Šimtametės vasaros pamokos

Publikuota: 2014-09-07 Autorius: Jūratė Katinaitė
Šimtametės vasaros pamokos

18-ąjį gimtadienį atšventęs tarptautinis Thomo Manno festivalis Lietuvos festivalių kontekste puikuojasi išskirtinumu. Jis vis dar bręsta tiek kiekybiškai, tiek kokybiškai, plečiasi žanrų ir idėjų požiūriu, geba atsinaujinti ir maloniai stebinti. Jo bendraamžiai Lietuvoje jau seniai pamiršo jaunatviškas ambicijas ir depresyviai, seniokiškai vegetuoja, nuslysdami tai į rutinišką kartojimąsi, tai į popkultūros standartų mėgdžiojimą. Jei negalėtų pasiteisinti dėl ribotų biudžetų, kitų pasiteisinimų tiesiog nebesugalvotų. Žinoma, kai kurie jaunesni festivalių rengėjai sumano įdomesnių ir ambicingesnių nišinių dalykų, tačiau didieji nacionaliniai festivaliai išties nuvargo. Ambicijos nunyko. Viena vertus, Lietuvos kultūros finansavimas taip ir neišėjo iš krizės, nors žiniasklaidoje šia tema retai bediskutuojama (tai pabodo ir jos bosams, ir skaitytojams). Kita vertus, kultūrininkai yra smarkiai trekštelėti kai kurių politikų sumaniai užsukto „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ smagračio. Ir nors nuo tų įvykių (kad nepasakius, intrigų) praėjo jau penkeri metai, daugelis taip ir neužsigydė patirtų žaizdų, puikiai mena, kuo gali baigtis geri norai ir didingi sumanymai. Tad nuo rizikos ir įdomesnių užmojų sulaiko skaudi patirtis. Todėl gyvename inertišką ir provincialų kultūrinį gyvenimą, įtariai žvelgdami į naujų gairių, įvairių tarybų ir Europos Sąjungos iniciatyvų skelbimą.

Šiuo požiūriu Thomo Manno festivalis turi šiek tiek daugiau saugiklių, todėl yra laisvesnis ir kūrybiškesnis. Bėgant laikui sustiprėjo partnerystė su Goethe’s institutu Vilniuje, Prancūzų kultūros institutu, keletą metų tęsėsi bendradarbiavimas su Lenkijos institutu, kitomis užsienio institucijomis, tad festivalio rengėjo – Thomo Manno kultūros centro – žiūros laukas išsiplėtė. Centro kuratoriume dalyvauja ir minėtų institucijų atstovai, įnešantys kitoniškos patirties ir idėjų. Kuratoriumui jau antrą kadenciją vadovauja vokiečių istorikė, Rytprūsių istorijos specialistė, šiuo metu einanti Vokiečių istorijos instituto Varšuvoje direktoriaus pavaduotojos pareigas dr. Ruth Leiserowitz, stovėjusi prie festivalio „lopšio“ nuo pat pirmųjų metų. Štai tokios jungtinės lietuvių ir užsieniečių pajėgos suponuoja platesnį, įvairiapusiškesnį dalykų matymą ir diskusijos erdvę.

Ne sykį čia buvo pristatytos knygos, susijusios su festivalio tema, su Kuršių nerijos, Klaipėdos krašto ar plačiau – Rytprūsių – istorija, tačiau šįmet šia kryptimi nueita toliau. Festivalio tema rengėjai pasirinko Pirmojo pasaulinio karo išvakarių sociokultūrinę charakteristiką. Ta proga festivalio rengėjų iniciatyva į lietuvių kalbą buvo išversta (vert. Kristina Sprindžiūnaitė, leidykla „Sofoklis“) tiek turiniu, tiek forma originali vokiečių menotyrininko ir žurnalisto Floriano Illieso knyga „1913. Šimtmečio vasara“, kurios pavadinimas tapo šiųmečio festivalio epigrafu. Sykiu pradėtas naujas penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“. Sumanyta kaip savotiška 1913-ųjų kronika, knyga atskleidžia ano laiko žymių menininkų ir politikų gyvensenos, pažiūrų ir veiklos skerspjūvį. Iš gausių mikroistorijų autorius sumaniai atkūrė karo išvakarių sociokultūrinę makroistoriją. „Rašyti apie laiką – iššūkis, ir jį autorius pasitinka bei įveikia kūrybiškai bei gyvai. (...) F. Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmojo pasaulinio karo grėsmė buvo ne tik nuspėjama, bet ir išvengiama – juk šis klausimas siekia supaprastinti gyvenimą. (...) Knygų, kurios mus sudomina laiku ir juo gyvenusiais žmonėmis, nėra daug, ypač – Lietuvoje“, – sakė knygos pristatyme dalyvavęs istorikas Nerijus Šepetys. Pasak vertėjos Kristinos Sprindžiūnaitės, knyga gali būti vadinama istorine, tačiau su būtinomis išlygomis – tai nėra akademinis veikalas; parašyta derinant populiarią laikraščių skelbimų, paskalų žurnalų bei detektyvinių istorijų stilistiką, ji formuoja neįprastą santykį su istorija bei jos traktavimu.

