Vasario žiedai Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje
Vasario pradžioje žiemos žiedų mėgėjai džiaugiasi pražydintų vyšnių šakų žiedais. Šių metų vasario 9-ąją Lietuvos muzikų sąjungos Muzikos svetainė taip pat žydėjo – tiesiogine ir perkeltine prasme. Čia, nešini išradingai sukomponuotomis puokštėmis, rinkosi dainininkės Gintarės Skerytės gerbėjai.
Svetainės fojė dažnas stabtelėjo prie stilingo popietę anonsuojančio plakato (fotografas Vaidas Jokubauskas, plakato dizaineris Arvydas Nekrošius). Jo užrašas „Solo: Gintarė Skerytė“, atrodytų, žadėjo tradicinį jubiliejų formatą – pri(si)statymas, sveikinimo kalbos, padėkos koncertas, balius. Bet įvyko – džiugu – kitaip.
Bendru Gintarės Skerytės ir svetainės šeimininkės Audronės Žigaitytės sutarimu bei pastangomis buvo pasirinkta ne tik nuoširdžiai šilta, bet ir teisinga tiek muzikinės, tiek žmogiškosios komunikacijos tonacija. Svarbiausia buvo Muzika.
Neilgai trukus popietės vairą į savo rankas perėmusi dainininkė ir muzikuojantiems, ir besiklausantiems pasiūlė muzikinės frazės reikšmių, vaizdinių paieškos, minties darbo kelią.
Daugeliui mūsų Gintarė Skerytė buvo, yra, ir bus išskirtinė kamerinės muzikos atlikėja. Ji puikiai dainuoja šiuolaikinių nacionalinės ar globalios erdvės kompozitorių kūrinius, ypač savitai ir įsimenamai atlieka Felikso Bajoro, Broniaus Kutavičiaus dainas. Nevengia ir stambiųjų žanrų opusų, sėkmingai į juos įsijaučia. Bet mieliausia ją girdėti kaip baroko muzikos atlikėją išskirtiniame Europos baroko mieste Vilniuje.
Tokia įžanga rašančiajai šias eilutes buvo reikalinga dėl kelių priežasčių. Pagrindinė: norėjosi ją susieti su nuostaba, kuri ištiko aptariamos popietės pirmoje dalyje. Ją Gintarė Skerytė pradėjo ne kaip dainininkė, o kaip mokytoja, vieną po kitos apglėbdama ir išleisdama į improvizuotą sceną savo mokines iš Vilniaus chorinio dainavimo mokyklos „Liepaitės“. Aštuonios jaunosios atlikėjos – Anelija, Luknė, Emilija, Ieva, Dorota, Ignė, Odeta, Liepa – buvo tokios skirtingos, nevienodo amžiaus ir galimybių, tačiau visos dainavo ne tik savo dabartį, bet ir muzikinės savivokos viltį ateityje. Tai didelis ir reikalingas mokytojos darbas tvirtinant mūsų artimiausios aplinkos bendrą kultūrą, o tik paskui mąstant apie muzikines aukštumas. Svarbu ir viltinga, kad šiame darbe sutartinai veikia balso ugdytoja ir koncermeisteriai, kuriuos taip dėmesingai ir šiltai pristatė Gintarė. Kiekvienam akompanavusiam talkininkui – iškiliajam džiazo pianistui Povilui Jaraminui, muzikalumu džiuginančiam Justinui Armonui, mokančiai meistriškai suvaldyti ne tik fortepijoną, bet ir visus penkis didelius ir mažus savo šeimos vyrus Jurgitai Danienei, muzikavimo aistrą spinduliuojančiam gitaristui ir kompozitoriui Chrisui Ruebensui – ji rado ne tik taiklų žodį, bet ir pateikė po miniatiūrinę spalvingą istoriją.
Antroji popietės dalis vyko Muzikos svetainės kino ir teatro salėje – buvo parodytas LRT 1998 m. sukurtas filmas apie Gintarę Skerytę „Žvaigždele tu mano“ (rež. Dalia Kutavičienė). Jis mums padovanojo progą pažvelgti į solistę iš daugiau kaip dvidešimties metų perspektyvos, suprasti, kad jos pasirinkto kelio turinys ir esmė – Muzika.
