Rachmaninovo variacijos ir „Ferrari“ variklio burzgimas

Būdamas vos devynerių pianistas Ignas Maknickas jau skambino su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru Vilniaus kongresų rūmuose, būdamas dvylikos pasirodė su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, trylikos grojo Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje su Lietuvos kameriniu orkestru, o tais pačiais 2011 metais pasiekė ir tarptautinę areną – XIX tarptautiniame F. Chopino jaunųjų pianistų konkurse Šafranėje, Lenkijoje, laimėjo I vietą. Kaip pats teigia, tokia ankstyva koncertinė patirtis jam, tuomet dar vaikui, suteikė postūmį siekti maksimalių rezultatų savo pasirinktoje profesijoje. Šiandien 22-ejų jaunuolis, muzikos kritikų vadinamas daug žadančia lietuvių fortepijono meno asmenybe, sėkmingai ruošiasi baigiamiesiems bakalauro studijų egzaminams Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, džiaugiasi ten jau patvirtinta stipendija magistrantūros studijoms bei kantriai laukia, kol galės sugrįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Ignas Maknickas gimė 1998 m. Santa Barbaroje, Kalifornijoje, tačiau ten praleido kiek mažiau nei vienus savo gyvenimo metus – su Jungtinėse Amerikos Valstijose kurį laiką gyvenusiais tėvais atvyko į Lietuvą. Klasikinę muziką vertinančių tėvų paskatintas Ignas įstojo į M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis skambinti fortepijonu, tačiau, jo paties teigimu, „pradžia nebuvo kaip ant sparnų: stigo ir noro, ir motyvacijos.“ Ketvirtoje klasėje buvo pastebėtas Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo atstovės ir tapo šio fondo globotiniu. Atsivėrusios koncertinės galimybės sustiprino norą muzikuoti.

Remiamas M. Rostropovičiaus fondo, Ignas Maknickas dalyvavo profesorės Mūzos Rubackytės meistriškumo pamokose Vilniuje, festivalyje „Music Fest Perugia“ Italijoje bei G. Sebök akademijoje „Piano Pic“ Bagnères-de-Bigorre Prancūzijoje, grojo prestižinėse salėse ir renginiuose – Luvro koncertų salėje Paryžiuje, Šlėzvigo-Holšteino festivalyje Vokietijoje, Ermitaže Sankt Peterburge, dalyvavo I, II ir V Vilniaus fortepijono festivaliuose. Pastarojo baigiamajame koncerte su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko F. Chopino Koncertą Nr. 2 f-moll, op. 21. Daiva Tamošaitytė ir Tomas Bakučionis, žurnale „Muzikos barai“[1], komentuodami Igno Maknicko pasirodymus 2011 m. ir 2017 m. vykusio Mūzos Rubackytės organizuojamo Vilniaus fortepijono festivalio Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje koncertuose, atkreipė dėmesį į jaunojo pianisto įgimtą muzikalumą, gražų garsą, tikslingą ir skoningą techninių priemonių naudojimą bei natūralų scenos pojūtį, saiko jausmą, įsiklausymą į orkestro skambesį.

2014 m. XX tarptautiniame „Young Virtuoso“ konkurse Zagrebe, Kroatijoje, pianistas laimėjo I vietą, tarptautiniame konkurse Enschede, Olandijoje, – III vietą ir publikos apdovanojimą. 2018 m. jis pelnė Haroldo Samuelio prizą Londono Karališkosios muzikos akademijos Harriet Cohen J. S. Bacho konkurse, tais pačiais metais laimėjo sidabro medalį muzikos festivalyje „Manhattan International“ Niujorke, o 2019 m. tapo tarptautinio pianistų konkurso „Aarhus International Piano Competition“ laureatu (III vieta) bei antrą kartą buvo pakviestas dalyvauti prestižiniame Oksfordo fortepijono festivalyje (Jungtinė Karalystė). Už muzikinius pasiekimus Ignas Maknickas 2012 ir 2015 m. buvo apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės padėkos raštais, o 2017 m. Prezidentė jam įteikė brandos atestatą su padėka už mokyklos vardo garsinimą bei konkursinius laimėjimus. 2016 m. atlikėjui Vilniaus meras įteikė Mažojo Šv. Kristoforo apdovanojimą „Už muzikos pasiekimus ir Vilniaus miesto garsinimą“. Nuo 2016 m. Igną Maknicką globoja fondas „Arts Global“. 2018 m. Karališkojoje muzikos akademijoje Ignas apdovanotas Molyneaux prizu, o 2019 m. ir 2020 m. jam suteikta ABRSM stipendija (The Associated Board of the Royal Schools of Music Scholarship Award). 2020 m. I. Maknickas tapo Imogen Cooper muzikos fondo (Imogen Cooper Music Trust) stipendininku.

