Thomo Manno festivalio muzikiniai dialogai

Publikuota: 2014-07-22 Autorius: Valerija Lebedeva
Thomo Manno festivalio muzikiniai dialogai

Vasara siejama su atostogomis, karas – su ginklų žvangesiu, klasikinė muzika – su akademine rimtimi, mokslinis tekstas – su išnašomis ir citatomis, klavesinas – su filmais apie karališkųjų rūmų intrigas. Tačiau šio asociacijų domino poros gali būti sumaišytos, lyg estafetės lazdelę perduodamos viena kitai ir netikėtas asociacijas. 

Liepos 12–19 dienomis Nidoje vykęs XVIII tarptautinis Thomo Manno festivalis „Šimtmečio vasara“ padarė šuolį laike ir perkėlė publiką į, anot Stefano Zweigo, saugumo aukso amžių – Europą Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse.

Festivalio akimirkos nuotraukose ČIA

Šios temos suvienyta kamerinių klasikinės muzikos koncertų, šiuolaikinio meno renginių, pokalbių, parodų ir kino vakarų programa pradėtas naujasis festivalio penkerių metų teminis ciklas „Modernybės palikimas: 100 metų po Didžiojo karo“.

Festivaliui pasibaigus galima konstatuoti – šis palikimas tebėra labai gyvas. Negalėdami savo gyvenamojo laikotarpio prilyginti minėtajam tariamo saugumo amžiui, vidinei būsenai šykštint ramybės, kai skubame užbėgti įvykiams už akių, tikėjimo ir tolesnį kelią rodančios šviesos rezervus galėtume papildyti pirmtakų kūryba. Mat ne viskas, kas ten sudėta, yra mūsų perskaityta, bet viskas, kas skaitoma, įgyja vis daugiau prasmių didėjant laiko – istorinio ir asmeninio, – nubėgtai distancijai.

Meilė iki laiko pabaigos

Tradiciškai gausiausia ir neabejotinai solidžiausia festivalio programa pripažįstamas koncertų ciklas, šiemet ne tik pažėręs įspūdžių išpuoselėtos klasikos mėgėjams, bet ir netaupęs kūrybinio eksperimento nuotaikos: pradedant Juozo Gruodžio dainomis, sukurtomis keturvėjininko Kazio Binkio avangardistinėmis eilėmis, baigiant užburiančia Vidmanto Bartulio kompozicija „I like Marlene Dietrich“, kurią atliko pianistas Daumantas Kirilauskas ir Kauno styginių kvartetas.

Jų grakščią manipuliaciją praeities muzikos tekstūra ir šiuolaikiškais sąskambiais papildė lyg iš niekur į bažnyčios erdvę nusileidęs Marlenės Dietrich balsas –  dainos „Lili Marleen“, sukurtos Pirmojo, o išpopuliarėjusios Antrojo pasaulinio karo metais, fonograma, dar labiau sustiprinusi kelionės po Europos kultūros landšaftą, neribojamą klišių, laiko arba erdvės, įspūdį.

Atsvara šiam erotiškam gyvenimo grožio intarpui kareiviškoje buityje tapo koncertas, kuriame skambėjo Olivier Messiaeno „Kvartetą laiko pabaigai“. Kompozitoriaus sukurtas kalint karo belaisvių stovykloje, jis neįprastu muzikiniu keliu veda klausytoją iš kasdienės būties lygmens į dieviškąją sferą. Kūrinį atliko smuikininkė Rūta Lipinaitytė, klarnetininkas Vytautas Giedraitis, violončelininkas Povilas Jacunskas ir pianistė Indrė Baikštytė.

Atgimęs klavesinas

Pradžios koncerte, be kita ko, nuskambėjo renginio premjera: kompozitoriaus Ričardo Kabelio kūrinys chorui „Rožių lietus“,  specialiai parašytas festivalio užsakymu. Prancūzų karmelitės Šv. Teresės ir Vitos Liaudanskaitės-Vaitkevičienės giesmę „Aš jums atsiųsiu rožių lietų“ plėtojanti polifoninė kompozicija, atlikta kamerinio choro „Aidija“, pripildė sakralią erdvę meditacinės nuotaikos.

