Tada aš žinojau, kad buvau laiminga
ADELĖ BALSIENĖ: "Tada aš žinojau, kad buvau laiminga. Visą gyvenimą žinojau... Visus tuos dešimt metų gyvenau vien tik prisiminimais. Yra vaikų, anūkų, gražiai bendraujame. Bet nemigo naktimis grįžtu į praeitį. Galbūt kartais net per daug idealizuoju. Aš laiminga, kad yra labai daug gražių prisiminimų. Labai daug gražių žodžių buvo ištarta. Žmonės dažnai sako: “Mano antroji pusė”. Tik dabar, netekus vyro ir išgyvenusi be jo dešimt metų, aš supratau to pasakymo prasmę. Tai ne tik šeimos antroji pusė - tai tarytum tavo paties antroji pusė. Ir tą antrąją pusę palaidojus, palaidoji pusę savęs".
1998 metų 1-ajame "Muzikos barų" numeryje spausdinome pokalbį su Adele Balsiene ( https://issuu.com/lietuvosmuziksajunga/docs/mb_1998_1issu)
Baletas "Eglė žalčių karalienė" ir jo kūrybos periodas buvo labai svarbus ir jos, ir Eduardo Balsio gyvenime. Tad dabar, laukiant naujos baleto premjeros, verta jį prisiminti. Su kompozitoriaus Eduardo Balsio žmona ADELE kalbėjomės 1994 gruodžio pabaigoje. Kai mudvi susitikom, buvo minimos 75 Eduardo Balsio gimimo metinės ir dešimties metų netekties sukaktis… 1994-iesiems baigiantis Adelės Balsienės laukė ilga, prisiminimų ir skambančios vyro sukurtos muzikos sklidina savaitė. Vos išprašiau skirti man valandėlę. Susitikome Žvėryne, tylioje “kompozitorių miestelio” užuovėjoje, profesoriaus kabinete. Po truputį pokalbiui “šylant”, mano akyse jaunystės prisiminimų sujaudinta keitėsi ponia Ada: kaito jos skruostai, suspindo akys...
- Susipažinome su Ėdžiu taip, kaip susipažįsta mokinys su savo mokytoju. Iš Klaipėdos į Kretingą atvažiavo jaunas gražus mokytojas. Visoms merginoms labai patiko. Mes gi tada buvome šešiolikos! Jaunasis mokytojas iš pradžių dėstė berniukams fizinį. Pats labai gražiai treniravosi ant skersinio - lėkdavome visos žiūrėti. Toje sporto salėje stovėjo labai senas pianinas. Kol joje nieko nėra, būdavo, sėda Balsys prie instrumento ir muzikuoja sau vienas. Tai jis taip galvodavo, kad jo niekas nemato ir niekas negirdi - o mes jį stebėjome. Kiek vėliau subūrė vaikų oktetą, pats jam ir dainas rašė. Mėgo tas jo dainas visa mokykla. Ir gerokai vėliau jau prie stalo - tarsi užstalės dainas - jas dainuodavome. Netrukus mūsų jaunasis mokytojas dėstė ir matematiką, ir chemiją, fiziką, muziką, o kai su frontu pasitraukė mūsų vokiečių kalbos mokytoja - dar ir vokiečių kalbą. Gabus buvo. Nors aukštosios nebuvo baigęs - į Kretingą atvažiavo 1942-aisiais. Karas. Kokie galėjo būti mokslai.
Rimtesnė mūsų draugystė prasidėjo šokiuose. Man tuomet jau septyniolika buvo. Atrodo, ir gražesnių už mane pakako. Kažkodėl vis mane šokti vedė. Gal ir neblogai šokau, bet tada dar tikrai nieko daugiau nesitikėjau. Netrukus ir namo lydėti pradėjo. Taip ir perėjau tiesiai iš tėvų globos Ėdžio globon.
- Tai Jūs matėte, kaip Jūsų mokytojas tapo kompozitoriumi?
- Taip, buvau jau tada greta jo. Ir man padėjo gyvenimo kelią rinktis. Nežinau, ar būčiau baigusi aukštuosius mokslus, jeigu ne Eduardas. 1945 metais jis laikė egzaminus į Kauno konservatoriją. Manęs jokiu būdu nenorėjo palikti ir prišnekino studijuoti Žemės ūkio akademijoje namų ūkio specialybę. Įdomus sutapimas - jo profesoriaus Antano Račiūno žmona buvo išėjusi šiuos mokslus, kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno žmona (tada dar būsimoji kaip ir aš) mokėsi kartu su manimi, kompozitoriaus Antano Budriūno - taip pat. Gaila, kad namų ūkio specialybę panaikinus, turėjau pereiti į agronomiją. O dirbti agronome taip niekad ir neteko.