Naują požiūrį į „Didžiojo karo“ prielaidas pasiūlė jaunosios kartos lenkų istorikas Maciejus Górny, iškeldamas Rytų ir Vidurio Europos vaidmenį. Tradiciškai šis karas vertinamas per didžiųjų Europos valstybių, monarchijų patirtis. J. Górny požiūris, kaip ir F. Illieso 1913-ųjų „biografija“, išreiškia decentralizacijos tendenciją, įsigalėjusią ir jaunesnės kartos istorikų, ir menotyrininkų darbuose. Naujojo istoriografinio judėjimo akiratyje atsiranda periferiniai įvykiai, paprastų žmonių likimai ir patirtys, lygiaverčiais šaltiniais tampa ne tik įprasti oficialūs dokumentai, bet ir memuarai, laiškai, dienoraščiai – vadinamoji egodokumentika. Žinoma, ji gali būti perdėm subjektyvi ir interpretuojanti, o ne konstatuojanti faktus, tad istorikui tenka ne tik akyliau tikrinti faktus, bet ir pasitelkti netipišką mokslui įrankį – intuiciją. Tokiu būdu istorijos mokslas tampa subjektyvesnis, sykiu ir patrauklesnis, žmogiškesnis.

Panašiu keliu ėjo istorikas Eligijus Raila, savo pranešime „1914-ieji: paskutinė Lietuvos vasara“ sumanęs panagrinėti, ką Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse veikė būsimieji signatarai. Pasirodo, apie valstybingumą dar nebūta jokių minčių ir planų. Įdomu, kad lietuviai nejautė priešiškumo carinei kariuomenei, ji buvo netgi sava. Kiek įdėmiau prelegentas stabtelėjo prie išsamus, kone komiškai hipochondriško Jono Basanavičiaus dienoraščio, kurį įvardino kaip „lietuvių tautos ligos istoriją“, kuriai nebuvo jokio kito vaisto, tik valstybingumas. Ir nors šansas Lietuvos valstybei susikurti atsirado tik karui baigiantis, E. Raila teigia, kad tikrosios valstybės gimimo priežastys buvo stipri inteligentija, knygnešių judėjimas, pirmosios nacionalinės parodos ir kt. „Lietuviai turėjo didžiulį kultūrinį sąjūdį, palyginus su slovėnais ar kroatais, kurie tuo metu nesukūrė savarankiškų valstybių“, – tvirtino E. Raila.

Tradiciškai liepos 16-ąją švenčiamas Thomo Manno vasarnamio gimtadienis šįmet pažymėtas trijų rašytojų – prancūzės Corine’os Roche, vokiečio Nilso Mohlio ir lietuvaitės Paulinos Pukytės, rezidavusių VDA Nidos meno kolonijoje, skaitymais menamo Thomo Manno ir Jeanno-Paulio Sartre’o susitikimo Nidoje tema. N. Mohlis pasakojimą inkrustavo giminės istorijos motyvais, C. Roche savuosius protagonistus nukėlė į sovietmetį. Abiejų istorijose Kuršių nerija sukelia gana slogų įspūdį, o sovietmečio vaizdai perteikia tipiškas klišes, kokių apstu vakariečių, niekada nepatyrusių „socrealizmo“, filmuose ir rašiniuose. Neapsieita ir stebuklinės pasakos stiliumi aprašytų lietuviškų didžkukulių. Paulina Pukytė pasuko kitu keliu: sukūrė pjesę, 2 veiksmų farsą „Žuvies akys“, ir savo herojus (prie jų dar prijungusi Sartre’o gyvenimo draugę Simone de Beauvoir) įkurdino pomirtiniame pasaulyje (kurgi kitur, pasak autorės, galėtų įvykti toks susitikimas?). Šis opusas, prisodrintas šmaikščių kultūrinių ir politinių aliuzijų, paliko stipriausią įspūdį. Visų trijų rašytojų kūriniai bus išleisti trimis kalbomis (lietuvių, vokiečių ir prancūzų) ir pristatyti 2015-ųjų tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje. Reziduojantys rašytojai – šių metų festivalio naujovė.

