Profesorės Veronikos Vitaitės 75-mečiui

Publikuota: 2014-12-06 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Profesorės Veronikos Vitaitės 75-mečiui

Su pianistės profesorės Veronikos Vitaitės vardu susijęs ištisas Lietuvos muzikinio gyvenimo laikotarpis, kurį ši ryški asmenybė nuspalvino neišsenkama energija atlikimo meno ir pedagoginio darbo baruose, visuomeninėje veikloje, buvo įvairių pianistų konkursų Lietuvoje bei užsienyje organizacinių komitetų ir vertinimo komisijų narė (tarp jų M. K. Čiurlionio, S. Vainiūno, B. Dvariono, „Muzikos be sienų“ konkursų).

Baigusi Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir aspirantūrą Maskvoje, išvariusi reikšmingą profesinio darbo vagą Šiauliuose, V. Vitaitė pradėjo dirbti Vilniuje, M. K. Čiurlionio muzikos mokykloje ir konservatorijoje, buvo ilgametė Fortepijono katedros vedėja, Europos fortepijono mokytojų asociacijos (EPTA) Lietuvos skyriaus viceprezidentė, Lietuvos muzikų draugijos „XXI amžiaus muzika ir švietimas“ valdybos pirmininkė, Lietuvos F. Chopino draugijos prezidentė, Londono pianistų korporacijos komiteto narė. Kaip atlikėja ji rengė rečitalius, koncertus su Lietuvos orkestrais, diriguojamais M. Dvarionaitės, A. Klenickio, J. Fledžinsko, S. Sondeckio, P. Bermano, J. Domarko, R. Šerveniko, M. Piečaičio, su fortepijoninio dueto partneriu A. Povilaičiu (per 300 koncertų Lietuvoje, Maskvoje, Latvijoje, Estijoje), taip pat su pianistėmis R. Vaitkevičiūte ir A. Žvirblyte, smuikininkais A. Stulgiu, R. Katiliumi, dainininkėmis R. Maciūte, R. Tumalevičiūte, I. Argustiene.

V. Vitaitė buvo pirmoji daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėja, padarė per 120 radijo ir TV įrašų, išleido plokštelių, parašė per 30 straipsnių ir recenzijų, sudarė leidinių. Profesorės Olgos Šteinbergaitės perduotą patyrimą derino su stažuotėse Vienoje, Prahoje, Sankt Peterburge ir Liubeke įgytomis žiniomis. Kaip buvusi gerbiamos profesorės mokinė ir Čiurlionio mokykloje, ir Lietuvos konservatorijoje, turiu pasakyti, kad daugeliu talentų apdovanota V. Vitaitės asmenybė žibėjo visuose baruose: kur tik reikėjo jos autoriteto, ateidavo su naujomis idėjomis ir milžiniškais organizaciniais gebėjimais, negailėjo savo laiko. Aprėpė Lietuvos pianistinio gyvenimo panoramą, matė visas puses, kurias reikėjo taisyti, skatinti, remti, palaikyti. Bet svarbiausia jos žmogiškas, šiltas, ypatingas santykis su savo mokiniais, noras kartu su jais kaskart atrasti ką nors nauja, siekti aukštumų.

Profesorė buvo jautri visiems ateinantiems mokytis, gebėjo atskleisti jų stipriąsias savybes, negailėdama jėgų ruošė nesuskaičiuojamiems rečitaliams ir konkursams... Jokių darbo valandų neegzistavo. Pamokos vykdavo iki vėlumos, savaitgaliais jos namuose. Be profesinių dalykų, mokiniai galėjo rasti motinišką prieglobstį, buvo visada palaikomi, išklausomi, paskatinami... Apie tai galima būtų parašyti ne vieną knygą, kuri liudytų asmenišką mokytojo ir mokinio santykį, kai aukštasis muzikos menas susipina su gyvenimo išmintimi... V. Vitaitė yra mokytoja iš pašaukimo, o tai ypač reta dovana. Jos ugdytiniai yra pelnę daugiau kaip 70 premijų tarptautiniuose konkursuose Lietuvoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Olandijoje, Danijoje, Ukrainoje, Anglijoje, JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Švedijoje. Eglė Janulevičiūtė, Artūras Anusauskas, Guoda Gedvilaitė, Edvinas Minkštimas, Darius Mažintas, Indrė Petrauskaitė, Martyna Jatkauskaitė, Kasparas Uinskas, Paulius Rudokas, Rima Chačaturian, Andrius Racevičius, Agnė Radzevičiūtė – tai vis vardai, kurie Lietuvos ir pasaulio atlikėjų žemėlapyje nužymėti dideliais pasiekimais. Tad nenuostabu, kad 2014 metais profesorės jubiliejui skirtuose trijuose koncertuose pasirodė jos esami ir buvę mokiniai iš Čiurlionio mokyklos, Muzikos akademijos.

