V-ojo konkurso „Mano nata“ laureačių recenzijos

Kviečiame skaityti 2025 metų lapkričio 23 d. vykusio V-ojo moskleivių muzikos recenzijų konkurso „Mano nata“ laureačių darbus. 

 

 

 

II vieta

Adelė Vozgirdaitė: ,,Jaunųjų kompozitorių muzikiniai impulsai. Konkurso ,,Mano Nata 2025" laimėtojų kūrinių apžvalga"

Nacionalinis moksleivių muzikos kūrinių konkursas ,,Mano nata” – tai platforma žengti pirmuosius kūrybos žingsnius jauniesiems kompozitoriams. Šis konkursas skatina generuoti naujas idėjas, kasmet tikimasi atverti jaunųjų autorių muzikinius talentus. Šių metų tema ,,M.K. Čiurlionio trimitai’’ paragino atrasti šio kompozitoriaus fenomeną ir patirti naujų inspiracijų savoms kūrybinėms paieškoms. Šioje recenzijoje analizuosiu šešis konkurso laureatų kūrinius.

,,Robotai, žiedlapiai’’ - Domo Brazulevičiaus kompozicija smuikui, altui, violančelei ir kontrabosui. Pasigirdus pirmiesiems kūrinio garsams dėmesį prikausto štrichai ir ritmas. Jie – viso kūrinio pagrindas. Autorius atsisako tradicinės melodijos rolės ir harmoningos, aiškiai girdimos akordų sekos. Siauros apimties melodija smuiko partijoje suskamba trumpai. Kūrinys pradedamas ryškia, nuolat pasikartojančia, repetatyvia ritmine figūra, kurią interpretuoju kaip augantį nerimą. Kūrinio pavadinimas intriguoja – man kyla klausimas, ar autorius referuoja į J.Jurkūno albumą ,,Robots & petals’’ (liet. ,,Robotai, žiedlapiai’’)? Taip pat įdomus ir instrumentuotės pasirinkimas – vietoj įprastos styginių kvarteto sudėties, vieną iš smuikų pakeičia kontrabosas. Kodėl? Drįstu teigti, dėl noro išgauti brutalų instrumentų skambesį. Abejonių kelia kūrinio forma ir apimtis. Kūrinys turi aiškų minimalistinį pagrindą, o šioje stilistikoje norėtųsi labiau ištęsto, praplėsto vystymo, gestų linearumo. Manau, kad trys kūrinio formos dalys yra perteklinės, visiškai pakaktų pilnai išpildyti pirmąją iš jų. Nepalieka abejonė, kad Domo Brazulevičiaus kompozicija primena kompozitoriaus minimalisto S. Reich kūrybą, taip pat girdžiu ir atpažįstu jo mokytojo kompozitoriaus R. Kabelio braižą.

Šią kompoziciją vertinu kaip solidžią minimalizmo stilistikos studiją. Mane sudomino neįprasta instrumentuotė bei netikėtai panaudoti styginių instrumentų tembrai, jų kuriamas skambesys.

,,Valsas-baladė M.K. Čiurlioniui’’ - tai lyrinis-epinis Sauliaus Jono Aleksandravičiaus kūrinys fortepijonui. Sentimentali, minorinė kūrinio pradžia primena sudėtingą M.K. Čiurlionio likimą, o vėliau nepastebimai, labai organiškai pereinama iš baladės į valsą. Romantizmui būdinga tiršta faktūra ir plati dinaminė amplitudė man priminė S. Kymantaitės - Čiurlionienės ir M.K. Čiurlionio stiprią, bet, deja, trumpą meilės istoriją.

Jaunasis kompozitorius puikiai pažįsta ir yra įvaldęs fortepijono grojimo technikas. Tai jį įgalina išnaudoti visas šio instrumento galimybes. Atlikėja emocionaliai, preciziškai perteikia kūrinį, tai suteikia pridėtinės vertės kompozicijai. Konkursas ,,Mano nata’’ kvietė jaunuosius kūrėjus įkvėpimo ieškoti M.K. Čiurlionio kūryboje. Tai iš tiesų priminė man, klausytojai, M.K. Čiurlionio 150-metį, gausias šios sukakties minėjimo formas. Tik kyla klausimas, ar šio kūrėjo vardo įprasminimas yra sąmoningas ar vis dėl to inertiškas poelgis.

