Regina Tamošaitienė: „Savo krašte pranašu nebūsi..."

Publikuota: 2016-11-06 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Regina Tamošaitienė: „Savo krašte pranašu nebūsi..."

Šių metų lapkričio 5 d. sukako 85-eri metai nuo tos dienos, kai gimė tarptautinių konkursų laureatas, liaudies kamerinės muzikos ansamblio žanro kūrėjas, dainų švenčių vyriausiasis dirigentas, nusipelnęs artistas, LMTA profesorius birbynininkas Pranas Tamošaitis (1931–2007).  Šia proga MB siūlo ištrauką iš dar nepublikuotų docentės Reginos Tamošaitienės „Atsiminimų“ (2000–2009), kuriuose ji gyvai ir nuotaikingai aprašo į užmarštį nugrimzdusius bendro gyvenimo ir kūrybinės veiklos įvykius, grąžinančius į Lietuvai svarbų laikotarpį – tautinės akademinės muzikos kūrybą ir sklaidą pasaulyje antroje XX a. pusėje. Juose į žinomas muzikos pasaulio asmenybes, kolegas pažvelgta kitu kampu, kasdieniškai ir kartu šiltai, užfiksuoti vertingi istoriniai faktai ir detalės nupučia formalizmo dulkes ir įleidžia į muzikantų gyvenimo vidų. 

Kadangi tėtušis buvo nupirkęs 1935 metų laidos radijo aparatą „Philips“, – tuo metu tai buvo didelis dalykas, – aš dažnai klausydavausi transliuojamos fortepijoninės muzikos, kuri man darė didelį įspūdį. Man rūpėjo ne tik girdėti, bet ir matyti atlikėjus. Tėvams sakydavau, kad noriu būti pianiste. Mano svajonė gana greit išsipildė. Tačiau prieš pradėdama pasakoti apie muzikantės kelią, turiu pakalbėti apie šeimą.

Mamelė buvo išsilavinusi, tačiau I-osios Panevėžio gimnazijos nebaigė, tik aštuonias klases, nes nenorėjo mokytis matematikos. Jai dėstė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Mano seneliai iš motinos pusės[1] buvo pasiturintys, turėjo mėsos parduotuvę Tilvyčio gatvėje, nuosavo namo pirmame aukšte. Tas namukas tebestovi. Močiutė jį po karo pardavė ir, padedama Mykolo Karkos, nupirko man fortepijoną iš aristokratės ponios Birulienės.

Mano mama vietoj dviejų paskutinių gimnazijos klasių pasirinko mašininkių kursus, kuriuos baigusi pradėjo dirbti pas advokatą Česlovą Petraškevičių ir Panevėžio apygardos teisme. Pradėjau lankyti privačias pamokas pas Petrapilio konservatoriją baigusią Oną Petraškevičienę, Č. Petraškevičiaus žmoną. Kadangi fortepijono tuomet dar neturėjau, teko vaikščioti pas tetą Eleną arba, kol mama dirbo, mokytis groti ponios Petraškevičienės namuose. Petraškevičiai gyveno Ramygaloje, Sodų gatvėje, o mes – Senamiesčio. Tais laikais jokie autobusai nekursavo, todėl reikėjo eiti pėsčiomis keturis kilometrus pirmyn ir tiek pat atgal. Pradžios mokykla buvo Smėlynės gatvėje, taigi sukardavau dar vieną kilometrą suvirš.

Muzikos mokytoja buvo griežta. Baisiausios buvo pirmosios pamokos, kada vyko rankų statymas, vėliau privalėjau groti Boerio, Burgmüllerio pratimus. Skambinti mokiausi ir vasarą. Vasaroti Petraškevičiai persikeldavo į vilą užmiestyje. Eidavau keliu link Piniavos, kirsdavau dėdės Vinco Breivės, kuris buvo miesto ūkininkas, žemės barus, paskui geležinkelio bėgius, nuo ten likdavo pora kilometrų. Prisiminimai apie tą vilą dar dabar kelia siaubą, nes labai privargdavau, kol ją pasiekdavau, o ten, kaip atrodė, nesuskaičiuojamuose kambariuose visada pasiklysdavau, kol surasdavau ponią arba ji – mane. Kartais jos ieškodavau lauke: aplinka buvo gražiai sutvarkyta, toliau, man regis, plytėjo žole užželdintas laukas. Pamenu poną advokatą trumpom sportiškom vasarinėm kelnėm, lanką šienaujantį dalge. Tai man darė nepaprastą įspūdį.

Laikas bėgo. Panevėžyje buvo įsteigta muzikos mokykla, kurią pradėjau lankyti. Iš pradžių mokiausi pas mokytoją Aleksandrą Domarką, nervingą ir kantrybės neturintį pedagogą. Jis vaikščiodavo po klasę ir, dar nespėjus padaryti klaidą, jau šaukdavo. Man paleidus dūdas, buvau perkelta į mokytojos Sofijos Petkūnienės klasę. Ji buvo labai inteligentiška, rami ir santūri ponia. 1947 metais jau turėjau fortepijoną ir skambinau namuose. Kaip dabar prisimenu, norėjau būti iš karto pianiste. Grodavau daugiausia porą valandų. Nepaisant to, man sekėsi gerai. Kai mokiausi trečiame kurse, Panevėžio dramos teatre įvyko koncertas. Salė buvo pilnutėlė, o aš skambinau V. Kalinikovo „Elegiją“. Prisimenu tą nuotaiką, prožektorių šviesą, o man taip gera… Nusilenkiau, sulaukiau ilgų aplodismentų, lydinčių mane iki salės vidurio. Susitikau N. Verbiejūtę iš konservatorijos Vilniuje, kuri ir sako: „Gali stoti į konservatoriją“. Tačiau buvau savikritiška ir netikėjau, kad galiu įstoti, nebaigus muzikos mokyklos.

Mokykloje darbas virte virė. Įsikūrė simfoninis orkestras, kuriame atlikdavau fortepijono partijas. Orkestro vadovas ir dirigentas buvo Vytautas Kligys, Kostės Viržonytės vyras. Tada jau grojom F. Schuberto h-moll Nebaigtąją simfoniją; W. A. Mozarto koncerto d-moll antros dalies solo partiją teko groti man. Solfedžio ir harmoniją dėstė Antanas Belazaras, Juozo Gruodžio mokinys. Iš lapo dainuodavome sudėtingiausius polifoninius kūrinius, harmonizuodavome lietuvių liaudies dainas, rašėm preliudus ir fugas. Jutau jo prielankumą man, nes sekėsi gerai. Choro vadovas Mykolas Karka buvo neeilinė asmenybė, visada geros nuotaikos ir kupinas energijos. Dėkoju Dievui, kad mano jaunystėje mane lydėjo tokie pedagogai.

Panevėžyje vyko daug viešų koncertų, kuriuos lankydavo tėvai ir miesto visuomenė. A. Belazaras dalyvaudavo ir II-osios mergaičių gimnazijos koncertuose, minėjimuose. Viename jų atlikau S. Rachmaninovo preliudą cis-moll. Jei žinodavau, kad salėje sėdi Maestro, jaudindavausi daug daugiau. Ir kuo tik tada nebūdavome: ir muzikantėmis, ir aktorėmis (vaidinome Žemaitės pjesę „Trys mylimos“), ir balerinomis. Šokti mane mokė ir mama, lankiusi baleto pamokas. Ilsėdavomės tik vasarą. 1949 metais baigiau gimnaziją, o 1950 –aisiais – muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Stojau į Lietuvos valstybinę konservatoriją Vilniuje (1949 m. Kauno ir Vilniaus konservatorijos buvo sujungtos, todėl buvo didelis konkursas). Parengiau baigiamųjų egzaminų programą: F. Chopino etiudą cis-moll op. 10 Nr. 4, L. van Beethoveno koncertą c-moll Nr. 3, du A. Skriabino preliudus, keletą lietuviškų pjesių. Likus gal dviem ar trim savaitėm iki baigiamųjų egzaminų, man neleido groti Skriabino, todėl vos spėjau išmokti vieną pjesę iš P. Čaikovskio „Metų laikų“. Tai buvo inspektorės Zinaidos Kumpienės nurodymas. Ji inspektavo mokyklas ir turėjo įgaliojimus. Nepedagogiško poelgio priežastys man dabar aiškios. Pirma, Skriabino, kaip mistiko, negrojo turbūt ir visoje Sovietų Sąjungoje – tai buvo nusikaltimas. Antra, mano anketoje buvo pažymėta, kad esu kilusi iš tarnautojų. Matyt, kažkam kilo noras pamokyti buožę, kurios tėvas už tautinius įsitikinimus buvo 1945 metais įskųstas, suimtas ir išvežtas į Vorkutos lagerį. 1950-aisiais Stalinas dar buvo gyvas.