Šią, ko gero, būtų dar labiau sustiprinusi nuosaikesnė atmosfera ir kontekstas. Svarstytina, ar verta specialiai renginiui sukurtą premjerą atlikti kaip itin gausaus atidarymo koncerto repertuaro, kurį dar labiau „apsunkina“ netrumpa sveikinimo kalbų įžanga, sudėtinę dalį?

Būtent programos išbaigtumas ir grynumas, – be abejo, užtikrintas ir įspūdingo atlikėjų profesinio pasirengimo, – užtikrino išskirtinę atmosferą koncerte „Senosios muzikos valanda“, kuriame viešnia iš Čekijos prof. Giedrė Lukšaitė-Mrázková ir jos doktorantas Balys Vaitkus klavesinu skambino XVIII a. čekų kompozitorių kūrinius. Atlikėjos charizma ir meilė muzikai bei instrumentui užtvindė salę, o klavesino skambesys pasirodė esantis įtaigus, nebanalus ir savo specifika netgi priminė šiuolaikinę elektronine muziką.

Koncertuose skambėjo ir Johanno Sebastiano Bacho, Wolfgango Amadeuso Mozarto, Ludwigo van Beethoveno, Arnoldo Schönbergo, Thomo Manno pamėgto Franzo Schuberto, Igorio Stravinskio, Aarvo Pärto, Juliaus Juzeliūno ir kt. kompozitorių opusai, taigi – platus stilių spektras ir nuotaikų įvairovė, kurios kamerinis formatas labai tinka Nidos evangelikų liuteronų bažnyčiai.

Nida kaip scena ir tema

Tradicinės kino naktys šiemet vyko Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ ir kvietė žiūrėti Vokietijos bei Lenkijos kino kūrėjų vaidybinius filmus: Paweło Pawlikowskio „Idą“, Ricko Ostermanno „Vilko vaikus“, kurie sulaukė itin gausios publikos dėmesio, Chriso Krauso „Keturias minutes“, Fraukės Finsterwalder „Tamsiąją pusę“ – bei naujosios lietuviškos dokumentikos pavyzdį, Manto Kvedaravičiaus „Barzakh“.

Nauja kino naktų vieta, pasirinkta vykstant Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijos buvusio senojo sandėlio, kur pastaraisiais metais buvo rengiami kino vakarai, rekonstrukcijai, pasiūlė ir naujų meno išėjimo į viešąsias kurorto erdves galimybių.

Šiuo atžvilgiu itin vykęs rengėjų pasirinkimas buvo Klaipėdos menininkų grupės „Žuvies akis“ šokio spektaklis „Vieta, kurios nėra“ (chor. Daiva Palubinskaitė, šokėjai Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas), atliktas vandens pripildytame baseine, kuris buvo įrengtas aikštėje prieš Neringos savivaldybės pastatą. Originali meno intervencija prašyte prašosi tęstinumo.

Žodžio bei šiuolaikinio meno programas vykusiai sujungė festivalio partnerio Goethe‘s instituto bei VDA Nidos meno kolonijos rašytojų rezidentūros projektas: vokiečiai Nilsas Mohlis, prancūzė Corinne Roche ir lietuvė Paulina Eglė Pukytė Th. Manno terasoje skaitė savo tekstų, šiemet sukurtų  Th. Manno ir Jeano Paulio Sartre‘o fiktyvaus susitikimo Nidoje tema, ištraukas.

Susitikimas pomirtiniame viešbutyje, Th. Manno panikos priepuoliai Nidos kopų akivaizdoje bei diskusijos su J. P. Sartru apie Europos likimą; eseistika, drama, novelė – regis, pasiūlytos temso rėmai neapribojo autorių kūrybiškumo, juolab žavus buvo trijų skirtingų Europos kalbų derinys, skambėjęs viename renginyje. Įvertinti rezultatus visa apimtimi bus galima žiemą, kai Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta trikalbė knyga su trijų rašytojų tekstais.