Jauno pianisto kūrybinę biografiją puošia jau ne vienas reikšmingas rečitalis. Pirmieji sugroti 2014 ir 2016 m. Kristupo vasaros festivaliuose, vėliau – „Vaidilos“ teatre Vilniuje, „Steinway Hall“ Londone, Thomo Manno festivalyje Nidoje, Kinroso rūmuose Škotijoje, „Charlottenborg Festival Hall“ Kopenhagoje.

Ignas Maknickas yra grojęs su geriausiais Lietuvos orkestrais, kameriniu orkestru „London Mozart Players“, Alikantės universiteto filharmonijos, Dartingtono, „Virtuosi Brunenses“ simfoniniais orkestrais, bendradarbiavo su dirigentais Geoffrey Simonu, Uri Segalu, Anna Skryleva, Modestu Pitrėnu, Mindaugu Piečaičiu, Martynu Staškumi ir kitais. Dalyvauta daugybėje tarptautinių festivalių, tarp kurių – „Piano Texas“ festivalis-akademija Fortvorte (2016 ir 2019 m.), tarptautinė vasaros akademija „Mozarteum“ Zalcburge.

Jau aštuonerius metus Valdovų rūmuose rengiami tradiciniai Maknickų šeimos koncertai. Nors tėvai ne muzikai, tačiau penki iš šešių vaikų savo gyvenimą sieja su muzika. Vyriausieji Ignas, Justas ir Greta baigė M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Greta pasekė brolio Igno pėdomis ir šiuo metu mokosi Londono Karališkojoje muzikos akademijoje pirmame smuiko bakalauro studijų kurse. Justas, mokykloje mokęsis skambinti fortepijonu, studijuoja laisvuosius menus privačioje Tomo Akviniečio kolegijoje Santa Pauloje, Kalifornijoje. Jaunesnieji broliai mokosi M. K. Čiurlionio menų mokykloje – septyniolikmetis Julius griežia violončele, trylikametis Jonas – smuiku.

Pokalbį su Ignu Maknicku pradėjome nuo pianisto kelio ištakų – mokyklos ir pedagogų.

– Kuo Tau buvo ypatinga M. K. Čiurlionio menų mokykla?

– Savo mokyklą visuomet prisimenu su didžiuliu malonumu. Ypatingą atmosferą ten kuria požiūris į vaiką kaip į rimtą žmogų, jau nuo pirmų dienų esi traktuojamas kaip būsimas kūrėjas. Tai suteikia pasitikėjimo ir drąsos. M. K. Čiurlionio menų mokykla yra nuostabi vieta įgyti aukščiausio lygio muzikinį išsilavinimą. Čia sukurtos visos sąlygos mokytis iš puikių pedagogų bei siekti aukštumų. Mokykloje turėjau keturias specialybės mokytojas: pirmus trejus metus mane mokė Neringa Puišytė, vėliau – Violeta Lipniagovienė, prof. Veronika Vitaitė, paskutinius ketverius – doc. Albina Šikšniūtė. Taigi, mano muzikiniai pagrindai buvo sulipdyti iš skirtingų ir vienas kitą papildančių muzikinių sampratų. Esu iš visos širdies dėkingas savo mokytojoms už suteiktas žinias, kurios buvo labai naudingos įstojus į Karališkąją muzikos akademiją Londone ir kurios mane lydės visą gyvenimą.

Paskutinius ketverius metus dirbau su doc. Albina Šikšniūte, iš jos išmokau daug vertingų dalykų, kuriuos galima pritaikyti ne tik muzikoje, bet ir gyvenime. Vienas iš jų yra disciplina – labai svarbu susidaryti kūrinio, kurį atlieku, planą, žinoti, ką ir kuriose vietose daryti su natomis. Bet privalu atsižvelgti į kompozitoriaus paliktus nurodymus ir tik tada ieškoti balanso tarp kompozitoriaus ir atlikėjo norų. Muzika – ne vien natos, bet ir tai, kas yra tarp jų. Reikia daug darbo, įkvėpimo, smalsumo ir meilės kūriniui, kad atrastum tą nepaprastą muzikinę magiją. Be abejo, svarbu visada klausti savęs – kodėl kompozitorius nusprendė parašyti būtent taip? Ką tai reiškia jam? Ką jis pasakoja? Ir – ką aš įsivaizduoju? Koks yra mano tikslas atliekant šį kūrinį?

