Romualdas Kondrotas: Viskas, kas gyvenime buvo geriausia, buvo čia...

Publikuota: 2021-11-05 Autorius: Audronė ŽIGAITYTĖ
Romualdas Kondrotas: Viskas, kas gyvenime buvo geriausia, buvo čia...

Kuo plačiau sparnus išskleis, kuo didesnį ratą apsuks, tuo bus geriau, tuo laimingesnis bus žmogus

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis

Ilgus metus mokyklos fojė stambiomis raidėmis užrašytas tekstas su kiekvienais metais keitė prasmę. Iš pradžių keistai susipynusių, tarsi pasiklydusių žodžių junginys po truputį aiškėjo ir tik gerokai vėliau, drįstu sakyti, buvo suprastas...

Gal kaip ir pačios mokyklos esmė, išskirtinumas.

Bendraujant su kitų mokyklų absolventais dažnai stebina jų atsainus požiūris į savąsias mokyklas, mokytojus. Sakau, gal tik mano 30-toji laida, 1975 metų absolventai, valandų valandas galime dalintis prisiminimais?

Tad 75 metų sukaktis tapo puikia proga žvilgtelėti į Nacionalinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklą atidžiau. Kokia ji šiandien? O vakar? Ir kokia bus rytoj? Juk tai unikali ugdymo įstaiga, kurioje realiai susitinka praeitis, dabartis ir ateitis: mokėmės pas legendinius mokytojus, nemaža absolventų dalis grįžta darbuotis mokykloje ir ugdo ateities menininkų – muzikų, dailininkų ir baleto artistų – kartas.

Šiandien, vakar, rytoj...

Tai, ką dabar vadiname Nacionaline M. K. Čiurlionio menų mokykla, prasidėjo 1945 metų lapkričio 26 dieną – tada buvo įsteigta Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla. 1957 metais keitėsi mokyklos pavadinimas – ji tapo Vilniaus specialiąja muzikos mokykla.

1960 metais mokykla įsikraustė į specialiai jai architekto Levo Kazarinskio suprojektuotą pastatą. Man tai buvo vienas gražiausių (jeigu ne pats gražiausias) statinys Vilniuje – juk ten dirbo mano tėvelis kompozitorius Rimvydas Žigaitis. Kaskart kai troleibusu važiuodavome pas tėvų bičiulius į Antakalnį, įsitempusi sekdavau, kad tik nepražiopsočiau nuostabiosios mokyklos ir dar kartą ja pasigrožėčiau.

O kai tėtis vesdavosi į mokinių koncertus, į mokyklą eidavau tarsi į šventovę – pakildavome raitytais laiptais, atsiverdavo sunkios durys ir mus pasitikdavo nuostabus vitražas. Jo trys mūzos, o ypač balerina, ilgiems metams tapo gražiausia mokyklos vieta... Koncertuose girdėdavau įvairiausiais instrumentais grojančius moksleivius, dažnai dainuodavo choras – ir šiandien anų dienų prisiminimus audrina L. Denzos „Funikuli, funikulia“, Bacho ir Gounod „Ave Marija“... Tai buvo Virgilijaus Noreikos repertuaras. Koncertuose pasirodydavo ir balerinos – jų pūsti sijonėliai (vadinami tutu, bet tai sužinojau gerokai vėliau iš Aliodijos Ruzgaitės) mokyklos scenoje būdavo taip arti – atrodydavo, ranka pasieksi. Visai ne taip, kaip Operos ir baleto teatre, į kurį taip pat su tėčiu dažnai nueidavome. Ak, tutu – kokiu pavydžiu žvilgsniu lydėdavome į specialybės pamokas bėgančias bendramoksles. O jeigu dar paliesti batelius (puantus) leisdavo!..

Man lemtingais 1964-aisiais paklausta, kuriuo instrumentu norėčiau groti, oriai atsakiau – tūba, ta, kuri labai didelė ir auksu tviska! Nors tūbos ir negavau, tenkinausi fortepijono pamokomis, važiuodama Tado Kosciuškos gatve 11 numeriu pažymėtos šventovės laukdavau dar oriau – juk tai dabar jau ir mano mokykla!

1960 metais prie Muzikos ir Baleto skyrių prijungus Dailės skyrių mokyklos pavadinimas vėl buvo pakeistas – ji tapo Vilniaus vidurine meno mokykla-internatu. O taip, pavadinimas ilgas ir įmantrus, kaip sunkiai mes, pirmokai, dailyraščiu jį rašydami dėliodavome raides... Sunkus buvo darbas – tai vidurinę pamiršdavau, tai internatas pradingdavo (mat man jis mažai rūpėjo – mokiausi vilniečių klasėje), tai vietoje meno išraitydavau mano (juk tikrai – mano mokykla!)...

