Vaclovas Augustinas: „Mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus“

Publikuota: 2018-09-12 Autorius: Edita Grudzinskaitė - Gruodis
Vaclovas Augustinas: „Mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus“

Priežasčių ir temų, kuriomis galima kalbėtis su kompozitoriumi Vaclovu Augustinu, – ne viena ir ne dvi. Jis – Nacionalinės premijos laureatas (2010), dirigentas, choro „Jauna muzika“ meno vadovas. Tačiau šio pokalbio priežastimi tapo po ilgų ir intensyvių kūrybinių metų pasirodžiusi kompozitoriaus kompaktinė plokštelė, taip gražiai prasklendusi per Lietuvą su pristatymo renginiais ir koncertais.

– „Tau bet kokios sutemos šviesios“ – nuostabiausias kada nors girdėtas plokštelės pavadinimas. Kokia jo istorija?

– Nenoriu mistifikuoti. Tiesa, teko pasukti galvą, kaip pavadinti kompaktinę plokštelę. Nusprendžiau pasirinkti vieno iš jos kūrinių pavadinimą.139-osios psalmės eilutė buvo be konkurencijos.

Šią frazę perskaičiau ne Psalmyne, o vartydamas kažkokią psichologijos knygą. Išsyk supratau, kad gims kūrinys. 1996 metais taip ir nutiko.

Neįtikėtinai talpi ši psalmės eilutė, kurią išvertė Sigitas Geda. Gali į ją nerti žvelgdamas iš tikėjimo pozicijų, tačiau ji gali būti perskaitoma ir meilės akimis. Ir dar daugiau: šis pavadinimas kalba draugų, šeimos ar bet kokiame kitame santykyje. Jis įkrautas stipria energija ir informacija.

Pasibaigus kompaktinės plokštelės pristatymo renginių ir koncertų ciklui, galiu pažvelgti iš tam tikro atstumo. Manau, kad pataikyta, pavadinimas tikrai pasiteisino. Tame plokštelės pristatymo šurmulyje pavadinimas „skrido“ labai sklandžiai.

– Ar pavadinimas – Jūsų asmeninių būsenų, patirčių atspindys?

– Beveik visi mano kūriniai turi biografinių ryšių. Gyvenimo įvykiai sukelia tam tikras emocines būsenas. Tuomet praveri langus informacijai, kas kartą kitokiai.

Pasirinkimai – pavadinimų, tekstų – nėra atsitiktiniai, jie atkeliauja iš vidaus.

– Iš kokio ežero – kančios ar džiaugsmo – dažniau išteka Jūsų melodijos?

– Dauguma – iš kančios. Gal tas žodis kiek per skambus, greičiau iš kažkokios trinties. Kartais dienos lygiai, ramiai plaukia, niekur neužkliūna. O štai kai užkliūna... Nesakau, kad kūrybinis procesas sustoja, kai gyveni pusiausvyroje, bet tuomet pats save turi išprovokuoti, nebūtinai susiedamas su savo emocine būsena.

– Kas dažniausiai Jums sukelia kančią? Na, gerai, trintį... Pripažinimas, pinigai, santykiai?

– Dėl pinigų nekenčiu, dėl pripažinimo juolab. Dėl pastarojo apskritai kuo toliau, tuo labiau nesijaudinu.

– Kodėl?

– Galbūt todėl, kad mano tuštybė jau patenkinta, mano ego – ramus.

– Nejaugi nesinori būti pastebėtam? Kurti muziką, sakyčiau, yra tas pats, kaip rašyti laišką. Juk norisi sulaukti atsakymo?

– Be abejonės, smagu, kai yra atgarsis, kai atsiduri dėmesio lauke, bet to tikrai nebesureikšminu.

Man labai nepatinka net CV rašyti. Kažkokie niekai... Vardinti dvidešimties metų senumo įvykius? Parašau profesiją, svarbiausią apdovanojimą, kuriuo tikrai didžiuojuosi, ir pavardę. Visa informacija turi būti pavardėje.

– Na, bet vis tiek, dėl ko labiausiai kenčiate?

– Čia kaip psichoterapijos seanse (juokiasi).

– Jūs laisvas neatsakyti...

