir taip to­liau. Kiek­vie­na die­na kuo nors įkve­pia. Ar­ba kar­tais skau­di­na, nu­vi­lia. Bū­na juo­dų die­nų, ir bū­tent juo­do­sios po to at­sisk­lei­džia sce­no­je. Su­ras­da­ma iš­ei­tį iš jų, ran­di įkvė­pi­mą. Ei­ni į mu­zie­jų, pers­kai­tai nau­ją kny­gą. Gy­ve­ni­mas – mo­ky­ma­sis iš kiek­vie­nos si­tua­ci­jos, kiek­vie­ną die­ną. Be abe­jo, di­džio­ji ma­no įkvė­pė­ja - šei­ma: sū­nus, vy­ras. Man ro­dos, tas įkvė­pi­mas nie­ka­da ne­iš­dils. At­si­ke­li ry­tą, pa­žvel­gi į sū­nų, ma­tai, kaip jis kei­čia­si, ko nors mo­ko­si – ma­ne ir­gi mo­ko. Gy­ve­ni­mas nie­ka­da ne­nuo­bo­dus. Į dau­ge­lį ša­lių, jei tik lei­džia ap­lin­ky­bės, va­žiuo­ja­me vi­sa šei­ma. Va­sa­rą ir Ita­li­jo­je, ir Ja­po­ni­jo­je bu­vo­me kar­tu. Ne­ga­liu pa­lik­ti sū­naus il­giau nei dviem die­noms – šir­dis plyš­ta. Ke­liau­ti jam la­bai pa­tin­ka, gy­vy­bin­gas, šne­kus vai­kas – čiauš­ka ir čiauš­ka. Tu­ri­me an­ge­liu­ką.

Pa­isy­ti žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių

- Per re­pe­ti­ci­jas jūs ati­di, kan­tri, pa­klus­ni. Kur­gi pri­ma­do­nos įgei­džiai?

- Biznyje! (Juo­kia­si.) Ta­da, kai kas nors ne­sik­los­to. Kai ap­link pro­fe­sio­na­lai, sa­vo dar­bus ir par­ei­gas tin­ka­mai at­lie­kan­tys žmo­nės, vis­kas pui­ku. O jei, tar­kim, ne­si­lai­ko pa­ža­dų ar su­tar­čių... Aš mėgs­tu sa­ky­ti: dar­bas yra dar­bas, biznis yra biznis. Užk­lu­pus prob­le­moms, mo­ku kie­tai dėl sa­vęs pa­ko­vo­ti, taik­liai at­si­kirs­ti.

- Bū­na, kad ne­si­lai­ko kon­trak­tų?

- Vis­ko nu­tin­ka gy­ve­ni­me. Kai kam gal at­ro­do: ai, ba­le­ri­na - ma­žy­tė, kuk­li, nai­vi. Bet sa­kiau, biznis yra biznis, aš ja­me ge­rai orien­tuo­juo­si.

- Va­di­na­si, nie­kas nė­ra nu­skriau­dęs. Biznyje.

- Yra nu­skriau­dęs, bet aš iš to pa­si­mo­kiau. Ati­tin­ka­mai pa­di­dė­jo sa­vi­gar­ba, tuo pa­čiu pa­gar­ba ki­tiems. La­bai se­nas po­sa­kis: el­kis su ki­tais taip, kaip no­rė­tum, kad jie su ta­vi­mi elg­tų­si. Iš tie­sų to lai­kau­si. Jei su ma­ni­mi kas nors el­gia­si „ne taip“, at­kir­tį gau­na. O kad bū­čiau la­bai jau įgei­di, ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Kai nė­ra pa­grin­do, jo­kio rei­ka­lo, kam vi­sa tai? Vi­si esa­me žmo­nės ir rei­kia vi­sus gerb­ti, pa­isy­ti žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių.