Vos pramokome be klaidų užrašyti visą pavadinimą, 1965-aisiais jis dar pailgėjo: Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla-internatas... Kiek pabuvęs internatas išnyko (ne tikrasis – tik pavadinime) ir liko Vilniaus M. K. Čiurlionio vidurinė meno mokykla. 1994-aisiais ji tapo gimnazija, o nuo 2001-ųjų vadinama Nacionaline Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla.

Mokykla turi tris skyrius: Muzikos (įkurtas 1945 m.), Baleto (įkurtas 1952 m.; 1986–2001 m. veikė atskira Vilniaus baleto mokykla) ir Dailės (įkurtas 1960 m.). Veikia mokyklėlė „Trys mūzos“, į kurią priimami vaikai nuo 4 metų. Išskirtinis mokyklos bruožas – bendrojo lavinimo dalykų dėstymas greta menų mokymo nuo 1948 metų tapo pavyzdžiu ir kitoms menų mokykloms.

Čiurlionio mokykloje mokosi menui gabūs vaikai iš visos Lietuvos, tad jie gali gyventi internate (perstatytas 2017 m.)

Pastaraisiais metais M. K. Čiurlionio mokykloje mokosi apie 800–850 mokinių, dirba apie 250 pedagogų.

***

Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai vadovavo:
Domas Andrulis (1945–1947)
Jonas Bendorius (1947)
Liudmila Keželytė (1947–1956)
Veronika Fakejevaitė (1956–1959)
Vaclovas Furmanavičius (1959–1960)
Dainius Trinkūnas (1960–1970)
Vytautas Sereika (1970–1983)
Aleksandras Jurgelionis (1983–1994)
Romualdas Kondrotas (1994–2020)
Dainius Numgaudis (nuo 2020)

***

Ką mokyklai reiškia vadovas?

Nacionalinei Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklai vadovavusiųjų pavardės kalba darbais. Vienus vadovus prisimename tik tiek, kad jie buvo, su kitais siejasi reikšmingi darbai, sprendimai, iš lūpų į lūpas perduodamos istorijos.

Daugiausia šiltų prisiminimų kelia Dainiaus Trinkūno pavardė ir jo vadovavimo dešimtmetis. Nemaža dalis ir šiandien mokykloje dirbančių pedagogų mokėsi „jo laikais“. O tie „jo laikai“ sukūrė mokyklos prestižą, pagarbą ir žinomumą visoje anuometėje TSRS. Garbingiausi užsienio svečiai būdavo vežami į Lietuvą tos unikalios mokyklos rodyti. Ekspromtu koncertus surengdavo šerniukai, sondeckiukai, pirmųjų tarptautinių konkursų laureatai, choras...

Raitytais mokyklos laiptais kildavo ne tik garsenybės ir įvairios delegacijos. Kiekvieną rytą jais kopdavome ir mes – pirmokai, antrokai... vienuoliktokai... Kiek įvairiausių minčių pralėkdavo galvoje, kol užlipdavai, praverdavai sunkias ąžuolines duris ir fojė tave pasitikdavo vitražas „Trys mūzos“...

Bet vieną dieną, mokykloje jau nebedirbant Dainiui Trinkūnui, tos durys užsivėrė. Į mokyklą buvo įeinama iš už kampo, pro rūsio duris. Tai buvo jau ne mano, o mano dukrų mokymosi laikais.

„Na ne, – sakau sau, rugsėjo pirmąją vesdama mažėlę į pirmą klasę. – Bent užlipsime tais laiptais iki durų, kad dukros pajustų šventę, tą kilimą aukštyn. Nusifotografuosime ant tėvelio, mano ir mano vaikų mokyklos slenksčio...

Bet... Durys atvertos, mus vėl šventiškai pasitinka vitražas ir Čiurlionio žodžiai fojė. Nežinau, ar dukros supranta, bet rodau joms viską ir pasakoju, pasakoju, pasakoju... Kaip čia buvo gera...

Tai buvo pirmoji naujojo direktoriaus Romualdo Kondroto mokslo metų pradžios šventė Čiurlionio mokykloje.

***

Su naujuoju direktoriumi Romualdu Kondrotu pirmą kartą susitikome 1994 metų lapkritį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Mus per koncerto pertrauką supažindino šalia buvęs tėtis Rimvydas Žigaitis: „Šiandien tavo mokyklos direktoriumi tapo!“

Tuo metu laisvalaikiu rengdavau muzikos apžvalgas dienraščiui „Respublika“. Patyrę kolegos jau buvo išmokę: „Nereikia šedevro – reikia rytoj“, tad visuomet nešiodavausi diktofoną. Taigi pirmą interviu su naujuoju direktoriumi įsirašiau koncerto pertraukos metu. Nedidelį – tiek, kiek reikėjo dienraščiui.

