Vargonai ugnies ir ledo šalyje

Šių metų rugpjūčio mėnesį pasitaikė laimė pirmą kartą gyvenime apsilankyti Islandijoje. Mintis aplankyti šią šalį kirbėjo galvoje dar nuo to laiko, kai Islandija pirmoji pasaulyje 1991 metais pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Su vyru vargonininku dr. Vidu Pinkevičiumi esame tvirtai susitarę nekeliauti po pasaulį kaip turistai, visos mūsų kelionės turi būti susiję su vargonais.
Todėl šiais metais sulaukę šiaurės Islandijos vyskupo Gislio Gunnarssono kvietimo apsilankyti seniausioje Islandijos katedroje Holare labai apsidžiaugėme. Žinoma, mes ilgai delsėme vyskupui atsakyti teigiamai, nes keliauti tik dėl vienų vargonų taip toli atrodė neprotinga. Netikėtai, buvome pakviesti vargonuoti festivalyje „Vargonų vasara 2024“ žymiojoje Hallgrimskirkja bažnyčioje Reikjevike. Tuomet supratome, kad pagaliau mūsų sena svajonė išsipildys.
Nuo pirmų akimirkų kelionė buvo pilna įtampos: neatvažiavo „Bolto“ vairuotojas, todėl jau į Vilniaus oro uostą vykome su nuotykiais, oro uoste vėlavo mūsų skrydis į Helsinkį, todėl nespėjome į lėktuvą skrendantį į Reikjaviką. Kitą rytą, nors ir para vėliau, vis tik atvykome į Islandiją. Diena buvo gana giedra, todėl jau iš lėktuvo galėjome pamatyti Islandijos ledynus. Niekaip negalėjome suprasti, kodėl stiuardesė lėktuve krykštavo iš džiaugsmo dėl puikaus oro Reikjavike, buvo +14 laipsnių ir vėjuota. Mums po vasariško karščio šilta neatrodė, tik gerokai vėliau supratome, kad geresnio oro Islandijoje beveik nebūna.
Reikjavikas tą dieną buvo triukšmingas kaip niekada, nes vyko „Pride“ eitynės, miestas skendo vaivorykštės spalvos vėliavų ir konfeti jūroje. Daugiausia veiksmo vyko prie Hallgrimskirkja bažnyčios, nes ji stovi pačiame miesto centre. Prieš įeidami į bažnyčią apžiūrėjome garsiojo Amerikos atradėjo vikingo Leifo Eriksono skulptūrą, stovinčią priešais įėjimą į bažnyčią.
Tokios unikalios repeticijos, kokią turėjome Hallgrimskirkja bažnyčioje dar neteko turėti niekur kitur. Pati bažnyčia sužavėjo savo dydžiu: ypatingai aukšta ir ilga, asketiško dizaino, puikios akustikos – tai yra pats aukščiausias pastatas Islandijoje. Bažnyčioje, kaip ir daugelyje Vakarų Europos didžiųjų bažnyčių, stovi dveji vargonai: choro vargonai prie altoriaus bei didieji vargonai balkone virš įėjimo į bažnyčią. Mažesnieji vargonai daugiausiai naudojami pamaldų metu pritarti chorui ir bendruomeniniam giedojimui. Didieji vargonai skamba pamaldų pradžioje, pabaigoje bei koncertų metu. Didieji vargonai buvo pastatyti 1992-aisiais metais Klaiso vargonų firmos iš Vokietijos. Šie vargonai yra didžiausias muzikinis instrumentas Islandijoje. Vargonai turi keturis manualus, pedalus, 72 registrus, 5275 vamzdžius, sveria maždaug 25 tonas. Šie vargonai taip pat turi dvi griežyklas: vieną vargonų balkone, tradiciškai prijungtą prie fasado, o kitą - bažnyčios apačioje su vargonais sujungtą elektro pneumatiniu kanalu. Ši griežykla nuo smalsių turistų buvo aptverta skiriamąja juosta, ant natų pulto puikavosi užrašas draudžiantis trukdyti vargonininkams. Turistai ėjo nenutrūkstamu srautu, mus filmavo, fotografavo, įrašinėjo. Padarę įrašą užleisdavo jį paklausyti kas gavosi ir t. t. … Šioje sumaištyje turėjome pasidaryti registruotę ir pasiruošti rytojaus pamaldoms bei koncertui.