- Jūs tu­ri­te li­te­ra­tū­ri­nių ga­bu­mų. Ar at­sklei­džia­te juos?

- Kaž­ka­da ra­šiau... Ma­nau, da­bar tie ga­bu­mai su­te­ka į vaid­me­nis. Aiš­ku, ne­už­ra­šau jų po­pie­riu­je, bet ku­riant vaid­me­nį nuo­lat vyks­ta dia­lo­gas su juo, ir tai ma­no su­kur­tas dia­lo­gas. Ma­no kal­ba – šo­kis, čia kiek­vie­nas ju­de­sys tu­ri reikš­mę ir pra­smę. Kiek­vie­nas vaid­muo – tai nau­ja kny­ga. Ma­no su­kur­ta.

Mo­kyk­lo­je ra­šiau die­no­raš­tį, o šiuo me­tu nė­ra lai­ko net jį at­si­vers­ti. Gal pen­si­joj pri­sė­siu ir par­ašy­siu ko­kį me­mua­rą. Da­bar su kiek­vie­na die­na - pir­myn. Su nau­jais iš­šū­kiais - pir­myn.

*

Po „Gul­bių eže­ro“ Vil­niu­je Jur­gi­ta, šil­tai įver­tin­ta pub­li­kos, su­sė­do su ar­ti­mai­siais. Ma­ma, dė­dės ir te­tos, se­suo su su­ža­dė­ti­niu ir du­kra. Da­bar pri­ma­ba­le­ri­na jau na­mie, Ams­ter­da­me. Ny­der­lan­dų na­cio­na­li­nis ba­le­tas ren­gia prem­je­rą „Back to Bach“ (ke­tu­rių cho­reog­ra­fų dar­bai pa­gal J. S. Ba­cho mu­zi­ką, Jur­gi­ta šo­ka dvie­juo­se). Pa­skui - Ki­ni­ja, prog­ra­ma „Ro­ber­to Bol­le ir drau­gai“ Šan­cha­ju­je, taip pat „Ži­zel“ spek­tak­liai su Isaa­cu įvai­riuo­se mies­tuo­se, ke­li ga­la kon­cer­tai. Mes – lau­kia­me Jur­gi­tos Dro­ni­nos ga­la kon­cer­to Vil­niu­je. O prie šios Jur­gi­tos ir Isaa­co vieš­na­gės įgy­ven­di­ni­mo pri­si­dė­jo ba­le­to me­ce­na­tė Ra­min­ta Kup­re­vi­čie­nė.

Teks­ti­nis blo­kas: 1

Jur­gi­ta Dro­ni­na gi­mė 1986 me­tais Sa­ra­to­ve (Ru­si­ja). Bai­gė M. K. Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­jos Ba­le­to sky­rių. 2004-2005 me­tais sta­ža­vo Miun­che­no ba­le­to aka­de­mi­jo­je. Nuo 2005 me­tų šo­ko Šve­di­jos ka­ra­liš­ka­ja­me ba­le­te. Nuo 2010 me­tų – Ny­der­lan­dų na­cio­na­li­nio ba­le­to so­lis­tė (pri­ma­ba­le­ri­na). Re­per­tua­re – kla­si­ki­nių ir ne­ok­la­si­ki­nių ba­le­tų par­ti­jos, šiuo­lai­ki­nio šo­kio dar­bai. Įvai­rių tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų ir ba­le­to ap­do­va­no­ji­mų lau­rea­tė. Spe­cia­liai jai par­ti­jas šiuo­lai­ki­niuo­se ba­le­tuo­se yra su­kū­rę Mau­ro Bi­gon­zet­ti, Chris­tia­nas Spuc­kas, Krzysz­to­fas Pa­sto­ras, Han­sas van Ma­ne­nas, Ru­di van Dant­zi­gas ir kt. Vy­ras Ser­guei En­di­nian – ba­le­to šo­kė­jas. Sū­nus - Da­mian Ulys­ses.