Nedovanotina, kad tokie filmai retai „sukasi“ mūsų nacionalinio transliuotojo programose. Juk juose – Lietuvos talentingųjų žmonių įvairovė, darbai plačiame socialiniame kontekste. Mes turime išnirti iš „nesikišimo“, atsargių siūlymų ir patarimų apvalkalo, dėl mūsų ateities globaliame kontekste iš nacionalinio transliuotojo pareikalauti ne jų (įsi)vaizduojamos, bet realios įvairovės, ne (per)dažnai imitacinio, o realaus turinio gylio, gebėjimo susieti praeitį ir dabartį, išskirti tai, kas išties mūsų kultūrai svarbiausia. Beje, neseniai eteryje nuskambėjusio „Muzikinio pastišo“ vedėjas Marius Šinkūnas lyg tarp kitko paminėjo, kad muzikos archyve yra daugiau kaip 500 Gintarės Skerytės įrašų. Šimtais skaičiuojami ir kitų talentingų atlikėjų įrašai, turintys teisę ne tik dūlėti, bet ir kartkartėmis skambėti.
Grįžkime į vasario dienos popietę. Trečioje dalyje Gintarė Skerytė, akompanuojant Povilui Jaraminui, subtiliai visiems priminė kompozitorės Zitos Bružaitės dainą: „Vieną žiemą, o gal vasarą, vieną rytą, o gal vakarą išsiskirsim netikėtai... “. Melodija ir A. Baltakio žodžiai susiliejo į vienį, sublizgo santūria drėgme dažno klausytojo akių kampučiuose, atsirito tyro muzikavimo ir buvimo drauge džiaugsmo banga šiapus ir anapus improvizuotos scenos svetingoje Lietuvos muzikų sąjungos svetainėje.
Pakviesta išsakiau baigiamuosius žodžius apie profesijos ir gyvenimo taisyklių laikymosi svarbą visuotinio laisvėjimo kontekste, popietę su muzika ne kaip laisvalaikio praleidimo formą, o kaip kultūros reiškinį. Pajutom – jis įvyko. Atrodytų, lengvai ir elegantiškai, bet iš nelengvo darbo ir noro gyventi dermės. Beje, buvo ir šampano. Čia tarp kitko, jei šį straipsnį sumanytų persispausdinti (sutikus autorei) žurnalas „Žmonės“ – didysis pretendentas į mūsų visų išorės ir vidaus stiliaus konstruktorius. Tokia linksma gaida ir baikime.
***
Ištrauka iš Inos Dagytės-Mituzienės knygos „Dainuokim: „Tegul skambės Liepaičių dovana – tėvynei liepų ir visų tėvynei“ (Vilnius, 2018)
Mokyklos balso lavinimo mokytoja, balso lavinimo metodinės grupės pirmininkė Gintarė Skerytė
Moto: „Anksčiau bendravimas su paauglėmis mane gąsdino, o dabar jomis žaviuosi ir jas labai myliu“
Dainininkė tampa vokalo pedagoge. Daugeliui operinės ir kamerinės muzikos mylėtojų Gintarė Skerytė visų pirma yra subtili gražaus išlavinto balso savininkė, atsakingai savo repertuarą pasirenkanti solistė. Šiandien ją dažniau išvysi Vilniaus chorinio dainavimo mokykloje „Liepaitės“ nei koncertinėse salėse. Kaip sako pati Gintarė, prie „liepaičių“ ji norėjo prisiglausti efemeriškai, tačiau šios pareikalavo visos pedagogės esybės. Ir pasirodė, kad Mokytoja Gintarė Skerytė turi tokių bruožų, apie kuriuos šalia dainininkės esantys klausytojai nepagalvodavo. Gintarė – aštrialiežuvė, mėgsta paaugles šokiruoti. O kaip kitaip – „trumpiausiu būdu“ – priversi atsiverti, priimti mergaitėms dar nesuprantamą, bet reikalingą informaciją, pastebėjimus, patirtį.
