Šilkinis Anželeno Prelžokažo baletas

Sakyti, kad Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje pastatytas Angelin‘o Preljocaj‘o kultinis baletas „Le Parc“- „Parkas“ yra labai prancūziškas ir gražus, tai nepasakyti nieko. Šilku slystanti rafinuota fejerija – choreografinės, muzikinės, estetinės ir filosofinės minties kvintesencija, neįtikėtinas Galantiškojo amžiaus ir šiuolaikinės plastikos kokteilis. Birželio 15 -21 dienomis į LNOBT‘ą plūstanti publika greičiausiai išgyveno pilną satisfakciją, patirdama stiprų estetinį atmosferinio teatro poveikį, o gal ir vasarvydžio nakties sapno būseną.

Angelin‘as Preljocaj‘as – XX a. paskutinių dešimtmečių enfant terrible choreografijoje, jo stilius – provokacija, kūniškumo triumfas, švilpiantis japoniškos katanos kirtis per veidmainiškos moralės mazgą. Tokie spektakliai kaip, Annonciation/Apreiškimas, Casanova/Kazanova, Le Sacre du Printemps/Šventasis Pavasaris ir kt. – viso choreografas sukūrė daugiau, kaip 40 kūrinių, - savo laiku atrodė tiesiog skandalingi, drąstiškai erotiški, hipnotizuojantys ultramodernia šokio raiška. Šiandien Angelin‘as Preljocaj‘as vienas geidžiamiausių choreografų visose pasaulio scenose, Prancūzijos meno akademijos narys, jo kūryba jau tapo klasika, skandalingieji spektakliai – šiuolaikinio šokio pirmavaizdžiais, chrestomatiniais pavyzdžiais.

„Parkas“ – išimtis, jis - neskandalingas. „Le Parc“, sukurtas Paryžiaus nacionalinės Operos užsakymu 1994 m. ir iki šiol vis naujai statomas visame pasaulyje. „Parkas“ – odė meilei, grožiui, – baletas, kurio aukštoje choreografinėje temperatūroje lydosi šiuolaikinė estetika su W. A. Mozarto muzika, galantiškojo amžiaus stiliumi, sudėtingais kostiumais, rafinerija, apšvieta, perdėtu jausmingumu ir pakylėtos meilės kultu.

Parkas, Angelin‘o sumanymu, – dar vienas veikėjas – slaptų fantazijų ir pasimatymų vieta, jėgos vieta ir vieta, kur taip lengva pripažinti pralaimėjimą amžiname lyčių žaidime. Visumoje, epocha, ant kurios fundamento choreografas stato savo parką, itin turtinga literatūriniais, filosofiniais, stilistiniais šaltiniais. Žaidimą asociacijomis paskatina kūrėjų nuorodos į Madeleine de Scudéry, Honoré D‘Urfé, madame de la Fayette, Marivaux, Choderlos de Laclos kūrybą. Ir vis dėlto, visas šis Précieuses ratelis tik akstinas į dienos šviesą ištraukti stipresnius argumentus – Molièr‘o ironiškumą, absoliutizmo šviesoje parkus kūrusio André Le Nôtre‘o griežtą simetriją, negailestingą augalų genėjimą, Antoine‘o Watteau perdėtą saldumą ir tapybiškumą.

Neatsitiktinai, pakilus uždangai žiūrovas išvysta gana griežtą, šaltoką scenovaizdį, kurį Preljocaj‘o šedevrui sukūrė dailininkas ir scenografas Thierry Leproust. Lyg ir pievelė žalia, ir saulėtekis ar saulėlydis, kaip gyvas, bet prancūziško parko įvaizdį atstovaujantys medžiai scenos gilumoje, lyg aštrios, metalinės piramidės, į kurias galima mirtinai prasiskelti galvą pernelyg įsibėgėjus. Keičiantis veiksmui, keičiasi ir meilės sodas. Kiek sutrikdytas žiūrovas regi love story, besiskleidžiančią medžių – narvų, medžių - didingų kolonų, medžių – slegiančių dangoraižių fone. Atmosfera bręsta lydima gamtos ritmu pulsuojančio dangaus -– nuo debesų apsunkusio, saulėto ar žvaigždėto naktyje. Nuostabus šviesų dailininko Christian Kass darbas! Prieš 30 metų šį šviesų dizainą sukūrė jau Anapilin išėjęs dailininkas Jacques Chatelet.

Dramaturgiškai ir muzikaliai veiksmas vystosi dvejose dimensijose – „versališkoje“ ir laikui nepavaldžioje. „Versališkąją“ atstovauja į pavojingus meilės ryšius įsivėlę herojai – Ji, Jis, Mozart‘as ir kompanija, paralelinėje dimensijoje veikia visiškai neįtikėtini personažai – keturi sodininkai ir elektroninė garsų, šnabždesių, aistringų moteriškų šūksnių Goran‘o Vejvoda‘os muzika. Šie 4 jardiniers – epochas jungianti grandis, amžini, mistiniai paslapčių ir laiko saugotojai.

Baleto siužetas gana tiesmukai byloja apie tai, kaip Liudviko XIV dvare užgimdavo ir vystydavosi meilės ryšiai, akcentuojant jaunos merginos įšventinimą į moters aistrą ritualą. Mėgiama Preljocaj‘o tema, ryški Annonciation ar Sacre du Printemps, ir atskleidžiama su tuo pačiu šokiruojančiu atvirumu.