– Tavo talentas buvo pastebėtas ir pripažintas labai anksti, nuo devynerių groji didžiosiose koncertų salėse su simfoniniais orkestrais. Ką tokios patirtys ir atsakomybė reiškia jaunuoliui? Ar nesijautei per greitai suaugęs?

– Groti su orkestru yra didelė privilegija, ypač jauname amžiuje, kai kuriamas muzikinis pagrindas. Taip, devynerių grojau su Valstybiniu simfoniniu orkestru. Kitas įsimintinas pasirodymas buvo su Lietuvos kameriniu orkestru, kai man buvo dvylika. Tai man suteikė žinių apie kitų instrumentų tembrus, leido pajausti, ką reiškia efektyviai komunikuoti su muzikais, scenoje drauge kuriant muzikinį stebuklą. Pasiruošti koncertams visada padėdavo mokytojai ir tėvai. Be jų kantrybės ir atsidavimo pasirodymai su orkestrais nebūtų įvykę. Nesijaučiau per greitai suaugęs, gal kad buvau gerai paruoštas.

– Kokias svarbiausias pamokas suteikia ankstyva sėkmė?

– Net jei ir gerai sekasi, niekada neprarask noro dirbti, tobulėti ir atrasti ką nors nauja. Negalima sustoti ir mėgautis savo pasiekimu, turi judėti pirmyn, privalai ieškoti to didžiojo „lobio“.

– Kaip manai, kas lemia atlikėjo sėkmę?

– Tai daugelio priežasčių visuma. Viena svarbiausių yra mokytojas. Antra – nuolatinis ir nesibaigiantis darbas siekiant naujų tikslų, kurie yra „aukštai virš galvos“. Kaip sakė mano viena išmintinga mokytoja, tu niekada nestovi vietoje – arba eini į priekį, arba atgal. Daug kam žodis „darbas“ yra baisus, gal dėl to, kad ne visi dirba tai, kas jiems patinka. Muziką turi mylėti, tada ir darbas nebus toks sunkus. Aš negalvoju, kad einu dirbti – aš einu ieškoti. Einu pajusti. Einu atrasti. Tai, kad atsidūrei reikiamoje vietoje reikiamu laiku taip pat yra viena iš reikšmingų sėkmės priežasčių. Esu sutikęs daugybę nuostabių muzikų, kurių muzikavimo beveik niekas negirdėjo. Tikiuosi, kad išgirs.

– Šiuo metu studijuoji Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, prof. Joannos MacGregor klasėje. Kokia tai mokykla ir koks Tavo dėstytojos pedagoginis stilius?

– Patekau į aukščiausio lygio muzikos įstaigą, ji antroji pasaulyje po Juilliardo mokyklos. Labai tuo džiaugiuosi. Akademijos aplinka nuostabi. Matydamas, kaip ir kiti šalia tavęs siekia to paties, stengiesi nepasiduoti, net jei kas ir nesiseka. Aplinka nėra konkurencinga – visi draugiškai kopiame į muzikos aukštumas. Londone labai nuoširdūs ir pedagogai, ir administracija, visi stengiasi padėti, išaiškinti, kas neaišku.

Prof. Joanna MacGregor – išskirtinai kūrybinga asmenybė. Pianistė, dirigentė, kompozitorė, akademijos fortepijono skyriaus vedėja, festivalių rengėja ir t. t. Jos platus požiūris į muziką man ypač svarbus. Šiais laikais norint susikurti visavertę karjerą, nebeužtenka būti tik pianistu, kuris groja 8 valandas per dieną (jei gali sau leisti tokią prabangą). Dar turi gebėti sudaryti įdomias programas, išmanyti rinkodarą, būti dirigentas. Profesorė akcentuoja, kad details matter (detalės yra svarbios).

Londone turiu tik vieną savaitinę valandos trukmės pamoką. Ir tai nėra per mažai – privalau labai gerai pasiruošti, tuomet pamoka būna labai intensyvi. Technika – mano reikalas, o su profesore Joanna MacGregor didžiausią dėmesį skiriame interpretacijai.

– Ar akademijoje teko sutikti daugiau lietuvių?

– Taip, yra keli lietuviai. Stengiamės palaikyti ryšius.

– Ką pianistui reiškia gyventi Londone? Kokios galimybės ten atsiveria?

– Studijuodamas ir gyvendamas Londone jaučiuosi ne tik pačiame klasikinės muzikos, bet ir politikos, kultūros, ekonomikos bei įvairiausių pasaulėžiūrų sūkuryje. Jaučiuosi dalimi tos visuotinės kultūrinės atsakomybės, nuo kurios priklauso, koks pasaulis bus ateityje.