Gal toks ekspromtas, o gal ir sentimentalus suvokimas, kad į mokyklą reikia eiti pro pagrindines duris, suartino mus visam R. Kondroto vadovavimo laikotarpiui. Jo dėka ir pirmoji kompaktinė plokštelė „Muzikos baruose“ atsirado 2000-aisiais, tuomet, kai ši svajonė prilygo utopijai.

Kiekvieną kartą užėjusi į mokyklą rasdavau vis ką nors nauja, įkvepiančio, gražaus... Ir pirmieji mano ištarti žodžiai, 2020 metų lapkričio 4-ąją įžengus į R. Kondroto kabinetą (žinojau, kad jau skiriamas naujas vadovas), buvo: „Viską padarėte – teliko apibendrinti!“

O direktorius ėmė pasakoti apie svajonę. Ir vėl unikalią, regis, neįgyvendinamą...

Pokalbį pradėjau šypsodamasi:

– Vis dėlto kaip tada kilo mintis atverti pagrindines mokyklos duris?

– Viską lėmė pastato grožis – didingas, rūmus primenantis fasadas, įspūdingi laiptai. O vaikšto visi galai žino pro kur. Tad pirmas žingsnis ir buvo kuo greičiau atverti fasadines duris, kad į mokyklą galėtume patekti pagrindiniais laiptais. Ąžuolinės durys buvo sutrūkinėjusios, jas teko pakeisti naujomis. O... Kiekviena detalė turi savą istoriją! Iš pradžių duris pakeitėme plastikinėmis – toks laikas buvo, kitaip negalėjome. Bet tada, kai pastatas buvo pripažintas paveldu, nors prireikė labai daug lėšų, viską padarėme taip, kaip buvo nuo pat pradžių.

– Mokykla – jau paveldo objektas?

– Taip. Po penkiasdešimt metų pastatas tampa paveldo objektu, o mūsų pastatui jau kur kas daugiau metų.

– Kiek metų vadovavote mokyklai?

– Dvidešimt šešerius. Jie man prabėgo nepaprastai greitai. Atrodo, dar ir to, ir ano norėtųsi, pritrūko kokių penkerių–šešerių metų, kad iki galo įgyvendinčiau viską, apie ką svajojau.

– Tiek padaryta! Mokykla sutvarkyta, priestatas, puikus bendrabutis ir Šokio teatras (!) pastatyti, Dailės skyrius renovuotas. Apie ką dar galėtumėte svajoti? Juk viskas dabar tiesiog tobula!

– (Direktorius pradeda juoktis.) Tai tu dar nežinai? Palangoje bus Čiurlionio mokyklos edukacinis centras! Pajūrio zonoje turime 4,7 hektaro miško, jį mokyklai paskyrė ministerija ir Nacionalinė žemės tarnyba. Projektai parengti, jau pasirašėme sutartį su statybininkais – vadinasi, netrukus prasidės darbai. Toje vietoje buvo labai apleista stovykla, tad ir kilo mintis teritoriją atiduoti Čiurlionio menų mokyklai. Man tai nėra nauja idėja, seniai svajojau apie edukacinį centrą, kad mokiniai galėtų ir žiemą, ir vasarą per atostogas ruoštis konkursams, festivaliams, čia vyktų ir tarptautinė orkestrų stovykla. Ir dailininkams būtų gerai, nes jų plenerai amžinai kelia problemų – kur vežti, kur apgyvendinti... Būtų kur ir baletui repetuoti, eksperimentinius pastatymus kurti. Ministerija nutarė, kad tokia vieta galėtų būti skirta ne tik menams, tad dar numatytos erdvės tiksliesiems ir gamtos mokslams. Dalis patalpų bus eksploatuojama tik vasarą, dalis – ir žiemą, ir vasarą. Vyks ir edukacijos, konferencijos pedagogams.

Per aštuoniolika mėnesių visi darbai turi būti baigti! Žinoma, parengiamasis laikotarpis buvo labai ilgas, susidūrėme su daugybe bandymų trukdyti – juk pajūrio zona. Greičiau pastatėme vėliau pradėtą bendrabutį, negu Palangoje sutvarkiau visus žemės reikalus. Bet dabar jau pasirašyta panaudos sutartis penkiasdešimt penkeriems metams. Vaikams tai bus nuostabi erdvė kūrybiškai atostogauti. Anksčiau vasaros praktiką turėdavo tik dailininkai, o dabar ir muzikantai, ir šokėjai nebus nuskriausti: jūra, miškas, dviračių takai... Žinoma, vargo bus nemažai, bet kokios galimybės atsivers!