Pasivaikščiojimų laboratorija

Tarpdisciplininį pobūdį su literatūrine dedamąja turėjo ir tradicinio Goethe‘s instituto ir VDA Nidos meno kolonijos projekto – meno rezidentūros, kurios rezultatai pristatomi festivalio metu, – rezultatas, kurio metu instituto stipendininkas, Kelno aukštojoje medijų meno mokykloje video- bei instaliacijų meną studijavęs vokiečių menininkas Philippas Hamannas pristatė savo viešnagės Nidoje metraštį, sudarytą iš ornamentiškai sudėliotų nuotraukų, anekdotų, komentarų ir kitokių gyvenimo nuotrupų, dažniausiai dienai prabėgus sušluojamų į gilesnį atminties arba užmaršties stalčių.

Neformalumas, atvirumas savo įspūdžiams ir ištikimybė akimirkai; saugumo jausmą simuliuojančios (ir smalsumą žadinančios) interneto paieškos apie ketinamą aplankyti nepažįstamą vietą ir vaikščiojimo praktikos rezultatai; vietinės kulinarijos šedevrai ir didingas Th. Mannas, autorių nuo vidurinės mokyklos gąsdinęs ilgais savo raštų sakiniais... Pavadinimo neturinčioje mozaikoje visa tai dėliojasi į naivistinį, bet festivaliui papildomą matmenį suteikiantį postmodernų paveikslą.

Apie praeitį – šių dienų skaitytojams

Išplėtota tokio paveikslo versija, sukurta žvelgiant ne į dabartį, o į praeitį – vokiečių meno istoriko Floriano Illieso mikroistorijų romanas „1913: šimtmečio vasara“, pristatytas festivalyje. Anot  festivalį kartu su partneriais rengiančio Th. Manno kultūros centro direktorės Linos Motuzienės, šiųmečio renginio pavadinimą ir temą įkvėpusios knygos vertimo į lietuvių kalbą pasirodymas bei pristatymas – išskirtinis įvykis ligšiolinėje festivalio istorijoje. Meno istoriko F. Illieso darbas, vadinamas 1913-ųjų biografija, Vokietijoje pasirodė vos prieš dvejus metus ir netrukus tapo bestseleriu.

Iš šmaikščių mikroistorijų sudarytoje įsimintinų metų mozaikoje, kurią lietuviškai išleido leidykla „Sofoklis“, figūruoja psichoanalizės patriarchas Sigmundas Freudas, mados kūrėja Gabrielle Chanel, rašytojas Th. Mannas ir jo brolis satyrikas Heinrichas – beje, šiuo metu Th. Manno memorialiniame muziejuje galima apžiūrėti jų santykių temai skirtą dokumentų ir nuotraukų parodą „Brolystė kaip likimas“, – būsimasis diktatorius, o anuomet – sėkme negalėjęs pasigirti tapytojas Adolfas Hitleris, daugybė žinomų Europos menininkų, literatų, filosofų.

Anot leidinį į lietuvių kalbą išvertusios Kristinos Sprindžiūnaitės, knyga gali būti vadinama istorine, tačiau su būtinomis išlygomis – tai nėra akademinis veikalas. Parašyta derinant populiarią laikraščių skelbimų, paskalų žurnalų bei detektyvinių istorijų stilistiką, ji formuoja neįprastą santykį su istorija bei jos traktavimu – itin patrauklų, verčiantį skaitytoją nuogąstauti matant, kad lengvai skaitoma turininga knyga tuoj baigsis.

