“Vox Juventutis” – gaivus muzikinis vieno kąsnio sumuštinis

Publikuota: 2019-06-16 Autorius: Edita Grudzinskaitė-Gruodis
“Vox Juventutis” – gaivus muzikinis vieno kąsnio sumuštinis

Pasitinkant vasarą Vilniuje ir Kaune nuskambėjo XIII jaunųjų kompozitorių chorinių kūrinių konkurso „Vox Juventutis“ finaliniai koncertai. Šis projektas žavi puikiai surasta forma: kompaktiška, keliaujančia ne į plotį, bet į gylį ir aukštį. Jis dovanoja nuostabias patirtis ne tik kūrėjams, atlikėjams ir klausytojams, bet turi ir išliekamąją vertę. Konkurse nuskambėję kūriniai gyvena tolimesnį savo gyvenimą tiek Lietuvos, tiek užsienio chorų repertuaruose.

Nekasdienė galimybė

“Vox Juventutis” – galimybė jauniesiems kūrėjams ne tik įgyti patirties kūrybiniame procese, palydint jos sumanytojui kompozitoriui Vaclovui Augustinui, bet suskambėti aukščiausio lygio profesionalų – choro „Jauna muzika“ koncertuose ar net atsidurti profesionalių chorų repertuare tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Sutikite, būnant vos dvidešimties – tai lyg “aklai vištai grūdas”. Belieka jį sulesti.
Norinčiųjų lesti būta penkiolikos. Finaliniame konkurso koncerte buvo atlikti devyni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų kūriniai. Juos vertino kompozitoriai Zita Bružaitė, Ramūnas Motiekaitis, Donatas Zakaras bei dirigentai Tomas Ambrozaitis ir Erika Žilinskaitė. Žinoma, kaip visuomet, savo numylėtinį rinko “Jaunos muzikos” choristai ir publika.

Šių metų naujovės

XIII-ajame konkurse būta ir naujovių. Pirmiausiai, studentai buvo kviečiami teikti kūrinius, kurie atlieptų chorinės muzikos patriarchų Juozo Naujalio ir Eduardo Balsio kūrybą. Šiais metais minimo jubiliejinės šių asmenybių datos.
Taip pat buvo apribota ir choro sudėtis. Buvo galima rašyti keturbalsiam ar penkiabalsiam mišriam chorui, taip pat dvigubam chorui. “To anksčiau nedarydavome. Dauguma pasirinko dvigubą chorą, kas muzikiniu požiūriu yra didžiulis iššūkis. Reikia ypatingo pasiruošimo, reikia pastudijuoti meistrų darbus, kaip yra rašoma dvigubam chorui.

Multichorinio dainavimo tradicija ateina iš Renesanso laikų. Man asmeniškai labai įdomu choro išdėstymas erdvėje – kampuose, balkonuose. Sulaukėme labai gražių rezultatų”, – sakė Vaclovas Augustinas.

Nugalėtojai trečias kartas nemelavo

Pirmą vietą laimėjo Beata Juchnevič su kūriniu „Finding the light“. Amžinybės duzgesį primenanti statiška kūrinio pradžia, su subtilia mikropolifonija prikausto dėmesį nuo pirmųjų garsų. Tvyro nežinios baimės nuotaika. Kas mūsų laukia anapus? “God will let you in /To stay happy forever ?” Pirmieji kartai visuomet jaudinantys. Tačiau nerimas tęsiasi tik iki paskutinis atodūsio. Suskamba klasteris – lyg išvykstančio garvežio švilpukas. Amen.

Ir tada stoja ramybė. Amžinybės plevenimas. Darnios hormonijos sąskambiai perkelia į Dievo delną. Ten jau saugu. Tą patvirtina ir nuostabi solo partija. Amžinoji šviesa jau šviečia. Nuostabi, jautri muzikinė kelionė su nepriekaištinga kūrinio kompozicija.

Svarbiausia – skambantis kūrinys

Kūrinys inspiruotas labai asmeniškų ir intymių merginos patirčių, atsisveikinant su Anapilin iškeliaujančiu seneliu. “Atsisėdau prie pianino ir “išleidau” dainą iš savęs. Po senelio mirties ilgai brandinau idėją perkelti dainos medžiagą į chorinę faktūrą. Žinojau išsyk, kad tai turi būti kūrinys chorui, nes jo tembras turi savyje nepaprasto dangiškumo, tai lyg sielos tembras”, – sakė B.Juchnevič.