Juliaus Prakopavičiaus ,,Vienas per vandenyną’’ – kompozicija fortepijonui ir fleitai. Jaunąjį autorių įkvėpė A. Valujavičius – keliautojas, sėkmingai perplaukęs Atlanto vandenyną. Dramatiškas ir ryškus akompanimentas – tai kūrėjo interpretuojamas vandenynas, o fleita – vieniša valtelė, blaškoma jo bangų. Manieringa ir veržli fortepijono partija sukuria kontrastuojančią įtampą fleitos solo, o svajinga, banguojanti ir lėta melodika išpildo autoriaus suponuojamą vandenyno idėją. Abejonių sukėlė kompozicinė struktūra ir instrumentų skirstymas ,,rolėmis’’. Akompanimento dešinės rankos motoriškas kartojimas ir fleitos partija man pasirodė paviršutiniška. Pačios kompozicijos konceptas – tiesioginis vandenyno ir valties vaizdavimas manęs nesužavėjo. Kūrybinių idėjų pristigo ir kūrinio pabaigai.

Analizuojant šią kompoziciją, ypač vertinant tai kaip ankstyvąjį kūrybos etapą, jaučiu joje besiformuojančią autoriaus stilistinę kryptį. Nors kūrinio struktūra ir idėja pasirodė kiek lakoniška, o fleitos melodika – itin paprasta, kūrinys turi potencialo. Tai geras pagrindas tolesnei kompozicinei raidai.

Dar vienas kūrinys, kurį norėčiau aptarti – Jono Ąžuolo Vaitkevičiaus kompozicija išilginių fleitų ansambliui ,,Laidotuvių eisena’’. Pirmą kartą klausant šio kūrinio, mane užklupo nostalgiški senosios animacijos garso takelių prisiminimai. Kompozicija sukurta elementaraus kanono principu, pasižyminti klasikine konsonansiška harmonija. Neįprasta mūsų laikmečiui instrumentų sudėtis ir kūrinio pradžioje bosinės fleitos ,,vaikščiojimas’’ kvintų intervalais sukūrė žaidybinę ir kiek ironišką atmosferą. Man tai priminė vis prisukamą muzikinę dėžutę. Puikaus atlikimo dėka ji skambėjo įtikinamai. Prisiminus kūrinio pavadinimą – ,,Laidotuvių eisena’’, lieka abejonė, ar tikrai girdžiu laidotuvių eiseną, o ne tiesiog niūrų maršą.

Nepaisant kelių kritinių pastebėjimų, jaunojo kūrėjo kompozicija paliko šviesų ir harmoningą įspūdį. Kūrinyje aiškiai juntamas nuoseklus kanono taisyklių taikymas ir klasikinės harmonijos pagrindai, būtent tai suteikė kompozicijai natūralumo bei aiškumo. Kūrinį malonu klausyti, o instrumentų tembrų darna liudija apie kompozitoriaus muzikalumą ir autentiškumą.

Penktasis kūrinys – Ievos Kasparavičiūtės styginių kvartetas ,,Miškas jūroje”. Kompozicija turi minimalizmo bei neoklasicizmo bruožų. Kūrinio eigoje suskambėjusi lyrinė kelių natų smuikų melodija man priminė senųjų dzūkų liaudies dainų atgarsius. Kūrinys sukėlė asociacijų su J.Adams muzika. Išlaviruotas ritmas ir imitacinio pobūdžio smuikų persipynimai sukūrė žaismingą atmosferą, nors skambėjo nevientisai. Kėlė klausimų kūrinio kompozicinė struktūra. Norėjosi, kad dalys būtų ilgesnės. Tačiau įdomus ritminis pradas puikiai derėjo su muzika, mane suintrigavo dramaturgija, primenanti didelį kalną ar bangą. Galiu teigti ir pasidžiaugti, jog kūrėja turi daug patirties muzikos kompozicijos lauke.

Alberto Didoro kompozicija kameriniam ansambliui ,,Viltis’’. Kūrinio pradžioje lėtas tempas, gilios pauzės ir jausmingos styginių slinktys kuria melancholišką nuotaiką, kurią dar labiau paryškina violončelių melodinis motyvas ir smuikų tremolo. Tai primena dramatiško filmo garso takelį. Ryškios pauzės ir kvartiniai sąskambiai suteikia kūriniui sodraus pilnumo. Garsų pasažus, žaidžiančius tarpusavyje, interpretuoju kaip raginimą sustoti skubančių žmonių visuomenėje. Sodrūs ir tęstiniai sąskambiai sukuria paslaptingą, netgi mistinę atmosferą. Vidurinėje dalyje nuskaidrėjusi harmonija suteikia šviesios vilties, kuri užkoduota ir kūrinio pavadinime. Trumpam netikėtai išnyrantis styginių glissando panardina į nerimo šešėlį, tačiau kūrinys baigiamas šviesos pliūpsniu mažorinėje tonacijoje.