Akivaizdu, kad LNOBT baleto trupė išgyveno kūrybinį pakilimą, galėdama betarpiškai prisiliesti prie šio choreografijos šedevro. Pastaruoju metu mūsų teatro scenoje veikia jau patikrinta schema – prisiliesti prie kažko naujo, bet naujo tik mums, o visam pasauliui jau seniai matyto ir įvertinto. Procesas, bylojantis apie peržengtą savotišką kultūrinį Rubikoną, peržengtą vėlokai, bet geriau vėliau, nei niekada. Virsmas reikalauja ir tinkamo pasiruošimo įgyvendinti naujoves, šiuolaikinio baleto judesio įvaldymo specialių technikų pažinimo, kuris jau nebetelpa į neoklasikos termino rėmus, o yra gerokai platesnis ir apima gausybę jau susiformavusių įvairių choreografų stilių.

„Parkui“ 30 metų, bet jis nepaseno, tapo klasika, galinčia iki begalybės pildytis vis naujomis prasmėmis. Šiuo požiūriu Lietuvos baleto kūrėjai turėjo galimybę pateikti savas, individualias interpretacijas, kurioms intelektualusis choreografas teikia tokią didelę reikšmę. 1994 metų premjeros Paryžiaus operoje Solo poros vaidmenų kūrėjai – Isabelle Guérin ir Laurent Hilaire yra sakę, kad šiam spektakliui yra nepaprastai svarbi taip vadinama tarpusavio chemija ir individuali interpretacija, be kurios ši istorija neveikia. Galima tik įsivaizduoti, koks interpretacijų archyvas per 30 metų jau yra sukauptas.

Premjeriniuose spektakliuose išvydome dvi solistų poras – Juliją Stankevičiūtę, Joną Laucių ir Norą Straukaitę su svečiu iš Miuncheno, Bayerische Staatsballett solistu – Jinhao Zhang. Be abejonės, abi poros buvo puikios! Kukli, žiauroko kopėtėlių žaidimo į avansceną išstumta Julija Stankevičiūtė tarsi dar tik matuojasi rafinuotos panelės-ponios vaidmenį, bet pilnai išsiskleidžia aistringose Resistance/Pasipriešinimas ir Abandon/Apleidimas scenose. Istorijos kulminacija, garsusis „skrendantis“ bučinys Julijos ir Jono buvo įgyvendintas nepaprastai paveikiai, neįtikėtinoje fiziškumo ir dvasios jėgos dermėje. Šioje poroje vedančioji buvo Ji, o gražus, savimi pasitikintis J. Lauciaus herojus tiesiog galantiškai asistavo iniciacijai, neperžengdamas akademinių šokio technikos ribų.

Antroje poroje visi akcentai paradoksaliai pasislinko ir privertė prisiminti L. Hilaire žodžius apie tarpusavio chemijos bei interpretacijos reikšmę šiame balete. J. Zhang personažas tapo pagrindiniu baleto herojumi ir visas siužetas tarsi užsisuko aplink Jį. Baletas pasirodė yra taip pat ir apie vyrišką aistrą, būtent ši aistra žadina neprieinamą, rafinuotą Noros Straukaitės kuriamą gražuolę inženiu. Su Jo pagalba Ji nueina savo iniciacijos kelią, subtiliai balansuodama visose Meilės žemėlapio peripetijose. Jinhao Zhang taip pat pademonstravo, kaip galima ir reikia šokti Preljocaj‘o choreografiją, nenusakomą judesių lengvumą, kūno paslankumą įgyvendinant choreografines rokoko vinjetes.

Mįslingi sodininkai, trupės aukso fondas – Voicech Žuromskas, Lorenzo Epifani, Andrea Canei, Jonas Kertenis, Etienne Poletti, Federico Farina – griežtus, grafiškus, ritualinius, link breiko technikos gravituojančius judesius išpildė neįtikėtinai sinchroniškai, techniškai absoliučiai, pilnai adaptuodamiesi į Preljocaj‘o choreografinius ypatumus.

Programėlėje minimą kordebaletą realiai reikėtų suvokti, kaip nemažiau svarbų veikėją. Aštuonios šokėjų poros, besisukančios senovinių šokių, žaidimų figūrose, erotiškai alpėjančios Watteau tapybiškose kompozicijose, neprilygstamais Hervé Pierre‘o kostiumais aprėdytos moterys – spektaklio šerdis ir dinamika. Kitokia, nei įprasta parterinė technika, nors ir nestokojo grynai akademinės prieigos, buvo neblogai trupės suprasta ir įvaldyta. Buvo ir individualių ieškojimų, ypač pastebimos, įsitraukusios į kūrybinį procesą atrodė Miryam Roca Cruz, Vakarė Radvilaitė, Charlotte Lejeune, Haruka Ohno. Be abejonės, basų kojų atliekama technika taip pat pateikia iššūkių prie puantų ar batelių įpratusioms balerinoms. Bet būtent šia technika sušoktas antras moterų veiksmas buvo tikras grožio kirtis nuščiuvusiam žiūrovui. Haut couture suknių paradas, provokatyvūs alpėjimai, šnabždesiai, iš po sijono kyšanti žavi moteriška pėdutė, basakojės „piemenaitės“ Desires/Troškimai scenoje, švelnus, pastelinis peizažas... - kiek ironiškas choreografo žvilgsnis į paties interpretuojamą temą. Pasirodžiusių sodininkų muzikinėje temoje aiškiai girdisi plieno gergždesys, troškimas apgenėti pernelyg įsismarkavusius sentimentus, apnuoginti fiziologinę meilės prigimtį.

Toks jau tas Anželenas Prelžokažas – šilkas ir giljotina.

Martyno Aleksos nuotraukos