„Rašyti apie laiką – iššūkis, ir jį autorius pasitinka bei įveikia kūrybiškai bei gyvai. Vengdamas determinizmo, nenurašydamas visko atsitiktinumams, F. Illiesas nepataikauja tiems, kurie knygoje tikisi rasti atsakymą, ar Pirmojo pasaulinio karo grėsmė buvo ne tik nuspėjama, bet ir išvengiama – juk šis klausimas siekia supaprastinti gyvenimą, – sakė knygos pristatyme dalyvavęs istorikas Nerijus Šepetys. – Jis sugeba rašyti apie tikrai buvusius žmones taip, kad klausimas, ar šitaip buvo iš tikrųjų, nebėra svarbiausias, kai takoskyra tarp tikro ir pramanyto nėra pagrindinis dalykas. Knygų, kurios mus sudomina laiku ir juo gyvenusiais žmonėmis, nėra daug, ypač – Lietuvoje.“

„Rimtuosiuose“ žodžio programos renginiuose daug dėmesio skirta Pirmojo pasaulinio karo visuomeniniam kontekstui.  Lenkų istorikas Maciej Górny pranešime „Blaivi vasaros dvasia“ atkūrė Rytų ir Vidurio Europos nuotaikų geografiją karo išvakarėse, istorikas dr. Eligijus Raila pristatė šmaikščią ir informatyvią apžvalgą, ką tuo metu veikė būsimieji Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai, o vokiečių kultūrologas Silvijus Vietta gvildeno europietiškos literatūros kalbos formavimosi, ekspresionizmo, pasaulėžiūrinio romano temas.

Klaipėdiečių indėlis dailės programoje

Dailės programoje laukiama klaipėdiečio meno kolekcininko Aleksandro Popovo ir menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės indėlio – Neringos istorijos muziejuje veiksiančios parodos „Paskutinis taikos pavasaris. XX a. pirmos pusės tapyba ir grafika“.

Ji skirta atminti 1914 m. Karaliaučiuje surengtą ir anuomet didžiulio pasisekimo sulaukusią parodą „Kuršių nerija mene ir moksle“, kuri apibendrino Kuršių nerijos vaizdavimo Rytų Prūsijos dailininkų darbuose raidą ir ankstyvąjį Nidos dailininkų kolonijos etapą.

Anot festivalio kuratoriumo narės istorikės doc. dr. Nijolės Strakauskaitės, tuomet pasitelkta koncepcija puikiai atitinka ir šiandien aktualius bandymus plėtoti produktyvų kūrybinį meno bei mokslo bendradarbiavimą: paroda, ją lydėjusiomis paskaitomis ir kitais renginiais buvo apžvelgtas ne tik Nidos dailininkų kolonijos bei Karaliaučiaus meno akademijos kūrybinis įdirbis, bet ir to meto mokslininkų įžvalgos, susijusios su unikalaus geografinio darinio išskirtinėmis savybėmis, gamta, čia gyvenančių žmonių kalba bei tradicijomis.

„Nidden“ draugijos rinkinyje, kuriame iš viso sukaupta jau per 1 000 paveikslų, šiuo metu yra 13-os minimoje istorinėje parodoje dalyvavusių dailininkų: Eduardo Andersono, Ernsto Bischoffo-Culmo, Emilio Doerstlingo, Wilhelmo Eisenblätterio, Rudžio Hammerio, Hanso Kallmeyerio, Annos Michelau, Helenės  Neumann, Maxo Pechsteino, Otto Schwarzo, Danielio Staschuso, Margaretės Wedel ir Heinricho Wolffo – darbų, kurių dalis iki š. m. liepos 29 d. eksponuojama parodoje Neringos istorijos muziejuje.