Kompozicija išsiskiria manieringa harmonija ir solidžia struktūra. Juntamas čiurlioniškas koloritas ir teatrališkumas, tai parodo brandžias autoriaus muzikines žinias.

Išklausius visus konkurso laureatų kūrinius, atmintyje iškyla J. Cage citata: ,,Nesuprantu, kodėl žmonės bijo naujų idėjų. Aš bijau senųjų’’. Šie žodžiai puikiai atspindi šiųmetinio konkurso autorių kūrinius. Kompozicijose gausu pasikartojančio post-minimalizmo motyvų ir repetatyvumo, M.K. Čiurlionio įtaka dažnai užgožia ir neleidžia prasiskleisti pačių jaunųjų autorių kūrybiniams impulsams. Norėčiau dalyviams palinkėti drąsiai ieškoti, bandyti, eksperimentuoti, abejoti, klysti ir taip atrasti savo kūrybinį kelią ir individualumą.

Klaipėdos Vydūno gimnazija
Mokytoja Ingrida Bertulienė

 

III vieta

Kotryna Baršauskaitė: ,,Mano patirtys ir atradimai išklausius XVI-ojo nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata" laureatų koncerto įrašą"

Tikriausiai viena didžiausių šių laikų pasaulio problemų yra per didelis skubėjimas. Esame susiplanavę aibę darbų, kuriuos reikia atlikti, daugybę vietų, kurias reikia aplankyti. Aš manau, kad laikas, skirtas klasikinės muzikos koncertui yra retas momentas, kai gali stabtelėti, susitapatinti su savimi, savo mintimis, emocijomis ir muzika. Aš tai padariau klausydama XVI-ojo nacionalinio moksleivių muzikos kūrinių konkurso „Mano nata“ laureatų koncerto įrašo. Konkursas buvo dedikuotas M. K. Čiurlionio 150-ajam jubiliejui pažymėti. Kompozicijas vertino garbinga komisija: D. Čemerytė, J. Aglinskas, G. Janonytė-Muzikevičienė, J. Jasinskis, D. Zakaras.

Štai kokios mintys, vizijos, asociacijos kilo išklausius pateiktus muzikos kūrinius.

Domas Brazulevičius - „Robotai, žiedlapiai“.

Distopinė, rimta ir griežta kompozicija. D. Orvelo „1984-ieji“, tokia asociacija kyla išklausius Domo Brazulevičiaus kūrinį „Robotai, žiedlapiai“. Ši muzika kviečia stabtelėti, paisyti tylos tarp garsų, leisti sau pajausti švelnų pulsavimą viduje. Išlaiko dėmesį ir sudomina klausą. Kaip ir novelėje, muzikinis siužetas žingsniuoja po truputį, vis labiau įtraukdamas klausytoją. Kompozicijoje girdimi sluoksniai, lyg sintezuoti tonai, subtilūs pulsavimai, švelnūs „umf“ garsai, kurie primena pulsuojančius varžtus ar elektronines jėgas. Dinamika gana subalansuota: kartais ji pakyla, lyg magnetinis sprogimas, paskui nusileidžia - vėl tyliai plevena. Kūrinys siurrealus, labai jautrus, turintis šviesos ir įdomių ritminių proveržių.

Albertas Didoras - „Viltis“.

Atmosferiška, plūduriuojanti, erdvinė, transcendentinė muzika. Man šis kūrinys asocijuojasi su dykuma, planeta „Arakiu“ iš knygos ar filmo „Kopa“. Nesibaigiantys smėlio šuorai ir itin vertingos dulkės sklindančios ore. Garsai nėra griežti ar koncentruoti - jie veržiasi, glūdi tarsi debesų sluoksniai. Melodija ir garso tekstūra keliauja lėtai, lengvu pulsu. Kartais atrodo, kad faktūra ore kyla iš tolimo horizonto. Muzika „plaukia“, o ne dramatiškai plėtojama, atsargiai lydi klausytoją į nepažintus tolius. Tarp tylos ir gaudesio egzistuoja subtilus disbalansas - kartais pasigirsta tylūs tonai, kurie virsta švelniu dūzgėjimu, bet nepereina į agresyvumą. Tai sukuria paslaptingumo jausmą, kur ne viskas atskleista, lyg vizija iš F. Herberto „Kopos“.