Žodžio programą užbaigė Hildesheimo universiteto profesoriaus emerito Silvio Vietta paskaita apie pasaulėžiūrinį romaną, susiformavusį po Pirmojo pasaulinio karo. Iki tol Europos literatūroje vyravo istoriniai, biografiniai romanai, šeimų sagos, perteikiančios moralines vertybes. Karo sukeltas šokas sudaužė seną gerąją monarchinę moralę į šipulius, pokario žmogui reikėjo naujų gyvenimo orientyrų, dėl tos priežasties gimė pasaulėžiūrinis romanas. Jame vertybės ne teigiamos, o jų ieškoma, apie jas diskutuojama, dėl jų ginčijamasi, jos išsakomos personažų dialoguose. Vienas pirmųjų pasaulėžiūrinių romanų, pasak S. Viettos, yra Th. Manno „Užburtas kalnas“.

Įdomu, kad šiųmetės „Žodžio programos“ renginius lankė ženkliai pagausėjusi publika ir ypač lietuviška jos dalis. Niekada nestigo publikos „Muzikos programai“, juolab kad šįmet ji buvo itin stiprios koncepcijos ir puikiai išpildyta. Tenka pripažinti, kad kito tokio koncentruoto ir konceptualaus kamerinės muzikos festivalio Lietuvoje nėra. Anksčiau įspūdį triuškindavo iškleręs festivalio fortepijonas, tačiau prieš porą metų organizatoriai įsigijo baltą „Petrof“ rojalį, ir festivalis iš periferinio renginio virto reikšmingu nacionaliniu įvykiu, reprezentuojančiu lietuvišką kamerinės muzikos mokyklą. Kad apie tokį reiškinį jau galime kalbėti, supratau tik Nidoje, išklausiusi nemažai koncertų. Lietuvišką atlikėjų mokyklą vertiname kaip Maskvos ir Sankt Peterburgo konservatorijų satelitą. Iš ten pokariu atvyko talentingų pedagogų, jie išugdė kelias Lietuvos atlikėjų kartas. Gabiausieji tęsdavo studijas tose pačiose Rusijos konservatorijose. Jei tektų keliais žodžiais nusakyti rusiškos mokyklos ypatybes, pirmiausia reikėtų įvardinti virtuoziškumą ir emocionalumą bei patetišką vėlyvojo romantizmo atlikimo dvasią. Kiek kitokia atlikimo maniera, paralelinė rusiškai, susiformavo prieškariu Vokietijos konservatorijose išsilavinimą įgijusių pianistų Balio Dvariono ir Jurgio Karnavičiaus bei Rygos konservatorijos auklėtinio Stasio Vainiūno klasėse. Dar buvo likę keli pokariu neemigravę vokalo pedagogai. Ir tai praktiškai viskas, ką paveldėjome iš pirmosios Nepriklausomybės laiko. Dauguma muzikos pedagogų emigravo arba atsidūrė Sibire.

Tačiau Nidoje atsivėrė akys. Jau galime kalbėti apie per beveik ketvirtį amžiaus antrosios Nepriklausomybės susiformavusią naują tendenciją. Rusiškos mokyklos dvasia savo pedagogų išugdyti talentingiausi viduriniosios ir jaunosios kartos lietuvių atlikėjai stažavosi Vakarų konservatorijose, tobulinosi meistriškumo kursuose ir įgijo įvairialypį stilistinį išprusimą. Tad turime įdomų fenomeną – rusiškos mokyklos ir vakarietiškų tradicijų, kuriose svarbi stiliaus samprata, junginį, kurį ir reprezentuoja jau posovietiniais metais subrendę atlikėjai. Kai girdi juos pavieniuose koncertuose, konteksto nepajusi, tačiau Nidoje jis buvo akivaizdus.