Beata jau ne naujokė šiame konkurse. Trečias kartas nemelavo. Mergina, ankstesniais metais laimėjusi II-ają ir III –ąją vietas, šiemet nuskynė laurus. “Pergalės priverčia patikėti ir savimi, ir savo muzika. Finalinio koncerto vakarą man svarbiausias laimėjimas buvo išgirsti toje erdvėje šį kūrinį, atliekamą tokio nuostabaus ir profesionalaus choro ir tikėti, jog kažkur aukštai danguje mano senelis kartu su mano tėvu viską stebi, didžiuojasi manimi ir mane saugo”, – atviravo Beata.

Primena literatūros klasiką

Visiškai kitoks savo nuotaika, tačiau ne mažiau žavus II-osios vietos laimėtojo Jurgio Kubiliaus „Pavasario madrigalas“. Klausydama jo gaivališko skambesio išsyk prisiminiau lietuvių literatūros klasikus: Kristijono Donelaičio “Metus” ir Antano Baranausko “Anykčių šilelį”.
Taip išmoningai ir žaismingai kaip literatūros klasikai žodžiais, taip jaunasis kompozitorius gamtos gyvenimo raštą audžia natomis. Ji pilnas netikėtumų kaip ir pati gamta. Klausydamas kūrinio negali numanyti, koks paukštukas purptels už poros “taktų” ar koks šaltinis išsilies. Šviesi harmonija, melodiniai siūleliai, natos lyg šaudyklė staklėse kuria nuostabų lietuviškos bundančios gamtos paveikslą. Bravo! Malonumas klausyti. Beje, šis kūrinys pelnė ir choro simpatijų prizą.

Įkvėptas Renesanso ir poezijos

Galvodamas apie kūrinį „Vox Juventutis" konkursui Jurgis norėjo, kad atlikėjų ir publikos veiduose jis įžiebtų šypseną. Šypseną, atsirandančią žvelgiant į gyvybingą gamtos grožį. Kūriniui kompozitorius pasitelkė Vytauto Mačernio „Pavasario sonetus“. “Savo kūriniui eilėraščio ilgai neieškojau, jis praktiškai pats pas mane atėjo. Atradus šoklią melodinę medžiagą, iškart toptelėjo: „Čia puikiausiai tiktų pavasariniai Vytauto sonetų vaizdiniai!”. Jie tokie vitališki... Jų gaivališkumas, regis, ne žmogaus minčių sukonstruotas, o išties pastebėtas, pajaustas ir tik tada atsargiai – kad pati gamta nepastebėtų – užrašytas”, – sakė J. Kubilius.

Muzikinio įkvėpimo pasisėmęs iš Renesanso italų kompozitorių, kurių gebėjimas sukurti judrią, gyvybingą ir tekančią muzikinę faktūrą Julių žavi nuo vaikystės džiaugiasi, kad kūrinį pastebėjo ne tik komisija, bet ir besišypsantys „Jaunos Muzikos“ choristai. “ Atlikėjų įvertinimas man visad labai brangus ir svarbus. Dėkoju jiems ir profesoriui Vaclovui Augustinui už puikiai pajaustą ir taikliu atlikimu atskleistą pavasario nuotaiką”, – sakė jaunasis kompozitorius.

Teko nugalėti vidinį kritiką

III-osios vietos laimėtoja Salomėja Petronytė, savotiškas netikėtumas, nes mergina niekuomet nestudijavo kompozicijos, bet įveikusi vidinį kritiką pabandė. Ir labai sėkmingai. “Bandysiu nepamesti kompozicijos, tikiu, kad tai nepaskutinis kūrinys. Kūrinį “„What will they do“ ir jo temą inspiravo paprasta istorija: vieną vasaros vakarą, prieš trejus metus, žiūrėjau filmą po atviru dangumi ir pažvelgus į dangų akį patraukė ryškus žiburys, kuris pasirodė esanti ne žvaigždė, o žmogaus rankomis sukurtas dronas”, – pasakojo Salomėja.