 

KOMENTARAI

Dvasinė visuomenė – be luomų ir titulų

Eligijus Raila, istorikas

Pirmąsyk dalyvavau festivalyje, ir, nepatikėsite, šia proga taip pat pirmąkart ilgesnį laiką viešėjau Nidoje. Man pasirodė, kad festivalis ir jo formatas – labai šviežias dalykas. Renginys turi įspūdingą įdirbį ir netrukus pasitiks jubiliejų, kaip ir pats rašytojo memorialinis muziejus. Tačiau gyvas bendravimas, beje, labai nuoširdus, čia kuria neįprastą, netikėtą kultūrinę erdvę, kurioje išnyksta akademizmas ir mokslinių titulų reikšmė, panaikinama ta dvasinė luominė visuomenė su jos įsipareigojimais ir pranešėjo, kaip paskutinės instancijos, statusu. Apie festivalį žinojau ir anksčiau, jame yra dalyvavę ir dalyvauja nemažai mano kolegų: Antanas Gailius, Nerija Putinaitė, Nerijus Šepetys. Kartais jiems net pavydėdavau, kad turi apie ką čia pasisakyti, o aš nelabai tinku pagal savo tyrimų laikotarpį – XVIII a. Todėl labai apsidžiaugiau kvietimu ir su dideliu malonumu ruošiausi bei dalyvavau.

 

Proga pasidžiaugti profesija

Silvijus Vietta, kultūrologas

Esu nustebintas ir sužavėtas šio festivalio, kuriame puikų kraštovaizdį papildo aukšto kultūrinio lygio renginiai. Labai patiko koncertai, lankiausi ir žodžio programos renginyje, kur rašytojai skaitė tekstus, įkvėptus Nidos bei Th. Manno temų – man labai patiko. Darsyk pasidžiaugiau savo laiminga profesija, kuri sudaro galimybių daug keliauti. Tiesą sakant, anksčiau apie Th. Manno sąsajas su Nida buvau girdėjęs tik bendrais bruožais – be datų ir kitokių smulkmenų, tad šis kvietimas tapo proga pasidomėti nuodugniau. O Th. Manno veikalus, atvirkščiai, skaitau nuo jaunumės, vien „Užburtą kalną“ – keturis kartus, kaskart įsitikindamas, koks jis aktualus. Th. Manno kaip asmenybės atžvilgiu esu kritiškas. Jaučiuosi kur kas atviresnis gamtai ir jos grožiui, kurio akivaizdoje jis patirdavo paniką, ne itin žaviuosi jo gyvenimiška neempatiško šeimos kapitono poza. Tačiau, be jokios abejonės, Th. Mannas – išskirtinė asmenybė, daug nusipelniusi aukštajam stiliui, išmintingų politinių vertinimų diskursui. Tad jaučiu jam didelę pagarbą.

 

Pavykusi edukacinė funkcija

Ruth Leiserowitz, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė

Pirmiausia reikia pasakyti, kad festivalio motto ir oras labai sutapo, nors tai, žinoma, šalutinis akcentas. Mane nudžiugino stiprūs koncertai, Igorio Stravinskio, Arvo Pärto, kaipsyk festivalio savaitę gavusio vieną solidžiausių muzikos premijų – aukščiausią Japonijos apdovanojimą menų srityje „Praemium Imperiale“, muzika; neišdildomą įspūdį padarė Olivier Messiaeno kūrybai skirtas koncertas. Nepaprastai patiko žodžio programa – kaip sakiau, jeigu stropiai lankysite jos renginius, turėsite plačią ir daugiabriaunę karo pradžios konteksto perspektyvą, visuminį vaizdą, kuris aprėpia Lietuvos mikroperspektyvą, Rytų Europos ir meninį bei literatūrinį kontekstą. Man atrodo, šįkart pavyko atlikti šiokią tokią edukacinę funkciją.

Festivalio ciklas toliau bus plėtojamas chronologine tvarka, bet įvairiais aspektais. 2018 metai, žinoma, bus skirti Lietuvai ir karo rezultatams bei pasekmėms, 2017-aisiais kalbėsime apie imperijų žlugimą – platesniu kontekstu, 2016-aisiais diskutuosime Lietuvoje mažai aptariamą Oberosto fenomeną, o kitų metų dėmesio centre bus brolių Thomo ir Heinricho Manno ginčas, prasidėjęs Heinrichui publikavus savo esė apie Émile‘į Zolą, taigi gvildensime ir to meto Prancūzijos kultūrinę panoramą, taikos judėjimų temą ir kt. Prilygti šiųmečio pavadinimo skambumui bus sudėtinga, bet pabandysime. Pirmasis pasaulinis karas – netrumpas įvykis, tačiau tradiciškai buvome įpratę nagrinėti jo pradžią ir pabaigą. Manome, jog patirtis ir įspūdžiai taip pat verti nuodugesnio dėmesio.