Sekmadienio pamaldose aukštu meniniu lygiu, maloniai nustebino bažnyčios choras. Man teko garbė pamaldų gale vargonuoti postliudą, kurio metu žmonės apstojo vargonų griežyklą ir stebėjo mano grojimą iš arti. Tai buvo gana neįprasta. Smagu, kad po pamaldų visi susirinkusieji buvo pakviesti kavos. Visi maloniai pabendravome, kai kurie žmonės žadėjo vakare ateiti į mūsų koncertą.
Koncerto programą „Baltic Reverie“ (Baltijos svajonė) sudarė kompozitorių gyvenančių arba gyvenusių aplink Baltijos jūrą esančiose šalyse. Žinoma, atsižvelgiant į vykstantį karą neįtraukėme rusiškos muzikos į programą. Norėdami žmonėms priminti apie tebesitęsiantį brutalų karą, koncerte grojome ir V. Pinkevičiaus meditaciją ukrainiečių liaudies dainos tema. Taip pat pagerbiant Islandiją, programoje skambėjo ir šiuolaikinės islandų kompozitorės Hildigúnnur Runnarsdóttir kūrinys fantazija pagal islandų ikoninę giesmę „Ísland, farsælda Frón“ (Islandija, klestinti Karaliene).
Koncerto metu bažnyčia buvo pilnutėlė. Publika labai geranoriška ir negailinti plojimų. Iš mano per pastaruosius tris metus grotų penkiasdešimties koncertų, šitas buvo pats sėkmingiausias. Dažnai po koncertų įsijungiantis savikritikos mechanizmas šį kartą buvo visiškai nustelbtas euforijos.
Po koncerto mus apsupę žmonės smalsiai apžiūrinėjo vargonų griežyklą, klausinėjo apie programą, vargonus, Lietuvą, dalinosi koncerto įspūdžiais ir nuoširdžiai dėkojo.
Žmonėms išsiskirsčius, antrasis Hallgrimskirkja bažnyčios vargonininkas Steinar Logi Helgasson nusivedė mus į bažnyčios bokštą, kur tiesiai po varpais yra įrengta apžvalgos aikštelė. Čia gėrėjomės Reikjaviko ir jo apylinkių vaizdais, matėme teritoriją, kurioje nuo praėjusių metų gruodžio mėnesio tada jau keturis kartus (o dabar ir šešis) buvo išsiveržęs ugnikalnis.
Kitą rytą išsinuomoję automobilį leidomės į naujus nuotykius šiaurės link. Kelionėje mus lydėjo nuostabaus grožio Islandijos gamtos vaizdai: snieguoti kalnai, tarpekliai, kriokliai, upokšniai, po vieną ar po kelias vaikštinėjančios avys, arklių kaimenės. Kelias, nors ir pagrindinis Islandijoje, buvo labai siauras, vingiuotas be šalikelių ir atitvarų. O kalnuose staiga užklupo tirštas rūkas, nieko nesimatė nei viena kryptimi. Visa laimė, kad Vidas yra ne tik puikus vargonininkas, bet ir ramių nervų vairuotojas. Važiuojant tokiomis sąlygomis kiekviena minutė slinko labai lėtai. Rūkui šiek tiek sklaidantis privažiavome degalinę. Tik išlipę iš mašinos supratome, kodėl kelionių gidai primygtinai rekomenduoja vykstantiems į Islandiją dėvėti terminius apatinius ir neperšlampančius viršutinius rūbus. Per pora minučių, kiek truko nueiti nuo mašinos iki degalinės, buvome kiaurai peršlapę ir perkošti ledinio vėjo. Dabar mums vėjuotas, saulėtas Reikjavikas su +14 laipsnių atrodė kaip svajonė.
Sušilę ir pailsėję degalinėje vėl leidomės į kelią ir neužilgo privažiavome savo kitą kelionės tikslą Blönduós miestelį. Mažytis, beiglaudžiantis prie vieno iš Islandijos fiordų. Čia mus pasitiko moderni tamsiai pilka, Islandijos kraštovaizdį papildanti bažnyčia. Vietinis vargonininkas Eyþór Franzson Wechner įleido mus į bažnyčią ir pademonstravo vargonus. Vargonai, kaip ir pati bažnyčia buvo modernaus dizaino. Pats instrumentas buvo vidutinio dydžio, dviejų manualų ir pedalų islandiški vargonai 2009 metais pastatyti Björgvin Tómasson iš Stokkseyri miesto. Kiek supratome iš vietinio vargonininko bei į mūsų koncertą atvykusio vyskupo Gislio Gunnarssono, bendruomenė vis dar nėra pilnai sumokėjusi už šiuos vargonus, tačiau pirkinio nesigaili. Vargonai skamba nuostabiai ir tobulai tinka šiai bažnyčiai. Iki soties parepetavę nuvykome pernakvoti į mažučius svečių namus, o kitą dieną pailsėję vėl repetavome bei ruošėmės koncertui.
Susirinkus klausytojams vyskupas Gislis Gunnarsonas mus pristatė, o Vidas labai gražiai papasakojo apie mūsų programą „Baltic Reverie“. Programa buvo sudaryta laikantis ankstesnės koncepcijos, tačiau šiek tiek pakeista ir pritaikyta šios bažnyčios vargonams. Po koncerto bendravome su klausytojais, kai kurie iš jų geriau kalbėjo vokiškai nei angliškai, todėl turėjome puikią progą nupūsti dulkes nuo savo vokiečių kalbos žinių ir ja pabendrauti. Per pusantros paros, kurias praleidome Blönduós saulė taip ir nepasirodė. Iš karto po koncerto leidomės į kelią.
Kita stotelė – garsus turistinis miestas, turintis 18000 gyventojų, Akureyri. Akureyri yra garsus tuo, kad į jį atplaukia daug kruizinių laivų. Miestas turi nedidelį, jaukų senamiestį. Įspūdinga Akureyri bažnyčia stovi ant aukšto kalno, į bažnyčią veda ilgi laiptai nuo vandenyno pusės ir atrodo lyg laiptai ir kalnas iškyla tiesiai iš vandens. Vietinis vargonininkas pasakojo, kad pastačius bažnyčią buvo daug vietinių žmonių nepasitenkinimo ir karštų ginčų, nes altorius bažnyčioje stovi ne rytinėje pusėje, kas tradiciškai būdavo privalu nuo pat krikščioniškos bažnyčios pradžios. Tačiau, apsukus bažnyčią į kitą pusę nebeliktų tos fantastiškos gamtos ir architektūrinio statinio dermės, todėl mano manymu šis sprendimas tikrai pavykęs. Manau, kad tą patį mano ir gausiai bažnyčią lankantys turistai.
Jau tą patį vakarą su Vidu susiruošėme į repeticiją. Užpūškavę į kalną susipažinome su vietiniu vargonininku Eyþór Ingi Jónsson, kuris mums aprodė vargonus. Paskui dar ne vieną kartą su juo susitikę šnekėjomės apie vargonus, bendrus pažįstamus vargonininkus, muziką, kūrybą, Lietuvą ir Islandiją, politinę situaciją bei besikeičiantį klimatą. Repetavome iki vėlaus vakaro ir kitą rytą iki pietų. Prieš koncertą Eyþór suderino vargonų liežuvėlinius registrus. Kadangi šis mūsų koncertas buvo iš karto kitą dieną po Blönduós koncerto, grojome identišką programą, kurią Vidas vėl pristatė šį kartą ne tik Islandijos, bet ir tarptautinei publikai. Kadangi publika labai plojo, gale dar atlikome ir bisą. Pavargę, bet laimingi grįžome į svečių namus srėbti užpilamų makaronų ir miegoti.
Kitą rytą išaušo mano manymu pati gražiausia diena, oras buvo puikus, be to, tai buvo vienintelė diena, kai neturėjome niekur važiuoti, repetuoti ar koncertuoti. Aš labai norėjau plaukti pasižiūrėti banginių, nes Akureyri yra garsus savo banginių stebėjimo išvykomis. Buvo sunku įtikinti Vidą, kuris manė, kad tai gali būti pavojinga, nes jo manymu banginiai gali apversti laivą. Tačiau man pavyko jį įkalbėti išvykai ir kaip pamatėme vėliau, laivą greičiau apverstų ne banginis, o turistai, kurie pamatę banginį kitoje laivo pusėje staigiai visi perbėga į jį pasižiūrėti. Išvyka buvo nuostabi, mums pavyko pamatyti net tris kuprotuosius banginius vienu metu. Nuostabūs gyvūnai, tikros vandenyno dievybės. Iš pradžių pamatai trykštantį fontaną, išgirsti keistą garsą ir tuomet banginis pradeda rodytis vis daugiau ir daugiau, o prieš panerdamas į fjordo gelmes ir pranykdamas visu gražumu mosteli savo nuostabia gigantiška uodega. Kiekvieną kartą, pamačius tą grakštų uodegos mostą per laivą nuvilnydavo susižavėjimo atodūsis. Ekskursijos gidė prašė turistų niekada neužsakinėti patiekalų iš banginio mėsos. Aiškino apie jų svarbą vandenyno ekosistemai ir gresiantį pavojų išnykti dėl triukšmo taršos (angl. noise pollution), nes vandenynuose beveik nebeliko tylios vietos dėl žmogaus ekonominės ir karinės veiklos.
Padraugavę su banginiais išvykome į paskutinę vargoninę ekspediciją Hólar miestelį, kuriame stovi seniausia Islandijos katedra. Bažnyčia Hólare stovėjo jau XI amžiuje, tačiau ji iki mūsų dienų neišliko. Dabartinė bažnyčia buvo pašventinta 1763 metais ir yra seniausia akmeninė bažnyčia Islandijoje. Bažnyčioje stovi medinis puošniai paauksuotas XV amžiaus altorius, šalia katedros stūkso pusantro kilometro aukščio kalnai, kurių viršūnių dėl rūko, lietaus, o vėliau ir sniego taip ir nepamatėme. Hólare gyvena tik 100 gyventojų, tačiau nepaisant to, čia yra mažytė žemės ūkio akademija. Hólaras taip pat yra garsus „elfų namukais“ su žolės stogais. Tačiau kaip paaiškėjo, tai ne elfų namukai, o senosios ūkininkų trobelės, paplitusios visoje šiaurės Islandijoje ir saugomos UNESCO. Hólare esančios trobelės statytos 1860 metais, žmonės jose gyveno iki 1945 metų. Dabar viduje radome muziejų. Įžengusi į vidų pasijutau kaip vaikystėje močiutės stuboje Gudelių kaime, Marijampolės apskrityje. Tik čia asla buvo ne plūkto molio, o grįsta dideliais plokščiais akmenimis, tačiau kvapai ir buities rakandai mane nukėlė atgal į vaikystę. Vidas buvo šiek tiek nusivylęs, kad nepamatė elfų.