Toks galingas kamerinės muzikos koncertų klasteris nuteikia daugiau nei optimistiškai. Tarp ryškiausių įspūdžių – violončelininko Povilo Jacunsko ir pianistės Indrės Baikštytės pristatyta Igorio Stravinskio itališka siuita „Pulčinela“ ir Arvo Pärto „Spiegel im Spiegel“ bei jų kartu su smuikininke Rūta Lipinaityte ir klarnetininku Vytautu Giedraičiu sukrečiančiai perteiktas Olivier Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“ – paminklas kūrėjo dvasios stiprybei karo ir nelaisvės sąlygomis. Šio kūrinio atlikimą reikėtų įrašyti į lietuvių atlikėjų mokyklos „aukso fondą“. Didžiausiu šiųmečio festivalio atradimu įvardinčiau jaunąjį klarneto virtuozą Vytautą Giedraitį, „Kvartete laiko pabaigai“ atskleidusį neįtikėtinai turiningą garso dinaminę ir tembrinę skales, tačiau užvis labiausiai imponavusį vidine įtaiga. Visiškai kitoks – preciziškas ir skaidrus – Giedraičio klarnetas suskambo kitą vakarą kartu su Kauno kvartetu atliekant Wolfgango Amadeus Mozarto Kvintetą klarnetui ir styginių kvartetui A-dur. Truputį pakeitę sudėtį (karjerą baigė antruoju smuiku griežusi ansamblio veteranė Dalia Terminaitė, jos vietą užėmė Vilija Žilinskienė) kauniečiai nė neketina užleisti lyderiaujančio Lietuvos styginių kvarteto pozicijų, o tokio virtuoziško ir įtaigaus primarijaus kaip Karolina Beinarytė galėtų geisti bet kuris kvartetas. Savo profesionalumą ir stilistinį paslankumą kauniečiai įrodė atlikdami Franzo Schuberto „Rozamundos“ kvartetą (Nr. 13 a-moll) ir – kartu su pianistu Daumantu Kirilausku – W.A. Mozarto Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 12 A-dur kamerinę versiją bei mįslingai sofistikuotą Vidmanto Bartulio kompoziciją „I like Marlene Dietrich“.

Išskirtinio dėmesio pareikalavo Daumanto Kirilausko indėlis į šių metų festivalį. Be minėtų kamerinių kūrinių, pianistas parengė ambicingą senosios ir naujosios Vienos mokyklų – Ludwigo van Beethoveno sonatų pramaišiui su Arnoldo Schönbergo ir Albano Bergo opusais – rečitalį. Skirtingais laikotarpiais sukurtose Beethoveno sonatose pianistas ne tik stilizavo precizišką klasicistinį vienietiško rojalio skambesį, bet ir atskleidė kompozitoriaus raidos kelią tirštėjančios faktūros ir romantizmo link. Dar įdomiau suskambo A. Schönbergo Šešios pjesės, op. 19, ir ypač A. Bergo Sonata fortepijonui – puikiai atskleista ekspresionizmo dvasia.

Savotiška atrakcija tapo klavesinininkės, Prahos konservatorijos profesorės Giedrės Lukšaitės-Mrazkovos rečitalis, kuriame ji pristatė mažiau žinomų čekų klasicizmo kompozitorių Leopoldo Koželuho, Josefo Antonino Štěpáno ir Friedricho Wilhelmo Heinricho Bendos kūrybą. Įtaigi lektorė ir nepriekaištinga virtuozė trykšte tryško energija ir noru uždegti publiką savo meile retiems kūriniams. Ir jai pavyko! Kūriniuose dviem klavesinams profesorei darniai talkino Balys Vaitkus.

Lietuviškos muzikos valandoje festivalyje debiutavo Jovita Vaškevičiūtė. Jos galingas mecosopranas ir charakterinių operos vaidmenų atlikėjos patirtis ypač pasitarnavo interpretuojant Juliaus Juzeliūno dainas iš ciklo „Aštuonios lietuvių liaudies sutartinės“. Dainininkei skoningai talkino pianistas Eugenijus Žarskus, taip pat pateikęs porą lietuvių muzikos klasiko Juozo Gruodžio pjesių.

Nuolatinis festivalio dalyvis – choras „Aidija“, vadovaujamas Romualdo Gražinio, be keleto lietuvių klasikų, Johanneso Brahmso ir Antono Weberno dainų, šiemet pristatė Ričardo Kabelio minimalistinę, superkanoninę kompoziciją „Rožių lietus“, sukurtą festivalio užsakymu. Matematinės logikos ir techninės precizikos mėgėjas R. Kabelis šįkart bent idėjiniame kūrinio lygmenyje panoro būti romantiškas ir meditatyvus. Ir, regis, jam pavyko. Preciziškas kūrinio atlikimas ir intonacinis tikslumas tikrai būtų padėjęs publikai labiau pajusti muzikinio audinio spalvingumą ir raibuliuojančią žaismę bei išvengti monotonijos. Sėkmingiausias „Aidijos“ pasirodymas – finaliniame festivalio koncerte kartu su solistais Dovile Kazonaite, Mindaugu Jankausku ir Romanu Kudriašovu bei Romualdo Gražinio suburtu festivalio ansambliu atlikta Johanno Sebastiano Bacho kantata „Pabuskit, kviečia mus balsas“ („Wachet auf ruft uns die Stimme“, BWV 140), tapusiu išties šventišku pabaigos akcentu.

Festivalio temai atitarė istorinė paroda, rekonstravusi neeilinį kultūrinį įvykį – lygiai prieš 100 metų Karaliaučiuje surengtą parodą „Kuršių nerija mene ir moksle“. Tąsyk sykiu su eksponuojamais Nidos dailininkų kolonijos plenerų darbais vyko mokslinė konferencija, kurioje vokiečių istorikai, etnografai ir geografai pristatė Kuršių nerijos istorinius, kultūrinius ir geografinius tyrinėjimus. Ši veikla veikiausiai nebūtų nutrūkusi, jei ne po kelių mėnesių prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas. Rekonstrukcinė paroda surengta bendradarbiaujant su nuolatiniu Th. Manno festivalio partneriu – Rytų Prūsijos dailės mylėtojų draugija „Nidden“, sukaupusia jau per 1000 Nidos dailininkų kolonijos darbų.

Apie Goethe’s instituto stipendininko Philippo Hamanno (stipendininkai festivalyje reziduoja jau trečią kartą) parodą verčiau jau pasisakytų dailėtyrininkai. Akivaizdu, kad Ph. Hamannas priklauso naujajai informacinių technologijų užaugintai kartai, kuriai komiksai, redukuotos žinutės ir ant kavinės servetėlės nerūpestingai brūkštelėti piešinukai yra savastis, o jos konceptas taip pat apibrėžiamas nerūpestingai, lyg tarp kitko. Labai norėdamas tokios parodos žiūrovas galėtų įžvelgti paralelę su Fluxus judėjimu, tačiau fliuksistai šalia Hammano piešinėlių ir nuotraukyčių atrodytų rūstūs konceptualistai. Galbūt juos vienytų tik gebėjimas meno objektą pamatyti paprasčiausioje kasdienybės akimirkoje. Viena tikrai aišku, kad Hammanas dar plėtos Kuršių nerijos temą, kaip ir ankstesni stipendininkai. Tad bent jau šio regiono žinomumui tarp jaunųjų Vokietijos menininkų bus pasitarnauta.

Jei paminėsime lietuvių ir japonų menininkų parodą V. ir K. Mizgirių galerijoje, klaipėdiečių choreografinės trupės „Žuvies akis“ spektaklį „Vieta, kurios nėra“, roko grupės „Round Midnight“ koncertą ir publikos gausiai lankomą „Kino naktų“ programą, galėsime paliudyti, kad Thomo Manno festivalis išlieka unikaliu reiškiniu ne tik Lietuvos kontekste. Šiųmetis festivalis, dedikuotas Didžiojo karo šimtmečiui, vyko augančios tarptautinės įtampos fone. Istorija mėgsta spiralės principą, bet tikėkimės, kad kraupios šimtmečio vasaros pamokos bus pagaliau išmoktos.

Komentarai