Beveik savaitę buvau Zalcburgo gabių vaikų centre. Labai įdomu: jie turi įvairiausių testų, kuriais patikrinami gabumai visiems mokslams, išskyrus meną. Vos tik apie meną užsimeni – negalime, nemokame, nežinome... Tai ir galvoju, kad Palangos edukaciniame centre galėtų vykti ir moksliniai tyrimai – juk nepaprastai svarbu ir įdomu stebėti įgimtus gabumus menui, analizuoti mokymo galimybes ir įtakas, pagaliau visi suprantame meno poveikį tiksliųjų mokslų studijoms, bet tai mažai tyrinėjama sritis.

Nepatinka man, kad Lietuvoje nesugebame vertinti savo pasiekimų, visą laiką kopijuojame: tai Suomiją, tai Švediją, tai JAV staiga tampa mums meninio ugdymo pavyzdžiu. Kai kūrėme nacionalinę menų mokyklą, iš manęs ministerijos darbuotojai dvejus metus juokėsi. Kalbėjo, kad tai nesąmonė, nes pasaulyje nėra analogų. Po dvejų metų kantrių aiškinimų jie tapo mano sąjungininkais, o šiandien jau ir Latvijoje, ir Estijoje įsteigtos tokios pačios mokyklos. Vadinasi, nereikėjo nieko kopijuoti, patys sukūrėme gyvybingą sistemą, mokyklos istorija ir patirtys tapo struktūros pagrindu. Kodėl mokome iš verstinių vadovėlių? Tik leiskite – kiek mokytojų, kiek patirties, praktikos – to, kas tinka mums, Lietuvai. Bet nuvažiuoja koks ponas į užsienį, pabūna – ir parveža „suvenyrą“: nei įsigilina, nei žino, kas jau ir taip vyksta. Ne! Dabar darysime kitaip.

Taigi Palangos centras galėtų analizuoti, apibendrinti visų menų mokyklų patirtis, kurti sistemą.

– Nuo ko, atėjęs į mokyklą, pradėjote savo svajonių įgyvendinimą?

– Kad suprasčiau, kas ir kaip vyksta, man prireikė metų.

Kai buvo pasiūlytos direktoriaus pareigos, nedrįsau iš karto sutikti. Man tai buvo netikėta, labai bijojau – mokykla didinga, tiek daug iškilių žmonių joje dirba, tad nusprendžiau susitikti su šiek tiek pažinotu Dainiumi Trinkūnu. Jis iki šių dienų su meile ir pagarba prisimenamas.

Kalbėjomės labai ilgai. O pokalbio pabaigoje jis ir sako man: „Gyvenime viskas, kas buvo man geriausia, buvo Čiurlionio mokykla. Buvo ir svarbesnių, ir garbingesnių pareigų – bet viskas, kas geriausia, buvo čia. Eik ir dirbk.“

Tai ir buvo lemtingas pokalbis, lėmęs apsisprendimą vadovauti mokyklai.

Paskui buvo daug įdomių situacijų ir netgi nuotykių. Aš neišmaniau procedūrų, kurios įteisintų mano pareigas. Mokykla neturi vadovo, bet įsakymo iš ministerijos nėra. Skambina man pavaduotojas Krikščiūnas: „Imk raktus, eik ir dirbk. Tortas, kava paruošta, kabinete susirinkęs kolektyvas laukia.“ O aš sakau: „Be įsakymo neisiu.“ Lapkričio pradžioje sulaukiau skambučio iš ministerijos: įsakymas yra, ar reikia tave pristatyti, ar pats nueisi? Nueisiu pats, kabineto raktus jau turiu.

Atvažiuoju į mokyklą, įeinu į kabinetą, mane atsiveja budėtoja: „Kaipgi tu čia patekai? Kas tau davė raktą?“ Sakau, ruošiuosi čia dirbti. „Ai, tai tu tas naujas!..“

Tokia tad buvo mano pirma pažintis ir pirmoji diena mokykloje...

O tie Dainiaus Trinkūno žodžiai visam gyvenimui atmintyje išliko.

– Jūs tą patį pasakytumėt?

– Tikrai taip...

– Tai kur čia tas gerumas?