Negaliu nepaminėti ir Islandijos geoterminių baseinų. Jų yra kiekviename miestelyje. Netoli esančiame Hofsós miestelyje ir mes išdrįsome vieną išmėginti. Tą rytą buvo tik keturi laipsniai šilumos, lietus, vėjas. Tačiau buvo tikrai malonu plaukti atvirame, šiltame baseine, įsikūrusiame šalia vandenyno. Galima buvo įsivaizduoti, kad maudomės ne baseine, o vandenyne. Tačiau didžiausias malonumas buvo pasėdėti kubile, kur vanduo siekė +39 laipsnius. Beje, dėl iš žemės trykštančios energijos, baseinai Islandijoje labai pigūs. Todėl žmonės jais mielai naudojasi, nes visų kitų dalykų kainos Islandijoje yra kosminės.
Ir štai išaušo mūsų paskutinio koncerto Islandijoje diena. Rūkas, lietus, šlapdriba, kiaurai viską košiantis vėjas ir tik +2 laipsniai. Net patys islandai tą dieną skundėsi, kad toks oras pas juos būna spalio mėnesį, ne rugpjūtį. Hólaro katedroje lyg tyčia sugedo šildymas. Tačiau nepaisant visų nepatogumų įjungėme nuostabiuosius danų meistro Frobenijaus vargonus ir pradėjome ruoštis koncertui. Dviejų manualų su pedalais vargonų gausmas pripildė visą istorinę katedrą. Netrukus prasidėjo mūsų koncertas. Mūsų nuostabai, nepaisant prasto oro, bažnyčia buvo pilnutėlė. Todėl buvome labai laimingi galėdami pristatyti Baltijos jūros regiono programą. Publika buvo labai šilta ir dėmesinga.
Po koncerto nuėjome sušilti į žemės ūkio mokyklą, nes mūsų laukė dar viena svarbi misija. Tą dieną į Hólarą turėjo atvykti visi septyni Islandijos vyskupai, švietimo ministerijos atstovė, svečiai iš Islandijos parlamento, nes čia vyko sąskrydis pasitinkant naujuosius mokslo metus. Ta proga turėjo įvykti iškilmingos pamaldos, kurias įrašinėjo Islandijos radijas, o mes tose pamaldose turėjome vargonuoti iškilmingus preliudą ir postliudą. Proga buvo tikrai jaudinanti. Dar niekada neteko girdėti tokio varpų gausmo – gal dėl į kalnus atsimušančio garso, gausmas buvo nenusakomas. Taip pat niekada neteko gyvai groti procesijai, dalyvaujant septyniems vyskupams. Vietinis vargonininkas, kuris yra ir Hófsos esančios mokyklos direktorius nuoširdžiai džiaugėsi mūsų dalyvavimu jų šventėje, nes mes labai palengvinome jo naštą pagrodami preliudą ir postliudą. Jo vadovaujamas nedidelis choras nuostabiai giedojo pamaldose, dar kartą pademonstruodamas aukštą chorinio dainavimo lygį Islandijoje.
Po pamaldų žemės ūkio mokykloje buvo patiektos vaišės svečiams ir vietinei bendruomenei. Turėjome progą pabendrauti su vietiniais žmonėmis, papasakoti apie Lietuvą, paklausinėti apie Islandiją ir dar kartą padėkoti Islandijai už mūsų nepriklausomybės pripažinimą.
Atgal į Reikjaviką važiavome pavargę, tačiau labai laimingi. Neišdildomą įspūdį paliko Islandijos gamta, šilti ir nuoširdūs sutikti žmonės, bei nuostabi architektūra, įsiliejanti į bendrą kraštovaizdį. Na ir žinoma, puikūs vargonai. Mus sužavėjo su kokia meile ir atsidavimu bažnyčios prižiūri ir puoselėja savo vargonus nepriklausomai nuo dydžio bei istorinės svarbos. Patirtis išbandant tokius skirtingus instrumentus labai pravers mūsų darbe Vilniaus universiteto Kultūros centre. Taip pat nustebino aukštas muzikinis bendruomeninių chorų lygis. Grįžę namo po dviejų dienų perskaitėme naujieną, kad Islandijoje netoli Reikjaviko oro uosto vėl išsiveržė ugnikalnis. Ledynus matėm, o ugnies - nesuspėjom pamatyti.