Mėgstu sau kelti didelius tikslus, o studijuojant Londone tam yra puikios galimybės. Šis gyvybingas didmiestis dovanoja vertingų patirčių – grojau garsiame džentelmenų klube, bendravau su Jungtinės Karalystės aukštuomenės atstovais. Ir čia pravertė vaikystės aistra – domėjimasis automobiliais. Su damomis kalbėjome apie muziką, o su ponais – apie automobilius.

– Nuolatos dalyvauji meistriškumo kursuose. Kurie pedagogai ir jų suteiktos pamokos labiausiai įsiminė?

– Būtų sunku išskirti labiausiai įsiminusias pamokas. Kartais galvoju, kad labai daug gaunu ne tik iš pamokų, bet ir iš buvimo tokioje ypatingoje, „įkrautoje“ atmosferoje. Neretai iš paprasto pasikalbėjimo ar paklausymo gali gauti labai daug. Be abejo, iš kiekvienos didžiųjų fortepijono meistrų pamokos parsinešu naujų, naudingų idėjų.

Ko gero, labiausiai įsiminė tie muzikos festivaliai ir akademijos, kuriuose teko turėti ne tik daugybę meistriškumo kursų su žinomais muzikais, bet ir tiesiogiai šiltai su jais bendrauti. Oksfordo fortepijono muzikos festivalis buvo vienas iš jų – turėjau galimybę susipažinti su Menahemu Pressleriu („Beaux Arts Trio“ įkūrėjas), Yoheved Kaplinsky (Juilliardo mokyklos fortepijono katedros vedėja), Mariosu Papadopoulosu (Oksfordo filharmonijos orkestro vadovas) ir kitais. Po tokių pamokų bei susitikimų jaučiu nepaprastą įkvėpimą. O štai 2020 m. vasarą Jūrmalos festivalio organizuojamoje Jaunimo akademijoje tobulinausi iki tol neišbandytu nuotoliniu būdu pas žymų norvegų pianistą Leifą Ove Andsnesą.

– Ko reikia šiuolaikiniam atlikėjui, norinčiam išsiskirti, sulaukti pripažinimo?

– Turinio, prasmės ir originalaus mąstymo (angl. think out of the box).

– Koks, Tavo manymu, atlikėjo vaidmuo kultūroje? Kokia jo misija?

– Muzika, kaip ir kalba, yra išraiškos priemonė. Daug atlikėjų savo kūryba yra padarę didžiulę įtaką ne tik kultūrai, prie kurios jie tiesiogiai prisideda, bet ir kitoms gyvenimo sritims. Pavyzdžiui, kai 1989 metais griuvo Berlyno siena, Mstislavas Rostropovičius atskrido iš Paryžiaus bičiulio lėktuvu (nes visų skrydžių į Berlyną bilietai buvo išpirkti) ir, atsisėdęs ant paprastos medinės kėdės, pagriežė kelias Bacho siuitas. Šiuo galingu muzikiniu gestu Maestro prisidėjo prie istorinio virsmo.

Kiekvienas gyvas kūrinio atlikimas yra tiesioginis dalyvavimas muzikinės kūrybos procese.

Manau, kad atlikėjo misija yra ne tik skelbti muzikos grožį, pateikiant jį per savo vidinį pasaulį, bet ir atskleisti grožio ir bjaurumo, komizmo ir tragizmo, gėrio ir pykčio santykį laiko perspektyvoje. Kartais jaučiu, kad muzika ima mane nešti, ir tarsi ne aš ją valdau, o ji mane. Tokios akimirkos ypatingos, norisi jas vėl patirti. Gal tokia ir yra atlikėjo misija – suartinti klausytoją su transcendencija? Pasijutus muzikos grožio nešamam Dievop, perduoti tą džiaugsmą kitiems?

– Kas, Tavo požiūriu, yra talentas? O genialumas?

– Manau, kad kiekvienas žmogus turi Dievo duotą talentą tam tikrai sričiai, tik ne visi jį atranda. Darbas padeda talentą atskleisti. Kartą, kai dar buvau mažas, sodyboje grėbėme šieną. Aš grėbti nelabai mokėjau, todėl sekėsi prastai. Laukas buvo toks didelis, kad atrodė, jog teks grėbti visą savaitę. Kartu su mumis dirbo vietinis žmogus iš gretimo kaimo. Kai pradėjau skųstis, kad mes to lauko nebaigsim iki kitos savaitės ir kad aš grėbti nemoku, jis atsakė labai trumpai: „Kai dirbi, tai ir pasduoda.“

Neturiu atsakymo į klausimą dėl genialumo. Genialumas visų pirma yra didžiulė paslaptis...