Į fortepijono klasę įstoti nepavyko, nes pasirodė, kad trūksta vieno etiudo, nors F. Chopino etiudą cis-moll sugrojau blizgančiai. Profesorius Konradas Kaveckas man tai visąlaik primindavo. Tačiau to nepasakysi apie L. van Beethoveno koncertą c-moll. Grodama labai jaudinausi, nes orkestro partiją atliko pats Balys Dvarionas. O tas nelemtas, vos spėtas paruošti ir nesusigulėjęs P. Čaikovskio kūrinėlis man nekėlė pasitikėjimo. Nepaisant nieko, tuometinis katedros vedėjas Stasys Vainiūnas man patarė išmokti dar vieną etiudą ir soti kitais metais. Dėl mano muzikalumo jis neabejojo. Privalomą fortepijoną vėliau lankiau pas jo giminaitę Rimą Karosaitę. Konservatorijoje likau tik dėl profesoriaus Jono Švedo, kuris tuo metu gelbėjo visus nukentėjusius dėl intrigų ar politikos skersvėjų. Įstojau į liaudies instrumentų katedrą. Kanklės – man visai naujas instrumentas. Buvo labai sunku persiorientuoti „klaviatūroje“, nes skambinant kanklėmis viskas išdėstyta atvirkščiai. Tačiau muzikinis išsilavinimas sunkumus padėjo greitai įveikti. Specialybės mokiausi pas Praną Stepulį, kuris J. Švedo ansamblyje buvo kanklių grupės vadovas. Dėl persikvalifikavimo abejojau visus metus, tačiau galų gale apsisprendžiau likti liaudies instrumentų katedroje.

Konservatorijoje pasižymėjau žaisdama krepšinį – tapau komandos kapitone. Turėjau abonentinius bilietus į koncertus. Patiko simfoninė muzika, žavėjausi dirigentais. Mūsų katedroje buvo dėstomos dvi specialybės – liaudies instrumentų ir dirigavimo, kurio mokiausi pas Kiškį, o nuo trečio kurso – pas K. Kavecką. Ypač patiko orkestro klasė, į kurią susirinkdavo įvairių specialybių liaudininkai. Tarp mūsų užsimegzdavo draugystė. Orkestre grojo kompozitorius Vytautas Laurušas, kuris po dvejų metų kanklių studijų perėjo į kompozicijos klasę, ir būsimasis mano vyras Pranas Tamošaitis. Jis buvo apgaubtas talentingo birbynininko aureole. Jo talentą vėliau įrodė pasauliniame konkurse gautas aukso medalis. Ta aureolė taip pat prisidėjo prie mano sprendimo likti kanklininke.

1953 metais J. Švedas pakvietė į Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblio orkestrą. Gyventi reikėjo, nes stipendijos neužteko. Tėvai vargo namuose. Šiek tiek jiems padėjau dovanomis, o broliui, kuris mokėsi Kaune, siųsdavau po šimtą rublių. Pačiai daug kartų teko badauti. Kartais po dvi tris dienas nieko neturėjau burnoje. Taigi ansamblis buvo mano išganymas. Trečiame kurse susipažinau su kompozitoriumi Rimvydu Žigaičiu. Tarp mūsų užsimezgė draugystė, tačiau jam išvykus studijuoti į Maskvą, likau labai vieniša, nors kurį laiką dar susirašinėjom.

Nuolat bendraudama su Pranu, konservatorijos katedroje ir darbe, negalėjau atsispirti jo optimizmui, šypsenai ir komplimentams. Greitai pasirodė, kad jis mano gyvenime vienintelis: nėra už jį gražesnio, puikesnio ir protingesnio. Taigi 1954 metų vasarį sumainėm žiedus. Buvau ketvirtame, o Pranas – trečiame kurse. Gyvenom bendrabutyje. Tuo metu sumainė aukso žiedelius ir mano kursiokai – vėliau operos solistė Elena Saulevičiūtė ir kompozitorius Vytautas Kairiūkštis. Kurį laiką dvi poros gyvenom viename kambaryje. Kadangi tais metais vyko dekada Maskvoje, kurioje dalyvavo ir liaudies instrumentų ansamblis, bažnytines sutuoktuvių apeigas atidėjome kovo mėnesiui. Jos vyko mano gimtajame Panevėžyje. Nors ir sunkūs buvo laikai, tėvai iš paskutiniųjų iškėlė vestuves. Ta proga net kiaulę papjovė.

Prieš tai įvyko kelionė į Maskvą. Mudu su Pranu, kaip sutuoktinius, apgyvendino „Europos“ viešbučio dviejų lovų kambaryje. Caro laikų baldais apstatytoje puošnioje aplinkoje praėjo medaus mėnuo. 1954-ieji buvo laimingiausi metai.

Gyvenom bendrabutyje Skapo gatvėje, buvusio arkivyskupijos pastato pačiame viduryje. Netoliese Katedra, Gedimino pilis, Sereikiškių parkas (tada – Jaunimo sodas), pabėgėjus Pilies gatve (tada – Gorkio) į viršų – Filharmonijos rūmai. Maudžiausi simfonijų jūrose, patirdama pakilią palaimos būseną, augau kaip muzikė. Kaip minėjau, specialybę lankiau pas P. Stepulį, dirigavimą pas K. Kavecką, liaudies muzikos kūrybą pas Jadvygą Čiurlionytę; partitūrų skaitymą dėstė Konstantinas Galkauskas, o liaudies instrumentų orkestro vadovu buvo Jonas Vadauskas. Ypač įsiminė betarpiškos J. Čiurlionytės paskaitos, savotiškas žinių pateikimas ir pati miela profesorės asmenybė. Kaip moteris ji buvo labai švelni ir subtili. Vėliau, rengiant „Sutartinės“ programas, palaikiau su ja kūrybinius ryšius. „Sutartinei“ J. Čiurlionytė išrinko pavadinimą.[2] Privačiuose pokalbiuose ji dažnai prisimindavo studijas Leipcige, papasakodavo įdomiausių nutikimų. Kartą, sutikus mus, pasakė: „O, kaip tie vaikai sensta!“ Šis posakis mus tada šokiravo. Galvojau apie jį kol supratau, kad gyvenimas negailestingas. Pradedam senti jau gimę… Bet buvo ir optimizmo. Pasisiuvau violetinės spalvos kostiumėlį. Jį pamačiusi ji ir sako: „Norėčiau pasisiūti tokios spalvos suknelę“. Pravėrė moteriškos sielos kertelę. Taip ir nepasisiuvo… Kiek pamenu, profesorė vilkėjo pilkus rūbus, buvo pražilus.

J. Švedo įkvėpti 1956 metais pradėjome ruoštis pasauliniam festivaliui–konkursui, kuris įvyko kitais metais Maskvoje. Tie vieneri metai, praėję nuo mūsų susibūrimo (ansamblyje grojo Pranas Tamošaitis, Zita Stepulienė, Birutė Prusevičienė, aš, Irena Balčytytė, Antanas Žemaitis ir Romas Monkelevičius) buvo labai įtempti, repetavome beveik kasdien, dirbome preciziškai. Techniniu atžvilgiu išnarstėm kūrinius skersai išilgai. Pasiekę tokio lygio meistriškumo, nenurimom. Pagavo šišas: atsižvelgdami į kūrinio laikotarpį ir kompozitoriaus sumanymą, pagal daugybę receptų ieškojom įvairių interpretacijos formulių. Ieškojimai buvo labai įdomūs. Greta repetavom su trečio kurso studentu Virgilijum Noreika, nepaprastai muzikaliu ir išvaizdžiu jaunuoliu, gražaus, šilto balso tembro dainininku. Ko daugiau reikia!

Taigi – konkursas. Apie jį jau rašiau, tačiau to jausmo negaliu pamiršti praėjus beveik 50-čiai metų. 1957-tųjų vasara. Atvažiuojam į Maskvą su bronzos medaliais, įvertinti respublikos mastu. Įtampa, šurmulys. Iš viso pasaulio – devyniasdešimt įvairiausių liaudies instrumentų kolektyvų.  Mus apgyvendina dvare, šalia kūdros, į kurią einame gaivintis nuo didelių karščių. Muzikavimas – neatskiriamas nuo bendro gyvenimo reglamento pagal valandas. (Man jau septyniasdešimt ketveri, tačiau iki šiol laikausi panašaus griežto ritmo, viską atlieku pagal planą.) Štai ir antras turas, mes grojame ir programą baigiame Dvariono „Rapsodijėle“ Justino Marcinkevičiaus žodžiais „Tegul skamba mūsų dainos“… Salėje plojimai. Tai – Visasąjunginis konkursas, mums paskiria sidabro medalį. Artėja trečias turas. O dvare prisirinko kilogramai šokolado, apelsinų ir kitokių gėrybių – nespėjam valgyti. Buvom taip dopinguojami, kad sunku ir apsakyti. Maskvai reikėjo žūtbūt pasirodyt prieš visą pasaulį – štai, kaip mūsų broliškos respublikos klesti. Juk visa propaganda vyko per meną, menininkus, nes ekonomikos niekam negali parodyti, nebent „v 13 vistovke“. Eiliniai žmonės vargo, kentėjo badą, apaugo varnalėšomis, kūjis ir pjautuvas buvo jiems viskas. Bet vaidinti sugebėjo. Mes matėm tai, tačiau žinojom, kad gink Dieve, neprasitartume. Džiaugėmės, kad lietuvišką meną sugebam parodyt pasauliui.

