Tai, kas liko visam gyvenimui

Mama atvedė mane į mokyklą 1952-aisiais, kai man buvo šešeri. Mokykla dar buvo dabartiniuose Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Centriniuose rūmuose Gedimino prospekte. Ten mane pristatė mokytojui Michailui Šenderovui, jis iš karto pastebėjo: „Tikro violončelininko rankos!“ Buvau paskirtas į jo violončelės klasę.

Mano du broliai jau mokėsi šioje mokykloje – vienas skambino fortepijonu, antrasis griežė smuiku, tad aš su violončele puikiai tikau būsimam šeimos trio. Bent jau taip svajojo mama.

Klasėje buvau pats mažiausias. Pas poną Šenderovą tais metais atėjome keturi violončelininkai – dar Augustinas Vasiliauskas, Albertas Šivickis ir Gražina Pakštaitė. Nepaprastai daug tais laikais! Vėliau, jau šeštoje ar septintoje klasėje, pradėjau mokytis pas Valerijų Rajevskį. Mokyklą baigiau 1963 metais.

Vienas įspūdingiausių įvykių – mokyklos įkurtuvės Antakalnyje. Nepaprastai džiaugėmės erdviomis klasėmis ir galimybe aktyviai dalyvauti jas įrengiant. Didžiausia naujojo pastato vertė – kad nuo tada jau galėjome čia pat mokytis ir muzikos, ir bendrojo lavinimo dalykų, ir orkestro repeticijas lankyti. Puikiai viskas buvo suorganizuota, patogūs tvarkaraščiai. Tuo metu bendrasis lavinimas mums buvo labai svarbus, mus mokydavo nė kiek ne blogiau nei „normaliose“ mokyklose. Man atrodo, mokyklos vadovybė labai žiūrėjo, kad mes neatsiliktume nuo bendro miesto mokyklų lygio. Turėjome labai gerų mokytojų. Geriausiai atsimenu abi mūsų auklėtojas – Nasturtą Slavinskienę (pirmąją) ir Aleksandrą Krištapavičienę (paskutinę). Abi buvo lietuvių kalbos mokytojos ir, matyt, jų dėka lietuviškai kalbu be problemų net ir po labai ilgos pertraukos grįžęs į Lietuvą. Tai, ko jos išmokė, liko visam gyvenimui.

Krištapavičienė įvedė labai įdomų kursą – Vakarų literatūrą. Ji skaitydavo mums pasaulio klasikų knygų fragmentus. Ypač gerai atsimenu „Don Kichotą“, kuris tapo viena iš man svarbių gyvenimo temų. Jau gerokai vėliau, Maskvoje, M. Rostropovičiaus klasėje, turėjau groti Richardo Strausso simfoninę poemą „Don Kichotas“. Kadangi buvau girdėjęs mokytoją skaitant romaną ir pats susidomėjęs jį atidžiai perskaičiau, be to, turėdamas tokį fantastišką muzikos režisierių kaip Rostropovičius, supratau kiekvieno epizodo, kiekvienos natos prasmę. Ne tik kompozitorius – ir aš įsivaizdavau kiekvieną Don Kichoto žygį ir graudžiai linksmus nutikimus. Kaskart, net ir šiandien grodamas „Don Kichotą“, regiu linksmas mūsų mokytojos, išraiškingai skaitančios romano ištraukas, akis. Ji sudomino mus literatūra visam gyvenimui.

Dar vienas mokytojas, išmokęs „visam gyvenimui“ – solfedžio ir harmoniją dėstęs Rimvydas Žigaitis. Tuo metu jis buvo ką tik grįžęs iš Maskvos ir kalbėdavosi su mumis kaip su sau lygiais, suaugusiais žmonėmis, net pagarbiai elgdavosi! Pamenu jo fantastišką išsilavinimą, iki tol nelabai mėgtus solfedžio ir harmoniją jis dėstė taip lengvai ir žaismingai (visą dėstymo metodiką buvo gavęs „iš pirmų lūpų“), kad nebuvo nė vieno, kuris nenorėtų ar negalėtų išmokti šių muzikos matematika vadinamų dalykų. Drąsiai galiu sakyti, kad stodamas į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją Žigaičio dėka lengvai išlaikiau muzikos teoriją ir, gavęs visus penketus (penkiabalėje to meto sistemoje), buvau vienintelis iš dviejų šimtų stojusiųjų, surinkęs aukščiausius balus.

Beje, ir stodamas, ir kai jau mokiausi Maskvoje, dėkingas buvau dar vienai, dideliu reiklumu garsėjusiai, mokytojai – Lidijai Michailovnai Kiriuščenko: ji rusų kalbos mus išmokė taip, kad niekada nebuvo sunku ja nei kalbėti, nei rašyti.

Labai didelę reikšmę gyvenime turėjęs įvykis susijęs su Sauliaus Sondeckio vardu.

Tuo metu visi mokyklos mokiniai turėdavo dainuoti chore. Ir štai vieną dieną man teko labai didelė garbė – mane iš choro pervedė į Sauliaus Sondeckio vadovaujamą styginių orkestrą.

Tai, kad grojau šiame orkestre, – neįkainojama mokykloje praleistų metų patirtis. Grojome labai įdomų repertuarą, mokytojas skatino lankyti koncertus Filharmonijoje ir, nepaisydamas mūsų amžiaus, mokė būti artistais! Mokė elgtis scenoje, mokė apsirengti – kad neišeitume raudonomis kojinėmis, nelygintomis kelnėmis ar nevalytais batais... Orkestre susipažinau ir su Silvija Narūnaite, kiek vyresne už mane orkestro koncertmeistere. Taip visam gyvenimui užsimezgė ne tik kolegiški, bet ir nepaprastai šilti šeimyniški santykiai su Sondeckiais. O orkestro pamokos turėjo itin didelę vertę, kai buvau violončelių koncertmeisteris Šiaurės Vokietijos radijo simfoniniame orkestre. Tai buvo mano pirmoji darbovietė išvykus į Vakarus, kurią po ketverių metų palikau dėl solinės karjeros.

Mokykla – labai svarbus etapas kiekvieno žmogaus gyvenime, ir turėti tiek prisiminimų, patirti tiek mokytojų įtakos – neįkainojama laimė.

Kalbėjosi Audronė NEKROŠIENĖ

Susiję nariai

Davidas Geringas

Violončelininkas, profesorius, LMS Garbės narys