– Jei šito manęs būtumėte paklaususi prieš dešimtmetį, atsakymas būtų kitoks. Skirtingu metu ir atsakymai skirtingi, nes vis kiti dalykai kankina. Gal jau rytoj šiame atsakyme tebus likusi dalis tiesos.

Šiandien man didžiausias nejaukumas žiūrėti į veidrodį. Dėl savidrausmės, disciplinos, dėl tam tikrų atsakomybės dalykų, muistymosi, nusimuilinimo, visokių kipšiukų, tupinčių ant vieno ir ant kito peties. Dabar tokie mano didžiausi iššūkiai.

– Apsileidimai?

– Taip, būtent. Kaip šv. Mišių pradžioje: nusidėjau mintimis, žodžiais, darbais ir apsileidimais. Kiekvieną sekmadienį man tie žodžiai kas kartą kerta, duria tarsi ietimi į krūtinę.

Kalbu apie kasdienius paprastus dalykus: neatsikelti pakankamai anksti, daug ir vėlai valgyti, išjungus bet kokį sąmoningumą žiūrėti televizorių, kitaip tariant, pasiduoti impulsui, gyvuliškam, bet kokiam. Mėginu su tuo dorotis, kaip nors rasti balansą, kad savęs per daug nekankinčiau, neužsiduočiau kareiviškų uždavinių. Nereikia savęs užspausti, kad skaudžiai neatkristum.

– Kam Jums toji savidrausmė? Kodėl save plakate už gulėjimą su kebabu prie televizoriaus?

– Savidrausmė nėra pati sau tikslas. Mano minėti nukrypimai nuo kurso rodo asmenybės išsiderinimą. Jei vienas narys yra nesveikas, visas kūnas nesveikas. Sekmadienio pamoksle nuskambėjo mintis, kad blogis muša per mūsų silpniausią vietą. Savidrausmė – būtina, norint išlaikyti pusiausvyrą.

– Ar kūrybai ji atliepia?

– Be abejo. Kaip gali tingumas ir apsileidimas padėti kūrybai?

– Atsiplėškime nuo sofos ir televizoriaus. Ar XXI amžiuje meilė vis dar tebėra kūrėjo mūza?

Meilė – tokia sudėtinga sąvoka... Labai greitai galima nusišnekėti. O jei turit galvoj įsimylėjimą, tai taip. Gera patirti tą romantišką jausmą, užsisvajoti, sukurti kūrinį, pirmame puslapyje parašyti kokią nors koduotą dedikaciją arba paslaptingus inicialus... Ech... Kartais tai labai stimuliuoja kūrybą.

Žavu tai, kad kūrinys, pažadintas romantiško jausmo, atitrūksta nuo to impulso, ima gyventi savo meninį gyvenimą ir paliečia daugybę kitų žmonių. Kaip ir poezijoje. Poetas rašo savo mylimajai, o paskui visas tuntas moterų skaito ir jaučiasi taip, tarsi kiekvienai jų asmeniškai tos eilės parašytos.

– Ar meilės įkvėptos natos gali penklinėje susirikiuoti „Agnus Dei“ ar „Augo kieme klevelis“ forma?

– Taip, žinoma, jausmas gali perkeisti tavo vidų ir muzikine išraiška nukeliauti visai kita kryptimi. Meilė yra santykis, ir nebūtinai euforinis, šampano purslais puoštas. Skaudulys, nusivylimas – taip pat meilės palydovai. Antai mano kūrinys „Jerusalem surge“. Į jį galima žiūrėti liturginiu žvilgsniu, kaip į Didžiojo sekmadienio responsoriumą, tačiau gimė ne iš religinių jausmų, anaiptol. Pirminis impulsas – žmogiški santykiai.

Arba „Put such a madness away far from me, O Lord“ – skaudus pasakojimas apie nuopuolius ir prašviesėjimus, nusivylimą ir tikėjimą, melą ir tiesą. Jis irgi inspiruotas tam tikros meilės formos, dramatiško išsiskyrimo.

Kaip ir „Thou hast ravished my heart“ pagal „Giesmių giesmę“. Kas tai? Istorija apie sudaužytą širdį ar svarstymai apie tikėjimo slėpinius – suprask, kaip nori. O ir lietuvių liaudies dainos: rūtelės, šaltinėliai, žirgeliai, paviliojo, paskui į karą išjojo...