– Net sunku pasakyti. Tiesiog čia gera. Tarytum kitas pasaulis. Žinoma, būna ir sunkių akimirkų, kartais į darbą net nesinori eiti. O ateini – ir vėl pajunti tvyrantį gerumą. Čia vaikai, čia visą laiką skamba muzika, matai baletą šokančius, į dailininkų archyvą nuėjęs gali viską pasaulyje pamiršti – per penkiasdešimt metų sukaupta tiek vaikų piešinių, dabar jų autoriai yra gerbiami menininkai. Ir patenki tarsi į kokį sūkurį, kuris tave įtraukia, skatina ką nors padaryti, kas būtų gera ir vaikams, ir čia dirbantiems mokytojams. Žinoma, ne visas svajones pavyksta įgyvendinti. Bet vis tiek norisi, kad visi geriau jaustųsi, gražiau gyventų. Suprasdamas sunkų darbą mokykloje, stengiausi, kad ir atlyginimai mokytojams būtų didesni. Svajojau, kad nacionalinis statusas būtų ne vien pavadinime, bet... Visi lyg ir supranta – mūsų mokykla kitokia, tačiau šito esą negalima pripažinti, turime dirbti pagal bendrus reikalavimus, nustatytus visoms mokykloms. Kodėl? Niekas negali paaiškinti. O kiek problemų dėl to kyla. Ne ministerijai – vaikams ir mokytojams. Negalėjau visko įgyvendinti, bet suprasti ir padėti stengiausi. Juk čia – mūsų šventovė!

Kai atėjau dirbti 1994 metais, taip niūru, tamsu čia buvo. Grindys sutrešusios, koridoriai pripaišyti, tualetai baisūs. Pamenu, užėjo kolega iš kitos mokyklos į sporto salę, sako – jau ir kaime tokių nebėra. Galvoju, na taip... o tokia mokykla... Tada ir užsibrėžiau tikslą – neturi taip būti! Koncertų salėje langai užkalti, kad šilčiau būtų, o kad nesimatytų – Basanavičiaus portretas įstatytas... Atvažiavo į mokyklą Davidas Geringas. „O, – sako, – scenoje ta pati uždanga kabo kaip ir prieš dvidešimt metų!“ Na ne, taip neturi būti, juk salė muzikams – tarsi šventovė: čia koncertuojama, laikomi egzaminai, vyksta perklausos, repetuoja orkestras ir choras. Tai privertė mane pirmiausia susirūpinti sale. Pasamdėme statybininkus, atnešu jiems projektą: nedažysime salės kokia viena spalva, ji bus spalvinga, stilinga ir graži. Už galvų susiėmė žmonės... Bet padarė.

Toks tad buvo pirmas žingsnis. Labai juo džiaugiausi. Ir pasiryžau kiekvienais metais sutvarkyti po vieną aukštą. Užsispyriau, taupiau pinigus ir per penkerius metus sutvarkiau.

– Viskas, kas padaryta – nuostabu! Bet kaip gimsta tokios idėjos?

– Jos gimsta visą laiką galvojant apie vaikus. Jei vaikų nebus, tai ir mokytojų nereikės. Kai vaikas groja nuo šalčio sugrubusiomis rankomis, tai apie kokią emocinę išraišką gali kalbėti? Ar apsirengs vaikas žiemą, bėgdamas į pamokas kitame pastate? Ar nesusirgs peršalęs? Sujungėme pagrindinį mokyklos pastatą su renovuotu koridoriumi, ir per lauką nebereikia eiti nei mokiniams, nei mokytojams. Bet kiek visokiausių istorijų galėčiau papasakoti apie kliūtis įgyvendinant sumanymus!

Priestatų renovacijos idėjos kilo siekiant, kad kiekvienas skyrius turėtų turėti savo erdvę. Kad gyvenamosiose patalpose nevyktų pamokos... Kad klasėse būtų šilta, patogu, kad šokėjai turėtų dušus, tualetus, persirengimo kambarius.

Taip po truputį ir judėjome...

– O Šokio teatras? Kaip galėjo atsirasti sumanymas į 10 arų mokyklos kiemą įsprausti LNOBT scenos analogą su puikiomis erdvėmis publikai?

– Sakyti teisybę (direktoriaus akyse šokčioja velniukai)? Dėl teatro kalti santykiai. Mūsų mokyklos Baleto skyriaus mokiniai Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre visuomet jausdavosi tarsi namuose. Dalyvaudavo spektakliuose, repeticijose, čia vykdavo dalis pamokų. Pagaliau – nesenstantis mūsų mokyklos pastatymas, S. Prokofjevo baletas „Pelenė“, teatro repertuare.

Bet netikėtai pasikviečia mane teatro direktorius Kęstutis Minderis ir sako: „Viskas – nemokate elgtis, jūsų teatre neturi būti.“ Pasirodo, kažkas su kažkuo laiku nepasisveikino, kažkas supyko, prasidėjo intrigos ir scenai rengiami vaikai liko be galimybės būti scenoje!

