Stilistikos labirintai

Publikuota: 2015-06-04 Autorius: Paulina Nalivaikaitė
Stilistikos labirintai

Birželio 3 vakarą įvykęs antrasis Vilniaus festivalio koncertas pratęsė kultūrinių jungčių temą – šįsyk sulaukėme svečio iš Izraelio, mandolinos virtuozo Avi Avitalio. „Grammy“ laureatas gausiai susirinkusiai publikai kartu su Lietuvos kameriniu orkestru (LKO), vadovaujamu smuikininko Sergejaus Krylovo, atliko baroko meistrų Antonio Vivaldi ir Johanno Sebastiano Bacho kūrinius: A. Vivaldi Koncerto liutniai ir orkestrui D-dur, RV 93 ir J. S. Bacho Koncerto klavyrui ir orkestrui d-moll, BWV 1052 versijas mandolinai su orkestru.

Neretai, pasirenkant egzotišką instrumentą, kuriam originalių kūrinių maža (arba didžiąją autentiško repertuaro dalį sudaro folklorinė kūryba), pasitelkiamos vertingų opusų kitiems instrumentams transkripcijos. Mandolina, be abejo, vienas iš tokių instrumentų, kurio atlikėjai turi laisvės repertuarą susikurti iš ne vienam instrumentui sukomponuotų kūrinių – pasitelkus muzikinės literatūros žinias, fantaziją ir profesionalumą, galima sudėlioti programą iš žymių kompozicijų transkripcijų.

Abu skambėję koncertai, be abejo, patenka tarp savo instrumento populiariųjų. Juos atliekant, A. Avitalio mandolina suskambo ypač virtuoziškai, niekas nesuabejotų atlikėjo profesionalumu ir technika. Šiems aspektams atskleisti buvo pasitelktas neįprastai, net truputį pabrėžtinai (nors dar „saiko ribose“) greitas tempas, tad solistas turėjo progą pademonstruoti savo techninę meistrystę, o lėtąsias dalis skambino jautriai, romantiškai ir artistiškai. A. Avitalis publikai padovanojo efektingą reginį ir garsą.

Kita vertus, truputį užkliuvo, kad ir A. Vivaldi, ir J. S. Bacho Koncertus orkestras pagriežė visai vienoda maniera: J. S. Bacho kūrinio interpretacijoje dėl pasirinkto itin gyvo tempo pritrūko įsiklausymo, smulkių natų išgrojimo. Be to, norėjosi kiek solidesnio, tvirtesnio garso, tačiau vietoje to buvo išlaikytas „vivaldiškas“ lengvumas. Žinoma, J. S. Bacho interpretacijų yra devynios galybės, tačiau ar nevertėjo stilistiškai labiau diferencijuoti tokių skirtingų kompozitorių muzikos – žaismingos ir gyvybingos A. Vivaldžio bei solidžios ir gilios J. S. Bacho kūrybos?

Aptartoji muzikinė dalis koncerte buvo centrinė laiko ir įspūdžio požiūriu. Baroko kompozicijas apsupo vakarą pradėjusi ir užbaigusi bene iškiliausio ir populiariausio nūdienos akademinės muzikos kompozitoriaus Arvo Pärto kūryba. 80-ąjį gimtadienį šiemet švenčiančiam kūrėjui muzikos pasaulyje šiais metais skiriama nemažai dėmesio, tad neatsitiktinai dedikacija A. Pärtui atsirado ir Vilniaus festivalyje.

Koncerto pradžioje S. Krylovas su LKO pagriežė įžymųjį Fratres, kuris suskambo netikėtai romantiška maniera.

Kompozitoriaus muzikai būdingas dvasingumas, meditatyvumas ir paprastumas (pozityviąja prasme) kažkodėl buvo sudarkyti nuolatinių rubato, nemotyvuotų rallentando ir accelerando, tarytum kūrinys turėtų atspindėti ne vienuolišką ramybę ir dvasinę jėgą, o romantinio herojaus dramas.

Dvasinės ramybės pritrūko ir atliekant koncertą Tabula rasa dviems smuikams (S. Krylovas ir Džeraldas Bidva), preparuotam fortepijonui (Vaiva Eidukaitytė-Storastienė) ir styginiams (LKO). Kūrinys vėlgi buvo romantizuotas, tiesa, labiau pirmojoje, Ludus, dalyje, o Silentium suskambo kur kas sukaupčiau – galbūt dėl to, kad čia dominavo D. Bidva, šią muziką traktavęs kur kas paprasčiau (vėlgi teigiama prasme) nei S. Krylovas, kuris, ko gero, sukurtų puikų duetą su A. Avitaliu, bent jau iš artistinės prizmės – abiem būdinga ypač ekspresyvi grojimo maniera ypač efektingai atrodytų atliekant virtuoziškus romantinius kūrinius.

Apibendrinant tenka konstatuoti, kad dirbtinis spraudimas į Prokrusto lovą, suniveliuojant stilistinius kompozitorių, epochų, kūrinių savitumus, suvedant viską į išoriškai patrauklią, tačiau ne visada reikalingą perdėtą artistinę ekspresiją, smarkiai nuvilia.

 

 

Komentarai