Koncertų seriją užbaigė ketvirtasis, vykęs praėjusių metų lapkričio 29 d. Nacionalinėje filharmonijoje, kuriame dalyvavo pati V. Vitaitė, jos dukra profesorė Aleksandra Žvirblytė, vaikaitis Paulius Anderssonas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Juozo Domarko. Pradžioje Paulius Anderssonas, LMTA pirmakursis (prof. Z. Ibelhaupto kl.), nuo mažens aktyviai koncertuojantis įvairių fondų stipendininkas bei tarptautinių konkursų laureatas, paskambino trečiąjį S. Rachmaninovo koncertą fortepijonui ir orkestrui d-moll, op. 30. Jaunojo pianisto repertuare tai – naujas kūrinys, tačiau paliko techniškai ir meniškai brandaus atlikimo įspūdį. Neabejotina sėkmė, turint galvoje jauną pianisto amžių. Bisui P. Anderessonas paskambino S. Rachmaninovo Preliudą G-dur, op. 32.

Antroje koncerto dalyje A. Žvirblytė su orkestru pagrojo C. Francko Simfonines variacijas – 60 metų Lietuvos scenoje neskambėjusį kūrinį (prieš šešis dešimtmečius jį dirigavo Konradas Kaveckas, skambino Cecilija Kaveckaitė). Stilistiškai vientisai skambėjo koncerto pabaigoje A. Žvirblytės ir V. Vitaitės virtuoziškai skambinamas C. Saint-Saënso „Žvėrių karnavalas“. Baigiamasis profesorės jubiliejui skirtas koncertas buvo solidus ir pakilus, kartu su kitais renginiais paliudijęs V. Vitaitės asmenybės bei profesines aukštumas.

Jubiliejaus proga tartus kolegų sveikinimus visada jaunai ir energingai profesorei svariai papildo prof. Sauliaus Sondeckio žodžiai, skirti jaunesniems pianistų dinastijos atstovams, kurie savo profesijai taip pat atiduoda visą laiką ir širdį: „Pauliaus pasirodymas labai patiko. Aš puikiai žinau šį nepaprastai sudėtingą kūrinį, sunkų ne tik solistui, bet ir keliantį daug reikalavimų ansambliui, ne kartą jį teko diriguoti. Atrodo, kad Paulius gimė su tuo koncertu. Viskas yra – mastas, tikras temperamentas, įgimtas artistizmas. Neeilinis talentas, kurį reikia globoti. Bravo, kad Aleksandra sceniniam gyvenimui prikėlė C. Francko kūrinį. Gėrėjausi jos išraiškingu, spalvingu garsu, plastišku, gracingu pianizmu, meistriškumu. Kūrinio jausmų paletė – nuo skausmo, abejonių iki triumfo – buvo raiškiai atskleista solistės ir orkestro dialoguose.“ Pačiai profesorei V. Vitaitei maestro sakė: „Muzikiniais darbais esate žymiausių Lietuvos muzikų gretose, o dėl asmenybės kilnumo bei žavesio mylima ir gerbiama kolegų, visų muzikų. Stebina, kad aprėpdama didžiulius organizacinius darbus, išugdžiusi tiek talentingo jaunimo, kuris pelnė tarptautinį pripažinimą, iki šiol išlaikėte puikią koncertinę formą. Saint-Saënso „Žvėrių karnavalą“ su Aleksandra daug kartų grojome kartu, o šiandien puikus duetas, spalvingos pjesių charakteristikos, žėrintis pianizmas suteikė tiek džiaugsmo klausytojams.“

Profesorė Veronika Vitaitė yra apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi, jubiliejiniais 2014 metais jai įteikta Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija.

Komentarai