Tokios ambicijos užvirė! Ir staiga perskaitau laikraštyje apie profesiniam mokymui skiriamas ES lėšas. Ir anketos sudėtos. Ar galėjau praleisti tokią progą? Nereikia mūsų LNOBT – turėsime savo teatrą! Tiesą sakant, netikėjau, kad pavyks, juk mes neatitikome jokių standartų. Bet pavyko kaip tik todėl, kad projektas buvo išskirtinis, originalus! Išsiskyrėme tarp garažų prašytojų...

Nors... Kaip projektas jau buvo patvirtintas, man sako: yra šeši milijonai. Imsi? Imu... Pastatysi? Pastatysiu. Skambina po valandos – liko tik keturi. Ar imsi? Imsiu. Ar pastatysi už tokią sumą? Pastatysiu. Kitą dieną liko trys milijonai. Pastatysi? Pastatysiu. O pats galvoju, ką reikės daryti. Bet juk svarbiausia pradėti.

Iš pradžių teatrą suprojektavome ten, kur dabar pradinukų korpusas. Bet matome, kad salė bus mažytė, nei repeticijoms vietos užteks, nei publikai. Pasitaikė puikūs architektai – sėdėjome, nagrinėjome, ieškojome galimybių, darbus, kuriems įprastai reikia mažiausiai pusantrų metų, per šešis mėnesius padarė. Mus ribojo laikas – europinis projektas, turėjome per devynis mėnesius pastatyti... Kai projektai buvo patvirtinti, paaiškėjo, kad pinigų reikės kur kas daugiau, nei skirta. Prasidėjo raštai, prašymai, argumentai... Niekas nesitikėjo, kad pavyks teatrą pastatyti laiku. Pavyko, nes labai daug gerų, atsakingų žmonių sutikome. Darė visi viską, kaip tik galėjo geriausiai. Stebuklas, ir tiek...

– Vadinasi, buvo taip: pirmiausia sutvarkėte mokyklą, tada pastatėte teatrą, o paskui jau ėmėtės rūpintis pradinukais, kad šiltai ir neskriaudžiami vyresniųjų gyventų?

– Kai rengėme Dailės skyriaus priestato pradinukams projektą, nutarėme įgyvendinti ir seną dailininkų svajonę. Mat jiems vis šviesos trūko – Kalnų parkas saulę užstodavo. Skyriaus vedėjas R. Karpavičius man buvo ausis išūžęs dėl palėpės su stoglangiais. Statydami priestatą netikėtai gavome lėšų ir stogo renovacijai, jį porą metrų pakėlėme, tad palėpėje atsirado šviesios dailininkų dirbtuvės.

Ir dėl mažiukų įgyvendinau savo seną svajonę – jie turi turėti savo pasaulėlį, gražų, vyresniųjų netrikdomą.

– Kaip per tuos dvidešimt šešerius Jūsų vadovavimo metus keitėsi vaikai ir jų tėvai?

– Vaikai kaip vaikai – jie smalsūs, visko nori. Tėvai keičiasi labiau, deja, negaliu pasakyti, kad į gera. Nepamatuotos pretenzijos, reikalavimai. Nori iš karto visko – ir konkrečios specialybės, ir pasirinkto mokytojo, ir kad bendrojo ugdymo dalykai nenukentėtų. O paskui rauda – vaikas nespėja, pervargsta. Regis, nesupranta, į kokią mokyklą ir ko vaiką atvedė. Atsiranda ir tokių tėvelių, kuriems atrodo, jog menų mokymas pas mus vyksta kaip kokiame popamokiniame būrelyje: noriu – pagrosiu, nenoriu – negrosiu. Deja, čia taip nėra. Čia profesiją visam gyvenimui renkamės.

Džiugina, kad vaikai neniokoja aplinkos – nerasite apipaišytų sienų, sulaužytų baldų... Vadinasi, tvarka, grožis taip pat ugdo! Tiesa, laikomės nerašytos taisyklės: jeigu pamatome ką išlaužta ar ištepta, neieškome kaltų, viską greitai sutvarkome, uždažome. Dažniausiai tai padaro vyresniųjų klasių naujokai, atėję iš kitų mokyklų. Bet kai jie randa viską sutvarkyta, nebelieka noro dergti gražią aplinką.

Gal dabar vaikai jautresni – skaudžiau reaguoja į pastabas ar draugų pravardes. Jei tėvai į vaikų santykius nesikiša, greičiau viskas nurimsta, bet kai pradeda kontroliuoti, su kuo vaikas bendrauja, iš kokių šeimų jo draugai, – žiūrėk, vaikas jau izoliuotas, nes draugai jo mamos išsigąsta. Tada jau ir iki tragedijos netoli.