Saulius Jonas Aleksandravičius – „Valsas-baladė M. K. Čiurlioniui“.

Galima išgirsti šiek tiek susvetimėjimo: muzika išgryninta, tačiau viduje sukirba nepatogumo jausmas, kuris ir sužadina mano smalsumą. Valsas-baladė emociškai komplikuotas. Tiršta faktūra, melodija nenuspėjama. Įsivaizduoju anksti ryte rūke paskendusią pievą. Kaip J. Austen romane „Puikybė ir prietarai“. Knygos kulminacija pilna sudėtingų jausmų toje miglotoje pievoje. Klausant kūrinio atsiranda neregimos gijos tarp manęs, atlikėjos ir kūrinio autoriaus. Netikėtai užgimsta bendrystė, atsiranda tapatumo jausmas. Keista, net truputėlį juokinga, mūsų su pianiste veidai skambant muzikai yra tos pačios išraiškos. Reta, niekam nežinoma bendrystė, kurią šio kūrinio dėka patyriau.

Ieva Kasparavičiūtė – „Miškas jūroje“.

Styginių instrumentų pizzicato ir staccato sukuria natūralų skambesį. Muzika yra labai introspektyvi, šiek tiek nostalgiška, atliekama su dideliu jausmu, bet be dramatizmo. Yra elegancijos ir paprastumo, grynumo. Instrumentai susilieja tarpusavyje, bet nepraranda individualumo. Šį kūrinį klausydama prisiminiau vieną gražiausių istorijų iš S. D. Daldry miuziklo „Bilis Eliotas“. Jaunas berniukas nori tapti baleto šokėju, bet nesulaukia palaikymo iš aplinkinių. Labai jautru, bet atneša džiaugsmo ir šviesos. Taip pat kaip I. Kasparavičiūtės kompozicija „Miškas jūroje“. Dviprasmiai jausmai: nuotaikinga, žavu ir gilu, dvasinga.

Julius Prakopavičius – „Vienas per vandenyną“.

Subtiliai pulsuojanti, pasižyminti siaura dinamikos amplitude muzika. Vidinis pulsas, tarsi gyva energija slypi po ramiu paviršiaus sluoksniu. Kūrinys ne tik jausmingas, bet ir brandus, tarsi atspindėtų ne paviršutinišką jausmą, o gilų apmąstymą, kažką, kas gimė iš gyvenimo patirties. Iš ties labai brandus dvylikos metų kompozitoriaus kūrybos braižas. Muzikos atmosfera primena didelę, tuščią, aidinčią erdvę, kurioje sklinda tik vienas tylus motyvas. Tai labai dera su graikų mitologijos Orfėjo ir Euridikės mitu, Orfėjo žengimu į Hadą - ten, kur laikas sustoja, kur pilna šešėlių, tačiau nėra groteskiškumo. Kompozicija skleidžia meilę, prisiminimą ir ilgesį.

Jonas Ąžuolas Vaitkevičius – „Laidotuvių eisena“.

Melodija ypatingai subtili, net kai muzika įgauna daugiau intensyvumo. Kompozicija nėra sudėtinga ar grandioziška, tačiau turi grakštumo, rafinuotumo. Tai svajojimas be pastangų, įtampos. Tarsi viskas ateina pavėjui, „pateikiama ant lėkštutės“. Kontrastas tarp pavadinimo ir paties kūrinio man priminė režisierės S. Coppola filmą apie garsiąją istorinę veikėją Mariją Antuanetę. Paryžius, auksiniai rūmai, malonumai, puotos, kai už lango prancūzai miršta iš bado. Šis kūrinys teikia tokią emociją, lyg būtų aukščiau mūsų visų. Man jis labai patiko.

Kurti meną yra gražiausias reiškinys šiam gyvenime. Dirbtinis intelektas „netyčia“ įrodė visą žmogaus sielos egzistavimą ir gražumą, parodydamas, kaip menas atrodo be jos. DI niekad negalės pakeisti žmogaus kūrybiškumo ir mano bendraamžiai „Mano natoje“ man tai puikiai įrodė. Klausymas buvo graži patirtis -jauki galimybė stabtelėti, permąstyti ir naujai įvertinti tylos bei garso dialogą. Ačiū.

Klaipėdos Vydūno gimnazija
Mokytoja Ingrida Bertulienė

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba