XX-ojo "Birštonas JAZZ" dienoraščiai (I)

Publikuota: 2018-03-25 Autorius: Tomas Bakučionis
XX-ojo "Birštonas JAZZ" dienoraščiai (I)

Tiems, kas primiršo laiko skaičiavimą džiaze arba jauniausiajai kartai, kurie to nežino, reikėtų paaiškinti, kad nuo 1980-ųjų, kiekvienais poriniais metais pavasarį visi keliai veda į jaukų, nedidelį, vos 2.5 tūkst. gyventojų turintį kurortą Birštoną, visų Lietuvos (ir jau ne tik) džiazo mylėtojų Birštono vardas kartojamas tarsi mantra, todėl ir Lietuvos džiazo kalendoriuje yra savitas laiko skaičiavimas.

O jeigu visiškai rimtai - praėjus 38 metams nuo pirmojo festivalio Biršone liko ta pati laisvės dvasia, kurios nesuvaržė nei anų laikų komjaunuoliški prievaizdai nei kitokie „dorybių“ sergėtojai, liko tas veržlumas, kurio nesustabdė nei 1990-ųjų ekonominė blokada, nei Kultūros tarybos paskirta "bado dieta" 2012-ais ar 2014-ais.

Pirmieji įspūdžiai iš pirmojo vakaro.

Pirmąjį vakarą - penktadienį, kovo 23-iąją, Birštono festivalio pagrindinėje scenoje, kaip ir dera jubiliejiniam XX-ajam festivaliui nugriaudėjo net keturi koncertai, muzikos buvo daugiau nei daug, tačiau vakaras ir naktis su audringu „džiamu“ prabėgo akimirksniu. Jubiliejinio festivalio startą „La Fiesta Latin Jazz“ iššovė Kauno bigbendas (vyr. dirigentas Jievaras Jasinskis) ir meksikiečių kompozitorius bei vibrofonininkas Victoras Mendoza. Startas buvo išties karštas, įspūdingas ir pilnas gerų emocijų , t.y. toks, koks yra latin džiazas. Kauno bigbendas visų pirma išsiskiria universalumu, todėl šįsyk puikiai suskambo karštais Lotynų Amerikos ritmais Victoro Mendozos aranžuotas pluoštas gerai žinomų džiazo standartų. Nors mano ausys turėtų priekaištų įgarsinimui, (nes orkestras neretai per daug „dengdavo“ vibrofoną ), V.Mendozos virtuoziškumas ir charizma tikrai nepaliko nė vieno abejingo sausakimšoje kultūros centro salėje. Taigi, Zigmo Vileikio sumanytas startinis XX-jo festivalio šūvis buvo kaip niekad stiprus ir taiklus.

Antrajame vakaro koncerte išgirdome tik vos porą metų egzistuojantį kolektyvą „Veronika Chichi quartet“, kurį subūrė Veronika Čičinskaitė-Gollovanova. Ji Festivaliui pristatė savo naujausią autorinį albumą „Singer of a 1000 faces“, tad ir visa koncerto programa buvo paremta būtent naujojo albumo kūriniais, kurių yra dešimt. Su Veronika kvartete groja jos vyras pianistas ir kompozitorius Dmitrijus Golovanovas, kuris Birštone seniai nebe naujokas, taip pat estas kontrabosininkas Heikko Remmel bei jaunosios kartos būgnų virtuozas Augustas Baronas. Kvarteto stiprybė ir tvarumas turbūt yra tai, kad visi muzikantai yra praktiškai vienos kartos. Tad beveik nenuostabu, kad daugelį šio albumo kompozicijų muzikantai įrašė iš pirmo sykio. Visa albumo muzika klausosi labai lengvai, vokalistei yra artimas septintojo dešimtmečio retro stilius (tiek vokalinei manierai, tiek ir įvaizdžiui), šia stilistika alsuoja ir dalis kompozicijų. Veronika savo puikiais vokaliniais duomenimis, sveika ambicija ir žavesiu jau pelnė daug publikos palankumo. Taigi, neabejingi šiam stiliui, ieškokite naujojo albumo geltonu viršeliu su žaviosios Viktorijos nuotrauka.

