Vargonininko ananta: Virginija Survilaitė

Tęstiniame publikacijų cikle „Vargonininko ananta“ – pokalbis su puikia atlikėja ir ilgamete Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prof. Virginija Survilaite.

Prisiminimai ir patirtys

– Kiek muzikos buvo Jūsų vaikystėje?

– Už savo nuostabią vaikystę nenustoju dėkoti likimui, nes turėjau fantastiškus tėvus ir gimines. Daug vasarų praleidau mamos gimtinėje Joniškėlyje, kur už miestelio esančioje girininkijoje tvyrojo ypatinga darnos ir meilės atmosfera, kuriama mano artimiausių žmonių. Tekdavo nemažai padėti ūkio darbuose, tačiau tai nebuvo vargas, nes dirbdavome visi drauge. O dar tas nuostabus bendravimas su gamta ir naminiais gyvūnais... Tėvų ir giminių dėka susiformavo požiūris, kad bet kuris darbas yra kūryba ir džiaugsmas.

Muzika lydėjo mane nuo vaikystės. Prosenelis Adomas Vanžodas ir senelis Juozas Survila buvo vargonininkai, tėvelis Liudas Survila – fleitininkas, akordeonininkas ir dirigentas. Tėvelis dažnai nusivesdavo į Operos ir baleto teatrą, Filharmoniją, namuose grodavo jo studentai, o ir jis pats mėgdavo griežti akordeonu ir skambinti pianinu.

Muzikos mokyklą pradėjau lankyti tik vienuolikos, kaip tėvai sakė, dėl bendro išsilavinimo. Mokiausi Vilniaus I vaikų muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), mokytojos Laimos Gedgaudaitės-Bakienės, vėliau Aušros Banaitytės fortepijono klasėse.

Aš ir mano sesuo Živilė Survilaitė esame vargonininkės, mano vyresnis sūnus Vytenis Gurstis – fleitininkas, o jaunėlis Adomas baigė teatro edukologijos studijas, bet nuo muzikos nenutolo.

– Kaip pasukote profesionaliosios muzikos keliu?

– Vidurinėje mokykloje mokslai sekėsi gerai. Giminėje yra nemažai pedagogų, muzikantų ir gydytojų, todėl dvejojau – siekti mediko profesijos ar eiti muzikos keliu. Žavėjo abi specialybės, nes muzika – pagalba sielai, o medicina – kūnui.

Pamenu, dar mokykloje mėgdavau padėti mamai, pradinių klasių mokytojai, kurti spektakliukus, parinkti muziką. Kai mano dvynė sesuo Živilė pasirinko muzikinį kelią, tą patį nusprendžiau daryti ir aš. Baigusi muzikos mokyklą, mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Antano Končiaus fortepijono klasėje. Pusantrų metų lankiau vargonų fakultatyvą pas dėstytoją Nijolę Trinkūnaitę-Dainienę.

Tuo metu norint stoti į konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) reikėjo gauti nukreipimą, jo negavusieji turėdavo dvejus metus atidirbti provincijos muzikos mokyklose. Kurse buvome trylika pianistų, o nukreipimų – tik du. Man nusišypsojo sėkmė ir aš pradėjau studijuoti dvi specialybes – vargonų ir fortepijono.

– Ar sunku buvo jas derinti?

– Grojimo vargonais ir fortepijonu technikos gerokai skiriasi, bet prof. Leopoldas Digrys mums tvirtindavo, kad tai ne kliūtis gerai groti abiem instrumentais – reikia tik mokėti „persijungti.“ Tam reikėdavo skirti nemažai pastangų. Daugelis to meto fortepijono dėstytojų manė, kad griežimas vargonais gadina pianistų techniką. Jeigu per atsiskaitymus nepavykdavo tinkamai suvaldyti garso, jie sakydavo, kad tai vargonavimo rezultatas. Prof. Digrys su šia nuomone niekada nesutikdavo. Žinoma, būdavo sunku paruošti dvi programas, nes nuolaidų studijuojančiai dvi specialybes niekas nedarydavo.

– Kokios būdavo prof. Digrio paskaitos?

– Per vargonų specialybės paskaitas vykdavo individualus darbas, bet visi studentai turėdavo stebėti kolegų grojimą. Kiekvieną savaitę gerus du pusdienius praleisdavome kartu. Tai buvo labai gera mokykla, nes kol vienas dirbdavo su profesoriumi, kiti turėdavo galimybę susipažinti su atliekamu kūriniu, jo interpretacija. Tokiu būdu įgijau nemažai pedagoginių žinių ir praktikos, vyresniuose kursuose profesorius leisdavo padirbėti su vargonų fakultatyvo studentais. Prof. Digrys didesnį entuziazmą parodydavo tik vertindamas labiausiai besistengiančius studentus, o šiaip buvo griežtas ir reiklus, nepakantus besikartojančioms klaidoms. Pamenu, labai jaudindavausi prieš koncertus, atsiskaitymus, tad paklausiau, ką man daryti. Išgirdau atsakymą: „Čia aš tau padėti niekuo negaliu.“ Tuomet supratau, kad su savo vidinėmis problemomis galiu ir turiu susitvarkyti pati. Profesorius ugdė platų požiūrį į muzikanto profesiją, skatino nuolat tobulėti, būti sau reiklius ir kritiškus. Iš jo neperėmiau tik griežtumo pedagoginiame darbe.

