Viktorui Gerulaičiui - 75-eri. Kaip visada – „gerulaitiškai!

Vasario 13-osios pavakare į istorinę Lietuvos mokslų akademijos salę susirinko tikrai gausi muzikų ir kultūros žmonių bendruomenė, o šio gausaus susitikimo „kaltininku“ šįsyk tapo Viktoras Gerulaitis, kuris pastaraisiais metais save pristato, ne muzikologu (kas būtų pagal diplomą) ar menininku, o tiesiog – Švietėju. Susirinkimo intencija – šįsyk neeilinė, Švietėjui Viktorui Gerulaičiui vasario 12-ąją „stuktelėjo“ nei daug, nei mažai – 75-eri, taigi – jubiliejinis susitikimas – kūrybos vakaras, o jo skelbimo paantraštė dargi skelbė, kad pas Viktorą Gerulaitį svečiuosis Francas Šubertas ir Nikolas Paganinis.... o tai – jau tikrai „gerulaitiškas“ reikalas. Prisimenant Viktoro Gerulaičio skaitytas Vakarų muzikos istorijos paskaitas anuometinėje Valstybinėje konservatorijoje (teko man toks džiaugsmas), o ir nesyk nūnai girdėjus jo pristatomas koncertines programas, papildyčiau, kad šalia minėtųjų F.Šuberto ir N. Paganinio V. Gerulaitis gali į kompaniją „pasisodinti“ ir patį Pranciškų Juozapą (tą, Austrijos imperatorių), nes Viktoro pasakojimai niekada nebūna tik apie muziką ar muzikus. Tai – labai kontekstualūs istoriniai ekskursai po anų laikų visuomenes, tarytum koks dokumentinis-vaidybinis spektaklis, kurio herojais ir V. Gerulaičio gyvais pašnekovais tampa istorinės personos (ir nebūtinai tik muzikantai). Originalu? Ko gero. Įdomu? Velniškai, bet tam reikia būti Viktoru Gerulaičiu, nes auditorijos sudominimas tokio žanro pasakojimais, tai ne tik pasakotojo erudicijos (ko, beje, juodai kratosi pats Viktoras) reikalas, bet tiesiog – duotybė. Devyniasdešimtinių ir ankstesnę LRT prisimenantys, prisimena ir „Tautos gaidą“, Viktoro Gerulaičio vestą laidą, kurį pritraukdavo ne tik muzikantus. Neabejoju, kad ir šįsyk Viktoro pasakojimai apie Šubertą, Paganinį, bei jų laikmetį abejingų nepaliko, kaip ir paties jubiliato kone „trileriniai“ prisiminimai apie 1989-ais iš Maskvos biurokratų gniaužtų išplėštą apvalią 200 tūkst. rublių sumą Lietuvos kompozitorių sąjungos naudai, kai ši atsiskyrė nuo tuometinės SSSR kompozitorių sąjungos. ....ir ta tarsi ore sklandanti F. Šuberto Fantazija fortepijonui 4-ioms rankoms f-moll, skambėjusi salėje (vienas paskutiniųjų Šuberto kūrinių, kurį Viktoras Gerulaitis įvardijo kaip bene liūdniausią ir nostalgiškiausią muziką (neįmanoma ginčytis...)), kaip ir kompozitoriaus istorijos nuotrupa apie ore kabantį mažojo „Šubertuko“ lopšį abejingų tikrai nepaliko.

Būta ir padėkų, jos jubiliejiniuose vakaruose - neišvengiamos ir būtinos: Vaclovui Paketūrui, Juozui Gaudrimui, Adeodatui Tauragiui (buvusiems mokytojai, kurie - jau ramybės laike) ir Maestro Juozui Domarkui (sėdėjusiam pirmoje eilėje dešinėje!), kažkada „paskolinusiam“ batutą su visu orkestru... Tačiau šioje garbingų vyrų kompanijoje Viktoras dėkojo ir labai svarbiai Damai (be jų juk mes esame niekas!). Tai – paskutinė, jau nebeegzistuojančių, bet kadais buvusių labai svarbių Lietuvos menininkų rūmų direktorė Aldona Daučiūnienė, nes šie vakarai Mokslų akademijoje, kaip ir Viktoro Gerulaičio jubiliejinis, vyko ir vyksta jos dėka. Menininkų rūmų neliko, sakykime tiesiai šviesiai – juos iš mūsų atėmė politikai, bet liko menininkai ir Menininkų rūmų dvasia, kuriuos kaip tik ir suburia Aldona Daučiūnienė.

O pabaigai – mažas Viktoro Gerulaičio pažadas: laukia rimtas pokalbis, tad nepražiopsokite.

Virginijos Valuckienės nuotraukos

Susiję nuotraukų galerijos

VIKTORAS GERULAITIS

2025-02-14