 

Menų sąveikos prasmė

Gintautė Žemaitytė, semiotikė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo narė

Man atrodo, Pirmojo pasaulinio karo laikmečio prasmei atskleisti pasirinktas geras kelias rodant, iš ko viskas atsirado ir kur atvedė. Tai itin jaučiama muzikinėje programoje, atspindinčioje ir modernios Europos kultūros ištakas, ir XX a. pradžioje brendusį nerimą. Sakyčiau, naujasis festivalio ciklas – itin parankus atskleisti įvairių kultūros sričių sąveikas. Neretai pasirodo, kad tai, ką suvokiame kaip šiuolaikišką dalyką, yra labai sena, – tai patvirtina ir pokalbiai apie literatūrą.

Vienas iš įdomiausių aspektų man yra sričių persipynimas. Pavyzdžiui, klausydamasis muzikos, gali grožėtis jos tapybiškumu; minmalizmo ornamentiką gali įžvelgti ir postmodernioje, fragmentiškoje, mažai psichologizuotoje šiuolaikinio meno parodoje ir jam labai artimo išgryninto paprastumo klavesino skambesyje. Tiek vienu, tiek kitu atveju prasmė gimsta iš klausytojo arba žiūrovo sąveikos su kūriniu. Manau, tai pajaučia visi, kurie lankosi keliuose festivalio renginiuose. Žmogiškumas, kuris matyti kiekviename darbe, ypač – mene, labai sukrečia, o žinojimas, kad vietos jam buvo ir dramatišku, siaubo kupinu karo laikmečiu, leidžia gyvai patirti meno galią. Man atrodo, kad festivalio perspektyva darosi platesnė, įgyja daugiau briaunų. Tai patvirtina ir įvairi publika.

 

Aukštas stilius – patrauklia forma

Jūratė Katinaitė, muzikologė

Šiemet mane ypač nudžiugino gausi žodžio programos publika – akivaizdu, jog festivalio kuratoriumui pavyksta rasti socialiai patrauklių intelektualiųjų klausimų. Žmonėms įdomi istorija, tad naujasis ciklas bei pirmojo jo renginio tema, susijusi su Pirmojo pasaulinio karo pradžia, čia neabejotinai tinkama.  Juolab svarbu, kad iki šiol Pirmasis pasaulinis karas lietuvių sąmonėje nebuvo reflektuojamas, nebuvo per daug svarbus – nei moksle, nei publicistikoje, nei kasdieniuose pokalbiuose. Tai natūralu: jo įvykius gožia 1918 m. bei vėlesni įvykiai, kur kas dramatiškesni mūsų tautai. Tad labai sveikinu festivalį pasikvietus istoriką dr. Eligijų Railą – jo paskaita apie būsimųjų Nepriklausomybės akto signatarų gyvenimą prieškariu galėjo būti perskaityta prieš trisdešimt metų, atkūrus Nepirklausomybę, tačiau tuomet dėmesio centre vienu metu atsidūrė labai daug temų ir laikas savaip sudėliojo prioritetus.

Man labai apmaudu, kad Vilniuje, o ir turbūt niekur kitur Lietuvoje nėra tokios apimties ir koncentracijos kamerinės muzikos festivalio. Seniai puoselėju idėją, kad Th. Manno festivalio muzikinė dalis arba bent pusė jos kitu sezonu galėtų būti pristatoma nebe kurorte. Tačiau būtent koncentruotu pavidalu – tuomet aiškiai matai, kokia sustiprėjusi yra lietuviškoji atlikimo tradicija, sėkmingai absorbavusi po karo diegtą rusiškąją manierą bei naują dabartinių trisdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių patirtį dalyvaujant meistriškumo kursuose, mainų programose svetur. Žinoma, intensyviame renginyje labiau matyti skirtingas atlikėjų lygis, bet manau, jog einama teisingu keliu.