Anksčiau Gintarei Skerytei atrodė, kad šio įnoringo – paauglystės – laikotarpio mergaites ji gerai pažino, ugdydama dvi savo dukras. Tačiau čia, mokykloje, vokalo pedagogė suprato: vyresnieji ir paauglės – skirtingi žemynai, niekada dvasiškai nesusiliesiantys, bet galintys vieni kitiems padėti, uždegti. Mokytoja Gintarė moka kurti santykius. Tuo pačiu ji vis dar mokosi iš šiandieninių paauglių. Ko? Kad ir konkretumo, pvz., kad klausimą, užduotį reikia suformuluoti tiksliai. Antraip susiklostys tokia situacija, kokia prieš kurį laiką pasitaikė jai: paprašė mergaičių surasti ansamblio pavyzdžių – ir pasipylė variantų įvairovė. O tereikėjo rasti ansamblių, kuriuose dalyvauja balsas.
Mėgstama G. Skerytės frazė: „Paauglėms reikia duoti du pagrindinius dalykus: šaknis ir sparnus.“ Mergaičių genetinių mamų jau nebestebina dažna mokytojos telefoninio pokalbio pradžia: „Skambinu dėl mūsų bendro vaiko.“ Nes Gintarei šaknys, kaip ir medžio šakos, „Liepaičių“ medžio dvasiniame kamiene yra bendros. Čia verta prisiminti seną iš amerikiečių folkloro atkeliavusį pastebėjimą apie vieningumo kūrimą. „Nė vienas medis neturi tokių kvailų šakų, kurios kovotų tarpusavyje“, teigia šiame žemyne populiari sentencija.
Kūrybos procese „Liepaičių“ mokytojai ir mokinės nekovoja. Būdami drauge, jaučia vienybę, jėgą. Tačiau tam, kad choras suskambėtų tokiu gražiu garsu, kokį dažnai girdi klausytojai, vokalo pedagogei tenka „pačiupinėti“ kiekvienos mergaitės balsą. Ir ne tik jį, bet ir pačią asmenybę. Reikia svarios darbo ir laiko atkarpos, kol mergaitė pajunta tartum iš pačios sielos gelmių dygstančius sparnus. Jie pakelia jauną žmogų iš atlikimo į muzikavimo erdves.
Ko moko dainavimas chore ir ko reikia išmokti individualiose dainavimo pamokose? Chore mokoma paklusti dirigento mostui. Čia visas choras yra instrumentas. Jame galioja grandininio kvėpavimo dėsnis – dainininkės kvėpuoja natūraliai, kiekviena įkvepia tada, kai pritrūksta oro. Kai dainininkė atsistoja prieš klausytoją viena, ji turi tiksliai suderinti muzikines mintis, frazes su kvėpavimu. Balso lavinimo pamokos padeda įgyti tokių įgūdžių.
Individualiose vokalo pamokose reikia mokytis reikšti savo valią – muzikinę valią. Pasijusti savarankišku žmogumi. Pajusti savo vertę. Vokalo pedagogė neretai pastebi, kaip mergaitė, atėjusi į klasę gausiai „auskaruota“, „kampuotos“ laikysenos, po kurio laiko atranda harmoningesnę savo tapatybės dalį, ugdo save kaip asmenybė. Tada ji ima ir išoriškai keistis – išsitiesia, tampa labiau pasitikinti, ekstravaganciją keičia mergaitiška elegancija.
Mokytoją džiugina pozityvi kaita. Vadinasi, ugdytinė pajuto ugdytojos nužymėto tikslo trauką: einanti tobulėjimo keliu mergaitė turi tapti stipri. Tada ji paklus chorvedės batutai ne iš įpročio laukti nurodymo, o iš suvoktos būtinybės – laisvai. Ir balso lavinimo pamokoje atsiskleis ne tiek verčiama, kiek besidžiaugdama – juk gali ir turi ką pasakyti kitiems. Konfliktų – išorinių ir vidinių – visada ir visur buvo, bus. Gyvenimas neturi šiltnamio atmosferos. Tačiau žinome: tai, kas mūsų nesužlugdo, padaro stipresnius.
Susiję nariai
Gintarė Skerytė
Dainininkė