Yunjie Chen: tragizmo į pirmą planą neiškėlė
Nekantriai laukiau kovo 16 d. Paliesiaus dvare organizuojamo koncerto. Šįkart visai ne dėl afišuojamos garsiosios žvaigždės - kinų pianisto, tarptautinių konkursų laimėtojo Yunjie Chen. Spirgėjau nuo minties, jog teks klausytis mylimojo Alexandro Scriabino sontų. Žadėtas repertuaras išties ypatingas savo tamsių istorijų atspalvį turinčiomis sonatomis, o ir chronologiškumas, maniau, leis savotiškai dalyvauti kompozitoriaus vidinio pasaulio virsme. Įdomu, jog tragiškumą justi teko menkai, o chronologiškumo atlikėjas nusprendė nesilaikyti.
Vis dėlto, pianisto biografijoje esantis faktas kėlė smalsumą. Kaipgi pirmasis ir iki šiol vienintelis kinų pianistas, 2015-aisias atlikęs visas dešimt A. Scriabino sonatų fortepijonui vieno rečitalio metu, pasirinktas kompozicijas atliks gyvai? Ir, nenuostabu, interpretacijos prieskonis, nusižengimas kompozitoriaus nurodymams buvo girdimas.
Galbūt savotiškas A. Scriabinui būdingo kampuotumo sušvelninimas, labiau išryškinant piano, o ne dramatiškasias forte sumažino Sonatoje Nr. 6, Op. 62 pačiam kompozitoriui siaubą kėlusias "l'épouvante surgit“ (teroro bangas). Sakoma, jog A. Scriabinas bijojo šios sonatos taip, jog niekada neatliko jos viešai, o atlikėjo pasirinktas švelnesnis priėjimas suteikė visai kitokį: ne stingdančio siaubo, o miglotumo ir santūrumo, rimties atspalvį. Nuolatinę įtampos nuojautą suteikė itin tąsiai vedamas polifoniškumas, lipnus garsų paėmimas, padedantis išgirsti tarpusavio sąskambius.
Tą patį subtilumo principą Yunjie Chen pasitelkė ir antrame to vakaro kūrinyje - ankstyvojo periodo Sonatoje Nr. 1, Op. 6. Klausytojas galėjo justi kaip Allegro con fuoco ir Presto dalyse atlikėjui adekvačiu svoriu ir energija aukštame registre užgavus gaidas, fortepijonas sugaudė galingais varpais, veriančiais supančią erdvę. Romantišku dramatizmu ir kiek juntamu monotonizmu sklidinoje kompozicijoje subtiliausiai skambėjo būtent Adagio ir Funèbre dalys. Jose Steinway & Sons pilnai atsiskleidė: žemame registre skambanti turtinga A. Scriabino harmonija tryško iš instrumento, minoriniai laidotuvių maršo sąskambiai sklido ir įsigėrė į pasagos formos salės sienas. Pavyko pasinerti į meditatyvią, sakralumu sklidiną būseną. Buvo malonu, jog atlikėjas leisdavo išklausyti paskutinius piano sąskambius kūrinyje ir kartu stebino pianisto gebėjimas tik pasigirdus plojimams staigiai persimainyti, išnirti iš gilios emocijos.
Pastaroji kompozicija buvo sugretinta su vėlyvąja Sonata Nr. 8, Op. 66, apie kurią pats kompozitorius atsiliepdavo žodžiais: „tai tragiškiausias mano kūrybos epizodas“ ir jos taipogi niekada viešai neskambino. Klausant šioje sonatoje puikiai derančio tarpusavyje tonalumo ir atonalumo bei Yunjie Chen delikačiai pabrėžiamo fragmentiškumo, piršosi tokia mintis: „prie tokio skambesio lengvai galima priprasti“. Išties, klausant šio kūrinio intuityviai norėjosi išgirsti, pajausti kaip visi muzikiniai fragmentai susilieja į visumą, kaip vienas su kitu persipina ir sau randa vietą, kito neužgoždamas. Atlikėjui tai pavyko puikiai įgyvendinti, o prie kokybiškos pajautos prisidėjo ypatinga dvaro salės erdvė. Greičiausiai ne veltui kokybe pasaulyje pirmaujanti įrašų studija „Accentus Music“ jau antrą kartą pasirinko tarp miškų įsikūrusio dvaro salę. Įrašinėjimo proceso stebėti atvykęs studijos savininkas Paul Smaczn patvirtino: „tai yra geriausia įrašų erdvė visame pasaulyje“. Zhu Xiao-Mei, profesorė atvykusi su pianistu pridūrė: „aš čia dar atvyksiu, net jei būsiu ne kviesta“.
Galiausiai įspūdingais mostais pianistas pristatė pirmąją vienadalę A. Scriabino Sonatą Nr. 5, Op. 53. Šioje kompozicijoje atlikėjas išliejo galutinius prakaito lašelius ir atidavė paskutiniasias jėgas, taip kompensuodamas viso rečitalio metu juntamą santūrumą. Reflektuodama į neseniai įvykusį koncertą supratau, jog kampuotumas buvo subtiliai taupytas, emocija taipogi, o ir nechronologiškumas pasiteisino - energingas finalas aiškiai užbaigė keturių dalių rečitalį nekeldamas dvejonių dėl palaipsniui atskleisto Yunjie Chen virtuaziškumo.