XX-ojo „Birštonas JAZZ“ dienoraščiai (II)

Šeštadienį tradiciniuose trijuose koncertiniuose blokuose 12 val., 16., val. ir 20 val. susidėliojo ir tam tikri stilistiniai idėjiniai akcentai. Vidudienio koncertą pradėjo grupė „Džiazlaif“, į kurią prieš pusantrų susibūrė alternatyvų džiazą grojantys šeši jauni muzikantai, beveik visi dar tebestudijuojantys: saksofonininkai Kazimieras Jušinskas, Arminas Bižys, Danielius Pancerovas, gitaristas Paulius Vaškas, boso gitaristas Aurelijus Užameckas, būgnininkas Ignas Kasikauskas. Nepaisant jauno amžiaus, grupė jau spėjo pagroti džiazo festivaliuose „Vilnius Jazz“, Kaunas Jazz“, grojo koncertus Vokietijoje, Latvijoje. Pernykščiai 2017-ieji grupei buvo taip pat sėkmingi – jie laimėjo konkurso „Vilnius Jazz Young Power“ Didįjį prizą ir specialųjį prizą už geriausią originalią kompoziciją. Birštono scenoje alternatyvioji muzika nėra dažnas svečias, todėl sėkmingas ir nuosaikiai avangardiškas grupės pasirodymas Birštono scenoje Festivalio kontekstui suteikė tą smagų alternatyvos ir avangardo akcentą, sykiu tai buvo tarsi įdomus preliudas į po jo sekusį didelį Vladimiro Čekasino projektą „Ethnic Waves“ .

Maestro Vladimiras Čekasinas turbūt yra vienas ištikimiausių Birštono festivalio dalyvių, jau kelinti metai čia pristatantis savo sceninę kūrybą su Vilniaus kolegijos studentais. Šįsyk Maestro pasitelkė ir Algirdo Klovos vadovaujamą folkloro ansamblį „Vydraga“ bei svečią iš Azerbaidžano Shahriyarą Imanovą, kuris grojo tradicinių azerų instrumentu tar. Deja, dėl biurokatinių-logistinių kliūčių į festivalį negalėjo atvykti dar viena viešnia iš Azerbaidžano, ganunu grojanti Arifa Imanova, tačiau gausus įvairių segmentų ir teatrališkumo kupinas projektas nenukentėjo. Projektą globojo Azerbaidžano ambasada Lietuvoje. Projekte talkino ir pianistas Richardas Banys, kurį išgirdome ir kitą dieną – sekmadienį. Iš pirmo žvilgsnio ir šįsyk V.Čekasino projektas galėjo pasirodyti labai margas. Čia scenoje kartu sugyvena muzika, šokis, teatralizuoti ritualai, improvizacija, muzikinis folkloras ir avangardas, juolab V.Čekasinas pasikvietė tokį įvairiapusišką kūrėją, kaip Algirdas Klova, pastarojo kūrybines preferencijas tektų taip pat ilgokai vardinti. Tačiau Vladimiro Čekasino gebėjimas į vieną visumą sujungti, regis, tarpusavyje sunkiai derančius dalykus yra išties unikalus. Todėl ir šįsyk rezultatas buvo – įdomus, smagus ir prasmingas šou. Pagaliau, ryški lietuviško folkloro tema, kurią atnešė „Vydraga“, prasmingai konotavo ir su mūsų valstybės apvaliu jubiliejumi.