Po trečiojo turo mums įteikia du aukso medalius: solistui P. Tamošaičiui ir kameriniam ansambliui. V. Noreika solistų kategorijoje gauna trečiąjį. Grįžusius į Vilnių, mus perone sutinka valdžia, taip pat Leokadija Diržinskaitė. Vėliau turėjom priėmimą pas Antaną Sniečkų, kuris pasveikino mus ir paspaudė rankas. Sniečkus  mokėjo šypsotis. Jo šypsena išliko atminty dar iš ansamblio laikų, kai jis koncertų metu sėdėdavo pirmoje eilėje, J. Švedo ansambliui rodant liaudiškus montažus. Tai ir buvo jo, matyt, vieninteliai „geri darbai“. Nuo to laiko be mūsų nepraeidavo joks vyriausybinis minėjimas, jokios užsienio kelionės. Taigi koncertinis gyvenimas pakeitė viską. Šeima, vaikai kartais mėnesiais nematydavo tėvų, o mes – jų. Dukros užaugo labai savarankiškos.

Įdomios visos koncertinės kelionės, tačiau kai kurios palieka neišdildomų prisiminimų. Iš tokių galima suminėti 1958 metų keliones į Lenkiją ir Belgiją, 1963 metais į Suomiją, 1968 metais į Kanadą ir Angliją (netiesiogiai, keliaujant laivu „Aleksandr Puškin“) bei Graikiją (plaukėme tarptautiniu laivu „Litva“), 1969 metais į Vokietiją, 1970 metais – Čekoslovakiją.

1958 metais įvyko koncertinė kelionė į Lenkiją. Teko groti Vieniavskio vardo salėje, kurioje ypatinga akustika ir pasirodo aukštos klasės atlikėjai. Aš grojau pirmą partiją, o pamiršau skudučius! Nors skradžiai žemę prasmegtum. Aš sėdžiu pasimetus, o kiti šešiese atsistojo ir sugrojo be manęs. Mano kvailiausią išraišką užfiksavo fotoaparatas. Na, ir atsiėmiau aš iš grupės vadovo, Filharmonijos direktoriaus Boleslovo Federavičiaus... Tai buvo pamoka amžiams – nebūti išsiblaškiusiai. Teko išvažinėti visą Lenkiją: koncertavome Varšuvoje, Gdanske, Vroclave, Krokuvoj, Zeliona Gūroje, Košaline, Poznanėje, Lodzėje ir kituose miestuose. Koncertai turėjo pasisekimą, visi bėgo žiūrėti, kaip atrodo atvažiavusieji iš už „geležinės uždangos“.

Tais pačiais metais įvyko labai įsimintina kelionė į Belgiją. Briuselyje vyko pasaulinė paroda. Mus pakvietė dalyvauti bendroje Sovietų Sąjungos sudėtyje, kurią sudarė apie tris šimtus žymiausių visos Sąjungos atlikėjų: solistų, kamerinių vokalinių ansamblių, orkestrų, liaudies instrumentinių ansamblių, šokių kolektyvų. Įsiminė puikus estų vokalinis kvintetas. Mums, lietuviams, teko tik trys vietos. Tuometinis Kultūros ministras Juozas Banaitis pasakė Pranui, kad žmones savo nuožiūra parinktų iš kamerinės grupės. Nusišypsojo ir man laimė. Pranas važiavo kaip solistas, ir kaipgi važiuos be žmonos? Trečias buvo bosistas Antanas Žemaitis. Jis labai gerai derindavo kankles, o reikalui esant meistraudavo, įdėdavo nutrūkusią stygą, pareguliuodavo kaitiklius ir panašiai. Bendroj programoj Pranas atliko J. Švedo „Raliavimą“ ir B. Dvariono „Rapsodijėlę“, o užbaigėm pasirodymą Prano skudučiams sukurta pjese „Voverėlė“. Prisimenu tą pakilų jausmą, kai pamažu atsiskleidė scenos uždanga, ir mes trise išėjome skudučiuodami, regis, J. Švedo „Untytę“. Aš – per vidurį, vilkinti baltus tautinius rūbus su sidabru siuvinėta karūna, kaip karalaitė. Išties nuostabūs rūbai buvo skolinti iš Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio šokėjų, kurie su jais šokdavo „Sadutę“, „Rezginėlę“. Publika reagavo ilgais plojimais. Nuėjom į mums skirtą vietą, ir Pranas, mums akompanuojant kanklėmis, atliko abu solinius kūrinius. Išėjome vėl skudučiuodami („Voverėlę“), ir vėl – aplodismentai. Kitą dieną mus aplankė atstovas iš ambasados ir pasakė, kad apie mus parašyta laikraštyje – recenzijoje apie visą koncertą. Mat tuo metu vyko TSRS dienos.

Kelionė į tą tikslą prasidėjo Leningrade. Plaukėm laivu „Michail Kalinin“. Repetavome muzikiniame salone pakeliui į Antverpeną. Laivas buvo ne per didelis, todėl siūbuodavom, bėgiodavom pagauti jūros ligos. Bet išlipus į krantą, nepatogumai pasimiršdavo. Gyvenome moteliuose, iš kurių mus vežiodavo į repeticijas ir laisvu laiku – apžiūrėti miesto įžymybes. Maitino nelabai gerai, tad išsiprašėm galimybę gauti dienpinigius. Tokiu būdu galėjom nusipirkti kažką atminimui, suvenyrų. Aš prisimenu, kad nusipirkau nailoninius dirbtinio mutono kailinius. Jie buvo pasakiškai gražūs, ir aš juos ilgai nešiojau. Mano Daivutė, laukdama Jeronimo, kailinius taip pat vilkėjo. O būtume pravalgę!

Mus nepaprastai sužavėjo parodos paviljonai. Ir ko tik nepamatėm! Tačiau garsiai nereiškėm nuostabos, nes, viena, tai būtų buvę nemandagu, o antra, reikėjo stengtis neparodyti, kad atvykom iš skurdžios šalies. Sykį su Antanu Žemaičiu užsimanėm išgerti kavos. Užsisakėme kavą, atsinešėm, pasidėjom ant staliuko ir nežinom, ką daryt: puodukai iš dviejų dalių, tokių dar neteko matyti. Aš ryžausi nukelti viršutinę dalį. Žiūriu, apačioj gi tuščia! Nukeliu dangtelį – visa kava stovi. Sakau Antanui, laukim, kas bus. Po kiek laiko, pakėlę dangtelį, pamatėm – tuščia. Ir koks suėmė mus juokas! Vos susilaikėm, kad garsiai neklyktumėm. Ką ir besakyti, šiuo metu pas mus tokių puodukų pilna, ir ta technologija nesukelia jokių problemų. Mat, ką su mumis padarė ta okupacija! Grįžom pasiilgę Lietuvos. Svoris nukrito iki 58 kilogramų.

1968 metais vėl keliavome jūra iš Leningrado laivu „Aleksandr Puškin“. Tai buvo pats didžiausias TSRS tarptautinis kruizinis laineris, skirtas užsienio turistams. Valdžia nusprendė, kad metas užsieniečiams parodyti meninius pasiekimus ne tik liaudies, bet ir klasikiniais instrumentais. Kadangi jau penkeri metai veikė Sauliaus Sondeckio kamerinis orkestras, kuris muzikavo palyginti neblogai, tai ir jiems teko laimė pirmą kartą išvykti į užsienį. Tuo metu po užsienį iš Lietuvos nevažinėjo jokie didesni kolektyvai: nei simfoninis orkestras, nei opera, nei chorai. Su mumis dažniausiai važiuodavo styginis „Lietuvos“ kvartetas. Išimties tvarka, nors ir didelis aštuoniasdešimties žmonių kolektyvas, važinėjo ir J. Švedo vadovaujamas Valstybinis dainų ir šokių liaudies ansamblis. Tuo tarpu „Sutartinė“ ir kamerinis orkestras buvo mobilūs nedideli kolektyvai. Parengėm dviejų dalių programą. Pirmoji buvo klasikinė, antroji – liaudiška. Kelionės metu muzikiniuose salonuose vykdavo koncertai užsienio publikai. Kartu važiavo operos solistas Eduardas Kaniava, kuris dainavo liaudies dainas (Miko Petrausko „Šią naktelę“, Liongino Abariaus „Užaugau Lietuvoj“). Pagrindinis kelionės tikslas buvo koncertas Monrealyje, tačiau pakely sustodavom uostuose Helsinkyje, Kvebeke, Londone (čia koncertavom). Įdomiausias susitikimas buvo su Monrealio lietuviais. Žmonės susijaudinę plojo, išgirdę lietuvių liaudies dainas ir pamatę tautinius rūbus. Į sceną buvo pakviestas anksčiau atvykęs dainininkas Romanas Marijošius,  o mes jam akompanavom. Tas „siurprizas“ visiems padarė įspūdį, nes atrodė, kad viskas vyko ekspromtu. O mes su R. Marijošium šį numerį surepetavome dar Lietuvoje. Jis mūsų laukė, nes žinojo, kad atvyksime, kaip sutarta.