Daugiausia problemų dėl bendravimo būdavo senajame internate. Vėlgi – aplinka negraži, nepatogi nei gyventi, nei ir dirbti, tada ir bėdos prasideda. Siūlyta tenkintis renovacija, bet skaičių kalba įtikino, kad reikia senąjį pastatą nugriauti ir iš karto statyti naują, modernų, atitinkantį visus darbo ir poilsio reikalavimus. Juk renovacijos kaina vos ne didesnė, o rezultatas būtų apverktinas. Dabar beveik už tas pačias lėšas turime puikų bendrabutį.

Sakau, yra likimas, jei pakiša Dievulis šansą, nepražiopsok jo. Negaliu sakyti, kad aš pats sugalvojau, ką remontuoti ar statyti, – man gyvenimas diktavo darbus, kuriuos privalėjau atlikti. Ir kaskart siekdavau maksimalios naudos suprasdamas, ką ir kodėl darau.

– Betgi Jūs – muzikas! Iš kur toks ūkiškumas?

– Net nežinau... Ūkiškas lyg ir niekada nebuvau (šypsosi). Bet tėvas nuo ankstyvos vaikystės mokė: ką darai, daryk gerai arba nedaryk visai. Kietas žemaitis iš Telšių buvo... Jei leisdavo pasivažinėti dviračiu, parvažiavęs turėdavau jį nuvalyti, nuplauti ir tik tada grąžinti. Pamatęs, kad tingiu ar nenoriu ko nors daryti, vydavo šalin sakydamas, kad pats pasidarysiąs. Nieko baisesnio už tą „pats pasidarysiu“ nesu girdėjęs... Pagarba tėvams buvo tokia, kad jokiems prieštaravimams ar atsikalbinėjimams ūpo nelikdavo... Nugirstu kartais, kaip vaikai su tėvais kalba – net negera pasidaro. Su mokytojais taip nesielgia. Be ne vaikas dėl savo elgesio kaltas – mes kartais per daug jam leidžiame.

Kita vertus, būsi ūkiškas ar ne, be sėkmės ne kažin ką padarysi. Man sekėsi. Svarbiausia, visuomet stengiausi nepakenkti mokyklai ir vertinau labiau procesą, o ne pasiektą rezultatą.

Vienu metu mokyklai imta aiškinti, kad joje per daug pavaduotojų. Iš šalies žiūrint, iš tiesų – net keturi. Jei tai būtų įprasta bendrojo ugdymo mokykla, tada taip. O jeigu žinai, kad čia iš esmės keturios mokyklos po vienu stogu, tada supranti, jog administracijos net per mažai. Kitose mokyklose yra direktorius ir du arba trys pavaduotojai, o čia – vienas pavaduotojas skyriui, kuris prilygsta savarankiškai mokyklai. Ir net neleidžiama paaiškinti ar pasiteisinti – viešojoje erdvėje pasklinda žinia apie neatsakingai švaistomas biudžeto lėšas.

– Kokie mokiniai labiau įstrigo atmintyje – gerieji ar išdaigininkai?

– Knygą parašytum – tiek įvairiausių istorijų būta. Vien Andrių Žlabį prisiminus kiek emocijų plūsteli. Jis, žinoma, tarp geriausių... Ir talentas, ir elgesys. Bet kaip jo mokytoją, šviesaus atminimo Laimą Jakniūnienę, nubaudžiau!

Gaunu sąskaitas ir matau telefono pokalbių išklotinėje keli šimtus litų – pavaduotojo telefonu su Amerika pusvalandį kalbėta. Išsikviečiu pavaduotoją, klausiu, ką išdarinėja. O jis teisinasi su Amerika nekalbėjęs. Pasirodo, mokytoja Jakniūnienė, pamačiusi valytoją tvarkant pavaduotojo kabinėtą, paprašė leisti paskambinti Andriui, paklausti, kaip mokslai sekasi. Ir pasikalbėjo su mums visiems brangiu mokiniu. Mobiliųjų tada juk nebuvo! Pasikviečiau mokytoją ir paprašiau kitą kartą įspėti, kai skambins Andriui, kad sąskaitos sumų neišsigąstume...

Dažnai prisimenu ir Gabrielių Alekną, ir Aleksandrą Žvirblytę... Daug vaikų prisimenu. Prisipažinsiu, geriau tuos „su charakteriu“, problemų kėlusius. Kiek vargo turėjome su Jurgita Dronina – pasišiaušusi buvo. O dabar – nuostabus žmogus.