– Kaip tik norėjau paklausti, ar Jūsų pavardė prie lietuvių liaudies dainų aranžuočių – išskaičiavimo, muzikos rinkos pajautimo, ar meilės lietuviškai pievai išraiška? Didžioji dalis kompozitorių kategoriškai nekelia kojos į „lietuviškas lankas“.

– Galvoju... Koks mano santykis su rūtomis mėtomis? Gal iš vaikiško muzikinio auklėjimo atėjo tas mano santykis su tautosaka. Jis labai natūralus, užslėptų tikslų neturiu. Nuo vaikystės mane supo liaudies dainos, chorinis repertuaras visais laikais taip pat neapsiėjo be harmonizuotų liaudies dainų. Neišvengiau jų ir aš.

Pirmieji akademinės kūrybos bandymai buvo liaudies dainų aranžuotės. Supratau, kad man tai įdomu. Neneriu į etnomuzikologines studijas. Tiesiog pasiimu dainų rinktinę, vartau, skaitau tekstus, niūniuoju melodijas.

Kai kurie tekstai yra tokie archajiški, tokie ridigdai ridigdo, kad šiuolaikiniam žmogui jau nelabai atliepia. Bet yra dalykų, kurie skamba pakankamai aktualiai. Tada man įdomu, užkabina. Kaip „Anoj pusėj Dunojėlio“. Jei ir yra mažybinių žodžių, jie sutirpsta stiprioje istorijoje. Pirmoji triptiko dalis „Du dob dob“ – taip pat. Kai nukrapštai tuos garsažodžius, atsiveria labai dramatiška muzikine kalba pasakojama istorija, kuri žmones jaudina.

– Esate vienas dainuojamiausių kompozitorių...

– Manau, kad kaip ir visose kitose gyvenimo srityse, taip ir kūryboje, daug ką lemia neatsitiktiniai atsitiktinumai – įvairiausi netikėti susitikimai, pažintys. Pamenu, kažkokiame konkurse amerikietis chorvedys, rekomenduojantis kūrinius leidybos kompanijai, išgirdo „Trepute martela“. Jis man parašė laišką ir pasiūlė šį kūrinį leidyklai. Arba kai choras „Bel canto“ koncertavo Tolosoje, vėl kažkoks amerikonas išgirdo „Du dob dob“, jam patiko, paprašė išleisti.

Gera muzika, tai ir dainuojama (juokiasi).

Jei rimtai, myliu chorinę muziką, žinau, kas skamba, kas neskamba, vis rečiau darau klaidų, truputį jaučiu, kas patinka choristams. Tai žinant, sąmoningai ir nesąmoningai gimsta kūriniai. O ar išskelsi tą žiežirbėlę – šito jau nesuplanuosi.

– Iš kur toji meilė? Dėl moterų klausimų nekyla. O štai chorinei muzikai?

– Neturėjau pasirinkimo, mano miela. Šešerių buvau nuvestas į „Ažuoliuką“, ir mano likimas buvo nulemtas.

– Galėjot pasipriešinti...

– Nutiko priešingai. Chore mano instrumentas buvo akordeonas, jį tėvai buvo priversti tampyti į pamokas. Vieną dieną juos tai paprasčiausiai užkniso ir jie pasakė: „Viskas, užtenka.“ Aš neatsimenu, bet liudininkai sako, kad sukėliau triukšmingą isteriją. Man niekada nekilo dramatiško noro priešintis muzikai.

– Net ir paauglystėje?

– Laikui bėgant atsirado mokyklos ansamblis, grupė „Saulės laikrodis“, gitara, paaugliška kūryba, būrys merginų aplink.

Mūsų muzikavimas buvo lydimas skaistaus paaugliško idealizmo. Lygiagrečiai buvo akademinis mokymasis, solfedis, „Ąžuoliukas“. Po laiptelį ir užkopiau iki profesionalų.

„Ąžuoliuko“ vadovas Hermanas Perelšteinas pasakė, kad turiu eiti į muzikos pasaulį. O muzika kokia? Suprantama, kad chorinė. Neatsižadėsiu choro iki gyvenimo pabaigos: labai gražu ir labai prasminga. Neišskiriu chorinės muzikos kaip vienintelės tobulos. Tiesiog čia yra mano pasaulis, mano prūdas, jis man artimas. Aš čia, jame.