Monrealyje mus pasitiko mano krikšto motina teta Kazimiera Sakalas. Aš buvau taip susijaudinusi, kad virpėjo kojos ir darėsi silpna. Bijojau, kad ji manęs nepažins, o aš – jos, nes dar 1944 metais, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, ji su vyru Jonu ir pusantrų metukų sūnumi Romualdu pabėgo į Vakarus. Man tuomet buvo trylika. Taigi, kai laivas prisišvartavo prie kranto, Pranas jau buvo išėjęs į denį pasižiūrėti, gal tetą pamatys, kurią pažinojo tik iš nuotraukos. Vis dėlto ją atpažino ir mojuodamas rankomis tetai prisistatė. Atbėgęs į kajutę, sako: „Lipk greičiau, tavo teta krantinėje mojuoja rankomis“. Aš, aišku, virpančia širdimi išsiropščiu į denį ir taip pat rankomis „siunčiu bučinius“. Krante buvo ir daugiau Monrealio lietuvių, jų tarpe ponas Lapinas, tautinio ansamblio meno vadovas ir ponas Vanagas, kuris po koncerto ir vakaro vaišių mus vežiojo po miestą iki antros valandos nakties, nes trečią turėjome prisistatyti į laivą. Lietuviai mus pasiskirstė grupėmis: mes su Pranu, Kultūros ministro pavaduotojas Vytautas Jakelaitis ir mano teta viešėjom pas ponus Lapinus. Kadangi ponas Lapinas buvo ansamblio vadovas, aš jam padovanojau Prano Servos gamybos kankles. Jis buvo labai sužavėtas mūsų ansambliu, ypač birbynių skambesiu, ir labai norėjo, kad jo sūnus atvažiuotų į Lietuvą mokytis groti šiuo instrumentu pas Praną. Sūnus kažkodėl neatvažiavo. Aš daug bendravau su teta. Jai buvo miela prisiminti jaunystės laikus, kai studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, ir kai aš, gal septynerių dešimties metukų mergytė, su mama važiavau į Kauną, į Romuko krikštynas. Teta Kazimiera gyveno Mickevičiaus gatvėje, numerio neprisimenu. Vėliau, mums būnant su koncertais Kaune, vis ieškojau to namo, ir pagaliau su Pranu nusprendėm, kad tame name dabar įsikūręs Kauno radijas. Papasakojau tetai apie senelių, jos tėvų, mirtį, iš šiaip visą gyvenimą „perkratėm“.

Puiki buvo kelionė: nepaprastas komfortas, aukščiausios klasės restoranas. Sykį per pietus laivo kapitonas mus pakvietė prie jo stalelio papietauti. Tarp mūsų, kokių septynių aštuonių žmonių, buvo ir Sondeckiai. Štai, kelneriai vienas po kito neša valgius, o aš galvoju, ar tai realybė, vis prisimindama savus ir šiaip vargšus žmones, kad jie pamatytų visa tai! Žmonių apgaulė, politika ir propaganda, kuri rusams kainuoja tiek pinigų, o žmonės – skursta. Skurstam ir mes, mūsų Lietuva. Ir vėl galvoju, gal mums nereikia važiuoti? Tada buvom jauni, atrodė, vis vien gyventi reikia, kai tik yra proga, norėjosi pamatyti pasaulio, parodyti jam, kad Lietuva dar yra. Reikia stengtis...

Šioje kelionėje buvo ir nemalonių dalykų. Nors laivas turėjo šoninius stabilizatorius, tačiau, priklausomai nuo bangavimo, kai kurią dieną ir pasupdavo. Sykį buvo didelis vėjas, ir S. Sondeckiui žengiant iš denio pro duris, jos gūsio pagautos taip trenkė, kad jis nespėjo atitraukti rankos, ir jam nukirto mažylio pirštelio falangą. Buvo daug kraujo. Kadangi laive buvo operacinė, kurioje jam sutvarkė tą pirštą, jis turėjo gulėti, o mes jį lankėm. Ką ir kalbėti: muzikantui netekti nors ir dalies piršto – didelė nelaimė. Taigi jūrą teko matyti ir per audrą. Esant devyniems balams, privalėjome apsivilkti gelbėjimosi liemenes. Grįžome kita Šiaurės jūros ir Baltijos jūros pakrante. Bremenhafene sustojome, kad išliptų turistai. Leningrade jau laukė Filharmonijos administratorė su gėlėmis ir konjaku, kad mus praleistų be eilės. Visagalis blatas! Kai pavartojom tą žodį girdint tetai, ji nesuprato, ką jis reiškia. Apskritai ši kelionė buvo įspūdingiausia iš visų.

1969 metais Vokietijos Demokratinėje Respublikoje vyko TSRS Draugystės savaitė su VDR. Maskva mus pasiuntė atstovauti Tarybų Sąjungai. Kartu vyko ir „Lietuvos“ styginis kvartetas. Ir vėl, kaip paprastai, pirmoje dalyje skambėjo klasika, antroje – grojo mūsų kamerinis. Turėjome šešis koncertus. Spaudos atstovas Julius Finkelšteinas buvo kartu ir vertėjas. Iš šios kelionės prisimenu epizodą, kai paskutinį vakarą iškilmingos vakarienės metu buvo sakomos kalbos. Įsivaizduokit: mes sėdim prie stalo, šalia Kornelija Kalinauskaitė, Jurgis Fledžinskas. Julius stovi ir verčia. Aš žiūriu į jį, ir staiga mano žvilgsnis sustoja ties jo batais ir kelnėm. Viešpatie! Jos trumpumo – gal kokia trisdešimt centimetrų nuo žemės. Tai atrodė taip komiškai, kad pradėjau tyliai juoktis. Jurgis irgi atkreipė dėmesį, aš jam parodžiau, tai jis dar smagiau ėmė krizenti. Nuo mūsų užsikrėtė visas stalas. J. Fledžinskas labai linksmas žmogus buvo: juoko negalėjom sustabdyti gal dešimt minučių. Rimti vokiečiai nieko nesuprasdami pradėjo dairytis, kas nutiko, ir tik tada surimtėjom ir visą istoriją nuleidom niekais.

Ypatinga kelionė įvyko 1970 metais po Viduržemio jūros šalis, plaukiant laivu „Litva“ (įsivaizduokit, tais laikais ir mūsų Lietuvos vardas buvo vertinamas). Išmaišę Baltijos ir Šiaurės jūras (Kaspijos jūrą teko perplaukti su Valstybinio ansamblio kolektyvu gal 1959-taisiais), persikėlėm į Viduržemio jūrą. Čia šilta, saulė, nauji žmonės. Kadangi laivas kruizinis, tai poilsiautojų publika keitėsi. Šį kartą koncertavom vieni – „Sutartinės“ ansamblis. Publikos mažiau, nes ir laivas mažesnis, tačiau komfortas taip pat visur. Mums su Pranu, – mat jis vadovas, – buvo skirtos pačios geriausios pirmos klasės kajutės ir aname laive, ir šitame. Koncertavome muzikiniame salone, tik vienas koncertas įvyko TSRS ambasados patalpose Graikijoje, Atėnuose. Kadangi keliavome sustodami Varnoje (Bulgarija), Atėnuose (Graikija), Genujoje ir Pompėjoje (Italija), Stambule (Turkija), tai išlipdavome į krantą ir iki nustatyto laiko vaikštinėdavome po miestus. Buvo organizuotos ekskursijos po Atėnus, Pompėją ir Stambulą. Mes, kaip ir visi turistai, susipažinom su šių miestų istoriniais paminklais, muziejais: senąja Pompėja su Nerono laikų pirtimis, to laikotarpio vandentiekio sistema, kultūra, Vezuvijaus viršūnėmis, suvenyrų meistrais. Prieš tai matytas Akropolis su kolonomis ir amfiteatru, grotuotos turtuolių pilaitės (tuomet grotos kėlė nuostabą). Italijoje lankėmės labai žymiose kapinėse, kuriose – ištisi muziejai-koplyčios su įžymių skulptorių kaltais paminklais. Kelionė tęsėsi. Teko pabuvoti Marselyje (Prancūzija). Tačiau įdomiausia buvo Turkijoje. Stambulo kuorai – mečečių minaretai. Įdomu buvo vien todėl, kad ten visai kita religija ir kultūra. Nors Turkija laikoma Europos valstybe, nes ją su pagrindiniu žemynu jungia Dardanelų sąsiauris, tačiau skirtumas – didžiulis. Labai buvo įdomu pabuvoti mečetėje su  aukštais kupolais, nepaprastai gražiais vitražais ir kitais meno šedevrais. Žavėjo švara: įeiti leidžiama tik basomis. Mes su Pranu atsisėdom ant žemės, tiksliau, ant kilimo, ir nusifotografavom. Prisimenu, kad lankėmės turtingame, auksu ir deimantais bei kitokiais akmenimis puoštų daiktų muziejuje. Buvome nuėję į tikrą rytietišką turgų, kur visi garsiai šaukia, ir kiekvienas siūlo savo prekes. Rimas Kurapka pabandė pašūkauti, bet niekas nereagavo. Buvo daug juoko.