Eduardas į konservatorija stojamuosius sunkiai laikė. Nedaug turėjo darbų, nebuvo baigęs muzikos mokyklos. Tuomet vienintelis A. Račiūnas jį siūlė priimti į konservatoriją. O baigė (jau Vilniaus konservatoriją) “raudonu” diplomu su pagyrimu. Tada jau dvejus metus vadinausi Balsiene - susituokėme, mokydamiesi trečiajame kurse. Iš karto po konservatorijos Juzeliūnas agitavo važiuoti Leningrado konservatorijos aspirantūron. Bet tais metais buvo miręs Ėdžio tėvukas, tai lyg ir nenorėjome mamos vienos palikti. O ji - labai tvirta moteris - mums būtinai liepė važiuoti ir būtinai drauge: “Šeima yra šeima ir išsiskirti net trumpam negalima. Reikia visą laiką gyventi kartu”, - sakė. Ir išvažiavome drauge.
- O kompozitoriaus vienatvei žmona netrukdydavo?
- Nežinau kaip kitų menininkų žmonos, o aš Ėdžiui niekados netrukdydavau. Net nepatogumų dėl to yra buvę. Vasarą, kai atostogaudavome pas Ėdžio mamą Palangoje, ji, norėdama kuo daugiau pabūti su sūnumi, mėgdavo rankdarbį pasiėmusi atsisėsti kabinete, kur jis dirbo. Tai Ėdis man ir sako: “Tu paprašyk, kad mama man netrukdytų”. Na, kaip aš galiu prašyti jo mamos? Negaliu! Ir jis negali. O manęs niekad neprašydavo išeiti. Dažnai rodydavo, ką sukūręs, klausdavo, ar patinka. Vėliau, kai jau vaikai buvo gimę, o ir dar vėliau, kai Dalytė ištekėjo, namuose sunku jam buvo susikaupti - važiuodavo į kūrybos namus. Iš pradžių į Senąją Rūzą prie Maskvos, o vėliau - į Druskininkus... tuos nelaimingus. Kad pabūtų vienas... Dar ir dabar man kartais priekaištauja, kad nevažiavau tada kartu į Druskininkus. Sako, gal būtų viskas kitaip pasibaigę... Bet juk tam ir važiavo, kad dirbtų vienas!
- Jūs “iš arti” matėte muzikos gimimą. Kuris kūrinys, o gal premjera buvo Jums įspūdingiausi?
- Sudėtingiausias ir įspūdingiausias, be jokių abejonių, “Eglės žalčių karalienės” gimimas. Niekas negali pasakyti, kada kompozitorius pradeda kūrinį kurti. Aiški tik jo pabaigos data. “Eglės” paskutinė nata parašyta 1960-ųjų gegužės 1-ąją, su pirmaisiais anuomet tradicinio parado maršo garsais! O aš šiek tiek anksčiau (balandžio 6 dieną) pagimdžiau sūnų Audrių. Taip ir nešiojome abu - aš jo sūnų, o jis - baletą... Gegužės viduryje buvo numatyta “Eglės” premjera, tai jis tiesiog skendo išgyvenimuose ir rūpesčiuose. Nepaprastai mylėjo savo “Eglę”.
Kai Eduardas rašė operą “Kelionė į Tilžę”, netyčia jam pasakiau: tokios kaip “Eglė” tu jau niekad neparašysi. Pasakiau - ir pati išsigandau savo žodžių. Galvojau - įskaudinau. O jis net apsidžiaugė! Tai ne operą supeikiau, o “Eglę” pagyriau! Ne tik meilė tarp mūsų buvo, bet ir labai didelė pagarba vienas kitam. Jokio šiurkštaus žodžio aš iš jo lūpų neišgirdau. Net ir tokio paprasto atodūsio “pavargau” nesu girdėjusi. O juk buvo tikrai sunkių dienų. Kompozitorių sąjungoje pirmininkavo, studentai konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos akademija - A.Ž.), sava kūryba... O sceninius kūrinius kai statė - nesklandumai, išgyvenimai. Kartais per naktį staigiai perrašyti ar sutvarkyti kūrinį reikėdavo. Kruopštus ir nepaprastai reiklus sau (o ir kitiems) buvo. Kartais, būdavo, einu gulti - prie rašomojo stalo palieku, o atsikeliu - jau randu dirbantį... Sakau: eik, pailsėk. O jis - nepavargau...
O žinai, yra Indrės arijoje toks tekstas: “Ir nežinojau, kad buvau laiminga”. Aš tai žinojau, kad buvau laiminga. Visą gyvenimą. Ir kai klausiausi operos, taip man keistai nuskambėjo tie Indrės žodžiai. O aš ir dabar dar savo gyvenimą skirstau “iki Ėdžio”, “su Ėdžiu”, “po Ėdžio”....
