Virtualus choras. Lietuva [Vol. 2]

Publikuota: 2018-09-07 Autorius: Ingrida Alonderė
Virtualus choras. Lietuva [Vol. 2]

Šiandien pasaulyje kiekvieną dieną atsiranda vis kas nors naujo, o menininkai stengiasi būti unikalūs ir naujoviški. Choro menas – ne išimtis. Tapo svarbu ne tik gerai dainuoti, bet ir aplinka, dirigento ir choristų įvaizdis, atmosfera, o pasitelkus technologijas, galima susikurti naują, kitokį įvaizdį ar patobulinti senąjį. Viena iš tokių originalių išraiškos formų – 2009 m. atsiradęs virtualus choras, kuriam sukurti reikia: videokamerų, garsiakalbių, kompiuterių, prieigos prie interneto, ausinių ir kt. Pastarojo išradėjas, Ericas Whitacre'is, tokį chorą apibūdina kaip visuotinį reiškinį, sukurtą choro dainininkų, kuris suburia žmones iš viso pasaulio, mylinčius muziką ir gebančius pažvelgti į chorinį dainavimą šiuolaikiškai.

Lietuvoje sukurti virtualų chorą idėja kilo 2016 m. stojamųjų egzaminų metu, vykstant priėmimui į muzikos teorijos ir kritikos magistrantūros specialybę. Pristačiau temą – E. Whitacre‘io, amerikiečių kompozitoriaus virtualus choras, jo sukūrimas ir įgyvendinimo eiga. Maniau, jog apie tai tik rašysiu darbą, tačiau viskas pakrypo kita linkme, kai supratau, jog iš tiesų galiu pamėginti projektą sukurti ir Lietuvoje!

Pradžioje net neįsivaizdavau nuo ko pradėti. Žinojau, kaip turi atrodyti virtualus choras, bet visa eiga, įrašų darymas, rinkimas, garso ir vaizdo montavimas – visa tai buvo nauja, reikėjo sugalvoti kaip tai išreikšti, įkūnyti. Tačiau žingsnis po žingsnio projektas „įsibėgėjo“ ir 2016 m. birželio 15 d. „Kultūros naktyje“ buvo pristatytas pirmasis Lietuvoje virtualus choras „Kur giria žaliuoja“ (muz. aut. Juozas Gudavičius).

Po pirmojo pristatymo virtualaus choro idėja išliko gyva. Kartas nuo karto pagalvodavau apie antrąjį projektą, kol galiausiai atėjo svarbūs Lietuvai metai - 100-osios valstybės atkūrimo metinės, kurios ir pastūmėjo imtis naujos iniciatyvos. Pirmiausia, norėjosi ko nors lietuviško – o kas gali būti geriau, jei ne Vinco Kudirkos „Tautiška giesmė“, dedikuota svarbiai valstybės progai. Antra, galvojau, jog projektas galėtų turėti ir kitą, mano nuomone, labai svarbią funkciją – parodyti ką nors naujo, turinčio išliekamąją vertę. Taip kilo idėja sukurti visiškai naują kūrinį, konkrečiai skirtą šiai medijai. Kuriant viziją, kaip atrodys būsimas projektas, pamaniau, jog himnui reikės tokio dirigento, kuriam dainuotų daugybė tautiečių. Tad pakviečiau diriguoti maestro Modestą Pitrėną, kuris maloniai sutiko bendradarbiauti. Antroji užduotis – surasti chorinės muzikos kompozitorių, norėsiantį sukurti naują opusą ir taip įsitraukti į projektą. Kadangi nuo mažens dainuoju chore, esu daug dainavusi lietuviškų kūrinių, o labiausiai „įsirėžę“, gerąja prasme, yra Vaclovo Augustino (konkrečiai mintyse sukosi „Ąžuolėli šimtašaki“, „Tėvyne mūsų“), nedvejodama pasiūliau jam imtis šio iššūkio. Tuo metu gauti teigiamą atsakymą – didžiulė laimė ir sėkmė! Juolab, dar sutiko ir padiriguoti savo kūrinį. Taigi, buvo sukurtas naujas opusas „Sanctus“, ir taip atsirado du „Virtualaus choro. Lietuva [Vol. 2]“ dirigentai.

Projekto įgyvendinimo eiga pasidalino į keturias dalis:

1) paruošiamieji darbai: internetinės svetainės, dirigentų vaizdo įrašų sukūrimas, choro dainų sugrojimas ir įrašymas fortepijonu diriguojant M. Pitrėnui ir V. Augustinui, kūrinių įrašų darymas dainuojant vokaliniui ansambliui (įrašai skirti visiems norintiems dainuoti projekte ir mokintis kūrinius internete), informacinės sklaidos veikla;

2) vaizdo įrašų rinkimas: informacinė sklaida, socialiniai tinklai, radijo pokalbio laidos, televizijos reportažai, internetinė svetainė; chorų vadovų informavimas ir kvietimas sudalyvauti, žmonių grupių rinkimas ir filmavimas;

3) projekto surinktos medžiagos realizavimo darbai: garso takelių „švarinimas“, jų suvedimas į du atskirus chorų takelius, visų vaizdo įrašų montavimas į vizualizacijas, vaizdo klipų sukūrimas;

4) premjerų pristatymo darbai ir premjeros: informacinė sklaida, erdvės paruošimas, technikos aparatūros nuoma, montažai ir kt.