– Kokios akimirkos atlikėjui yra sunkiausios ir kas jas atperka?

– Sunkiausia akimirka būna, kai pačioje jautriausioje kūrinio vietoje pasigirsta mobiliojo telefono skambučio melodija... Kilusius iššūkius atperka tyla.

– Kada, Tavo manymu, atlikėją aplanko branda?

– Manau, tada, kai jis randa savo muzikinio pasakojimo balsą, tembrą. Kai atsiranda originalumas, išskirtinumas, kuris įtikina.

– Kas formuoja Tavo repertuarą (užsakymai, pedagogai, laisvas pasirinkimas)? Kokius kūrinius jau jautiesi įvaldęs, o prie kurių dar nedrįsti prisiliesti?

– Šiais laikais pianistas privalo būti universalus, t. y. turi būti įvaldęs visų epochų stilius, nuo J. S. Bacho iki šiuolaikinės muzikos. Prestižinių konkursų, studijų repertuaro reikalavimai dažniausiai yra platūs. Iš dalies tai ir formuoja mano repertuarą. Tačiau daugelis pianistų turi savo „arkliuką“, t. y. vieną ar kelis kompozitorius, kurių kūriniai prie širdies limpa labiausiai. Norint sukurti muzikinę magiją, kūrinį reikia mylėti. Šią akimirką didžiausią meilę jaučiu Mozarto ir Chopino muzikai. Kūrinio įvaldymą dažniausiai lemia darbas ir, be abejo, gyvenimiška patirtis. Tačiau, laimė, šis procesas nėra baigtinis, nes genialių kūrinių gelmė yra begalinė. Reikia drąsiai imtis naujų iššūkių ir judėti pirmyn.

– Kokios Tavo tolesnių studijų ir karjeros perspektyvos? Kokie koncertai, leidus aplinkybėms, planuojami šiais metais?

– Baigiu bakalauro studijas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje, pavasarį bus baigiamieji egzaminai, todėl reikia paruošti romantinį fortepijoninį koncertą ir rečitalį. Prieš kelias savaites nudžiugino žinia, kad man suteikta magistro studijų toje pačioje akademijoje stipendija (Master of Arts).

Dėl pandemijos visi mano koncertai buvo atšaukti. Šį laikotarpį išnaudoju repertuaro plėtrai, ruošiu naujus įrašus. Turiu kanalą „YouTube“ platformoje, reguliariai įkeliu savo interpretacijas. Taip pat esu perėjęs atrankas dalyvauti keliuose prestižiniuose pianistų konkursuose.

– Kokie kiti Tavo muzikiniai (ir nemuzikiniai) pomėgiai? Kokiuose koncertuose lankaisi, koks tavo „Spotify“ grojaraščio turinys?

– Domiuosi automobiliais. Senovinio automobilio restauravimas leidžia kartais atitrūkti nuo fortepijono, o pralekiančio 12 cilindrų atmosferinio „Ferrari“ variklio burzgimas gali įkvėpti ieškoti naujos garso spalvos S. Rachmaninovo variacijose (šypsosi). Automobiliai mane traukia nuo vaikystės, mašinytes piešti pradėjau būdamas dvejų metų. Tėtis, kuris mokėsi grafikos M. K. Čiurlionio menų mokykloje, negalėjo atsistebėti mano linijų drąsa. Visose knygelėse automobiliams pripiešdavau duslintuvus. Vaikystėje esu nupiešęs begalę automobilių, dauguma jų – modernūs kemperiai. Jei tėvai nebūtų manęs nuvedę į Čiurlionio menų mokyklą, matyt, dabar būčiau geriausias automobilių dizaineris Lietuvoje (šypsosi).

Na, o muzikiniai pomėgiai yra mano profesija. Vaikštau į rečitalius, kamerinius ir simfoninius koncertus. „Spotify“ grojaraštis platus, nuo J. S. Bacho ir A. Schnittkeʹs iki „Tame Impala“ ir „U2“.

– Tavo muzikinis moto.

– Suteik natoms prasmę, o muzikai gyvybę.

– Dėkoju už pokalbį.

 

[1] Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis. „II Vilniaus fortepijono muzikos festivalio įspūdžiai“, 2012, Nr. 1–2 (408-409), p. 22–25 ir Daiva Tamošaitytė, Tomas Bakučionis. „Fortepijono pakeleiviai Penktajame Vilniaus fortepijono festivalyje“, Muzikos barai, 2017, Nr. 11–12 (478–479), p. 2–10.