- Eduardas Balsys rašė visų žanrų muziką. Ir tik labai gerą. Habanera ir “Senas jūrininkas”, “Nelieskite mėlyno gaublio” ir “Saulę nešantis”, “Eglė žalčių karalienė” ir “Kelionė į Tilžę”... O visa tai tarsi įrėmina trys smuiko koncertai, “Dramatinės freskos”...
- Taip. Pirmasis smuiko koncertas, po to jau Aleksandro Livonto prašymu - Antrasis, “Dramatinės freskos” - su žmona Olga Šteinbergaite grodavo prie orkestro. Atsimenu, vis prašydavo, kad nebūtų per daug ilga orkestro įžanga, esą nesmagu negrojant stovėti prieš publiką. Antrąjį koncertą Eduardas rašė Palangoje. Tai Livontas kiekvieną dieną lygiai penktą valandą ateidavo patikrinti, kiek Balsys per dieną sukūrė...
Paskutinįjį kartą scenoje Aleksandras Livontas taip pat griežė Antrąjį Balsio koncertą. Patiko jam šis kūrinys. Tąsyk griežė Uljanovsko simfoninis orkestras, dirigavo svečias E. Serovas. Gerai jie tada grojo! Pasisekimas buvo neapsakomas! Antrą kartą kartojo visą koncertą! Ne vieną kurią dalį, o visą! Antroje koncerto dalyje skambėjo P. Čaikovskio Šeštoji simfonija. Tik pradėjo orkestras griežti, o dirigento batuta kažkaip netyčia krito į publiką. Tarsi koks ženklas negeras. Kažkas ją pakėlė. O užkulisiuose jau sunku buvo nepastebėti keisto šurmulio. Netrukus sužinojome: mirė Livontas. Staiga. Smuiką dar spėjo įdėti į futliarą, o smičius taip ir liko rankoje... Balsys buvo nupirkęs šampano... Jei nebūtume klausę antrosios dalies, gal būtų buvęs su mumis, ne vienas... Juk ir iš džiaugsmo suspaudžia širdį. Ir Ėdis tą paskutinį vakarą iš Druskininkų man skambino ir džiaugsmingiausiu balsu sakė, kad paskutinė smuiko partijos nata parašyta! Džiaugėsi, kad gerai sekėsi, kad bilietą į Vilnių jau nusipirkęs. Ir jį galėjo džiaugsmo “spazmai” suimti. Taigi matai, mirštama ir iš laimės... Ir Livontas - taip gerai tą vakarą grojo. Laimingas buvo. Publika tiek ovacijų sukėlė, nepaleido. O aš taip jį užjaučiau, kai antrą kartą grojo. Kaip kompozitoriaus žmona džiaugiausi, o jo gailėjausi - pavargs, sakau... Baisus vakaras tada buvo.
Trečiąjį koncertą Balsys pradėjo kurti Livontui atminti. Vėliau labai nuoširdžiai bendravo su jo mokiniu Raimondu Katiliumi. Sakė, kad paskirs Katiliui tą koncertą. O aš vis sakydavau, kad taip negalima - vieno atminimui, o skirti kitam. O liko niekam neskirtas... Mes po mirties natų originalą padovanojom Katiliui...
Keista taip - didelių širdgėlų lyg ir nėra, o vidaus nerimas, ilgesys kankina. Labai pasiilgau Ėdžio. Labai... Galbūt per daug buvo geras.
Eduardo Balsio laiškas žmonai.
Staraja Rūza, 1958.10.12.
Brangiausioji Ada,
Pradžia, sakoma, visuomet sunki - taip ir šis laiškas ryškėja po ilgų svyravimų - ar šį vakarą parašyti, ar atidėti ryt vakarui. Tačiau žodis duotas per pasikalbėjimą telefonu nugalėjo visus svyravimus ir štai šiokia tokia pradžia yra, o po jos jau atsiranda ir minčių dėstymui.