Festivalis sugeba apjungti įvairias temas bei žanrus. Čia, be abejo, reikšminga Thomo Manno figūra – ašis, jungiantis kartas, istorijas, kontekstus, Th. Manno namelis – ir vieta, ir dingstis kalbėti apie daugelį dalykų be keliaklūpsčiavimo arba angažuotumo.

Kalbant plačiau, kultūros „festivalėjimas“ sulaukia dalies meno profesionalų kritikos. Nemažai jų festivalius apskritai vertina kaip šiokį tokį getą, neva ribojamą erdvės, laiko bei negausios interesantų kompanijos. Aišku, smagiau kasdien skanauti įvairesnės duonos nei kartą per metus pasigardžiuoti šventiniu pyragu, tačiau kultūrinis suvažiavimas kurorte visada turi didesnę prasmę nei ta, kuri išspinduliuojama koncertų salėje, paskaitų auditorijoje, kino salėje. Pirmiausia – dėl labai skirtingų žmonių, kurie susitinka festivalyje. Niekada nežinai, koks bus jų bendravimo, minčių mainų rezultatas. Tad, jeigu prieš penkerius metus buvau beveik įtikinta, kad festivaliai – XX a. kultūros reliktas, dabar manau, jog gyvenimas pats nurodo, kaip jį gyventi. O kai sugalvosime ką pažangesnio, bus matyti.

Kalbant apie Th. Manno reikšmę kultūrai, negalėčiau neatsižvelgti į šį rašytoją vien todėl, kad joks muzikas negali nežinoti jo romano „Daktaras Faustas“. Manau, kad Th. Mannas, kaip ir Džeimsas Džoisas, prisidėjo prie aukštosios ir populiariosios literatūros atskirties XX a. Šių autorių modernioji literatūra padarė didelį darbą – ji taip aukštai iškėlė intelektualiąją kartelę, aprėpė tiek sluoksnių, asociacijų ir kultūros klodų, kad net kompetentingas, motyvuotas skaitytojas jos verčiamas pasijusti nejaukiai dėl savo neišprusimo. Šiuo atžvilgiu festivalio titulinė knyga, Floriano Illieso „1913: šimtmečio vasara“, yra savotiškas situacijos apvertimas, būdas aukštajai kultūrai priminti apie save šių dienų visuomenei. Knyga įtaigiai atskleidžia, kad XX a. pradžios herojai, iki šiol esantys ant pjedestalo, brangiai įkainoti, buvo tokie pat žmonės kaip ir visi, turėję įprasčiausių gyvenimiškų problemų, negyvenę vien aukštu stiliumi, kaip norėtųsi manyti jų kūrybos pagrindu. Anuomet socialinio elgesio normas laužė bohema, šiandien tai atlieka Holivudo aktoriai, popmuzikos atlikėjai.

 

Diskutuotų dėl tolesnės plėtotės

Irena Veisaitė, teatrologė, Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo garbės narė

Gaila, kad festivalis baigėsi! Tai visuomet ypatingos dienos. Išskirtinė Nidos atmosfera, kūrybinės veiklos pristatymai, intelektualūs pokalbiai – galbūt kur nors ir vyksta kas panašaus, bet man šis renginys unikalus.

Šiemet festivaliui pradėjus naująjį ciklą, nuo 1913 metų ir K. Sprindžiūnaitės nuostabiai išverstos knygos „1913: šimtmečio vasara“ siūloma judėti toliau, chronologine tvarka atskleidžiant karo metų panoramą. Šitaip gali būti, tačiau asmeniškai man tokia ciklo plėtotė neatrodo labai prasminga.