Pirmajame chore, 2016 m., dalyvavo 100 žmonių: 95 tautiečiai iš Lietuvos, 4 iš JAV ir vienas iš Ispanijos. Antrajame [Vol. 2] „Tautišką giesmę“ gieda 164, „Sanctus“ 79 dainininkai. Šių metų projekte turime lietuvių iš Venesuelos, JAV, Austrijos, Ukrainos, Rusijos ir vieną Ispanijos pilietį. Tokie projektai paįvairina chorinės muzikos sklaidą, pagyvina kultūrinį gyvenimą, leidžia įsitraukti labai skirtingiems žmonėms į bendrą veiklą. Virtualiame chore gali dainuoti visi – ir mėgėjai, ir profesionalai. Beje, šiame unikaliame projekte dirigentas matomas netradiciškai: žiūrovai, klausytojai, stebintys jau galutinį vaizdo klipą, turi galimybę išvysti dirigentus ne iš nugaros, kaip įprasta koncertuose, o iš priekio. Ypač džiugu, jog šių metų projektui buvo sukurtas naujas opusas chorui. Tikiu, jog V. Augustino „Sanctus“ bus dainuojamas ne tik virtualioje erdvėje, o taip pat taps chorinės muzikos aukso fondo dalimi.

Sunkiausi darbai – garso ir vaizdo montažai. Didžiausios galvosūkiai – itin skirtingi garso takeliai kokybės prasme. Su jais sėkmingai tvarkėsi tiek pirmojo, tiek šių metų virtualių chorų garso montažo autorius Paulius Ramonas. Takeliuose buvo girdėti skirtingas dainininkų žodžių tarimas, skirtingai nuimamos žodžių galūnės, neintonavimas, ritmo nesilaikymas, triukšmas garso įrašo aplinkoje, labai stiprus, garsus kvėpavimas ir kt. Virtualių chorų dalyviai ne visada save filmuoja su kokybiška aparatūra – kartais tai daro su telefonais ar planšetėmis, ko pasekmėje vaizdo ir garso kokybė labai prasta, liejasi, garsas trūkinėja, išryškėja pašaliniai aplinkos garsai ir pan. Dėl šių priežasčių buvo sunku „išvalyti“ daug garso takelių, todėl kai kurių buvo nutarta net nekelti į bendrą choro takelį, o palikti tik vaizdą.

Projekto vaizdo montažas ryškus ir išskirtinis. Jį sukūrė vaizdo menininko Rimas Sakalauskas. Jame pagal kūrinių tematikas mirguliuoja formomis sudėlioti dalyvių veidai. Dainininkų veidai yra iškarpyti, likęs fonas yra nematomas, todėl buvo lengva kurti įvairiausias patrauklias vaizdines konfigūracijas, siekiant atspindėti kūrinių temas. Himnas pasižymi Trispalvės koloritu, o iš dalyvių yra dėliojami Lietuvos kontūrai ir Vytis. Tuo tarpu „Sanctus“ vizualizacijos charakterizuoja kūrinio tematiką, atspindi ramumo ir šventumo pojūčius. Galima išvysti kolonas, sklendžiančias arkas, kryžių. Abu dirigentai kūriniuose išlieka visą laiką.

Projektą rengė Lietuvos muzikos ir teatro akademija, o Lietuvos 100-mečio virtualius chorus įgyvendino šauni komanda: idėjos autorė ir iniciatorė Ingrida Alonderė, dirigentas Modestas Pitrenas, dirigentas ir kompozitorius Vaclovas Augustinas, vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas, garso takelių montažo autorius Paulius Ramonas, demonstracinio virtualaus choro montažo režisierius Vytenis Gadliauskas, demonstracinio virtualaus choro vokalinis ansamblis: Ieva Skorubskaitė, Milda Zapolskaitė, Gintarė Kulikauskytė, Deividas Janušas, Dainius Balsys, Daniel Monteagudo Garcia, demonstracinio virtualaus choro koncertmeisteris Linas Balandis, demonstracinio virtualaus choro ir premjerų garso režisieriai: Jurgis Jarašius, Julius Aglinskas, programuotojas Antanas Rudaitis, prodiuserės Ingrida Alonderė ir Ana Ablamonova. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, UAB „B korpusas“ bei UAB „Videoprojektai LT“. Ačiū visai komandai!

Kuriant pirmą virtualų chorą Lietuvoje tapo akivaizdu, kad idėja labai originali ir patraukli visiems, norintiems dainuoti. Šiandien virtualus choras pasaulyje – gyva idėja, besiplečianti ir varijuojanti vis skirtingais pavidalais. O žmonėms, gyvenantiems skirtinguose pasaulio kraštuose, tokios iniciatyvos tapo atviros per tas pačias dominuojančias kultūros tendencijas, pasiekiančias mus per globalias medijas.

Susiję video galerijos

VIRTUALUS CHORAS

Susiję nuotraukų galerijos

VIRTUALUS CHORAS

VIRTUALUS CHORAS

2018-09-03

Susiję nariai

Modestas Pitrėnas

Modestas Pitrėnas

Dirigentas, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas

Komentarai