Po pietų (16 val. bloke) klausėmės Trijų džiazo grandų iš visų trijų Baltijos šalių. Sakyčiau – dar viena graži konotacija su Valstybės jubiliejumi. Dainius Pulauskas su estu kontrabosininku Toivo Unt‘u ir latviu būgnininku Mariu Briezkalniu į Baltic Jazz Trio susibūrė prieš dešimtmetį ir debiutavo 2008 metais Paryžiuje vykusioje Baltijos šalių kultūros savaitėje. Ansamblis sulaukė didelio pasisekimo ir netrukus išleido bendrą albumą „Baltic saga“, grojo įvairiuose festivaliuose, surengė daug koncertų Vokietijoje, Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje. Šįsyk Birštone klausėmės daug Dainiaus Pulausko kūrybos, tame tarpe M.K.Čiurlionio preliudų versijų, todėl natūralu, kad dominavo fortepijonas, tačiau bet kuriuo atveju išgirdome aukščiausios prabos klasikinį džiazo trio, kurio kūryboje prasmingai atsispindi baltiški akcentai. Trio pasirodymo pabaigai labai jautriai nuskambėjo Raimondo Paulso dainos „Mamai“ instrumentinė versija.

LMTA džiazo katedros absolventą Andrejų Polevikovą turbūt galima vadinti „klasiškiausiu“ jaunesnės kartos Lietuvoje džiazo pianistu. Šiemet sukako lygiai 20 metų nuo jo debiuto Birštone, tuomet dar J.Tallat-Kelpšos konservatorijos studento. Prisimindamas tą debiutą ir „Kelpšos“ laikus, Andrejus labai šiltai atsiliepė apie savo šviesios atminties mokytoją Sigitą Giedraitį, ilgametį J.Tallat-Kelpšos konservatorijos Estrados ir džiazo skyriaus vadovą, kuris turėjo didelės Andrejaus Polevikovo meninių estetinių vertybių formavimuisi. Šiemet kovo 29-ąją Sigitui Giedraičiui būtų sukakę 65-eri..... Per savo kūrybinę karjerą A.Polevikovas jau ne kartą yra atkreipęs į save dėmesį nuosekliu domėjimusi klasikiniu džiazu, nes geba praturtinti gerai žinomus džiazo standartus prasminga ir gilia harmonija, netikėtais sąskambiais. Juolab įdomus yra pianisto paskutinysis projektas ir debiutinis albumas „Ethnic mood“, kuris buvo pristatytas pernai lapkričio mėnesį. Albumą sudaro septynios Andrejaus aranžuotos lietuvių liaudies dainos, Birštono scenoje išgirdome šešias. Šiam projektui Andrejus pasikvietė keturias žinomas džiazo dainininkes – birštonietę Laurą Budreckytę, Giedrę Kilčiauskienę, Vytautę Pupšytę ir Girmantę Vaitkutę. Nors albumo įrašuose girdime daugiau instrumentininkų, tačiau festivalio scenoje pianistui puikiai talkino tik kontrabosininkas Denisas Murašovas ir būgnininkas Darius Rudis. Išgirdome šešias daugiau ar mažiau žinomas lietuvių liaudies dainas – „Ai rūksta, rūksta Vilniaus miestas“, „Oi griežle..“, „Ne bet kokia aš mergele būčiau“, „Sėdžiu po langeliu“, „Nusileisk saulele“, „Rūta žalioj“. A.Polevikovas kartais kaitaliodamas metrus kiekvienos dainos melosą ir dermes meistriškai įvilko į džiazo kalbą ir subtilias, nuoširdžias improvizacijas. Nors visų dainų dermės yra minorinės ir tai kelia minčių, tačiau pasak paties Andrejaus, jam prioritetas renkantis dainas buvo jų tekstai ir regioninė kilmė, dar labai svarbu – pačių solisčių asmenybės. Antai Vytautės Pupšytės vokalui tikrai tiko šviesiai minoriška „Oi griežle...“, o štai Giedrės Kilčiauskienės sudainuota „Ne bet kokia aš mergele būčiau“ buvo tarsi intymus mini-spektaklis, ... šiurpuliukai lakstė. Daug spalvų dainoms įkvėpė Girmantė Vaitkutė („Ai rūksta, rūksta Vilniaus miestas“, „Rūta žalioj“). Pianistas nuoširdžiai džiaugėsi, kad lietuvių folklorui skirto projekto Birštone pristatymas sutapo su atkurtos Lietuvos jubiliejiniais metais. Apskritai šis Andrejaus Polevikovo projektas paliko labai šiltą ir jaukų įspūdį.

Vakariniame bloke klausėmės dar dviejų išskirtinai puikių projektų. Leonidas Šinkarenka ir Vytautas Labutis Birštone debiutavo 1982-aisiais ir nuo tada yra nuolatiniai dalyviai. Kiek vėliau – 1988 –ais Birštone pasirodo Linas Būda. Ši trijulė Leonido Šinkarenkos naujajam projektui pasikvietė jaunesnės kartos saksofonininką Janą Maksimovičių, džiazo scenoje debiutavusį 1996-ais. Tikrai galima pritarti vienai iš Festivalio koncertų vedančiųjų muzikologei Jūratei Kučinskaitei, kad Birštono Jazz yra kartų festivalis, kur vienu metu vienoje scenoje sugyvena ir kartu kuria įvairių kartų muzikai, kaip ir šiuo atveju, prasmingai viena kitą papildę - racionalus, struktūriškai ir artikuliuotai frazuojantis Vytautas Labutis ir emocingas, gaivališkai veržlus Janas Maksimovičius. Beje, šiame projekte įsidėmėjau ypač geros kokybės įgarsinimą.

Antrajame šeštadienio vakariniame koncerte vėl išgirdome Birštono 2010 metų Didžiojo prizo laureatą Kęstutį Vaiginį, kuris ir ankstesniuose festivaliuose pasirodydavo su įvairių sudėčių suburtais kvartetais, kvintetais (2012, 2014 ir 2016 m.) su A.Sypiaginu, B.Kozlovu, D.Berkmanu. Šįsyk prie nuolatinių K.Vaiginio kvarteto partnerių kontrabosininko Kagano Yildizo ir būgnininko Ferito Odmano (abu kilę iš Turkijos) prisijungė suomis pianistas ir kompozitorius Joonas Haavisto. J.Haavisto yra tikrai unikalios biografijos džiazo muzikantas, nes rimčiau fortepijonu pradėjo mokytis tik būdamas 16-os, o iki to grojo kontrabosu. Pastarieji keleri metai Joonui Haavisto buvo produktyvūs ir sėkmingi, daug koncertuota su jo vadovaujamu kvintetu. Tad dviejų ryškių ansamblinių lyderių susitikimas vienoje Birštono scenoje buvo iš anksto intriguojantis ir Festivalio klausytojai negailėjo susižavėjimo ovacijų.

Jubiliejinis festivalis visada išprovokuoja progas prisiminimams. O iš pačių pirmųjų festivalių Zigmas Vileikis turi tikrai ką prisiminti – ir įvairias partinių biurokratų kliūtis, ir kaip tekdavo gudrauti prieš tuos pačius biurokratus, programose cituoti neva tuometinių kompartijos vadų pasakytas kalbas apie jaunimo laisvalaikį ir kaip tekdavo derėtis su tuometiniu „Glavlitu“ (tokia biurokratinė sovietinės cenzūros kontora) dėl festivalio plakatų, pamaniau, kad gal tai ir sustiprino Birštono festivalio laisvės dvasią. Beje, kad jau prisiminėme plakatus, tai apskritai Rimvydo Kepežinsko kuriami Birštono festivalio plakatai savo unikalumu išsiskiria iš visų Lietuvos festivalių atributikos, ne veltui šie plakatai yra įtraukti į geriausių darbų Japonijos katalogus, bet pažiūrėkite patys, ir „pagaukite kampą“...

Šeštadienis sklandžiais džiamo žingsniais ir vis dar pirmyn sukiojamomis laikrodžio rodyklėmis (et, dar vienas Birštono atributas...) perėjo į sekmadienį....

(tęsinys kitame dienoraščio lape)

Susiję nariai

Tomas Bakučionis

Pianistas, klavesinininkas, vargonininkas, muzikos kritikas