Pačiame laive gyvenimas vyko savo keliu: pusryčiai, pietūs, vakarienė, dažni koncertai muzikiniame salone, laisvalaikis – baseine ar deginantis saulutėje. Gražios krantų panoramos glostė akį. Dabar visa tai atrodo kaip gražus sapnas. Per šią kelionę teko susipažinti su prancūze, kuri mus nustebino tuo, kad žino mūsų Čiurlionį. Kadangi grojom Čiurlionio noktiurną cis-moll, ji mūsų paklausė, ar tai tas pats dailininkas, ar jis kartu yra ir kompozitorius? Mums buvo labai miela tai girdėti, ir mes plačiau papasakojome apie jį. Kaip gražu, kad mūsų Čiurlionis toks žymus. Kelionės laivu yra įdomios tuo, kad per trumpą laiką susipažįstama su daugeliu šalių ir valstybių, jų kultūra, architektūra, žmonėmis, kalbomis, muziejais, istoriniais paminklais. Šios kelionės mus labai praturtino.

1970 metais mus išsiuntė į Čekoslovakiją, kurioje vyko TSRS dienos. Mūsų laukė dvidešimt trys koncertai Prahoje, Degine, Taksove, Kladne, Benešobe, Znoime, Košice, Bratislavoje ir kituose miestuose. Neseniai krašte dėjosi žiaurūs įvykiai – „Prahos pavasaris“, sukilimas, kuris buvo numalšintas tankų. Koncertavome miestuose ir mažesniuose miesteliuose, bendravome su žmonėmis, kurie domėjosi, kas dabar vyksta sovietuose, ir kas bus toliau? Prisimenu, po vieno koncerto priėjo čekų karininkas ir klausia mūsų, ar ilgai jo šalis bus okupuota rusų. Nežinojom, ką atsakyti, nes ir patys buvom okupuoti. Kai karininkas pradėjo verkti, mes pradėjom jį raminti, kad viskas bus gerai. Jis mums paspaudė rankas, padėkojo ir staiga kažkur dingo. Tik žiūrim – grįžta su suvenyru, gražiai supakuotu mažų taurių konjakui rinkiniu. Kai viešbuty dovaną išpakavom, pamatėm, kad ant paauksuotų taurių kraštų įrašyta „1969“ ir puikuojasi auksinis tankas, atspaustas, matyt, vietoj kokios nors nacionalinės įžymybės. Tai mus labai paveikė. Kas kartą, kai iš tų taurių vaišinu svečius, viską prisimenu. Ačiū Dievui, ir Čekija su Slovakija, ir Lietuva dabar – laisvos šalys.

Labai miela kelionė įvyko į Suomiją 1972 metais. Ji truko neilgai, tačiau daug ką pamatėm. Maudėmės suomiškose pirtyse. Vieno miesto muzikos instrumentų muziejuje mane sužavėjo Beethoveno laikų fortepijonas su trimis pedalais, kurių vieną paspaudus išgaunamas aksominis garsas. Ta spalva labai tinka atlikti Beethoveno „Mėnesienos“ sonatos pirmąją dalį. Po koncertų, kurių buvo penki, vykdavo vaišės. Sykį pietūs tęsėsi keturias valandas, lėtai vaišinomės daugybe patiekalų, kuriuos nešiojo du kelneriai. Aplink – žvakidės, iškilmingai sėdinčios ponios ir ponai. Buvo nuostabu.

Iš visų miestų Helsinkis padarė didžiausią įspūdį paminklais. Paminklas tautos klasikui Sibelijui – vargonų imitacija. Tokį patį paminklą, tik gal kiek mažesnio mastelio, mačiau Niujorke prie Suvienytųjų Nacijų Organizacijos (dabar – Jungtinės Tautos) rūmų.

Antroji kelionė į Kanadą vyko 1972-aisiais, bet jau lėktuvu. Dar bekoncertuojant po visą TSRS kartu su Igorio Moisejevo ansambliu gavom žinią, kad man su Pranu reikia ruoštis koncertinei kelionei į Kanadą. Turėjome vykti mes du liaudininkai, dainininkai Edmundas Kuodis ir Jonas Girijotas bei oficialūs asmenys: Rimvydas Žigaitis, Aldonas Skliveris (buvęs mano kolega Panevėžio muzikos mokykloje, kur griežė kontrabosu, o vėliau tapo Raseinių miesto ar apskrities sekretoriumi), CK Kultūros skyriaus vedėjas Sigizmundas Šimkus, vertėjas Lionginas Pažūsis. Kartu skrido ir Latvijos bei Estijos delegacijos. Jutau didžiulę atsakomybę, nes teko groti solo, akompanuoti dainininkams ir Pranui. Koncertai vyko Monrealyje, Vankuveryje, Toronte, Otavoje. Visur buvo organizuoti susitikimai su lietuvių bendruomenėmis. Po koncertų jie kviesdavosi mus pas save į svečius.

Kelionė prasidėjo nuo Monrealio. Oro uoste mus sutiko jau pažįstami ponai Lapinai ir Vanagas. Jiems padedant paskambinau į Klivlendą (JAV) savo tetai Kazimierai. Susitarėme susitikti Toronte, kuriame, žinojom, apsistosim „Senos karietos“  viešbutyje. Kai nuvykom į Torontą, teta mūsų jau laukė. Mes jai atvežėm dovanų iš Lietuvos, o ji mums – iš Amerikos. Būta laiko ir pabendrauti: ji buvo mūsų koncerte. Teta buvo labai išvargus, nes jos vyras Jonas jau buvo miręs ar prie mirties. Vakare į mūsų numerį netikėtai užėjo Sigizmundas – patikrinti, ar nedingom. Kaip tada buvo sakoma, „pabėgti į Vakarus“, pasilikti buvo įmanoma, tačiau mums ši mintis buvo svetima. Mūsų mintys sukosi tik apie Lietuvą ir joje paliktus vaikus. Rodos Toronte, per susitikimą su lietuviais po koncerto S. Šimkus liepė mums jį pristatyti kaip istorijos mokytoją. Kitą dieną „Tėviškės žiburiai“ demaskavo jo tikras pareigas ir dar parašė, kad tik Tamošaičiai – ne komunistai... Melo trumpos kojos.

Ypatingą įspūdį padarė Vankuveris – kone lietuviška gamta, indėnų totemai ir draugiški tėvynainiai. Pamenu pikniką gamtoje ir pokalbius su jais. Otavoje teko koncertuoti TSRS ambasadoje. Fojė vaišėmis buvo nukloti stalai, o mes su Pranu turėjome groti greta esančioje nedidelėje salėje. Po koncerto, nuėję prie stalų, juos radom beveik tuščius. Ne visi ambasadoriai mūsų klausėsi. Daugybė ambasadorių, kaip juokavo vietiniai darbuotojai, ateina pas rusus pavalgyti ir išgerti. Otavoje susitikome su Algimantu Čekuoliu, kuris mus nuvežė į pigesnę parduotuvę apsipirkti. Mes gaudavome dienpinigius, o atlyginimą už koncertus pasiimdavo Maskva. Taip buvo daroma visų mūsų koncertinių kelionių metu. Kaip paprastai kelionėse, daug vežiojo po miestus, rodė įžymybes. Patenkinti grįžom namo.

Norvegija – Edvardo Griego tėvynė. 1974 metais „Sutartinė“ pabuvojo Norvegijoje. Kartu važiavo Giedrė Kaukaitė ir E. Kaniava. Koncertavome Bergene ir Osle. Bergene lankėmės Griego muziejuje. Ant kalno namas, kuriame gyveno kompozitorius, o apačioje visai prie fiordų – mažas namelis, kuriame stovi pianinas. Kadangi E. Griegas buvo mažo ūgio, rodos, 150 cm, ant kėdės prie pianino vietoj paaukštinimo puikavosi Beethoveno sonatų tomai. Lankėmės Munko muziejuje. Jūrų muziejuje įspūdį padarė pirmieji vikingų laivai. Neilga kelionė įsirėžė atmintin labai giliai: dar ir dabar matau tuos fiordus, ant kurių bandėme ir pastovėti. Antrą sykį  Norvegijoje lankėmės 1976 metais, kai ten vyko TSRS kultūros dienos. Apvažiavome daugiau miestų. Pranui Norvegija iš visų pasaulio šalių paliko didžiausią įspūdį – ypač dėl įstabios gamtos.

1974-taisiais vykome į Suomiją – Kaustineno liaudies meno festivalį. Festivalis žymus, į jį atvyksta liaudies šokių kolektyvai, muzikantai iš viso pasaulio. Vienu metu daugybėje paviljonų vyko įvairūs koncertai. Mes turėjom šešis koncertus. Viename pastate buvo didžiulė salė, kurioje kiekviena tauta demonstravo savo tautinius šokius, o kiti mokėsi šokti. Mokėmės ir mes. Tais pačiais metais „Sutartinei“ su šokėjų grupe dar teko pabuvoti Belgijoje.

Fantastiška kelionė mūsų laukė į Indiją 1984 metais. Tiesa, dėl ministrės pirmininkės Indiros Gandhi nužudymo kelionė kiek nusikėlė, ėmėme abejoti, ar mus išleis. Tačiau politika yra politika. Per mus, atlikėjus, buvo bandoma parodyti atseit laisvą gyvenimą sovietuose. O iš tikrųjų tai – baisus melas. Be Maskvos palaiminimo niekas niekur nevyko. Į užsienio šalis laimingieji skrisdavo per Maskvą, prieš tai išklausę aibę instrukcijų. Mums sekėsi: savo žanre ilgą laiką buvome vieninteliai profesionalai. Ir dar vienas dalykas lėmė mūsų išvykas – tai nepaprasta drausmė. P. Tamošaitis sugebėjo išlaikyti gerą discipliną, kultūringą elgesį, aukštą meninį kolektyvo lygį.

Ne vienas iš mūsų buvom susikūrę fantastiškiausius vaizdus apie Indiją, tą pasakų šalį, tačiau tai, ką išgyvenom nuvykę į šį kraštą, pranoko visas teorines žinias. Buvo gruodžio mėnuo, todėl tam tikrose patalpose turėjom palikti žieminius rūbus ir persirengti lengvesniais. Kelionė lėktuvu su persėdimais Taškente ir Pakistane neprailgo. Atskridome į Indijos sostinę Delį. Apgyvendinti buvom labai ištaigingame viešbutyje miesto centre. Pirmas koncertas – susitikimas su vietos valdžia, kultūros atstovais, iškilminga vakarienė. Su mumis važiavo solistas Valentinas Čepkus ir šokėjų grupė. Programa indams patiko. Paprastai turėdavome laisvo laiko apžiūrėti miestą. Taigi Delyje rytais vėsoka, nes Delis yra Indijos šiaurėje, tačiau tik įdienojus darosi karšta. Mus stebino parkuose dirbantys žmonės: vieni laisvai voliojosi žolėje, kiti kažką krapštėsi, kai kurie ravėjo. Gatvėse buvo pilna gyvačių kerėtojų, o žmonės nesigėdydami čia pat atlikdavo gamtinius reikalus. Indai – nepaprastai gražūs žmonės, visi šypsosi, o vaikams, kurie pulkeliu pribėgę prie autobuso stengdavosi ką nors gauti, patikdavo ženkliukai su Lenino atvaizdu ir kitokios smulkmenos.

Ši kelionė buvo ypatinga tuo, kad iš miesto į miestą skraidėm lėktuvais. Be Delio, buvome Agroje, Madrase, Bombėjuje, Kalkutoje ir Trivandrume. Kiekvienas iš jų turi savo veidą. Matėm ir mirusį miestą, ištuštėjusį tada, kai dingo geriamas vanduo. Agroje vaikščiojome po įspūdingąjį Tadž Mahalą. Kerala  – pati piečiausia žemyno vieta prie Bengalijos įlankos. Trivandrume saulės spinduliai dieną – ties viršugalviu, karštis iki 36°C. Vanduo jūroje šiltesnis už kūno temperatūrą. Maudėmės, bet negalėjome atsigaivinti. Gerai, kad viešbutyje buvo kondicionierius ir šaltas vanduo. Palmių miškas stebino savo grožiu. Jame nejučia pasiklydau. Laimė, pakeliui pasitaikė indas, kuris mojuodamas rankomis parodė, į kurią pusę nuėjo mūsiškiai. Mat jie užėjo į parduotuvę, o Pranas ilgai derėjosi, ketindamas nusipirkti kažkokį pučiamąjį indų liaudies instrumentą. Nebeturėdama kantrybės, išėjau pasivaikščioti... Mano atminty Trivandrumas liko neatsiejamas nuo patirtos baimės.

Trivandrume susitikome su senu pažįstamu Algiu Vitlipu, kuris konservatorijoje pas mane mokėsi dirigavimo. Pasirodė, kad Indijoje jis dirba ambasadoje ir dėsto rusų kalbą. Universitete po koncerto vyko susitikimas su studentais, kurie labai domėjosi mūsų liaudies instrumentais. Simfoninio orkestro dirigentas stebėjosi geru derinimu: „Jei taip dera liaudies instrumentai, kaip turėtų derėti klasikiniai?“ Pasisekimas buvo didžiulis. Svečiuose pas Vitlipus sienomis ropinėją driežiukai man kėlė siaubą!

Madrasas – taip pat Indijos pietuose, daugiau į rytus, taip pat prie Bengalijos įlankos krantų. Tai – turtuolių miestas. Jame koncertavome uždarame turtuolių klube, kurio narių tam tikras skaičius turi būti nei didesnis, nei mažesnis. Klubas turi savo taisykles. Žmonės – aristokratiškos išvaizdos, išsilavinę. Buvome pakviesti į vieno iš turtuolių vestuves, kuriose dalyvavo apie 200 svečių. Vestuvės vyko lauke. Stalai – nukloti sidabriniais indais, pilni rytietiškų valgių. Jaunuosius sveikino suvažiavę svečiai, jų tarpe buvo solistas iš Japonijos. Mes sugrojom ir sušokom „Klumpakojį“, publika labai plojo ir juokėsi. Pranas surišo jaunuosius tautine juosta ir pasveikino, sakydamas, kad ši juosta reiškia meilę ir draugystę.

Bombėjus plyti pietvakarinėje Indijos dalyje, Arabijos jūros pakrantėje. Mus apgyvendino šauniame viešbutyje „President“ su maudymosi baseinais. Pasaka!  Bombėjus – labai europietiškas miestas ir architektūra, ir žmonių laikysena, iš kurių galvos apdangalu išsiskiria sikhai. Turbanuoti sikhai – turtuolių luomas. Jie mus vežiojo ir rodė savo įžymybes. Sikhų religija neleidžia mirusiųjų nei pakasti, nei deginti, nei laidoti vandenyje. Man regis, šitame mieste matėm mirties (tylos) bokštą, į kurį iš viršaus mesdavo lavonus, o aplinkui skraidantys grifai griebdavo krentančius kūnus ir plėšydavo į gabalus. Sutūpę ant kuoro, jie laukdavo naujos aukos. Teko matyti miesto vartus, pro kuriuos 1947 metais, Indijai išsilaisvinus iš kolonijinės priespaudos, buvo išvaryta anglų kariuomenė.

Maitino mus labai gerai, restoranuose, kuriuose buvo beveik tuščia. Sykį mums bevalgant, pianistas pagrojo S. Rachmaninovo preliudą cis-moll. Nors jį skambino su klaidomis, vis vien tai buvo labai miela, nes daroma iš pagarbos. Pusryčiams būdavo švediškas stalas, ir nors rinkomės europietišką maistą, aštrūs prieskoniai ėdė burną, kol išmokome valgį užsigerti rūgpieniu. Viename viešbutyje iš ryto juodaodis atnešė puokštę rožių ir pamerkė prie veidrodžio. Už malonų siurprizą Pranas jam davė kišenpinigių. Beje, toks dėmesys mus lydėjo per visą kelionę. Indija Tarybų Sąjungai buvo draugiška šalis. Tuo metu Indija gavo iš TSRS atominį ginklą ir, regis, ruošėsi jį išbandyti.

Atskridom į Kalkutą. Didžiuliame mieste Bangladešo pašonėje tuo metu gyveno dvylika milijonų gyventojų. Šiame mieste mus stebino skurdas, gatvėse gyvenantys žmonės ir visur laisvai vaikščiojančios karvės supliuškusiais tešmenimis. Tai – šventos karvės, ir negalima jų skriausti. Jos čia pat „kepa tortus“, kuriuos žmonės džiovina ir kūrena. Pirkom agato, chrizolito ir granato karolių, kaljaną, Budos statulų, sandalmedžio dirbinių, sarių. Dovanų gavome kalinėto metalo lėkščių, vazų. Daug suvenyrų dovanojom, nes visada norėjosi padaryti malonumą žmonėms, kurie tuo metu negalėjo išvažiuoti iš už „geležinės uždangos“. Grįžus per Delį į Lietuvą, čia kaip paprastai mūsų laukė oficialūs žmonės. O mes skubėjom į namus pas savo dukreles.

Vėl kelionės po Europą. 1986 metais vyko tarptautinė mugė Bulgarijoje, Plovdivo mieste. 1987 metais vyko draugystės dienos VDR – Erfurte, Eizenache, Veimare ir kitur. Tiuringijoje lankėmės Vartburgo pilyje. Vadovas buvo konservatorijos prorektorius Kęstutis Grybauskas. Tai buvo mano, kaip sutartinietės, paskutinė koncertinė kelionė.

1988 metais baigiau koncertinę veiklą scenoje – man buvo jau šešiasdešimt aštuoneri. Tačiau muzikinės veiklos nemečiau, o tapau kanklių grupės vadove ir koncertmeistere. 2000-tųjų rugsėjį Kristina Kuprytė suorganizavo įdomią kelionę į Olandiją. Važiavau kaip kanklių grupės vadovė. Kaip paprastai vykstant į užsienį, Pranas vežė šokėjų grupę. Tai buvę Vilniaus universiteto ansamblio šokėjai, vadovaujami Tamaros Kalibataitės. Lietuvoje ir buvusioje Sąjungoje koncertuodavom vien „Sutartinė“. Vykdami per Berlyną, pamatėme Brandenburgo vartus: Vokietiją dalijusios sienos nebebuvo, o anais laikais stovėjom ir iš rytų pusės žiūrėjom į laisvą pasaulį per atstumą, su ašaromis akyse. O dabar štai mes laisvi ir važinėjam kur tik širdis geidžia, tik turėk pinigų! Kaip visada, koncertai Olandijoje praėjo su pasisekimu. 1996 metų kelionėje į Švediją nedalyvavau.

Koncertai vyko ne tik užsienyje, bet Lietuvoje ir visoje Tarybų Sąjungoje. Jų nesuskaičiuosi: turbūt nėra nė vieno miestelio ar kolūkio, kur mes nebūtume koncertavę, kai kur net po keletą kartų. Iš viso susidarytų ne mažiau nei trys tūkstančiai koncertų. Atskirą kategoriją užėmė vyriausybiniai koncertai, į kuriuos atvykdavo CK sekretoriai, mūsų vienų koncertai Filharmonijoje bei dalyvavimas jungtiniuose koncertuose. Visus sunku aprašyti, tačiau labiausiai įstrigę – jubiliejiniai.   Pirmojo „Sutartinės“ dešimtmečio proga koncertas vyko sausakimšoje konservatorijos salėje. Juozas Karosas specialiai sukūrė birbynėms kvintetą. Pranas turėjo nepaprastus gabumus sukviesti publiką. Visi koncertai vykdavo perpildytose salėse. Jubiliejiniai visi buvo aukšto meninio lygio. Elgėmės pagal J. Švedo principą: jei salėje sėdi ir vienas aklas katinas, vis tiek reikia muzikuoti atsakingai. Neatsakingų koncertų – nėra. Filharmonijoje bisuotą Čiurlionio noktiurną cis-moll galiu palyginti su „Lietuvos“ ansamblio bisu – chorine daina „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“ diriguojant J. Švedui. Tokie bisai – retas atvejis. Ypatingas jubiliejinis buvo paskutinis, įvykęs 2001 metų lapkričio 9 dieną Muzikos akademijos salėje. Tai buvo ir Prano 70-mečio, ir „Sutartinės“ 45-mečio minėjimas. Tai buvo mano ir Prano atsisveikinimas su koncertine veikla.

Buvo labai madingi koncertų ciklai „Kompozitorių vakarai“. Į šiuos koncertus vykdavo kaskart nauja kompozitorių grupė, o mes turėdavome parengti kaskart naujų kompozitorių kūrinius. Tai buvo labai įdomu. Propaguodavom profesionalią lietuvių muziką, dainas. Tų išvykų metu po koncertų būdavo rengiamos vaišės, kuriose dalyvaudavo kompozitoriai, vietinis elitas ir mūsų kolektyvas su solistais. Vaišės būdavo be galo gausios. Buvo madingi tostai, o Pranas kiekvieną kartą turėdavo kalbėti. Keldavo tostus ir kompozitoriai, ir vietinė valdžia. Aš jų baisiai nemėgau. Ir dar nemėgau sėdėti prie pagrindinio stalo, „prie valdžios“, todėl, smaksodama šalia Prano, zyzdavau, girdi, pavalgėm ir važiuojam namo. O jis atsakydavo: „Aš pasakysiu, kada“. Jis kaip vadovas stengdavosi išsilaikyti ir savo „aveles“ ganė. Bet kur tau: būdavo, kai kas ir padaugina, tai gaudavo nuo Prano pylos. Tačiau grįžtant autobuse žmonės dažnai pasivaišindavo iš „lauknešėlių“, kuriuos įdėdavo šeimininkai. Kartais vaišės tęsdavosi iki paryčių. Tokių dalykų nebūdavo, kai koncertuodavome mes vieni. Prisiminus tuos tostus, tai jų, manau, nemėgo ir Feliksas Bajoras. Kai jam pasiūlė pakelti tostą, jis pasakė: „Siūlau išgerti arbatos“. Pasakė atsistojęs, tai mums buvo labai linksma.

Daug teko groti ir renginiuose „Poezijos pavasaris“ bei televizijoje. Televizijoje, kaip ir radijuje, įrašai dažnai būdavo tiesioginiai. Ypač įdomu buvo repetuoti su režisiere Galina Dauguvietyte, kuri labai mėgo humorą, buvo labai išraiškinga, vaizdinga, kaip, beje, ir ponia Julija Adamkevičienė.

Dabar norėčiau prisiminti įdomesnius koncertus po buvusią Tarybų Sąjungą. Kad ir ką kalbėtume, joje išbuvome penkiasdešimt metų... Visus koncertus organizavo mūsų Kultūros ministerija ir Valstybinė filharmonija. Ypač daug svarbesnių koncertų turėjom Maskvoje. Šešiolika kartų teko koncertuoti  Suvažiavimų rūmuose, P. Čaikovskio konservatorijos didžiojoje salėje, TSRS didžiajame teatre, Centriniuose rašytojų rūmuose, Kremliaus salėje, Liaudies pasiekimų parodoje. 1967 metais dalyvavome lietuvių kultūros dienose Maskvoje. Koncertavome tarybinės armijos 50-mečio proga ir Baikonūre – kosmonautams. Koncertas Kremliuje įsiminė vien dėl to, kad iš vakaro teko skubiai susikrauti lagaminus ir instrumentus. Vėlai vakare buvo pranešta, kad bus koncertas Kremliaus teatre, reikės akompanuoti Virgilijui Noreikai liaudies dainas. Kaip gaisrininkų komanda anksti rytą išskridom į Maskvą, vaikus palikę kas kur. Toks atvejis mūsų gyvenime buvo ne vienas.

Dažni svečiai buvome ir Leningrade. Iškilus pasirodymas įvyko Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje 1967 metais. Kartu šiame koncerte dalyvavo S. Sondeckio vadovaujamas kamerinis orkestras. Pasisekimas buvo didžiulis. Pirmą kartą išgirdę birbynę ir kankles, leningradiečiai kėlė ovacijas. O salės akustika – viena geriausių Rytų Europoje. Po koncerto vyko vakarienė, per kurią virtuozai pianistai „iš kepurės“, pasiūlius temą, improvizavo fugas. Su mumis vyko gerbiamas Jurgis Karnavičius, inteligentų inteligentas ir intelektualas. Jam trisdešimt metų vadovaujant konservatorijai, tvyrojo dvasinga atmosfera. Konservatorijos koridoriuose susitikdavom Eleną Laumenskienę, Niną Karnavičienę, Antaną Kačanauską, Kiprą Petrauską, Konradą Kavecką, Antaną Budriūną, Jakovą Seidelį, Jakovą Ginzburgą, Aleksandrą Livontą, Konstantiną Galkauską, Petrą Oleką, Olgą Šteinbergaitę ir daugelį kitų meniškos sielos žmonių, šalia kurių teko laimė mokytis ir dirbti. Vienas įdomesnių koncertų vyko 1975 metais Leningrado etnografiniame muziejuje, jame dalyvavo ir  rusai su savo liaudies instrumentais: dombromis, balalaikomis, bajanais. Tarp kitko, N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje yra labai stipri liaudies instrumentų katedra. Instrumentai, palyginti, tobuli ir itin aukštas meninis lygis. Konservatorijos Vasilijaus Andrejevo vardo liaudies instrumentų orkestras dar prieš karą buvo žinomas Vakarų Europoje.

1972 metais „Sutartinė“ dalyvavo jubiliejiniame koncerte Maskvoje: TSRS 50-mečio proga su I. Moisejevo šokių ansambliu turėjome dvylika jungtinių koncertų. Įdomiausia, kad vyko atranka. Iš Maskvos atvažiavo komisija, kuri po mūsų pasirodymo pasakė: „Štai tas perlas, kurio mums reikėjo“. Solistais tapo Edmundas Kuodis ir Jonas Girijotas. Buvo atrinkta ir daugiau kolektyvų iš kitų respublikų. Programa sudaryta kontrasto principu: šokį keitė muzikinis ar vokalinis numeris, į sceną išeinant vis kitiems respublikų atstovams. Sprendžiant iš aplodismentų ir kolegų atsiliepimų, pasirodėme labai gerai. 1970 metais Tadžikijos TSR vyko Lietuvos literatūros ir meno dekada, per kurią „Sutartinė“ dalyvavo vienuolikoje koncertų. 1976 metais dar kartą teko dalyvauti Moldavijos festivalyje „Mercišor“. Prisimenu, buvo tokie karščiai,  kad sustoję prie upės maudėmės. O vanduo toks drumzlinas! Tačiau ir toje baloje nusimaudžius atsigavome. Važiuojam toliau – vynuogynų laukai. Pamenu, po pirmojo koncerto vyrų marškiniai buvo nors gręžk nuo prakaito. Alfonsas Vidugiris juo išskalbė ir šlapius apsivilkęs džiovino iki kito koncerto... Dar po dvejų metų, 1978-taisiais keliavom į Baltarusiją su šešių koncertų turnė. Tai buvo trečias ar ketvirtas koncertas kaimyninėje šalyje (kiti – 1974, 1975 m.). Kai kuriuose mano vyras P. Tamošaitis dalyvavo kaip solistas kitų atlikėjų sudėtyje.

Visas mano gyvenimas – šeima, darbas akademijoje, koncertai, repeticijos. Gyvenimas virė. Artėja sunkiausias gyvenimo periodas – senatvė su savo negandomis. Gyvenimo ironija: kada širdimi esi toks jaunas, kaip dvidešimties, o kūnas tau pasako – nebesikankink.

Pabaigoje negaliu nepasidalinti keletu poleminių pastabų apie skaudžias, įsisenėjusias problemas. Kartais jaučiuosi gyvenimą nugyvenus tuščiai. Jausmas apima dėl netylančių kalbų apie mūsų liaudies instrumentus, neva jie – tarybinis reliktas, jais grojama muzika – stilizuota. Vasario 16 dieną iškilmingame koncerte Operos ir baleto teatre dalyvavo ir „Lietuva“.[3] Jos pasirodymas užkliuvo ne tik kai kuriems muzikams, bet ir intelektualams. Vienoje radijo laidų Vanda Zaborskaitė pareiškė, kad programoje, be J. Naujalio „Lietuva brangi“, nieko gera iš viso nebuvo. Tačiau ansamblis rodė vadinamąjį aukso fondą, pavyzdžiui, šokį „Svočia“ pagal puikų J. Lingio pastatymą. Ir muzika šauni. Šokis seniai įsitvirtinęs ansamblio programose ir dainų šventėse, kur netildavo ovacijos. J. Lingys buvo talentingas baletmeisteris ir tautinių šokių kūrėjas. Jis nepaprastai gerai išmanė folklorą, kaip ir Švedas – tradicinius instrumentus. Todėl ši „kritika“ turėtų sulaukti principinio atkirčio.

Yra vadinamųjų folklorinių dainininkų, kurie dainuoja baubiančiais balsais, esą reprezentuojančiais tikrą folklorinį dainavimą. Tačiau jie turėtų pastudijuoti tradicinį liaudinį dainavimą.  Balso kultūra neprarado reikšmės. Ar jaunos mergelės geltonkasės galėjo tokia įsigalėjusia nūdien maniera bobiškai bliauti liaudies dainas? Manau, negalėjo. Tai – parodija. Šitos įkyrios mados mėgėjams reikėtų pasiklausyti Švedo laikų ansamblio choro įrašų, kuriuose išgirstų tikrą liaudies dainą, atliekamą natūraliai, gražiu tembru. Juk pripažįstam, kad XVII-VIII a. folkloras buvo vienoks, o XX a. pradžioje, kai inteligentai, mokytojai iš miestų į kaimus parveždavo kitos dvasios, – kitoks. Kaimas pajudėjo. Atsirado tokios dainos, kaip „Aš mergytė, kaip rožytė“. Kaune įsteigta kanklių draugija, kūrėsi kanklių ansambliai. Kanklės pradėjo tobulėti. Pasak „kritikų“, vėlesniais okupacijos metais tas procesas turėjo sustoti, visur galioti metafiziniai dėsniai, ir – šiukštu! – daugiau nė vienos stygos nuo Prano Puskunigio laikų.  O folklorui nė motais, kad mes – okupuoti. Jei ne meistrai P. Serva, P. Kupčikas, ne J. Švedas ir P. Samuitis, jų vietoje būtų buvę kiti... Juk reikia žvelgti plačiau. Turėtume džiaugtis, kad tie penkiasdešimt okupacijos metų nesustabdė liaudies instrumentų tobulėjimo. Užuot kritikavę ir menkinę nuopelnus, privalėtume nulenkti galvas prieš tuos žmones, tikrus folkloro žinovus, kurie okupacijos sąlygomis sugebėjo įtikinti valdžią dėl reikalo liaudies instrumentus ištraukti iš muziejų lentynų ir jais groti, tiesa, neautentiškais. O ką reiškia „autentiški“? Autentiški, nes primena buržuazinius laikus? Sako, nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Mūsų meistrai instrumentus vis vien būtų tobulinę ir be okupacijos. Viskas sklandžiai vyko neeilinių asmenybių, J. Švedo ir Onos bei Alfonso Mikulskių veiklos užjūriuose dėka. Taigi ši „kritika“ neatlaiko kritikos!

1957 metais pasaulio muzikantai buvo sužavėti mūsų liaudies instrumentais, kurie prilygo klasikiniams. O jie ar iš dangaus nukrito tokie tobuli? Jie taip pat vystėsi iš liaudinių, fortepijonai – iš netobulų Bacho laikų klavyrinių ir pan. Mums išgarsinus birbynę ir kankles, susirūpino Suomijos, Estijos ir Latvijos muzikologai, kurie konservatorijose neturėjo liaudies instrumentų katedrų ir netobulino savų instrumentų.  Lietuviai jiems suteikė impulsą. Deja, mūsų meistrų gėdai turiu pasakyti, jog minėtų valstybių meistrai per penkiasdešimt metų sugebėjo patobulinti styginius liaudies instrumentus kuokles, kaneles ir kanteles daug kokybiškiau ir išradingiau. Tik pučiamųjų jie neturi tokių unikalių, kaip mūsų birbynė (latviai – netobulą ganus rags). Pranas pasirūpino P. Samuičio išradimą – birbynę – patentuoti, kad kartais latviai, parodę išskirtinį interesą šiam pučiamajam, nemėgintų jo savintis. Savo krašte pranašu nebūsi, sako patarlė. O užsienyje mes buvome įvertinti su kaupu.

Grįžkime prie tradicinio dainavimo. Argi gali Veronika Povilionienė nukopijuoti ar bent panašiai sudainuoti liaudies dainą su pagražinimais, kuri skambėjo XIX-XX a.?  Ekspedicijose surinkti senučių įrašai negali skambėti taip, kaip dainavo tuometinis jaunimas ar senimas. Teigti kitaip būtų pretenzinga. Kiekvienas laikotarpis vystantis ir liaudies dainai, ir instrumentinei muzikai pasižymi savita raiška.  Dainuokime ir grokime šio laikmečio dvasia. Turiu galvoje ne populiariąją muziką, bet liaudies meno žanrą. Kodėl, tarkim, V. Zaborskaitė nerašo ir nekalba taip, kaip lietuviai prieš keturis šimtus metų? Tokia tad analogija. Galėčiau taip pat kritikuoti: kalbėkite ir rašykite tarmiškai! Kitas dalykas yra atlikimo lygis. Tai – vadovų problemos, muzikantų, dainininkų ir šokėjų atsakomybė. Reikia mokėti naudotis archyvais ir jais remtis. Tai tinka ir tautiniam rūbui. Tarkim, „Gero ūpo“ TV laidoje matome, kaip jis  nustilizuotas. Laidos vedėjos Loretos Sungailienės kiklikas primena rusišką sarafaną, o vietoj tradicinių dviejų kasų kartais esti supinta viena kasa rusišku stiliumi arba ukrainietišku stiliumi sudedama pynė aplink galvą kaip premjerės Julijos Timošenko. Argi lietuvaitės taip nešiojo šukuosenas? Apie šias problemas nuolat diskutuodavome su Pranu. Viliuosi, kad ateities kartos jas sėkmingai išspręs.

 

Susiję nariai

Pranas Tamošaitis

Pranas Tamošaitis

Birbynininkas

Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Muzikologė

Komentarai