Talentas niekada nepražus, anksčiau ar vėliau ras savo kelią. Vienas iš tokių – dirigentas Mantas Jauniškis. Pašalinome iš mokyklos, nes niekas su juo nebesusitvarkė – su riedučiais po mokyklą važinėdavo, neblaivus į šokius ateidavo... O gabus – nedaug tokių buvo. Baigė J. Tallat-Kelpšos konservatoriją, užsienyje stažavosi, LMTA studijavo simfoninį dirigavimą. Dabar džiaugiamės jo pedagoginiu darbu mokykloje – su Martynu Staškumi simfoniniam orkestrui vadovauja. Tad profesionaliais menininkais ne tik mūsų mokykloje tampama. Ir tai svarbiausia. O pas mus tiek daug skirtingų vaikų, kad kiekvienam atskirų kriterijų nepritaikysi. Turi likti padorumo, žmoniškumo ribos. Nuolaidų, išlygų gali būti, bet savivalės – ne.

Pavojingiausia pernelyg ankstyva žvaigždžių liga. Geriau groju ar puikiai šoku, tad man prašom raudoną kilimą tiesti... Sakau: mes tik sukuriame galimybę kuo nors tapti. Kartą pro atvirą langą nugirdau antroko pasipiktinimą: „Tas durnas profesorius man piešinį sugadino.“ Juokiausi iki ašarų – jis jau žvaigždė, matai, profesorius sugadino jo piešinį.

Atsargiai žiūriu į vaikus. Kartais ir mokytojai papriekaištauja. Bet svarbiausia mums turi būti vaikai, o tik paskui mes, suaugusieji. Vaikas yra vaikas. Kad ir koks jis būtų, nusipelno atleidimo. Bet turi žinoti ribas. O jeigu baudžiame, tai kad suprastų, jog ne vienas pasaulyje gyvena. Ir kuo anksčiau suvoks, kad turi gebėti visuomenėje išgyventi, derinti interesus, tuo jam lengviau bus. Privalome gerbti šalį, kolegas, bendramokslius ir bendradarbius. Nemačiau didžio talento, žeminančio kitus. Kuo didesnis – tuo lengviau bendrauti.

O vaikai man mieli. Visuomet sakydavau: durys atviros, ateikite, kalbėkite, dėstykite svajones ir nuoskaudas, kiek galėsiu, visuomet padėsiu. Tik nedarykite kvailysčių – išeisite lengvai, o grįšite sunkiai arba visai negrįšite. Mokykla didelė, kolektyvas didelis, gal kartais ir mes... Mokytojas irgi žmogus, ne kompiuteris...

– Kaip įsivaizduojate mokyklos šimtmetį po dvidešimt penkerių metų?

– Mokykloje turime unikalią tradiciją– vaikai savarankiškai stato naujametinę operą. Būdavo, kad ir patys sukurdavo. Bet per šitiek metų nebuvo pastatyta nė viena komiška opera. Kodėl jaunystė pilka, juoda, problemos pasaulinės? Pasijuokite, pasišaipykite iš manęs ir iš kitų. Pamenu, mus visus piešė dailininkai. Pozuodamas bandžiau pajusti, ką reiškia, kai tave piešia (vadinasi, stebi, nagrinėja) mokiniai. Tikrai įdomi ir emocionali patirtis. Balandžio pirmai raginau vaikus visų mūsų šaržus sukurti. Aš tai jau tikrai neįsižeisčiau bet kokioje situacijoje save pamatęs..

Norėčiau, kad jaunieji džiaugtųsi gyvenimu, problemų pakaks, kai savarankišką kelią pradės. Sąlygos yra – tik kurkite, viskas jūsų valioje. Juk taip žavu, kai viską patys sukuria, susitelkia visi skyriai. Ne kokybė tų pastatymų vertę lemia, o vieningumas, bendrystė, gebėjimas susitarti.

Todėl ir yra čia viskas, kas buvo geriausia gyvenime. Gyvenimas yra čia. Jeigu darbas teikia malonumą, tai ir gyvenimo prasmė atsiranda.

Žinoma, skaudu palikti tai, kas tiek metų teikė džiaugsmą ir prasmę. Bet kad ir kaip skaudėtų, nesi amžinas, privalai išeiti.

Susiję nariai

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Audronė Žigaitytė-Nekrošienė

Kompozitorė, profesorė, muzikos kritikė ir apžvalgininkė (muzikos žurnalistė), muzikos meno ir mokslo žurnalo "Muzikos barai" leidėja ir redaktorė, leidėja (kompaktinės plokštelės, knygos), organizatorė (vadybininkė, prodiuserė)

Komentarai