Merginai akimirksniu kilo klausimas – kokiame pasaulyje gyvename, kai jau nebeaišku, ar dalykai aplink mus tikri, ar dirbtiniai. Po pusės metų gimė tekstas, kuris tą pačią naktį pavirto muzikiniu kūriniu.

Kūrinyje natos šokinėja kaip ant batuto. Spragsinčiais ir kibirkščiuojančiais sąskambiais kuriama įtampa, tarsi bandant perspėti apie mums gręsiantį trumpą sujungimą, jei nesustosime ir nepakelsime akių į dangų, aukščiau, nei pasiekia dronai. “What will they do” – tarsi priešo išgąsdintos paukštės, ginančios savo lizdą, nervingas čiauškėjimas. Įdomu.

Pelnė publikos simpatijas

Adomo Gražinio „Nelieskite mėlyno gaublio“, kūrinys, kuriam “Taip” pasakė publika. Kūrinys skamba kaip prašymas, kaip maldavimas, kaip litanija. Žemės aimana. Kūrinio įtampa auga, ir supranti, kad po akimirkos žemė atrodys kaip kino filme “Diena po rytojaus” ( “The Day After Tomorrow”) .

Ir tuomet nuskamba “Oi teka bėga...” . Tik aukštai spindinti žvaigždė mena, kad kažkada čia būta žemės – žmonių planetos. Iš tiesų puikus kūrinys. Tiesa, man jame pritrūko teisingos proporcijos laike tarp pirmosios ir antrosios dalies, tačiau tai vienareikšmiškai vienas stipriausių konkurso kūrinių.

Pasigedo eksperimentų

Sakoma,“kokia panelė, tokia ir suknelė”. Suknelė man patinka. Ir panelė, vienareikšmiškai. Toną konkursui užduoda V. Augustinas, tad nenuostabu, kad į jį sminga ir vertintojų strėlės. “Šiemet sulaukiau nuomonių, kad studentai stengiasi įtikti mano skoniui, kažkiek kopijuodami muzikinį stilių ir taip varžydami savo fantaziją. Apie tai galima diskutuoti, tačiau reikia nepamiršti, kad “Vox Juventutis” ne eksperimentinės muzikos konkursas, klasikinė mokykla. O netikėtumas kūryboje – kaip Dievo mirktelėjimas: gali būti, gali ir nebūti”, – sakė V.Augustinas.

Neslėpsiu, nesu “šiuolaikinės” muzikos šalininkė. “Šiuolaikinės” – blogąja prasme. Kalbu apie kūrinius, kuriuos įvardinčiau kaip savitikslį, pačiam kūrėjui pasitenkinimą teikiantį procesą, kurio rezultatai, deja, neretai neatliepia klausytojo. Tad, geriau sekti ir kopijuoti gerus, geresnius ir geriausius, nei eksperimentuoti vardan eksperimento. Galima sukurti labai įmantrų automobilį, bet būtų sveikintina, kad ji dar ir važiuotų.

Chorinės muzikos injekcija

Konkurse skambantys kūriniai tikrai važiuoja. Kasmet po du tris kūrinius organizatoriai išleidžia natų pavidalu, vyksta jų sklaida, jau yra nupirkta nemažai natų iš ankstesnių konkursų.

Mano manymu, toks “apynasrio dėjimas” įvertinant menką konkursantų patirtį ir galingą jaunatvišką potencialą bandant nustebinti, manau yra laiku, vietoje, ką ir įrodo konkurso rezultatai. Kūriniai čia visi stiprūs. Juos nuo pergalės skiria tik kelios šimtosios sekundės.

Maža to, ta jaunatviška injekcija į senstantį chorinės muzikos kūną – neįkainojama vertybė.

“Vox Juventutis” – tarsi gaivus vieno kąsnio sumuštinis. Esu tikra, ne man vienai, ką liudija ir į finalinius koncertus sugužanti gausi auditorija, kasmet laukianti šio jaudinančio renginio.

Susiję nariai

Edita Grudzinskaitė

Edita Grudzinskaitė

Teatrologė, tekstų organizatorė, viešųjų ryšių specialistė

Komentarai