Koncertinė veikla

– Po studijų pradėjote aktyviai koncertuoti. Koks vargonavimas Jums artimiausias?

– Mėgstu įvairovę, tad koncertuoju ne tik kaip solistė. Nuolatiniai mano partneriai buvo dainininkė Aldona Kisielienė, fleitininkai Valentinas Kazlauskas, Violetas Višinskas, Valentinas Kaplūnas. Vis dėlto pats geriausias partneris – sūnus fleitininkas Vytenis Gurstis. Groti su sūnumi yra fantastiškas jausmas. Drauge pradėjome muzikuoti, kai Vyteniui buvo vos vienuolika, tada jam buvau lyg antra mokytoja. Dabar jis profesionalesnis už mane, tad tenka pasitempti (juokiasi).

– Koks Jūsų muzikinis repertuaras?

– Man artimiausia senoji muzika – renesansas ir barokas, ypač prancūzų autoriai. Joje sudėti visi muzikinės raiškos pagrindai, nėra daugiažodžiavimo, tai racionalumo ir emocijų harmonija. Tačiau mėgstu ir šiuolaikinę muziką, ji man yra laisvės ir fantazijos erdvė. Teko bendradarbiauti su kompozitoriais Broniu Kutavičiumi, Vytautu Laurušu, Valentinu Bagdonu, pradedančiaisiais kūrėjais – šiuos stengdavausi supažindinti su įvairiomis šiuolaikinėmis vargonų technikomis ir patardavau, kaip tai užrašyti natomis.

Iššūkiai

– Ar yra tekę susidurti su kunigų konservatyvumu repertuaro atžvilgiu?

– Stengiuosi labai apgalvotai rinktis muzikinę programą, kad ji tiktų bažnyčios erdvei. Tačiau dėl kai kurių kunigų įsitikinimų man yra tekę keisti (paslėpti) kūrinių pavadinimus. Anksčiau (pasitaiko ir dabar) bažnyčiose nebūdavo leidžiama atlikti koncerto, sonatos ar arijos vargonams. Kunigų manymu, tai pasaulietinė muzika, netinkanti skambėti sakralinėje aplinkoje. Taigi kūrinius pervadindavau. Man regis, tokie ribojimai yra ne religinio pagrindo, bet grindžiami kunigų įsitikinimais. Nėra tokio kūrinio, kuris žmogų padarytų blogesnį, silpnintų jo tikėjimą. Tinkamai parinkta, profesionaliai tiek liturgijoje, tiek ir koncerte atliekama muzika neabejotinai praturtina parapijiečių dvasinį pasaulį. Džiaugiuosi, kad atsiranda vis daugiau muziką mylinčių ir progresyviai mąstančių kunigų.

– Kuo skiriasi koncertuojantis vargonininkas nuo bažnyčios vargonininko?

– Manau, šie amplua neprieštarauja vienas kitam. Dalis bažnyčios vargonininkų daugelį metų groja ir gieda tas pačias giesmes, ir jiems to užtenka. Gal jie neturi reikiamo išsilavinimo, nėra kūrybingi. Išsilavinę, iniciatyvūs vargonininkai visada ieškos kuo įvairesnių muzikinių opusų, galinčių sudominti klausytojus, rūpinsis, kad muzika kuo dažniau skambėtų po bažnyčios skliautais. Norėčiau, kad tokių būtų daugiau.

– Kaip vertinate vargonininkų socialinę padėtį Lietuvoje?

– Problema daugiasluoksnė ir įvairialypė, negaliu kalbėti apibendrintai, nes įžeisčiau tuos klebonus, kurie jai skiria nemažai dėmesio. Išskirčiau du aspektus: atlygis už darbą ir instrumentų būklė. Bažnyčia greičiau susidės marmurines grindis, puikiai įsirengs kleboniją, nei sutvarkys vargonus ar pakels atlygį vargonininkui. Juk neįmanoma atskleisti viso muzikos grožio griežiant prastu, stringančiu ir nesuderintu instrumentu. Dauguma vargonininkų neturi socialinių garantijų, tad kyla klausimas, kodėl valstybė, skirdama lėšų bažnyčios bendruomenės reikmėms, negali įpareigoti, kad dalis jų, bent jau pagrindinėse miestų ir miestelių bažnyčiose, būtų skiriama vargonininkų atlyginimams. Retas kuris supranta, ką reiškia dirbti bažnyčioje (žiemą dažniausiai nešildomoje) vargonininku – kasdien dalyvauti šv. Mišiose, repetuoti su chorais. Priklausyti vien nuo kunigo malonės yra mažų mažiausiai nesąžininga. Vargonininkams reikėtų susitelkti ir kreiptis į bažnyčios hierarchus, valstybės vadovus, bet žinau, koks tai sunkus ir ilgas kelias.

– Ar socialinių garantijų nebuvimas lemia vis mažėjantį vargonų specialybės studentų skaičių?

– Tikrai taip. Dabar jaunimas yra pragmatiškas, bet tai normalu, juk kiekvienas galvoja, iš ko valgys duoną. Nemažai jaunų Lietuvos vargonininkų išvažiuoja mokytis į užsienį ir, deja, nebegrįžta, nes ten jų socialinė padėtis daug geresnė.

Pedagoginiai džiaugsmai

– Daug metų dėstėte Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kuo žavus pedagoginis darbas?

– Visada sakau, kad pedagoginis darbas yra pašaukimas, o koncertavimas – dovana. Labai mėgstu darbą su studentais – jis be galo kūrybiškas ir įvairus, nuolat kintantis. Tai lyg nesibaigianti kelionė su vis naujais bendrakeleiviais. Malonu, kad per 40 mano pedagoginio darbo metų nė vienas studentas nepabėgo iš mano klasės, su daugeliu jų bendrauju ir šiandien. Kai dėsčiau vargonų mokymo metodiką, studentams sakydavau, kad yra trys pedagogų tipai. Vieni puikiai perteikia profesines žinias, kiti kartu plečia mokinio akiratį, muziką susiedami su kitomis meno šakomis, o treti greta minėtų dalykų dar padeda suprasti, kas yra gyvenimas, gėris, pasišventimas, kokia viso to prasmė. Nė vienas mokymo būdas nėra blogas, tačiau aš visada siekiau būti to trečiojo tipo pedagoge.

– Jūsų pirmosios studentės – dabar puikios vargonininkės Renata Marcinkutė-Lesieur, Jarūnė Barkauskaitė, Jurgita Kazakevičiūtė. Ar skiriasi studentų kartos?

– Pirmiausia, anos kartos studentės mokėsi dviejų atskirų specialybių – fortepijono ir vargonų, o dabartiniai studentai – tik vargonų ir dar truputį chorinio dirigavimo. Ir studijų programa ankstesniems studentams buvo palankesnė: joje buvo kompozicijos ir improvizacijos dalykai, jie galėdavo rinktis nemokamus fakultatyvus (klavesino ir kt.). Nenoriu atrodyti bambeklė, bet dauguma anų laikų studentų buvo daug reiklesni sau. Jeigu su dabartiniais studentais dirbčiau taip, kaip su pirmosiomis savo mokinėmis, dauguma jų neatlaikytų tempo, reikalavimų, programos apimčių. Dabartiniai studentai psichologiškai silpnesni, tad daugelio pastabų negali išsakyti tiesiai, reikia ieškoti aplinkinių kelių. Stengdavausi kiek galima labiau diferencijuoti reikalavimus ir mokymo(si) taktiką pagal studentų galimybes, suvokdama, kad tai ne tik jų kaltė, bet ir ikiakademinio pasiruošimo spragos.

Smalsumo skiltelė

– Kuo gyvenate šiandien?

– Noriu gyventi dabartimi ir ateitimi, o ne prisiminimais. Stengiuosi kuo mažiau gręžiotis atgal, bet galvoti, ką dar galiu padaryti. Konsultuoju studentus, vedu meistriškumo kursus, dirbu Vilniaus B. Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje, koncertuoju su sūnumi. Turiu idėją Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje per muzikos pamokas supažindinti mokinius su vargonais. Konservatorija pažadėjo įsigyti elektroninius vargonus ir skirti keletą valandų tokioms pamokoms. Labai mėgstu skaityti knygas, klausytis žymiausių atlikėjų įrašų ir palepinti save bei vaikus gardžiais patiekalais. Kol nebuvo pandemijos, mėgavausi kelionėmis po Europą.

– Užbaikite sakinį: ,,Jei ne muzika..,“

– ...būčiau išpildžiusi vieną iš vaikystės svajonių ir tapusi gydytoja. Man labai svarbus santykis su žmonėmis ir galimybė padėti spręsti jiems kylančias problemas, dalintis sukauptomis žiniomis – nemėgstu ir nemoku laikyti jų savyje.