Mėgaujuosi ir kurdamas, ir diriguodamas. Klausydamasis – ypač. Labai mėgstu klausytis įrašų. Tačiau gražu yra tik tuomet, kai sudainuota labai gerai. Jei nors truputį pro šalį – nepakenčiama.

– Kokioje skrynioje, kokiame medyje, ant kokio kalno chorinės muzikos jėga?

– Mano manymu, choro unikalumas tas, kad jokiame kitame grupiniame muzikavime nėra tokios gilios ir tikros bendrystės. Palyginčiau ją su bendros maldos efektu. Kiti pasijuoks, sakys, ką čia niekus paistai. Tačiau man atrodo, kad chorinis dainavimas kuria ypatingas vibracijas. Jei sėkmingai sukrenta, sąmoningai viena kryptimi ir į vieną tašką siunčiami trisdešimties žmonių impulsai negali nesukelti sprogimo. Choristai net ir dainuoja iš bendros partitūros, o orkestrantai mato tik savo partiją. Toji nematoma bendrystė užkoduota net ir notacijoje.

Aš nemenkinu orkestro muzikos galios, tik ten kitaip susidėlioja tos grandys – muzikantas, instrumentas, dirigentas.

– Kiekvienas žmogus kad ir paprasčiausią sumuštinį daro savitai, tik jam būdinga tvarka. Kompozitoriai taip pat labai skirtingai atkeliauja iki premjerų. Kokia tvarka Jūsų kūrybinėje virtuvėje?

– Skaitau knygas, pasibraukiu eilutes, kurios galėtų būti tinkamos kaip tekstas kūriniui. Kartais net be konkretaus tikslo. Išskirtinai daug skaitau šv. Augustino raštų: jų ištisi puslapiai subraukyti, pastabėlių prirašinėta, išbraukti žodžiai, kurie mane nervina, skamba nešiuolaikiškai, tie, kurių neketinu naudoti.

Kai prikaupiu pakankamai tokių tekstinių „paruoštukų“, imu galvoti apie konkretų kūrinį. Susidėlioju iš teksto nuotrupų, frazių savo eilėraštį, kuris turi vidinę logiką. Tuomet vaikštau su tuo kietesnio popieriaus (kad nesusiglamžytų) lapeliu po pievas brolio sodyboje. Vaikštau, skaitau, kol išsigrynina tam tikra ritmika.

Tada nuo literatūrinių parametrų pradedu judėti link muzikinių. Atsiranda pulsacija, ritminis piešinys, pasidarau karkasą, ieškau tam tikrų harmonijų. Prie fortepijono prisėdu, atsitraukiu, vėl prisėdu.

Rašau ranka. Galiausiai – klausau, kaip groja Sibelius, ir klausydamasis darau korekcijas. O tada jau vienas malonumas.

– Apsieinate be erškėčių?

– Būna labai sunku, kol užsikabini. Nerimo stadiją visuomet turi pereiti. Apima tokia panika, kad nepadarysi.

– Ar dabar turite dėl ko nerimauti?

– Gavau užsakymą parašyti Mišias. Beveik visi kompozitoriai, pradedant nuo XIII amžiaus, yra parašę bent vienas. Aš niekada nebandžiau, laukia didelis iššūkis...

Kūryba yra kažkokia keista chemija. Man kartais atrodo, kad viskas yra sukurta. Talentingieji tik išgriebia tuos sąskambius, kažkaip iš kažkur. Toji harmoninga struktūra neabejotinai tuomet veikia ir tave patį, ir kitus.

Antai, kad ir Morteno Lauridseno sekunda tarp sol diez ir la kūrinyje „O magnum mysterium“. Tas sąskambis atsirado tokiame kontekste, kuriame jis „iššauna“. Kompozitorius to neapskaičiavo, jam tiesiog velniškai pasisekė. Pažiūrėsime, gal pasiseks ir man. Per anksti apie tai kalbėti.

– Kada galėsime?

– Šių metų rudenį, lapkričio 24 dieną. Mišios chorui, styginių orkestrui ir solistėms.

Susipažinti su Vaclovo Augustino kūryba plačiau galima: 
http://www.mic.lt/lt/baze/klasikine-siuolaikine/kompozitoriai/augustinas/ 

Susiję video galerijos

No video gallery found
Komentarai