Pradėsiu nuo darbo. Sekasi, atrodo, neblogai. Atvažiavau čia beveik be tematikos (t.y. tematinės medžiagos) ir nežinojau, kokios muzikinės mintys priduos sparnus Eglei, Žilvinui, kitiems baleto veikėjams. O kaip sakoma, gera pradžia - pusė darbo. Pirmiausia atsirado Žilvinas, kuris,man atrodo, turėtų prasidėti dviem motyvais - trokštąs išsivaduoti nuo prakeikimo, trokštąs išsiveržti iš veržiančių jį pančių ir dėl to kenčiantis. Po tokių minčių man buvo aišku, kad pirmasis Žilvino motyvas turi kylančios intonacijos slinktį, kuris atsitrenkęs į kliūtį šiek tiek krenta žemyn. Antrasis motyvas - Žilvinas kenčiantis - turi krintančios intonacijos slinktį su dejavimo atspalviu. Viena tema man atrodė, kad neįmanoma atskleisti Žilvino pasaulio. Šios dvi temos ir sudarė “Audros” pagrindą. Visiškai netikėtai gimė Eglės tema. Aš ir pats stebėjaus, kaip ji be jokių kančių išsiliejo. Gal būt todėl, kad Žilvinui norėjosi tokios Eglės, kuri gali jį išvaduoti iš jo kančių.
Kada aš šias dvi temas ( Žilvino ir Eglės) sugretinau Adagio dalyje ir suimprovizavau ją visą, tai finale (aš, Ada, prisipažinsiu tik tau) apsiverkiau. To iki šiol man dar nebuvo. Įdomu, kaip į šią vietą reaguos klausytojai. Tik niekam nė žodžio. Tegu tai būna mudviejų paslaptis. Šalia to ( išvestinės iš Eglės temos), atsirado ir “Rauda” - atsisveikinimas su savo artimaisiais, o ta pati muzika, tik gal šiek tiek kitokioje instrumentuotėje, bus ir tada, kada ji (Eglė) atsisveikina su savo vaikais - Ąžuolu, Uosiu ir Beržu. Parašiau Eglės prašymą leisti aplankyti tėvus. Be to,(dar vieną sceną - A.Ž) - Eglė dar linksma mergina, su seserimis išdykauja pajūryje.
Visiškai netikėtai gimė taip pat ir žalčių tema. Temos charakterį pabrėžia ne vien tik vyriškumas, rimtumas, bet ir grynai muzikinis bruožas - timpanų dūžiai, kurių man prireiks gaivališkame žalčių šokyje, kada pirmą kartą apgauti jie turės išlieti pyktį, grasumą. Iš šios temos, atrodo, neblogai susiformavo ir Sutiktuvių šokis, kada Eglė su žalčiais Vaivorykštės tiltu sutinkama Žilvino pilyje. Tai tiek nuo 2 iki šiandien - 12 spalių.
Dar tiek įtemptai niekados nedirbau ir todėl vėlai vakare atsigulęs negaliu iš karto užmigti. Muzikinės mintys kaip padūkusios skraido po galvą ir neduoda ramybės, ir tik visiškai pavargęs paryčiui užmiegu taip pat neramiu miegu. Tarp kitko - žalčiai gimė anksti rytą apie 5 valandą. Ją (temą) tuojau pat užrašiau, kad neužmirščiau. Vieną naktį suskambėjo net visas baletas ir lyg mačiau jau viską scenoje. Bet tai tik sapne. O kiek dar toli iki tikrovės!
Tiek apie kūrybą.
Savo namukyje gyvenu ne vienas! Nustebai? Taip, ne vienas. Gyvena kartu ir pelytė. Ji pasirodo tik vakare. Vieną kartą ją pamačiau gyvą. Skaitau knygą ir matau miegamojo kambario durų užuolaidomis aukštyn ir žemyn bėginėja mano kaimynka - pelytė. O sykį net užsigavo! Palikdavau ant rašomojo stalo trintuką, o rytą atrasdavau jį kaip sūrį apgraužtą. Po dviejų vakarų aš trečią naktį paslėpiau jį švarko kišenėje. Juk galiu likti be trintuko. Ketvirtą naktį, užmiršęs palikau jį vėl ant stalo - ir ką gi - rytą jo visiškai neberadau. Nusinešė, tur būt, sau. Teko šiandien grįžtant iš pašto nusipirkti naują trintuką. Taigi šiandieną užteks. Priplepėjau gerokai. Sekantį kartą pabandysiu aprašyti kai kuriuos “poilsiautojus”. Linkėjimų siunčiu pirmiausiai tau ir Dalytei, paskiau Janinai, o po to visiems kitiems pažįstamiems - Urveliams, Vandai su Pranu, Almučiui, Juliams, jeigu teirausis - Gaižauskams, Širmeniams ir kitiems.
Bučiuoju tave ir Dalytę
Edy’s, labai jūsų išsiilgęs
P/S. Atsiųsk Dalytės batų dydį. Čia yra krautuvė, gal joje ir galėčiau jai nupirkti žieminius batus. Vakaras tylus ir ramus! Jau 13 spalių. Laikrodis rodo 1 val.30 min. nakties. Labanaktis tau, Ada, ir linkiu sveikatos visokios. Labanaktis, kaip sakydavau tau kai kuriais vakarais. Labanaktis!