Tretieji į festivalio sceną žengė tarptautinis „The Wind Collective“, kurį subūrė italų trombonininkas Beppe Di Benedetto. Ansamblio sudėtis nėra pastovi, šįsyk prie jo prisijungė Latvijos muzikantai - kontrabosininkas Reinis Ozolinš, Birštono publikai jau pažįstamas Deniss Paškevič, pianistas Atis Andersons bei amerikiečiai – trimitininkas Jason Hunter ir gitaristas Neffo Irizarry, o kolektyvo ritmo širdimi šįsyk tapo mūsų būgnininkas Arkadijus Gotesmanas, kurį mes jau įpratę regėti ir girdėti pačiuose įvairiausiuose muzikos projektuose – nuo šiuolaikinės akademinės ar klezmerių muzikos iki džiazo avangardo. Įdomu tai, kad visi šio ansamblio nariai turi labai skirtingas ir tikrai labai solidžias muzikines kūrybines patirtis, groja įvairių stilių džiazą, kuria savo originalias kompozicijas. Beje, Jason Hunter ir Deniss Paškevič intensyviau bendradarbiauja pastaruosius kelerius metus. Tai, ką girdėjome Birštone, galima būtų apibūdinti kaip modernų avangardišką mainstream. Nepaisant kolektyvo muzikantų įvairiapusiškumo, galėjome gerėtis fantastiškai „sukibusiu“ ansambliu, tiesiog vieningu visos grupės kvėpavimu. Po šio kolektyvo pasirodymo (netradiciškai penktadienį) Festivalio vadovas Zigmas Vileikis paskelbė Festivalio Didžiojo prizo už nuopelnus džiazui laureatą, kuriuo šiemet tapo Arkadijus Gotesmanas. Beje, jis tapo ir nuolatinio Festivalio fotografo Vytauto Suslavičiaus vizualinio projekto „Įkalinti džiaze“ herojumi.

Paskutinysis vakaro akordas pagrindinėje Festivalio scenoje buvo dainininkės Viktorijos Gečytės suburtas kvintetas „Blues by five“. Jau pats ansamblio pavadinimas byloja, kad jų pasirodymas skirtas bliuzui. Šįsyk su Viktorija grojo niujorkietis kontrabosininkas (ir puikus scat dainavimo meistras) Peter Giron bei trys Prancūzijos muzikantai: paryžiečiai - armonikierius Laurent Maur, būgnininkas Mourad Benhammou ir gitaristas Yoan Fernandez. Viktorija Gečytė džiazo pasaulyje jau yra susikrovusi nemenką „kraitį“, kurį sudaro bent keli pasisekimo sulaukę soliniai albumai. Dainininkė daug koncertavo su amerikiečiu kontrabosininku Gene Perla, su kurio vadovaujamu trio bendradarbiauja jau dešimtmetį. Daugelis klausytojų ir kritikų atkreipia dėmesį į sodraus tembro, prigimtinai gražų Viktorijos balsą, kuris labai tiko ir šiai bliuzo programai. Bet ko gero viso koncerto siela tapo armonikierius Laurent Maur, kurio lūpinė armonika skambėjo tarsi Hammond vargonai.

Tradicinį jam session Birštono kurhause užkūrė Remigijus Ruokis su Gin‘Gas, tarsi užduodami fankišką dvasią visam džiamui, atrodė, jog Kurhauzo langai neatlaikys.... Tačiau įdomiausia dalis prasidėjo tada, kai Kurhauzo scenoje susitiko trimitininkas Jason Hunter ir armonikierius Laurent Maur, tačiau dar labiau džiamo publiką kaitino jauniausias dalyvis – septyniolikmetis pianistas Domas Žeromskas. Beje, jis yra Olego Molokojedovo mokinys. Domas su festivalio grandais Kurhauzo scenoje improvizavo bemaž tris valandas, jo vyresnieji scenos partneriai akivaizdžiai liko sužavėti Domo techninėmis galimybėmis ir improvizaciniu veržlumu.

Tad penktadienio vakaras buvo stiprus, su labai daug geros muzikos, puikia energetika ir šėlstančia publika.

Tradiciškai pagiriamojo žodžio nusipelno koncertų įgarsintojų komanda (nors ir išsakiau tam tikrų prikaištų) ir ypač apšvietėjai. Tai yra tikrai kūrybiški žmonės, betarpiškai dalyvaujantis scenoje vykstančiame kūrybiniame procese.

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas, kultūros politikos analizė ir apžvalgos

Komentarai