Pirmasis pasaulinis karas iš tiesų yra XX amžiaus šaknys, nuo kurių jis ir prasidėjo. Tad modernybės palikimą ir vertėtų nagrinėti viso amžiaus, kurį suprantu kaip laikotarpį nuo 1914-ųjų iki 1989-ųjų – Berlyno sienos griūties, kontekste. Juolab kad į festivalį ne kasmet atvyksta tie patys žmonės – būtų geriau, jeigu vieno renginio metu galėtum gauti atsakymus į esminius laikmečio klausimus nelaukdamas kitų metų. O šiemet pasigedau ne tik žodžio programos publikos klausimų, bet ir festivalio atsakymų, kokia aptarto laikmečio reikšmė šiandien.

Sakyčiau, pati stipriausia tebėra muzikinė programa. Tai, ką gali išgirsti čia, neišgirsi niekur kitur, nes ji visuomet atspindi specifinę temą, aktualizuoja aptariamą laikotarpį ir džiugina puikia atlikimo kokybe. Kur dar išgirsi senuosius čekų kompozitorius, XX a. lietuvių kompozitorių monografinius koncertus? Džiaugiuosi, kad daug publikos sutraukia ir kino naktys ir ją papildantys muzikiniai, o šiemet – ir teatriniai pasirodymai,  dailės programa. Jie patrauklūs įvairaus amžiaus ir skonių publikai, tačiau visais atvejais siūlo aukštos meninės ir intelektualiosios kokybės turinį. Esu labai dėkinga Th. Manno kultūros centro direktorei Linai Motuzienei ir rašytojo memorialinio muziejaus vadovei Vitalijai Jonušienei, kurios rūpinasi festivalio organizacija, už puikų darbą.

 

Mažas, bet įstabus

Tonas Vinkas, buvęs ilgametis festivalio „East–West“ (Prancūzija) organizatorius

Kaip sako anglai, „small but beautiful“ – „mažas, bet gražus“! Th. Manno festivalyje lankausi trečiąsyk ir esu sužavėtas. Šio tipo festivaliai – temiškai labai koncentruoti, bet siūlantys įvairių žanrų programa. Konceptualiu bei grafiko požiūriu tai yra labai gerai – jeigu nori, gali dalyvauti visuose renginiuose, jeigu ne – lankytis juose pasirinktinai. Antra vertus, skirtingose programose galima matyti, kad kasmet yra naujovių – renkantis pranešėjus, pristatymo formą. Šiemet originalu buvo pakviesti tris rašytojus iš skirtingų šalių. Žinoma, tai, kas buvo pakviestas į programą, veikia ir galutinį festivalio rezultatą bei įspūdį: kartais pasirinkimas yra geresnis, kartais mažiau pavykęs, tai – ne problema. Laiko atima diskusijų vertimas, bet tarptautiniame renginyje kitokios išeities nėra.

Visada labai palankiai vertinu muzikos programą. Pristatyti lietuvių kompozitorių muziką, derinant ją su užsienio autorių kūrybą, kombinuoti seną ir šiuolaikinę – labai svarbi koncepcijos dalis. Įprastai programoje dalyvauja keli muzikai iš užsienio; šiemet to pasigedau. Visada galima pasitelkti kolegišką bendradarbiavimą, susirasti partnerių, keistis atlikėjais su kitais festivaliais ir šitaip paįvairinti programą bei išleisti mažiau pinigų.

Įspūdį daro kino programos auditorija – visai kitokia nei kitų renginių. Gausybė jaunų žmonių, nemokamas įėjimas – manau, šie renginiai labai svarbūs Th. Manno estivalio įvaizdžiui.

Norint sujungti kelis mano paminėtus aspektus, organizatoriams reikėtų apsispręsti dėl tikslinės auditorijos. Verta apsvarstyti, kodėl jauni žmonės, kurie lankosi kino seansuose, neina į klasikos koncertus? Sudaryti sąlygas sąveikai tarp skirtingų kartų, ypač – įtraukiant jaunąją, yra kiekvieno festivalio iššūkis ir uždavinys.

Komentarai